Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė
Recenziją apie gerą poezijos knygą parašyti nėra lengva. Tarsi ir negalima vien girti, reiktų rasti kokį „šapą“ ar bent jau kelti kritinius klausimus. Mindaugo Kvietkausko eilėraščių knyga Gruntiniai vandenys šiuo požiūriu yra ganėtinai sterili poezijos knyga: tada kritiką galima pasukti lyg bumerangą – trūksta šapo, netobulumo, klaidos, kad atrodytų gyva, jaudintų. Panašiai sunku būna rašyti ir apie Tomo Venclovos, taip pat poeto-erudito tipo autoriaus, eilėraščių knygas. Betgi kartais norisi ne kritikuoti, o palaikyti tokį kalbėjimą kaip retesnį, rafinuotesnį, sudėtingesnį. Kvietkauskas, kaip ir Venclova, nėra vien tik poetas: mokslininkas, judaikos tyrinėtojas, šiuo metu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, buvęs kultūros ministras, vertėjas ir pan. „Miesto diskursai: sociumas ir kultūra“ – Kvietkausko dėstomas kursas, rezonuojantis ir poezijos knygoje: neabejotinai tai miesto poezija, kuri apima baroką, getą ir, geologine Kornelijaus Platelio metafora pasiremiant, karstinius grunto reiškinius.
Knygos kompozicija neįprasta – eilėraščių eigoje įkomponuojami ir vertimai, eseistiniai intarpai, epigrafai. Negausiai, bet su motyvais, kurie atsikartoja paties autoriaus eilėraščiuose: po vieną Avromo Sutzkeverio, Annos Świrszczyńskos, Czesławo Miłoszo, Itziko Mangerio vertimą. Paratekstu tampa ir autoriaus nuotraukos, gražiai apipavidalintos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Gruntinių vandenų vaizdinys – iš geologijos; chtoniškas, pritraukiantis Bazilisko, Eglės ir Žilvino mitus, Biblijos simbolius. Metafora pagrindžiama virgulės, upės, meandrų, požeminių vargonų įvaizdžiais, aiškinama eseistiniame tekste („Santakos“, p. 15). Tokie vandenys turi kelis „aukštus“; vandeniui laidų, nelabai laidų ar visai nelaidų sluoksnius ir savo struktūra kiek primena sąmonės, priešsąmonės ir pasąmonės piramidės vaizdinį. Profesorė Viktorija Daujotytė knygoje Kai rašai, nebijai mini, kad vanduo iš pelkės švarus, nors ir tamsus. Gruntiniai, arba požeminiai vandenys skaitytojo(-s) vaizduotėje irgi gali būti asocijuojami su tamsa, drumzlėmis, uolienų smiltimis, grunto nuosėdomis, bet ir su šaltinio tyrumu.
Filologinių problemų lauką (kalbos ir literatūros istorija, žodžių daryba, etimologija) atveriančiame eilėraštyje „Daugiakalbė upė“ (p. 41) minima „vaikystės upė“ Nevėžis (autorius kilęs iš Panevėžio); meandras – ne tik kilpos pavidalo upės vingis, bet ir stilizuotas antikinis bangą primenantis ornamentas. Mitologija ir gamta susitinka, įgauna dermę, net jei tokią poeziją vadintume knygine, įkvėpta kitų, chrestomatinių lietuvių literatūros tekstų. „Giesmėje apie linksmą dieną“ (p. 68) išradingai pastišizuojamas Antanas Strazdas, o Konstantino Sirvydo citata apie akmenį karbunkulą tampa epigrafu eilėraščiui, kuriame ištariama: „šitas miestas yra šarvas žvėriui“ („Akmuo karbunkulas“, p. 42). Įstabiame hermeneutiką kaip gyvenimo praktiką išpažįstančiame eilėraštyje „Prakeiktas išrankumu“ (p. 76) yra tokios eilutės: „niekad nesu jo matęs, bet visu savimi pažįstu, / lyg sekčiau metų metus, vis labiau atsilikdamas“ (atskamba Donaldas Kajokas – taip toli kad net neatsilikusi). Kvietkauskas yra vienas iš negausių vis dar rimuojančių lietuvių poetų: taisyklingi rimai, klasikinės formos dera su aukštąja kultūra – tekstuose pasirodo dvaro užtvankos, dvarvietės, antikiniai motyvai, paveldo ženklai. Danija, Hanzos miestas, Niujorkas – ne vien lietuviška urbanistika, bet dominuoja Vilniaus motyvai („Mažojo Stepono gatvė“, p. 38; „Dominikonai“, p. 40; „Knygų rūmų iškraustymas iš Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios“ ir kt.). Esė pritraukia Vergilijų, Rainerio Marijos Rilke‘s „Duino elegijas“ („Duino versmės“, p. 82): vanduo krikščionybėje tampa krikšto simboliu. Vandens galybė yra ir tai, kas grėslu, pavojinga („Klimato kaita“, p. 72), nors stiprybė gali glūdėti ir silpnume: „Tiktai žaibas ir tvanas prikels / meilę tam, kas tikra“ (p. 73). Per įvaizdžių dermę poezija tampa polifoniška, ima skambėti keliomis temomis.
