Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Agnesa Kenešytė-Gricė,
Sulaukti aušros,
Vilnius: Alma littera,
2021, 238 p.
Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša

Vis diskutuojama, kodėl mes, literatūros žmonės, nežiūrime į vaikų ir paauglių literatūrą taip pat rimtai, kaip ir į suaugusiųjų. Atsakymas paprastas – neretai ji būna pernelyg naivi ir neatitinka suaugusiųjų prozos kriterijų. Rimtesnis faktas – mūsų visuomenėje nemaža dalis suaugusiųjų pajėgūs skaityti kaip tik tokią ir tik tokią prozą. Todėl pirkėjų šioms knygoms lyg ir netrūksta, tik autoriams vis atrodo, kad jų nevertina profesionalai. (Sakyčiau, laimė, kad tų knygų neskaito, pavyzdžiui, pripažinti rašytojai – iš kai kurių stiliaus jie kaip reikiant pasišaipytų.) Tad renkuosi rašyti recenziją knygai, laimėjusiai 2021 m. leidyklos Alma littera organizuotą paauglių literatūros konkursą. Nors esu tikra, kad ją vertina ir puikios vaikų literatūros specialistės, kurių išsilavinimu, apsiskaitymu užsienio kalbomis ir plačiu akiračiu nė kiek neabejoju.

Agnesos Kenešytės-Gricės knyga Sulaukti aušros patraukė pažadais ant galinio viršelio – veiksmas jungia šiuolaikinį pasaulį su baltų mitologija. Įdomu, Kotrynos Zylės Sukeistas – vykęs eksperimentas, ten vaizduojamos laumės nutįsusiomis krūtimis įsiminė kaip smagios, juokingos veikėjos. Neringos Vaitkutės Klampynių kronikose taip pat eksploatuojama panaši jungtis. Lyg būta ir daugiau tokių bandymų – iš esmės magine Hario Poterio tema, tik su lietuviškomis aktualijomis. Net ir infantilesniems suaugusiesiems tai patinka, tik galėtų būti dar daugiau siaubo, jei jau tenkinami jų poreikiai. Rašyti paaugliams juk reiškia būti pernelyg nenutolus nuo jų kalbos ir realijų.

Pradžia žada nemažai: ypač dėl pagrindinės veikėjos Godos motinos charakterio – paauglių literatūroje histerioninio tipo moteris atsiduria retokai. Ji vis grasina žudytis, o septyniolikmetė dukra paverčiama mama savo mamai (paaugliams itin aktuali tema! Tikrovėje tokių disfunkcinių šeimų tikrai žinau). Vaizduojamas neįprastas šeimos modelis: septyniolikmetė Goda gyvena su mama, o aštuoniolikmetė jos sesuo Viktorija – su tėčiu. Gyvena itin izoliuotai, ryšių su mokyklos bendruomene, draugais, seneliais ir giminėmis beveik nepalaiko. Histerioninė motina į namus reguliariai parsiveda meilužių, gal net kenčia nuo nimfomanijos. Tėvas, priešingai, yra plokščias teigiamas veikėjas, gyvena viengungiškai ir skaisčiai, rūpinasi vaikais (vien šis kontrastas įtartinas). Intriga sukuriama iškart: Goda pamato atsitiktinio pagyvenusio žmogaus mirtį – ir Giltinę, pagonių mirties deivę. Įtampa ilgokai išlaikoma, bent jau kol įvedami visi pagoniški elementai. Deja, skaitant nuvilia medinė kalba ir tos kalbos diktuojama beskonybė. Veikėjai plokšti: geras – blogas, balta – juoda. Vieną mėginama vaizduoti kaip diversišką asmenybę, bet neįtikinamai. Kompozicijos vientisumas pakeliamas, tik erzina trečiarūšių amerikietiškų filmų įtaka vaizduojant, tarkime, merginų rankinio treniruotes ir varžybas. Lyčių erotizavimas irgi turbūt įmanomas, tik sunku patikėti, kad jis toks banalus. Teigiamų vyriškų veikėjų elgesys panašesnis į paauglės fantazijas, ne į tikrovę. Žinoma, ir kalbos lygmenyje, pavyzdžiui, dažniausiai vartojams žodis vaikinas man apskritai atrodo surogatinis, kaip ir dauguma kitų žodžių, pasiekusių mus bene iš filmų vertimų: mulkis, kretinas, padugnė, šunsnukis. Didžiai abejoju, ar natūraliai šnekamojoje kalboje paaugliai vartoja tokius žodžius, bet pripažįstu, kad knygos šnekamąja kalba neparašysi. Dviprasmiškas veikėjas Naglis prie močiutės pavadinamas subingalviu – na, tikrai ne itin močiutiška leksika.

