Džiugina pastarąjį dešimtmetį padidėjęs dėmesys vaikų literatūrai – išleidžiamos gražios, estetiškai parengtos, kokybiško turinio knygos. Džiugina ir tai, kad jos ne vien grožinės – norisi aptarti žymios etnologės, tautosakininkės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Nijolės Laurinkienės knygą vaikams Saulė – dangaus karalienė. Iliustravo jauna latvių dailininkė – piešiniuose baltų pasaulėjauta gerai perteikta vaikams; latviai turi daugiau tautosakos apie saulę, jų vaizdiniuose ji dar labiau sužmoginta.
Geltona, oranžinė, raudona, rožinė, mėlyna – saulės ir jos nušviesto dangaus spalvos; jos ryškios ir patinka vaikams. Dailininkė iliustruoja panašiu stiliumi, kuriuo piešia ir patys skaitytojai. Kadaise toks naivizmas vaikų knygose būtų atrodęs neįmanomas (tiesiog tai buvo vadinama „nemokėjimu piešti“), o dabar – netgi tendencija, nes vaikas susitapatina su piešiniu, kuris atliktas tarsi be didelių pastangų. Vis dėlto pastangų reikia, tai labiau neprofesionalumo imitacija, negu tikras negebėjimas piešti – dailininkė simuliuoja: tam labai tinka jos pasirinkta pastelės/spalvotų pieštukų technika. Ką supratau iš iliustracijų (kurios svarbios, jomis tiesiogiai bendradarbiaujama su žodinio turinio autore): saulutės su rantytais „plaukais“ kryžių kalyboje labai jau akivaizdžios. Dailininkė vaizduoja Saulę su rantytų spindulių (kasų) aureole – net piešiniuose ji primena ne ką kita, o metalines kryžių saulutes. Juk Saulę, anot mito, sukūrė kalvis ir įmetė ją į dangų. Saulė interpretuojama ir kaip kalvystės stebuklas – ugnies suvaldymo reikšmė žmonijos istorijoje visgi buvo didžiulė. Suvaldyta ugnies stichija, pritaikyta lydiminei žemdirbystei, Lietuvoje paplito geležies amžiuje. Saulė diktuoja ir metų laikus, sezonų kaitą, derlių ir sausrą: nuo to priklauso išgyvenimo, pragyvenimo, mitybos išteklių galimybės.
Dangaus kūnai antropomorfizuojami, jie atspindi įprastą šeimos modelį: Saulė tuokiasi su Mėnuliu, gimsta vaikai – žvaigždės. Saulės išvaizda ne pernelyg nutolusi nuo tautinio kostiumo: „Su aukso spurgelių vainiku arba žibančia karūna ant galvos. Apsirengusi baltais šilko marškinėliais, ilgu lig žemės gausiais pažibais apkaišytu sijonu. Liemuo sujuostas vingriais ženklais raštuota juosta. Ant rankų – žėrinčios žalvarinės apyrankės, ant pirštų – aukso žiedai. Kojos apautos dailiomis blizgiomis žalvario kurpaitėmis“ (p. 14). Dominuoja gelsvos spalvos faktūros (žalvaris, auksas, pažibai, ugnies žirgai). Knygoje vaikams nėra neištikimybės temos, bet gal be reikalo? Juk šeimoje visko būna, vaikai stebi ne tik tėvų santykių aiškinimąsi, bet ir skyrybas, dalybas, kerštavimą ir panašias dramas. „Knygų aikštėje“ vykusiame pokalbyje su Asta Skujyte-Razmiene autorė kalbėjo: „Sakoma, kad Saulė ir Mėnulis gražiai gyveno, kol kartą Mėnulis įsižiūrėjo į nuostabią žvaigždę Aušrinę ir pamiršo savo žmoną. Saulė supyko, užsirūstino ir teisingumo prižiūrėtojas Perkūnas – nubaudė Mėnulį perkirsdamas jį pusiau. Šitaip aiškinama, kodėl po pilnaties Mėnulis būna ne visas“ (https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2083107/mitologijos-tyrinetoja-nijole-laurinkiene-mitologijoje-esama-tokiu-slepiniu-kuriuos-aiskindamasis-tampi-tarytum-detektyvu). Nuostabus siužetas, įkandamas vaikams, net jei kiek panašu į muilo operą. Tiesa, lyg esama užuominos į kraujomaišą, nes Aušrinė – bent jau pagal vieną iš mito versijų – Saulės ir Mėnulio duktė. Jos išvaizda panaši į motinos ir tėvo: „nežemiško grožio mergelė, auksiniais plaukais, ant kaktos – saulė, pakaušyje – mėnulis, pasipuošusi žvaigždėmis apkaišytu apsiaustu, susegtu mėnulio rago sege“ (p. 19).
