Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Rašau apie Linos Buividavičiūtės poezijos knygą Tamsieji amžiai, lyg rašyčiau apie savo pačios knygas. Akivaizdu, kad tapatinuosi su lyrine veikėja, net jeigu mudviejų diagnozės ir ne visai tokios pačios. Neuroleptikų poveikis ir ligoninių specifika man neblogai pažįstami, ribinių patirčių geografija irgi ne visai skurdi. Iš pat pradžių turiu pasakyti, kad Buividavičiūtės eilėraščius mėgstu, vertinu jos patirtinį rašymą, atpažįstu tai kaip poeziją. Jei ši recenzija pasirodys ir griežtoka, esu autorės pusėje. Kaip Šiaurės Atėnų bendraautorei esu jai sakiusi, kad jeigu užsiimčiau jos formavimu (pagal savo „idealią“ viziją), pirmiausia braukčiau iš jos tekstų visas su vaikystėje, jaunystėje ar visai neseniai įvykusiomis nelaimėmis susijusias temas. Ačiū Dievui, tokiais literatūriniais koučingais dabar jau niekas neužsiima, net ir neturi teisės tokiam patronalizavimui.
Psichiniai sutrikimai ir vaistų vartojimas šiandien, deja, yra mainstrymas, o ne originalus paribys. Kapitalizmo sąlygomis nuoširdžiai išgyventi depresiją – itin paprasta. Kas gi nenorės jaustis ypatingesnis už kitus! Ypač jei dalyvauji rašymo varžybose ar kitose meno estafetėse. Bet nė to nebūtina, juk yra toks paprastas reiškinys kaip kūnų vartojimo propaganda, ir nemažai laisvo laiko, kad būtų sąlygos tai reflektuoti. Vieni su tuo kovoja atsisakydami seksualizuoti savo išvaizdą, antri – LGBT gyvenimo būdu, treti – prisitaiko ir priima laisvosios poravimosi rinkos taisykles. Ir šiandieninių psichologinių traumų, – nors jos nesusijusios su karu, masinėmis represijomis, badu, – negalima nuvertinti, nes, anot Besselio van der Kolko, jas patyrę žmonės dažnai „lipa ant to paties grėblio“ ir niekaip nepasimoko iš savo patirties. Tokį elgesį lemia faktiniai smegenų pakitimai (Bessel van der Kolk, Kūnas mena viską: Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas, iš anglų kalbos vertė Diana Urbonė, Vilnius: Liūtai ne avys, 2020, p. 20).
Kūnų vartosenos galimybes miniu neatsitiktinai. Buividavičiūtės eilėraščiuose esama ne taip jau dažnai lietuvių poezijoje aptinkamos erotikos. Net sakyčiau, atviros erotikos: „Aš esu Jezabelė – / žvėris turi šešias galvas, / apžioju jas visas, / mano burnoje telpa / jų atsmauktas kailis. / Aš esu Lilita, / lankau Tave / naktimis ir ne tik, / įsikūnijusi į Hipną, / ne tik – įsikūnijusi / į Tavo moterį, / taip, Tu dulkini / Lilitą, broli, / Tu kruši Lilitą“ („Jezabelė“, p. 15). Kai religiniai vaizdiniai imami šlieti su erotika, mane ištinka atstūmimo refleksas: pats metodas signalizuoja apie vaizduotės banalumą. Juk tai naudojama visur, net pornografijoje. Ir, aišku, tą naudojančiajam subjektui, kaip čia mandagiau pasakius, nėra nieko švento. Vadinasi, nėra ir kaip pasveikti, nes ribos neegzistuoja, beribė akedija uždara ir savaip maloni. Dažname eilėraštyje minimi vaizdiniai iš gana nuoseklios religinės sistemos – žvėries skaičius, Lozorius, fariziejai, Morta – vadinasi, subjektė nėra jos visiškai atmetusi, ji tiesiog mėgsta blasfemiją. Metafizikos ilgesį išduoda ir epigrafas iš Oskaro Milašiaus poezijos (p. 63). Sekso ir religijos motyvų šliejimas reiškiasi kaip mėginimas išgyventi „uždrausto vaisiaus“ riziką. Bet ar nuo to kas nors pasikeičia?.. Gal ištinka bent katarsis, o ne dar slogesnė tuštuma? Priešingai negu Tomas Petrulis, kuris irgi šlieja šiuos motyvus, autorė lyg ir neturi ketinimo dekonstruoti pačios poezijos. Poezija jai vis dar išlieka gan emocionalus ir rimtas kalbėjimas itin didelio pažeidžiamumo temomis.
