Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Karolis Baublys, Neringa Dangvydė, Sirenos ir vienaragiai: Eilėraščiai, Kaunas: Kauko laiptai, 2023, 108 p., 500 egz.
Dizainerė Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Karolio Baublio ir Neringos Dangvydės eilėraščių knyga Sirenos ir vienaragiai iškart labai sudomino ir traukė skaityti. Juolab kad eilėraščiai nepasirašyti – kuris yra Karolio, o kuris – Neringos, autorystę spėliojau tiesiog pagal tai, ar eilėraštyje reiškiami jausmai vyrui, ar moteriai. Pavadinimas vaikiškas (vienaragiai šiandien yra vaikų ir popkultūros mėgstamas personažas; sirenas irgi mėgsta daug kas, ypač režisieriai), bet tebūnie – turi būti išlaikyta stilistinė antikinė vienovė. Tenka pripažinti, kad abiejų autorių stilistika šiame rinkinyje tikrai labai panaši, o gal ir sąmoningai suvienodinta. Abu jie mėgsta pasirodyti esą frankofilai (tik kam, nejau neužtenka Antikos Gausybės rago?..) ir pateikia nemažai nuorodų į tapybą (kartais tai sukuria gan eklektišką įspūdį). Varijuoja ir tapytojų pavardžių rašyba – vienur ticianas rašomas mažąja (p. 18), kitur Rubensas kažkodėl didžiąja (p. 22); asmenvardžiai knygoje tarsi ir sistemingai rašomi didžiosiomis. Viršelyje man irgi geriau atrodytų, tarkime, Stasio Krasausko, o ne Daivos Kairevičiūtės grafika – nematau jokios Kairevičiūtės mėgstamų gracijų sąsajos su visai nemanieringu, netgi, sakyčiau, šerpetotu abiejų autorių verlibru.

Kabinėčiausi ir prie Baublio įžangos žodžio: „Eilėraščių rinkinys „Sirenos ir vienaragiai“ patvirtina būtinybę kalbėti apie socialiniame ir politiniame lygmenyje jautrias temas poezijos kalba, šitaip paliudydamas Neringos Dangvydės Macatės – rašytojos ir aktyvios žmogaus teisių gynėjos – idėjų universalumą. Juk, kaip teigia Nobelio premijos laureatė Annie Ernaux, apolitiškumas literatūroje neįmanomas“ (p. 5). Kuo čia dėta politika? Bent jau tiesiogine prasme šiame poezijos duete jos – nė kvapo. Nepaisant netgi fakto, kad Dangvydė buvo aktyvi Laisvės partijos narė. Sirenos ir vienaragiai, nors mums ir įkalta į galvą, esą viskas yra politiška, kalba vien apie intymius asmeninius santykius. Eilėraščiuose vyksta ne politinė, o daugių daugiausiai – gan klastinga lyčių kova, bet be jokios aiškiai išreikštos politinės strategijos (vienintelė strategija – paveržti iš heteroseksualo jo seksualinį objektą). Nežinau, tas papūgiškas kartojimas, esą menas yra politiškas, jau kiek pabodęs ir kai kuriuose kontekstuose skamba pritemptai, netgi vulgariai. Nebent tikimasi taip įgyti daugiau galios ir matomumo. Bet nesu mačiusi, kad kas nors Pride eitynėse neštų transparantą su Marcelio Prousto portretu – masėms juk visiškai nieko nesako Prousto atvaizdas (nors gal dar neš, jaunimas neprognozuojamas).