Saulė išreiškia matriarchato tvarką, nes ji (ne Mėnulis) yra dangaus valdovė, prižiūrinti ir Žemę. „Saulele motinėle, patekėk, patekėk!“, – į ją kreipiasi sušalę piemenys. Danguje ji turi prašmatnius aukso rūmus, kuriuose priima besisvečiuojantį Perkūną, rūstų vyriškį ruda barzda. Jų santykiai, regis, skaistūs, broliški, dalykiniai: kartais konfliktiški (griaudėja ir žaibuoja, kai vaidijasi). Kol Saulė nuoga periasi pirtyje, senoji Perkūno motina ištrenka jos ilgus auksinius plaukus. Vario arba aukso laivelis, į kurį Saulė persėda naktį, primena karstą, žmogaus gyvenimo pabaigos simbolį (suprantama, šis vaizdinys vėlesnis, krikščioniškas). Ji jame užmiega ir laivas nugrimzta į požeminį pasaulį. Ši pasakojimo dalis itin įdomi, dailininkė išreiškia ją per komiksus. Požemio pasaulis – toks tarsi antikinės Hado karalystės atitikmuo – apie jį buvo galima papasakoti daugiau. Tesužinome, kad ten ganosi avelės ir kiti gyvulėliai, kalbantys žmogaus balsu. Gano senučiukas, apsirengęs balto milo sermėga, laikantis ilgą lazdą (na, mano paralelė banali – Gerasis Ganytojas). Trūksta kaip tik tos dalies, kas atsitinka su žmonių vėlėmis po mirties, metempsichozės aiškinimo – ar jos ir virsta tais gyvulėliais?.. Po nakties laivas su vis dar miegančia Saule iškyla į marių paviršių ir nubudusi ji persėda į kelionei paruoštą dviratį vežimą (indoeuropiečių laikų vaizdinys), pakinkytą ugniniais arkliais.
Atskira tema – Saulės vaidmuo metų laikų cikle, su ja susijusios šventės. Itin įdomus Saulės pagrobimas, kurį dailininkė vaizduoja antikinių vazų koloritu. Matyt, neatsitiktinai, nes galvoje iškart iškyla Persefonės, Europos pagrobimo analogijos. O Saulės vadavimo istorija iškart primena mano laikų knygelę vaikams Saulės vaduotojas (1976 m., iliustravo Albina Makūnaitė). Vėl prisireikia kalvio, Saulės tvėrėjo, pagalbos – jo nukaltu kūju milžinas Domertas suskaldo bokštą tamsos karalystėje. Saulės pagrobimas siejamas su rudens, žiemos laiku, o išvadavimas, be abejo, su pavasariu. Bet dienos ilgėjimas skaičiuojamas nuo Kalėdų, todėl akcentuojamas pagoniškasis Kalėdų variantas. Dailininkės piešinyje – eglė su Saule (ne su žvaigžde) viršūnėje, puošta obuoliais ir žvaigždėmis, jos fone – miesto katedra. Visai puiki inkultūracija, nors ir dirbtinoka. Išlaisvintą Saulę parnešė devyniaragis elnias. Kodėl elnias devyniaragis? Skaičiaus prasmė mitologijoje aiški, tačiau gūglinau ir mėginau skaičiuoti ragus interneto elnių nuotraukose. Ant vieno elnio rago, pasak mitologinio pasakojimo, įsikuria kalveliai, kurie čia pat nukala Saulei žibančią aukso karūną ir aštriaašmenį kalaviją. Nukaldina ir pačią Saulę: per metus ji taip pat atlieka savitą atsinaujinimo ritualą. Ant kito rago, kaip minima lietuvių dainoje su žodžių junginiu „Lėliu kalėda“, dega ugnis. Fantasmagoriškas vaizdinys, man kur kas įdomesnis ir aktualesnis už, tarkime, valstybės simboliu paverstą militaristinį Vytį.
Žiemos saulėgrįža, pavasario lygiadienis, vasaros saulėgrįža, rudens lygiadienis – šios šventės dažniausiai minimos užsilipus ant kalvos, kad geriau matytųsi platusis pasaulis ir saulės šviesa. Rasų laužo ugnis, rudens lygiadienio ugnis – magiškas žmonių bandymas įgyti, savintis Saulės galias, šokinėjant per laužą; įžengimas į tamsųjį metų laiką. Tamsusis paros ir metų laikas simboliškai siejamas su apmirimu, laukimu, viltimi. Savo įprastinėje rutinoje ir multitaskinimo režime nesusimąstome, kiek daug reikšmės mūsų gyvenime turi Saulė, diktuojanti metų laikus, paras, derlių, net klimato atšilimą. Protėvių intuityvusis žinojimas, pasaulio sąrangos supratimas buvo stulbinantis. Skaitydama mąsčiau ir apie žiniasklaidoje vėl sumirgusią „Romuvos“, koks simuliakras tai bebūtų, problemą. Bendrija vis dėlto daug metų atvirai diskriminuojama. Ar tikrai prarasime labai jau daug galios, jeigu „Romuva“ bus įteisinta? Ar verta bijoti, kad ji įgis politinio svorio? Manau, tokios baimės absurdiškos. Pagonybė sekuliariame pasaulyje tėra graži pasaka, bet ji turi kažkokio archajiško misticizmo ir gamtos poetikos. Nenuostabu, jeigu dėl savo atidos augmenijai ir gyvūnams ji galėtų tapti patraukli ir kai kuriems jauniems žmonėms. Katalikai jau kelintą dešimtmetį katalikina, t. y. patys sau kiša pagalius į ratus – nepavyko po Atgimimo paversti katalikybės totalitarine religija, tad bent dabar būkime atviri įvairovei, kaip sako funkcionieriai. Šia prasme bjaurieji pedofilijos skandalai net atnešė šiokios tokios naudos – kaip reikiant kirto per Bažnyčios visagalybę ir autoritetą, atskleidė, kad tarp dvasininkų daug daugiau nusidėjėlių, negu šventųjų.
Kaip norėtųsi, kad dar būtų išleista ir knyga vaikams apie dausas (Gintaro Beresnevičiaus dvasioje) – pavyzdžiui, švedų autorė Pernilla Stalfelt yra parašiusi ir pati smagiai iliustravusi knygą vaikams apie mirtį (namuose turiu baltarusišką variantą). Arba Sovijaus mitas, atraktyviai (gal net eiliuotai) papasakotas vaikams – irgi puiki idėja autoriams ir knygų leidybai.
