Naujausią Virginijos Kulvinskaitės knygą skaičiau kone kaip scenarijų kino filmui, bet be aiškios minties, kuris režisierius to imtųsi (ne Algimantas Puipa, ne Emilis Vėlyvis, ne Giedrė Beinoriūtė). Vilniaus literatų namuose vykusiame knygų klubo susitikime autorė teigė įkvėpimo sėmusis iš kino; išklausiusi Natalijos Arlauskaitės kursą, susižavėjo nuaro estetika. Visuose keturiuose kinematografiškuose apsakymuose veikėjai yra susiję – bet kuris gali netikėtai šmėstelėti „ne savo“ apsakymo fone kaip epizodinis. Todėl žanro požiūriu tai kažkas panašaus į apsakymų apysaką – romanui reiktų dar bent poros.
Vaizduojamas pajūrio miestas N panašus į Klaipėdą, bet, autorės teigimu, tai galėtų būti ir Ryga, ir Talinas – nesiekiama vietovardžių tikslumo. Priešingai, detalės abstrahuojamos taip, kad niekaip neapkaltinsi autorės autobiografiškumu. Pavyzdžiui, leidyklos pavadinimas Piktos raidės primena pavadinimą Kitos knygos, bet ne pernelyg tiesiogiai. Pasakojime nėra savigailos, užklimpimo asmeninėse nuoskaudose, besaikio poetizavimo – tarsi būtų kruopščiai išravėtos lietuvių prozai kiek būdingos piktžolės. Visi keturi apsakymai įrėmina skirtingus metų laikus, todėl pavadinimas išreiškia dar ir metų laikų ciklą. Vykęs dailininkės Linos Sasnauskaitės viršelis – keturi sušiai su apsakymų motyvais; senovines parduotuvių iškabas primenančios knygos pavadinimo ir skyrių antraštės.
Visoje knygoje vaizduojami vadinamieji „paprasti“ žmonės, ne kokie nors ypatingi intelektualai – už Luką, regis, tuo labiau pasižymi jo mergina Urtė, dėstanti universitete ir rašanti disertaciją apie moterų saviprezentacijas autobiografiniame romane. Ir Kulvinskaitės romane Kai aš buvau malalietka pasakotojai buvo aktualus tas darbininkų kilmės vaikui būdingas intelektualinis proveržis, intensyvių studijų ir itin paprastos, net asketiškos buities lygsvara. Knygoje Keturi tokio ribinio veikėjo (nuo nepriežiūros vaikystėje link daktaro disertacijos) nėra, bet asketiškos buities poreikį atspindi veikėja Inga („Sekmadienis, lapkričio 3-ia. Inga“), kuri po tėvo mirties nepasiima nei nuotraukų albumų, nei vertingesnių ar sentimentus keliančių daiktų – vien senus, nudėvėtus motinos, tėvo ir savo vaikystės drabužius. Juos sudeda į savo pačios nusipirktą art deco stiliaus antikvarinę spintą, o kasdien dėvimus rūbus laiko plastiko maišuose. Ingos draugui Tadui toji spinta primena karstą, o skaitytojai(-ui) veikiausiai išreiškia tai, kas nejudinama – galbūt Ingos jausmus, su kuriais jai pačiai nežinia kaip tvarkytis.
Pirmajame apsakyme
„Pajūrio skaitytojų klubas. Lukas“ kaip reikiant įsibėgėjama: madingas
rašytojas pakviečiamas į knygų klubą papasakoti apie savo romaną „Aš ir mažoji
L.“, siužetu artimą Vladimiro Nabokovo Lolitai (vėlgi sužaista
aliuzijomis: Leila nuo Lolitos ir akustiškai ne pernelyg skiriasi). Nors Leila
steigiama kaip anti-Lolita, kažko labai anti ji neturi – tik tiek, kad
panaudojamas ne vien pasakotojo, bet ir jos balsas, neigiantis nimfetės
įvaizdį. Skaitant apima iliuzija, kad Luką Garšvą į knygų klubą pasikvietusios
skaitytojos iš tikrųjų yra pedofilijos aukos,
kurios laiko jį pagrindinio veikėjo Viktoro prototipu ir siekia keršto.
Viskas baigiasi nuosaikiai ir tai net truputį nuvilia – juk veikėją jos galėjo
išprievartauti (neabejoju autorės gebėjimu aprašyti kontroversiškas sekso
scenas!). Bet tikriausiai tai pažeistų nuaro estetiką ir pernelyg
tenkintų skaitytojų lūkesčius. Ir, žinoma –
o kas po to?
Ironizuojama leidybos virtuvė: „Žodžiu, bus tavo knygelė bomba, o jei nebus – padarysim“ (p. 13). Tačiau Lukas dėl to nepatiria jokio egzistencinio konflikto – jis gana gerai jaučiasi viešumoje, išskyrus apsakymo situaciją, kai yra klastingai pažeminamas. Daug asmeniškiau jis priima teksto ir gyvenimo painiojimą bei lėtai įsisąmonintą kaltę, kad Leilos dienoraščius nusirašė nuo savo merginos Urtės paauglystės dienoraščių. Jis su siaubu suvokia savo moterų baimę. Bet juk tas konfliktas aktualus visur: socialiniuose tinkluose, reflektuojant savo įvaizdžio skirtumą nuo vidinės savasties; žiniasklaidoje, konstruojant rašytojo(-s) vaidmenį; santykiuose su artimaisiais, kurie gali būti bent iš dalies aprašyti prieš savo norą. Dažniausiai rašytojai knygose per veikėjus man parodo daug daugiau savęs, negu feisbuko ar instagramo paskyrose, net jeigu rašo trečiu asmeniu ir apie šešioliktą amžių.