Nuo pat pirmųjų puslapių gausu augalinių įvaizdžių: rododendrai, oleandrai, rožės, dobilai, figmedžiai, mirtos, azalijos, raktažolės, erškėčiai, lelijos, gvazdikai, fikusai, saulėgrąžos, vijokliai, pienės, pakalnutės, kinrožės, irisai, aguonos, vyšnios, begonijos, jazminas, granatmedis, šilagėlės, gvaizdūnės, tulpės ir kt. Jų tiek daug, kad gal ir per daug. Regis, abu autoriai pamišę dėl botanikos. Žibuoklės, kurios neauga Graikijoje (gal kaip tik tas įvaizdis ir išreiškia neįmanomybę antikinio pasaulėvaizdžio rėmuose). Plačiai naudojamas medaus motyvas – na, žinoma, juk kalbama apie meilę. Vis dėlto, mano akimis, tąja botanika kliaujamasi per smarkiai, kaip ir veidrodžio įvaizdžiu, kuris nenaujas ir todėl rizikingas. Bandau išgirsti įsivaizduojamą lyrinę veikėją tariat žodį „penetracija“ („Raudonžiedė Dafnė“, p. 40): jeigu tekstas parašytas lietuviškai, o ne senąja graikų kalba, žodis „įsiskverbimas“ jame atrodytų visgi natūraliau. Bet autoriai patys pasirenka, kiek jiems įmantrumo vardan apsikaišyti kitomis kalbomis. Tiesą sakant, daug efektingiau atrodytų antikinės eilėdaros naudojimas – va čia tai būtų knyga-įvykis!

Kai kurie eilėraščiai tiesiog perpasakoja antikinius mitus akcentuodami, kaip kokia nors galima lesbietė deivė ar nimfa netrokšta vyro, o galimas gėjus – atvirkščiai, geidžia vyro, kurį iš Antikos mitų esame įpratę suvokti kaip heteroseksualų. Tame apstu asmeninio jausmo, intymumo ir nuosaikios erotikos. Meilės/eroso objektas suvokiamas kaip grobis ir kone nuosavybė, dėl kurio(-s) kovojama. Antika veikiausiai pasirodė visais požiūriais tinkama medžiaga: niekas toje kultūroje, priešingai, negu krikščioniškoje, nedarė tragedijos dėl homoseksualumo. Todėl ir visas dievų Olimpas yra fantazijai palanki vaizdinija: antikinio mąstymo paradigmoje homoseksualumas nebuvo nei tabu, nei neįmanomybė. Kitaip sakant, autoriai mėgina perrašyti graikų mitus LGBT žiūros rakursu. Daugelyje eilėraščių reiškiamas gan agresyvus savininkiškumas: „Jupiteri / vienintelis duobėto skliauto dieve / – vyre! – / nuo šiol tu / vien tik / mano“ („Junonės plaukai“, p. 68–69). Gal tą ir reikėtų suprasti kaip politinį bandymą „atgauti galią“?.. Žaidimas lytimis (Odisėja, Orfėja, Ifidė, Enėja, Hipnė ir t. t.) neatrodo originaliai, kultūroje tie vardų/lyčių perrašymai jau vykdyti, bet be pritrenkiančio rezultato. Kultūroje efektyvi ne mito transformacija, o veikiau dekonstrukcija. Ne įsivaizduojamas herojaus lyties pakeitimas vien dėl feminizacijos, bet atsisakymas kurti naują pasakojimą tomis pačiomis maskulistinės kultūros sąlygomis.