Atskirai vertėtų aptarti meilės eilėraščius, nustebinančius feminizuotomis kalbos formomis: „neatskiriami du mudu, / tyros dvi mudvi“ („jeigu šita bažnyčia…“, p. 18). Kalbos registras intymus, kreipiamasi dialogu, pereinama į kalbėjimą „mes“ asmeniu. Švelni, originali, su intelektine distancija užrašyta meilės lyrika. Eilėraštį „Gedimai“ (p. 100) atsimenu dar iš Poezijos pavasario almanacho prieš kokį dvidešimtpenkmetį. Tik, man rodos, ten buvo minimas dar taksofonas, o knygoje – jau „mobiliojo ryšio kortelės“. Per tiek laiko pasikeitė technologinės detalės – Kvietkauskas nėra tas autorius, kuris labai skubėtų leisti knygas: jo sprendimai labai apgalvoti ir ligi perfekcionizmo estetiški. Bet rašoma ir apie laikmečio realijas, neignoruojamos politinės įtampos. Kameriniame tekste apie kisieliaus virimą keliomis eilutėmis perteikiama empatija Gudijos režimo aukoms:
Tai virsim kisieliaus? Skaitau etiketės užražą –
iš vaisių konservų fabriko Minske.
Žaviuosi tais triukais: į saldžią esenciją
mūsų virtuvėj pavirsta
gudiškos žemuogės,
supresuotos į luitą
slėgtuvų.
O Minske vis dar atsigręžia, pasukę už gatvės kampo.
Minske sueigos vietai būtinas antras
išėjimas per vidinį kiemelį.
Minske nervingas zylių ciksėjimas,
suėmimas be orderio, reikalavimas
paraidžiui pasakyti savo vardus ir tėvavardžius.
Ir krūpteli mentės nuo užrakto garso,
ir spragteli pirštais Parkos.
(„Žemuogių kisielius“, p. 67)
Gamtiniai Kvietkausko įvaizdžiai subtilūs, net elegantiški (obuolys, volungė, žalvarnis, pelynų kvapo migla), kultūriniai susiję su žydų paveldu, Kabala, Krasnagrūdos dvaru, Czesławu Miłoszu, aukštąja poezija. Kaitaliojamas laiko registras: tai, kas įvyko prieš šimtmetį, vyksta ir dabar, tai tebejuntama, išgyvenama, suvokiama per knyginę patirtį ir tikima, kad kartosis. Šios būsenos kiek mistifikuojamos kaip itin reikšmingos, bet ne egzaltuotai. Poezijoje įmanu sugauti ir bent kiek parodyti tai, ką sunku racionalizuoti ir perteikti moksliniuose tekstuose. Knygoje Gruntiniai vandenys daug sacrum, mažai profanum – kalbėjimo tonas kiek pakilus, kitokiu nelengva būtų rezonuoti holokausto kontekste rašiusius autorius. Toks poetinis kalbėjimas ne tik sako, bet ir prisiima atsakomybę už tai, kas pasakyta: už filologiją kaip savimonę ir Hermio mitą. Kvietkauskas rašo ir literatūrines recenzijas, pavyzdžiui, Literatūroje ir mene ne taip seniai yra skelbęs precizišką Tomo Venclovos eilėraščių knygos Už Onos ir Bernardinų recenziją, kurioje aiškina mažiau žinomus intertekstus. Kaip būtų puiku, jeigu jo dienotvarkėje atsirastų nors kiek daugiau laiko ir kritikai.
Kad knyga Gruntiniai vandenys elegantiška – tai ne naujiena. Naujiena, kad joje esama išpažintinių eilėraščių – iš čia ir knygos gyvybė. Nesu tikra, kad terminas tikslus, bet mūsų aplinkoje pastarąjį dešimtmetį taip plačiai vartojamas, jog bandau jį taikyti ir knygos skyriui „Mažos ginklų slaptavietės“. Netikėta, nuoširdu, gyva; gal net paliktas vienas kitas netobulumo šapas (nuoskaudos, savigaila, prasiveržiąs apmaudas – „savi tuneliai“). Išpažintinei lyrikai galėtume priskirti ir kitų Kvietkausko kartos poetų rašymo manierą: Sigito Parulskio, Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio, ankstyvosios Neringos Abrutytės, Laimos Kreivytės. Priešingai negu išvardytuosius, Kvietkauską sunku būtų pavadinti „išpažintiniu poetu“, bet šioje knygoje kaip tik tie keli eilėraščiai ir sukuria teksto trauką. Esė „Romėniški skaičiai“ sujungia vaikystės prisiminimą, lotynų kalbą, pirmykštį eroso dvelksmą: poetizuojama filologija, jos sunkiai apčiuopiamas tikrumas, galia, keliasluoksniškumas. Galima įžiūrėti polinkį į elitizmą, bet veikiau tai gynybinis mechanizmas – slaptieji magiški ginklai, kuriais galima apsisaugoti nuo dykynės, masinio žudymo ir klasės diktatoriaus Ryčkos (tebūnie tai „stipresniųjų“ metafora).
