Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Tą dieną, kai gimiau, Donaldas Kajokas skaitė Marcelio Prousto Svano pusėje (80. III. 21, p. 52). Lengva įrodyti, kai yra tiksli data. Egodokumentų tyrimai įprastai remiasi prancūzų literatūrologo Philippe’o Lejeune’o autobiografijos teorija: dienoraštis neatitinka vienos iš autobiografijos sąlygų, kadangi nėra rašomas iš retrospektyvios perspektyvos. Aptariamu atveju kaip tik iš tokios perspektyvos jis yra publikuojamas ir paverčiamas viešu tekstu, knyga. Panašiu metu pasirodžiusioje Viktorijos Daujotytės knygoje Kai rašai, nebijai taip pat įdėta jaunystės dienoraščio dalis, bet recenzentai, kaip pastebi pati autorė, jos beveik nekomentuoja. Gal dėl to, kad su egodokumentais esame linkę elgtis atsargiai, nesame hiperkritiški, instinktyviai saugome rašančiųjų privatumą, droviau formuluojame apibendrinimus?
Kajoko dienoraštį skaityti traukia rašančiojo asmenybė: simpatiškas rašytojas, malonus žmogus, stambi kultūros figūra. Knygoje Leistinas privatumas, apimančioje dvidešimties metų laikotarpį (1979–1999), išskirčiau maždaug tris refleksijos lygmenis: laiko ir aplinkos dokumentavimas, poeto savivoka ir estetinė programa, gyvenimo (neretai ir kūrybos, nes tai nelabai atsiejama) užduočių formulavimas. Dienoraštis pradedamas sovietmečiu, kai autoriui dvidešimt penkeri, o nutrūksta sulig pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio sukaktimi. Svarbus ne tik radikalus politinis lūžis: per tą laiką pasakotojo gyvenime įvyksta esminiai biografiniai poslinkiai. Vedybos, būsto įsigijimas, dukters gimimas, tarnyba sovietinėje kariuomenėje, artimųjų ir bendrakeleivių praradimai, religinės iniciacijos, knygos, profesinis pripažinimas, nacionalinė kultūros ir meno premija.
Rašytoja Ieva Dumbrytė radijo laidoje „Be kaukių“ yra minėjusi, kaip apgailestauja, kad giminaičiai nerašė dienoraščių – šiandien ji turėtų apie juos daug daugiau informacijos. Informacijos apie laikmetį Kajokas pateikia gana daug: prieš 1980-ųjų vasario 16-ąją užsimenama apie suaktyvėjusius KGB agentus (p. 38), aiškiai išreiškia Gintaro Patacko idėjas (p. 56), užsirašo kritines pastabas apie Eduardą Mieželaitį, Mariją Macijauskienę (p. 57) ir kt. Minimi sovietų veiksmai Afganistane, karo grėsmė (p. 56), karinė tarnyba desanto dalinyje, šuoliai su parašiutu (p. 155). Išraiškingai aprašomas gariūnmečio smurtas (pvz., p. 528) ir racionalus bandymas tai suprasti (p. 511).
Kajokas kasdien medituoja: tai svarbi dvasinio kelio pastanga, disciplina, sąmonės ir dienotvarkės struktūravimas. Darbštus, nė kiek nepanašus į dykinėtoją – atrodo, ir kūryboje, ir dienoraštyje pats save kiek mitologizuoja. Dvasingėjimo progresu nuolat abejojama, išbandomos naujos jo formos (p. 637). Dienoraštyje justi su dvasiniu tobulėjimu siejama intencija mažiau gerti arba išvis negerti, bet tą daryti, kaip liudija ir jaunojo Antano Baranausko dienoraštis, nelengva. Girtumas klasifikuojamas į labiau ir mažiau dvasingą: „Namo grįžau išgėręs, tačiau tasai girtumas buvo kitoks – švarus“ (80. II. 25, p. 43). Kaip socialinę problemą įvardina alkoholį (p. 269), nuolat moralizuoja dėl gėrimo (p. 393), bet jį traukia šiek tiek ribiniai personažai, pavyzdžiui, poetas Rimas Burokas (p. 388). Juokingas epizodas apie poetų bandymą apsikvaišinti narkotikais (kurių tuo metu, žinoma, nebuvo, tad teko verstis su stikline aguonų, p. 158).