Tamsieji amžiai – ankstyvųjų viduramžių laikotarpis, kurio „tamsumas“ imtas kritikuoti iš italų humanistų perspektyvos. Žvelgiant iš šiandieninės – ne tokie ir tamsūs, nes tikrai yra už ką pakritikuoti ir antropocentrizmą. Bet knygos pavadinimas skamba kaip gan vientisos poetinės vaizdinijos dalis. Tamsieji amžiai – sunkiųjų būsenų, depresijos metafora. Eilėraščiuose figūruoja vilkės, vilkolakio, Romulo ir Remo motinos įvaizdis: „Įsikabinu į Tavo rūbą, esu rujojanti vilkė, plėšau / savo vienatvę, nuobodį, amžėjimą, kandžioju / Tavo teisingą širdį, ryju Tavo kepenis. […]“ („Potifaro žmona“, p. 22). Atrodo, kad autorė įsijautė į Clarissos Pinkolo Estes Bėgančias su vilkais, nors gal ir klystu. Minėtoji knyga bent jau veikia kaip savipagalbos priemonė, skatinanti moteris kurti. Subjektė tapatinasi ir su bjauriuoju ančiuku – juodosios gulbės negražiu vaiku („Motinų šešėliai“, p. 69): gal tai net tiesioginis terapinis Estes knygos poveikis, tik abejočiau, ar naudingas, nes negrabus. Kartais daugokai patetikos („Menora“, p. 65), kartais – eklektikos, pavyzdžiui, p. 41: „Vilniaus klinikinė likantropija su didybės manijos epizodais“. Pavadinimas redukuoja eilėraštį į diagnozę – kam? Jeigu tai autoironija, ji čia kažkaip nesiklijuoja. Mėginimų save diagnozuoti (be abejo, klaidingai) knygoje apskritai kiek per daug: lyg subjektę būtų ištikęs trečio medicinos studentų kurso sindromas. Kadangi ligos ir sutrikimai vaizduojami pramaišiui su vilkų, vilkolakių, slibinų ir panašių padarų įvaizdžiais, kyla netiesioginė Viduramžių bestiariumo asociacija: ligas imi suvokti kaip žmogų aplipusias bestijas. Šitas vidinis įspūdis yra stiprioji knygos dalis.
Fenomenologija skatina moteris aprašyti savo vaisingumo, gimdymo, motinystės patirtis, nes jas literatūroje savo rakursu įtvirtino vyrai. Na, tad kas kaip moka, taip ir aprašo. Ciklas „Nemeilė“ – unikalus, tik kiek erzina akivaizdi aliuzija į filmo pavadinimą. Visiškas fenomenas lietuvių literatūroje – turėtų labai sudominti tyrinėtoją Eglę Kačkutę, kuri yra užčiuopusi įvairiakalbius tokio rašymo atitikmenis. Skaudėjo net skaityti. Ligi šiurpulių perveria tas aukos vaidmuo, vaiko kankinimo bumerangas, išmoktų elgesio automatizmų kartojimas. Ir poetiškai paveiku, įtaigu.
Vis dėlto tai graži, organiškai parašyta poezijos knyga, kurios estetiką pripažįstu, bet šioje recenzijoje jaudinuosi ne dėl jos. Pasitikiu autorės talentu, pasitikiu verlibro ritmika, pasitikiu vaizduote, bet jaučiu nerimą dėl jos klampojimo daugmaž uždarame rate. Autorei kol kas pakanka paties rašymo, bet juk turinio prasme irgi reikės judėti tolyn – autobiografijos neužteks. Savigaila nepadės kvėpuoti laisvai. Tamsieji amžiai – gera medžiaga psichologams, studijuojantiems asmenybės sutrikimus, bet, kiek įsivaizduoju, jie ir be knygų dūsta nuo gyvų pavyzdžių, o laisvalaikiu skaito ką nors pramoginio, kad pailsėtų. Vis dėlto užstrigimas kentėjimo malonume, kurį galėtų koreguoti kognityvinė elgesio terapija, čia išreikštas, mano akimis, tiksliai („Skausmo klinika“, p. 45).
Tikiu, kad knyga bus aktuali daugybei nuosavos depresijos pragaro ratuose įkalintų skaitytojų, kurie susitapatins, ras konkrečiai įvardintas būsenas, patikės ir savo galimybe rašyti, naudojant patyriminę medžiagą. Tik ar ji padės jiems sveikti?
