Dailininkė Dovilė Bagdonaitė
Kadangi pažįstu autorę ir laikau ją savo bičiule, šią recenziją rašyti nėra itin korektiška. Bet kurio gi lietuvių autoriaus visai visai nepažįstu? Esama tokių, bet nedaug. Nors gal kaip tik man dera rašyti apie Ramunės Brundzaitės knygą, jeigu ir pati esu tuščių butelių draugijos insaiderė? Gal būtent iš tokio požiūrio taško galiu atkreipti dėmesį į dalykus, kuriuos nebūtinai pastebės kiti?
Tuščių butelių draugija yra realybėje egzistuojanti organizacija (Brundzaitės knygoje minimas tikslus jos pavadinimas, bet įstatuose rekomenduojama nepersistengti, kalbant apie tai publicistine kalba, tad laikysiuos tos metaforos). Organizacija turi savo ypatybių, kurias jau galiu (esu ilgametė narė) vertinti kritiškai: draugijon pakliuvusi priklausomo tipo asmenybė gali nemokėti aiškiai nubrėžti ribų, būti kankinama vadinamojo beribiškumo. Taip, draugija gelbsti gyvybes, bet čia labai palanki terpė rastis ir išnaudojimui: apkrauti pasveikusį alkoholiką įsipareigojimais, savanoriškais darbais, globotiniais ir kitomis misijomis, kurių atsisakyti neįmanoma, nes juk „užgersi“. O kur dar individuali dvasinė regula, padedanti kasdien prisižiūrėti ego atsišakojimus ir juos apkarpyti. Įsuktas į tokį intensyvų ratą, vargu ar rasi galimybių ką nors sukurti. Vyrai rašytojai šią problemą yra kažkaip sveikai išsprendę – tiesiog nutraukę saitus, ir nebegeria. Net pavydu.
Apie alkoholizmą Brundzaitės knygoje rašoma aiškiai, be pusšešėlių (pavyzdžiui, kitų metusiųjų knygose irgi apie tai rašoma, bet vengiant tiesmukų įvardijimų, todėl jas perskaitęs asmuo, jei nepažįsta autorių, gali ir nesuprasti, apie ką visa tai). Pirmoji knygos dalis – priklausomybės kamuojamos jaunos moters būsenos, kurias aštrina dar ir kopriklausomybė šeimoje – geriantis tėvas („Kita stotelė – Raudonojo Kryžiaus“, p. 8; „raktinis prisiminimas“, p. 18; „Eilėraštis sekant Umbertu Saba“, p. 20; „džinsai“, p. 60). Knygą pradeda „Ciklas upė ~~~“, kuriame troleibusų judėjimas prilyginamas upės tekėjimui, o pati upė (prie kurios geriama, patiltėje) – kasetės juostelės sukimuisi: „kaip man tave įsirašyti! / kaip nukirpti šios upės gabalą ir įsirašyti / į kasetę, / kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje, / kol juostelė sutrūks / upė / mus pratekės“ („Kita stotelė – Menų gimnazija“, p. 15). Tai ir laiko, atminties, poreikio kartoti būseną, būties trapumo metafora. Upei, it dievybei, net nuliejama alaus atsigerti. Troleibusai kaip upės, nes juos nuolat pripildo žmonių srautai: jų maršrutai turi ištakas ir žiotis. Vietoj numerių jiems suteikiami vardai, ir troleibusai virsta savarankiškomis mitinėmis būtybėmis. Šiame cikle lakoniškai pristatoma sentimentaloka subjektė, kenčianti nuo depresyvumo, bet trokštanti artumo; o svarbiausia, pabrėžiama, kad metimas gerti yra lūžis, kuris įcentruoja ne tik šios knygos struktūrą, bet ir subjektės gyvenimą („Kita stotelė – Gerosios vilties. Paskutinio gurkšnio daina“, p. 11). Kalbama intymiais registrais, vartojami šnekamosios kalbos intarpai. Po ciklo seka nostalgiškos intonacijos eilėraščiai, pavyzdžiui, „namai kuriuose negyvensiu“ (p. 22) – pavadinimas yra nuoroda į Nijolės Miliauskaitės knygą. Labai įdomi namų percepcija: Brundzaitės tekste kalbama apie gyvenimą tėvų namuose, laukiant, kol sesers šeima išsikels į statomus namus. Kaip ir Miliauskaitė, autorė stengiasi laikytis neprisirišimo prie vietų ir daiktų nuostatos, bet priklausomybė nuo žmonių ir įpročių dėl to, regis, tik sustiprėja. Panašią namų metaforą steigia ir Marius Burokas, suteikdamas jiems, matyt, malonaus svaigulio ir saugumo reikšmes: „niekada neturėsiu / namų, kurių noriu / neįmanomi mano namai: / su liepomis už langų / į ramią aikštę / su knygomis ir paveikslais // tokius turi kiti – / anapus tikrovės // tokius / esu sau uždraudęs // negaliu jų turėti // žinau – / jei užmigsiu juose // nebe / nubusiu“ (https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2022/05/16/news/marius-burokas-esu-rases-ir-skalbykloje-ir-dykumoje–23122496). Namai – kaip nuolatinė būsena, kurios nesinori keisti. Kalbama apie alkoholinį svaigulį, bet tą suvokti be konteksto sunku. Būsenų sureikšminimas tuščių butelių draugijos doktrinoje laikomas klaida, kaip ir savigaila ar neišspręstos nuoskaudos. Kaip tyčia kone visi sudedamieji poezijos komponentai! Brundzaitės subjektė fiksuoja vaikystės atsiminimus, kalba apie jausmus, tikrina ribas, simboliniais žodžių sekretais paverčia tas situacijas, kurių gal ir nenorėtų keisti, o teks. Skaitydama nejučia imi žvelgti į poeziją kaip į galimybę išgyventi; į teksto rašymą kaip šiandienybės, už kurios tau nėra jokio anapus, įprasminimą. Trapus herbariumas po žemėmis. Skaičiuoti tik po vieną dieną, išlikti blaiviai šiandien, inventorizuoti estetines pagavas.