Spėju, „Kentauro aukojimas“ yra Baublio eilėraštis: „nesigailiu ir nesielvartauju / tai vyrų pasaulis / ištartas balsu / tai vyrų įstatymai / nuodingi“ (p. 23). „Tikras vyriškumas“ vertinamas kaip toksiška patriarchalinė tvarka, bet lyrinis veikėjas negali geisti moterų, todėl santykius renkasi su vyrais – sakyčiau, vidinis konfliktas, nes tada privalai toje toksiškoje tvarkoje ir dalyvauti, ar bent daryti kompromisus. Čia pat, žinoma, kraujas, žudynės, karai ir dvikovos kaip būdas spręsti konfliktus. Kai kuriuose, kaip spėju, Dangvydės tekstuose – mirties nuojauta („Veneros mirtis“, p. 54; „Persefonės sodas“, p. 43; „Mito perrašymai: Euridikei“, p. 49; „Poezijos gimimas iš lelijos dvasios“, p. 97); dabar juos belieka skaityti iš amžinybės perspektyvos: „nežinau, kiek gyvensiu čia / nežinau, kiek gyvensiu / iškritusias mano blakstienas / Hipnė susirinko / susirišusi iš jų šluotelę / brauko vokus kitoms deivėms, kitiems dievams / rožių žiedlapių patalą kloja / kol guliu pelenuos“ (p. 54). Keista, bet kai svarstau apie Neringos Dangvydės poeziją, mirties faktas neatrodo realus (nors mintyse daug kartų su tuo susitaikiau) – gal dėl to, kad ši poezijos knyga pasirodė tik dabar, ir yra daugiau jos neišleistų rankraščių. Literatūra suteikia galimybę įstingdyti laiko paradigmas. Vis dėlto kritiškai sakyčiau jai tą patį, ką rašau čia, ir tuo atveju, jeigu ji būtų gyva.

Eilėraščiuose atsiranda įtampa tarp graikų/romėnų panteonų: „Dianos medžioklė“ (p. 66), „Prozerpinos pyragėliai“ (p. 72) – nuo antikinio graikų pasaulėvaizdžio kažkodėl pereinama į romėnų, gal dėl sąsajos su italų tapyba. Arba dėl Vergilijaus ir Ovidijaus poetinių versijų, iš kurių imama mitų medžiaga. Eilėraštyje „Minervos pelėda“ (p. 74) reikalai dar labiau komplikuojasi, nes Minerva, regis, įsimyli Atėnę: santykis tarp kopijos ir originalo, veidrodžio ir atspindžio – Narcizo archetipas. Kas tikrai sieja ir Neringos, ir Karolio eilėraščius – nedidelis polinkis į sentimentalumą (ir per gausius gėlių motyvus, ir per dažnus kreipinius į meilės objektą, imperatyvus). Deja, Antikos įvaizdžiai kultūroje (ir net lietuvių poezijoje) jau daug kartų naudoti; jie paverčia šią knygą gan hermetiška, t. y. vargu ar lengvai perskaitoma statistiniam Pride eitynių dalyviui. Šiaip labai jam tą rekomenduočiau.

Su Neringa Dangvyde ir Karoliu Baubliu panašiu metu studijavome universitete, lankėme tuos pačius seminarus. Kai skaitau jų eilėraščius ir randu veidrodžio motyvų, man tarsi ir aišku, kad tai veikiausiai iš Lacano psichoanalizės. Bet kartu keista, kodėl tiek medituojama toji senstelėjusi teorija, nors sau tą aiškinu jaunystės ir studijų sentimentais, kurie amžinai, esmingai svarbūs. Su nostalgija menu laiką, kai Karolis ir Neringa dirbo Literatūroje ir mene. Tuo metu jie buvo labai produktyvūs: rašė apie literatūrą ir kiną, apžvelgdavo daug naujai išėjusių knygų, godžiai lankydavo kino festivalių filmus. Vis dėlto svarbiųjų egzistencinių liudijimų, giliųjų dvasios pasakojimų šioje knygoje nėra – arba jie labai užmaskuoti kultūrinėmis nuorodomis (bet nepasakyčiau, kad tai sukuria intrigą, nes nieko netikėto nedemaskuosi). Antikos įvaizdžiai virsta kauke, iš po kurios nesimato gyvo įvykio ir autobiografinės tikrovės. Atrodo, kad labai norėta parašyti gerą poezijos knygą, prisiskaičius kitų ir maždaug įgavus supratimą, kas galėtų būti laikoma estezės gimimu iš netradicinės tapatybės dvasios. Tebelaukiu Karolio atsiminimų apie Neringą, kuriuose būtų ne vien šviesieji jos asmenybės aspektai.