Pasimato, koks svarbus sovietmečiu rašytojams buvo socialumas – pasakotojas su Patacku balkone prašneka šešias valandas. Kartais šiek tiek pavydi Aleksui Dabulskiui (p. 235), jaučia empatiją Vytautui Kubiliui (p. 586), jautriai reaguoja į Viktorijos Daujotytės kritiką (p. 373), teisingai nuspėja Pauliaus Normanto nuoskaudas (p. 670). Dar 1984-ųjų pradžioje gan tiksliai charakterizuojamas tuomet jaunas Kęstutis Navakas (p. 152): „Vis nesuprasdavau, kodėl Kęstas N. apie jį atsiliepdavo nepalankiai, lyg apie kokį grafomaną. Dabar aiškėja – Kęstas jaučia konkurentą. Vis tas noras būti pirmuoju, talentingesniam už kitus, didesniu eruditu… Jau ir po mūsų einanti karta įklimpo į šiuos žaidimėlius“ (86. X. 15, p. 233). Nors moralės ir talento vertinimai neturėtų sutapti, įdomi pati samplaika – Kajoko mintijimuose girdžiu ir savo tėvų intonacijas, bet nepasakyčiau, kad joms pritariu, kaip ir polinkiui į katastrofizmą. Paminėta, kaip mušėsi Sigitas Geda – vieno „Poezijos pavasario“ vakaro metu sugebėjo vožtelėti Navakui, Marčėnui ir Parulskiui (p. 440); aprašyta ir konkretesnė Gedos pykčio priepuolio švelni atmaina (p. 612). Skaitydami dienoraštį suvokiame, kas įvyks – Geda mirs, todėl skaitome jau kitaip, kaip dokumentiką apie baigtinį likimą. Gintautas Dabrišius visais laikais buvo komiškas personažas (p. 528–529), bet Patacko portretas bene smagiausias iš visų (pvz., p. 708). Kaip tuo laikotarpiu vertinamos moterys poezijoje, cituoti nesinori (p. 128). Nors kai ką pacituosiu: „Keisti dalykai dedasi, jaunųjų proza pradeda laikytis ant moterų pečių: Jurga Ivanauskaitė, Anita Kapočiūtė (devyniolikmetė „Nemuno“ debiutantė – „Metro“), dabar dar Skablauskaitė. Vien moterys ir merginos. // O poezijoje priešingai – vieni vyrai“ (84. I. 27, p. 154). Kitame epizode Kajokas ironizuoja save patį: „Tvarkingas aprengto ir pamaitinto rašytojo gyvenimas. Prieš dešimtį metų tokia dienotvarkė man būtų kėlusi pasidygėjimą, koks čia rašytojas, sakyčiau, veikiau schraibende frau [sic; rašoma Schreibende Frau, nebent norėta palikti autentišką egodokumento rašybą, – G. K.], – rašanti ponia, anot Vytauto Kubiliaus; kur gyvenimas, klausčiau, kur aistra, dramos, kančios ir kita tikros kūrybos esencija?!“ (86. XII. 22, p. 246). Iškart atsakau diaristui: užtat poečių jo kartoje ir nėra, buvo pernelyg užsiėmusios rašančių ir nerašančių vyrų bei vaikų gerove. Pasakotojas cituoja šiurpoką Ivanauskaitės intertekstą iš Lietuvos ryto, kuris šiandienos akimis atrodytų skandalingai ir susilauktų MeToo rezonanso (p. 611).