Brundzaitės subjektė dirba įvairiose ne su literatūra susijusiose korporacijose, skambina klientams, pardavinėja: „Sveika, Nigerija, / pasiūlysim jums sparčiausią / interneto ryšį. / Jūsų sukčiai galės dar greičiau dalintis / nepasiekiamais prosenelio milijonais ir deimantais. // Labas, Libija, / sakote, pas jus pilietinis karas, / sunki situacija, valiutos nuvertėjimas, / pabėgėliai, / ne metas verslui? / O jūs pagalvokite – / karas atveria naujas galimybes, / išvalo rinką. / Būkite greitesni už savo varžovus!“ („Antra versija“, p. 33). Šie eilėraščiai ironiški, socialūs, nepretenzingai globalūs. Nesitapatinama su darbo rinkos diktuojamu vaidmeniu, bet ir jam nesipriešinama, tarsi įžvelgiant kurioziškų nutikimų galimybę – kaip galimybę perkelti tuos nutikimus į tekstą, išryškinti tragikomišką dokumentalumo rakursą. Brundzaitės poezijoje jautriai atsispindi jauniems žmonėms primetami lūkesčiai – tapti produktyviais, versliais, sėkmingais ir vaisingais, ir tokių lūkesčių pasekmės: „Metai kai jaučiuosi / lyg kasdien vėluočiau į traukinį / ar lėktuvą / ir kasdien išgirstu / apie naują traukinio ar lėktuvo / katastrofą“ („29-eri“, p. 47). Net neabejoju, kad daugybę žmonių tokie lūkesčiai nuveda ne tik į priklausomybes, bet ir myriop. Kaip sukrėtimai knygoje vis minimos bendraamžių mirtys, atsitiktinės ar dėl alkoholio.
Antroji knygos dalis – vadinamasis rehabas, sveikimas, Minesotos programa, draugija. Akcentu turėtų tapti bendruomeniškumas, grupinės terapijos, išėjimas iš destruktyvaus individualizmo ir bendrystės atradimas. Nors yra gražus eilėraštis apie santykį su psichologe („psichologinės konsultacijos“, p. 56), laimei, autorė neplėtoja psichinės sveikatos temos, nes būtų du grybai į barščius ir abi siužeto gijos nublanktų. Tikrai neprigrūsta eilėraščių – viso labo 36, autorė tarsi kuklinasi jai kliūvančio skaitytojo dėmesio ir sako: ačiū, jau užtenka, daugiau jūsų nevarginsiu (nors mes nespėjome pavargti). Knygelė perskaitoma vienu ypu, ji patraukia naratyvu – subjektė gėrė, kentėjo, jai pavyko mesti. Laiminga pabaiga. Gal ne kaip pasakoje, bet turėtų teikti vilties gulintiems detokse.
Ir visgi kažkas čia verčia mane suklusti ir suabejoti. Priešingai, negu kai kurie poetai, autorė nėra apsėsta visagalybės, talento ir išskirtinumo iliuzijų. Jai tikrai nesivaidena, kad yra Dievo mediumas ar didi poetė, kuri širdyje privalėtų išsaugoti sovietinio rašytojo savivertę. Tačiau dabar man tai jau neatrodo labai didelis privalumas, nes bet koks rašymas neįmanomas be ego. Apie ką ji rašys toliau, jeigu kaip ir išrašė esmines ją perkeitusias patirtis? Ar tuščių butelių draugijos principai apskritai leidžia ką nors sukurti, jeigu galioja priesakas kuo mažiau skaudinti kitus? Juk tokie nieko neskaudinantys rašymai iš anksto dvelktų saldžia normalybe ir nuosavo moralumo blusinėjimu. Net jei savipagalbos grupėse vyksta savotiškos „minčių audros“ ir dvasingumo stimuliavimas, tai nėra tapatu kūrybinių impulsų apdorojimui. Nors koks gi mano reikalas, net jei Ramunė vėliau imtų rašyti visišką grafomaniją, aš taip džiaugiuosi, kad ji liko gyva.