Kulvinskaitės apsakymų kalba tikroviška, nenutolusi nuo gyvenimo, pavyzdžiui, persirengimo kambaryje prieš fizinio lavinimo pamoką paaugliai kalbasi taip: „Ką žydriukai? Matuojatės sosiskas?“ (p. 72) arba „Nesismaukyk ne savo aukšte“ (p. 67). Vaikėzai aprašomi labai gyvai, pagauliai; autorė moka konstruoti įtikinamus charakterius. Apsakyme „Kita pusė. Nora“ satyriškai kalbama apie priklausomybę ir kopriklausomybę – keturiasdešimtmetė Nora rūpinasi dešimtmečiu jaunesniu narkomanu Deniu, nenutuokdama apie tokio rūpesčio beviltiškumą. Nors situacijos tarsi ir tragiškos, autorė jas regi ne dramatiškai, o sarkastiškai – ir tai gali būti paveikiau, netgi pedagogiškiau už „jautrumą“ ar moralizavimą. Noros santykiai su mylimuoju ir drauge Jule iš tikrųjų komiški: bičiulė ištekėjusi už ne ką geresnio girtuoklio, bet vis vien bando tvarkyti Noros gyvenimą. Atsiranda ir mistinė dimensija – Julė sapnuoja devyniasdešimtaisiais viename iš senų laivų nuskendusį paauglį, pravardžiuotą Snargliu (jis figūruoja ir kituose apsakymuose). Apsakymas baigiasi Denio savižudybe: jau minėtame knygų klube autorė minėjo konsultavusis su patologu anatomu, kaip atrodo pakaruoklio kūnas – pastarasis vaizdinys iš tikrųjų aprašytas pabrėžtinai logiškai, su konkrečiomis detalėmis. Paradoksalu, bet naivioji Nora pasijunta laiminga – priklausomybė suvaldyta.
Ne mažiau įdomus Marius („Paskutinis sniegas. Marius“), mažo ūgio septintokas, vėliau tapęs samdomu žudiku ir nušovęs mafijozų gaujos vadeivą Kaluginą. Autorė susitelkia į jo mokyklinius metus – vienišumą, patyčias mokykloje, padėtį šeimoje. Nėra jokių simptomų, kad užaugęs Marius taps snaiperiu, išskyrus keistą ir net nelabai aiškiai motyvuotą įvykį – pro langą jis meta kietą sniego gniūžtę į biologijos mokytoją, praskeldamas jai galvą. Biologė nėra koks nors blogio įsikūnijimas, priešingai, daugeliui paauglių ji atrodo seksuali (Mariaus seksualumas neanalizuojamas). Stilistiškai škicuojamas gariūnmečio skurdas, žmonių poravimasis daugiabučiuose, pirmieji „McDonaldai“ ir egzotiškų vaisių kioskeliai.
Prie ko labiausiai būtų galima kabintis (kritika juk turi būti bent kiek kritiška) – paprastumas, kurį tiesiog palaikai itin lakonišku stiliumi. Tą paprastumą esame išmokę laikyti demokratijos ir lygybės požymiu: net JAV prezidento Joe Bideno kalba Vilniaus universitete nebuvo skirta intelektualams. Taip pat ir Virginijos Kulvinskaitės Keturi skirta visiems, bet tas „visiems“ kartais niveliuoja stilių ir autorės originalumą. Taip, knyga vizualiai ir turiniu orientuota į pardavimus, bet tai nėra bet kokia prekė. Egzistuoja tokia kalbos klišė „paprasta, bet ne prasta“ (frazę esu pastebėjusi pažinčių skelbimuose; ieškančiosios santykių taip apibūdina save) – knygai ji ir truputį tinka, ir netinka. Paprastumas knygoje nereiškia nekokybės, nors kartais pritrūksta kaip tik komplikacijos, kokio nors sudėtingumo kad ir apsakymų atomazgoje (pavyzdžiui, Inga susitinka su maža mergaite tarsi su savimi, bet toji mergaitė neperkanda jai gerklės – gal ir per daug pafantazavau, bet kažkokio panašaus aštrumo kiek tikėjausi).
Virginija Kulvinskaitė iškelia sau uždavinį parašyti apsakymą trečiuoju asmeniu ir su tuo susitvarko – tai nėra infantili intencija per rašymą „išreikšti save“ ar egocentriška pastanga atkreipti dėmesį, pasakojant vien savo patirtis. Ne, tai racionalus būdas disciplinuoti save kaip prozininkę, galinčią rašyti įvairiais registrais. Manau, knyga tvirtai pretenduoja į penketukus ir dvyliktukus.