Knygoje pristatomi pagonių dievai visai simpatiški: buvo galima ir dar geriau atskleisti jų charakterius, bet fantasy realizmo stiliumi regzti apskritai sunku, nes tenka daugmaž normalybės aprašus derinti su haliucinacijų lygio intarpais. Knygoje veikia Giltinė, Magyla, Laima, žaltvykslės, Upinis, Velnias (įdomu, kad pagoniškasis Velnias atsiduria teigiamų veikėjų stovykloje), Žemyna, Austėja, Perkūnas, Gabija, Medeina, Milda, Auštrinis, laumės-vilkės. Aišku, šios būtybės vaizduojamos karikatūriškai, bet kartais visai smagiai – vykusi deivės Austėjos vizualizacija, moteris su bitėmis aplipusiu veidu: „Nuo suolo pakilo moteris be… veido. Tiksliau, veidas buvo, bet visas aplipęs bitėmis. Užmiršusi kvėpuoti žiūrėjau, kaip ji prieina ir palinksta virš manęs. Dūzgiantys vabzdžiai, visas jų spiečius, ropojo jos kakta, skruostais ir nosimi. Kad tik nesumanytų sugelti manęs! Nebuvau mačiusi nieko šiurpesnio, todėl stipriai užsimerkiau. Ir pajutau švelnų medaus aromatą“ (p. 192). Garsiai skaičiau dešimtmetei dukrai – manau, siužetas kaip tik jai: klasėje gausu draugių deivių vardais, žiūri kvailokus serialus per Nickleodeon, pati savarankiškai skaito tokį šlamštą kaip Prietrankos dienoraštis. Tikslinė auditorija! Kol kartu skaitėme Sulaukti aušros, jai kilo vienintelis klausimas – kas yra Velnias (per tikybos pamokas dėstoma vienaip, čia kitaip – vertybinis konfliktas). Skaitinį taip pat lydėjo komentaras, kad toji šeima kažkokia… keista. Švelniai tariant. Šiaip tas neįprastumas traukia, nes jis šliejamas su įprastumu – popsinėmis frazėmis, tipiniu erotizavimu, atpažįstamomis paauglių elgesio ir mąstymo klišėmis.

Knygoje Sulaukti aušros Godą ima persekioti pagoniškieji dievai, jai pavyksta išvysti kažkokį transcendentinį Ąžuolą, kurio beveik niekas nėra matęs. Nesuprasdama kas vyksta, pagrindinė veikėja nukulniuoja į katalikų bažnyčią, tikėdamasi ką nors išsiaiškinti apie dvasių pasaulį. Čia sutinka seną ekumenišką kunigą (ideologinio konflikto tarp pagonybės ir krikščionybės knygoje visgi nesama) ir primityvų religinį aktyvistą, pasakotojos vadinamą varliaakiu:

– Nieko neatsitiko, – ištarė storulis ir prisimerkęs nužvelgė mane. – Nugirdau, apie ką kalbėjotės, ir drįstu prieštarauti. Mergaitė neturėtų domėtis paikais pagoniškais paistalais. Krikščionybė – štai mūsų tikėjimas. Turime būti pamaldūs ir jai ištikimi. – Tai ar tiki Dievą, mergaite? – paklausė rūsčiai.

– Nežinau, – sumurmėjau.

– Tai gal tiki žolių ir akmenų dievais?

– Kuo?

– Bedieviai niekada nesuras ramybės! – riktelėjo varliaakis. (p. 67)

Nors nelabai tikiu, kad tokio tipo primityvistų dar esama bažnytinėse bendruomenėse, veikėjas gana gerai išreiškia visa, kas bet kokiam nors kiek mąstančiam individui atgrasu religijos sklaidoje. Varliaakis vėliau bando Godą suvažinėti ir, pagrobęs visą šeimą, mėgina kankinti bažnyčios požemyje įrengtame inkvizicijų kambaryje (tikrai labai juokinga, bet taip jaunimas daugmaž ir įsivaizduoja Katalikų Bažnyčią, jei jau apie atspindį tikrovėje). Bėgama per apleistas kapines, seserys įkrenta į duobkasių šviežiai iškastą duobę – specialieji efektai visai neblogi; jaunesniems gal net šiurpūs. Rašytojai juoktųsi, masinis skaitytojas ir leidėjai – ne. Kolektyvinei popkultūros pasąmonei įtinkantys vaizdiniai visais laikais buvo neblogai parduodami. Kuo jie universalesni, tuo didesnį kapitalą atneša.

Labai daug dėmesio sutelkta į pagrindinę veikėją, jos košmarus ir jausenas. Jai užkraunama mesianistinė našta – pabaigoje ji pavirsta ąžuolu, kad išgelbėtų senąjį pagonių dievų pasaulį. Nelabai kuo pagrįstas ypatingumas koncentruojamas viename asmenyje – paaugliams tai ydinga žinia, jie juk kone visi taip jaučiasi – turi jėgų ir misiją išgelbėti pasaulį. Vėliau iš egocentrizmo galima ir neišaugti arba įsikalbėti sau kažkokį neva pasiaukojimą. Pabaiga visiškai negyva, siužeto tipologijos požiūriu – moderni Eglės Žalčių karalienės variacija. Vis dėlto norėtųsi ir pagirti: paaugliams tai paskaitoma, aktualu, gal net ir kinematografiška, o tai – pozityvios populiariosios literatūros žymės. Autorė galėtų pabandyti rašyti trilerį.

Prieš Vilniaus knygų mugę vykusioje virtualioje Knygų savaitėje teko girdėti diskusiją „Kas bijo labiau: tėvai ar vaikai? Nepatogios temos knygose vaikams“. Klausydamasi galvojau, kad nė viena knyga nemuša, nerėkia, nenaudoja emocinio smurto ir manipuliacijų, negeria, nepaverčia adresato kopriklausomu. Knygos, priešingai negu tėvai, nekonfliktuoja ir nesiskiria (to, ką perskaitei, jau niekaip nuo savęs neatidalinsi). Kitaip sakant, bent jau mano kartą traumavo tikrai ne knygos, o tėvai, giminaičiai, mokytojai ir kaimynai. Juokinga, kad „snaigių“ kartos tėvai imasi ieškoti blogio knygose, kur vaizduojamas koks nors alkoholio vartojimas, seksas ar narkotikai. Baimė išduoda nemokėjimą apie tai kalbėtis šeimoje: dar blogiau, visišką nepasitikėjimą savo autoritetu.