Paties Kajoko dienoraščio įrašuose sunku būtų suabejoti jo meile žmonai, dukrai. Taip pat ir pozityvia šiluma žmonėms, ar jie būtų dideli autoritetai, ar pro langą matomi vaikai. Priešingai negu vėlyvajame Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštyje, išpažįstama simpatija šunims: „Iš visų gyvų būtybių, atrodo, labiausiai myliu šunis“ (80. IV. 7, p. 55). Ir, be abejo, Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių paralelė, akivaizdi Kajoko poezijoje: „išdidžiai, kantriai / vienišas Nyka / norėčiau kai ką pasivogti / iš jo kūrybos, keletą prancūziškų niekučių // (kuriuos galbūt pats / atiduotų“ („Nyka Dangus“, in: Karvedys pavargo nugalėti, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 30). Ne, Kajoko dienoraščiai nepanašūs į Nykos – ne tik intelektualine prasme, bet ir autocenzūros. Kajokas nebijo būti nuoširdus, jaunatviškai naivus, klysti; dienoraščio įraše netrokšta atrodyti tobulas. Užrašomas sapnas apie artėjantį cunamį (p. 186); irgi esu sapnavusi tokias bangas, gal tai universalus, archetipinis nevaldomų, nuo asmens nepriklausančių jėgų vaizdinys. Diaristas nuo pat pradžių abejoja savo kūryba: „Penktadienį gavau savo knygelės korektūrą. // Ji man vėl atrodo beviltiškai silpna“ (80. III. 31, p. 54). Kuo labiau abejoja, tuo labiau įsitikini jo talentu. Net tada, kai jau greitai gaus nacionalinę premiją, Kajokas vis dar nesijaučia poetu (p. 689). Kūryba jį terorizuoja, skamba galvoje (p. 173); dienoraštyje užrašomi sumanymai, romano motyvai. Beje, įdomu, kad romano veikėjui duodamas vardas Rojus Ruduo, nors Neringos Abrutytės knyga Rojaus ruduo išėjo 1995 m. (98. II. 13, p. 663). Postuluojama individuali akustinė estetika: „Aš noriu poezijos, kurioje vienas garsas provokuotų kitą, kad atsirastų gracinga ir ryški linija šviesiame fone, kad eilėraštį ir girdėčiau, ir matyčiau, ir jausčiau visu kūnu kaip neiššifruojamą paslaptį, bet paslaptį be baimės, paslaptį kaip būtį – tokią neaprėpiamai paprastą ir nereikalaujančią jokios analizės“ (80. V. 17, p. 63). Teigiama knygos kaip likimo samprata: „Vis dėlto toks krapštymasis nepaprastai svarbus – tarytum ruoši sau likimą. // Likimą ne ta prasme, kad kuo stipresnę knygą išleisi, tuo tau bus geriau (literatūrinis kontekstas, kritikų atsiliepimai, skaitytojų reakcija ir t. t.); ne, likimą sau ruoši todėl, kad kaip parašysi, taip ir bus. Išsipranašausi. Parodysi savo sielai kelią, kuriuo ji privalės eiti. Štai kodėl visa tai likimiškai baugu. Suklysti nevalia“ (86. III. 9, p. 189). Dienoraštis gerai paaiškina Kajoko kūrybos kontekstus, bet autentiškos, paties autoriaus formuluojamos filosofijos jame nėra. Dienoraščio įrašai prikišamai parodo, kaip rašytojui visgi svarbu įvertinimas (p. 671), net jei energingai deklaruojami ir kitokie prioritetai (moralė, dvasinė kelionė, šeima) – tiesiog nepatikėjau. Kas dar pasirodė neįtikinama: žodis „hegemonas“ 1986-aisiais, kalbant apie santechnikus (p. 217). Niekur to laikotarpio literatūroje nesu susidūrusi su tokio žodžio vartosena, užtat dažnai matau ją šiandien, ypač kairiųjų leksikoje – tik kalbant ne apie darbininkus, o apie kapitalistus ar kitokius galios uzurpatorius.
Traukinyje skaitant Leistiną privatumą, greta sėdinčios trys pusamžės moteriškės planavo įsiprašyti į svečius pas Kaune gyvenančią draugę. Garsiai skaitė jos žinutes ir kolektyviniu būdu iš vienos telefono rentė dialogą, balsu paredaguodamos formuluotes. Mąsčiau, ar tikrai privatumas šiandien vis dar toks pat svarbus, kaip prieš trisdešimt ar daugiau metų – turiu omenyje ne banalų buitinį privatumą, o labai asmeninį, ontologinį santykį su tikrove, kuris patikimas dienoraščiui, vėliau autoriaus valia tampa viešu. Vis dėlto likau su mintimi, kad tas dvidešimt penkerių jaunuolis, ėmęs užrašinėti kasdienybės faktus ir detales, širdies gilumoje nujautė, jog liudija ne vien sau.
