Parodos Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018 ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės nuotraukos. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Sekmadienio popietę žingsniuodama saulės įkaitintu šaligatviu Nacionalinės dailės galerijos link džiaugiausi, kad netrukus galėsiu ramiai paslampinėti po parodą, kol visi nuo karščio gelbėjasi pajūriuose ar užmiesčio sodybose. Tačiau priartėjusi prie parodos Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018 salės, pamatytas vaizdas privertė kilstelti iš nuostabos antakį – ji buvo pilna lankytojų nuo 4 iki 84 metų. Aha, vadinasi, jau ir jų ausis pasiekė smalsumą žadinantys šiai parodai skirti epitetai: „nenuobodi“, „spalvinga“, „šmaikšti“, „netikėta“. Aš papildyčiau šį sąrašą – „iki skausmo matyta“. Tautinė trispalvė, dešimties litų banknotas, gintaro karoliai, šaldytuvas Snaigė, televizorius Šilelis, siurblys Saturnas, sportiniai bateliai „inkariukai“, rankų džiovintuvas Vėjelis, bulvių tarkavimo mašina – didesnioji dalis šios parodos eksponatų iš pirmo žvilgsnio atpažįstami visiems, bent jau gimusiems anapus 1980-ųjų. Dabar jau jūs kilstelėjote antakį –
kam rengti parodą tokiems „įprastiems“, vargu ar įmuziejinimo vertiems daiktams?
Pirminė parodos sumanytojo menotyrininko Ernesto Parulskio idėja buvo paprasta – šimtmečiui skirta paroda apie Lietuvos dizaino istoriją, kurią turėjo reprezentuoti 100 pamečiui Lietuvoje sukurtų daiktų. Pradėjęs dairytis artefaktų, suprato, kaip tai sunkiai įgyvendinama. Prisijungusi profesionalų komanda (Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Lijana Natalevičienė, Gintautė Žemaitytė) idėją iškristalizavo iki daugialypės ekspozicijos, pasakojančios kur kas daugiau nei apie vieną dizaino amžių Lietuvoje.
Ši paroda – kaip pavykęs šventinis tortas, kurio kiekvienas sluoksnis vis kito skonio. Tuo ir patraukli tokiam plačiam ragautojų ratui. Parodą žiūrovas gali pjauti dizaino evoliucijos pjūviu. Tokį pjūvį siūlo jos kuratoriai, dalindami parodos medžiagą į tris dalis: „Dizainas ir valstybė“, „Dizainas iki dizaino“ ir „Dizaino paradoksai“. Jos pasakoja apie jauną Lietuvos valstybę, nuo pirmų dienų susidūrusią su praktiniu dizaino poreikiu sukurti reprezentacinius valstybės simbolius (vėliavą, herbą, pinigus, valstybinius apdovanojimus), apie tradicinių amatų apropriaciją modernėjančio gyvenimo reikmėms, apie „planinio“ dizaino skurdumą ir šiuolaikinių autorių sugebėjimą nustebinti. Žavi parodos kūrėjų atrankos kriterijai, ir iš to plaukiančios įžvalgos: pasirinkta ne vien rikiuoti materialinės kultūros pasiekimų alėją, ieškoti išskirtinių, premijuotų darbų, bet ir sugretinti šalia tipinius ir netipinius, masinio vartojimo ir vienetinius daiktus. Paroda vaizdžiai atskleidžia kokį kūrybiškumo, fantazijos, technologinį kelią nuėjo Lietuvos dizainas nuo Petro Rimšos ir Jono Prapuolenio kurtų tautinio stiliaus kėdžių ar kiekvienoje sovietinėje įstaigoje matytos Tado Baginsko kėdės Gintaras iki Pauliaus Vitkausko dešimtkojos kėdės Ku-dir-ka ar Marijos Puipaitės ir Vytauto Gečo kurto šezlongo Envisioned comfort; nuo Juozo Zikaro kurtų lito monetų su rūtom ir ąžuolo lapais iki Agnės Dautartaitės-Krutulės kurtos kolekcinės monetos su inkliuzu, optine iliuzija ir pulsuojančiu Vyčiu; nuo lietuviškumo atributu laikomų gintaro karolių ar dažnuose namuose kabėjusių gintaro mozaikos paveiksliukų iki visų lietuviškų švenčių simbolio šakočio virsmo toršero gaubtu; nuo Antano Jaroševičiaus medžio darbų būrelio Giedraičių progimnazijoje iki technologiškai sudėtingiausių – dirbtinės aortos ar serijinio protokolų analizatoriaus ir sąsajų keitiklio The Vinci Expert bei virtualios susitikimų erdvės. Tiesa, parodos autoriai atranda ir išimčių: bulvių tarkavimo mašina ETB1 yra nepavaldi nei laiko, nei vartotojų įpročių, nei technikos pokyčių tėkmei, iki mūsų dienų faktiškai nepasikeitusi nuo 1984 m.
Kitas parodos pjūvis – istorinis. Daikto ir jo istorijos sintezė – labiausiai nudžiuginęs parodos sumanytojų sprendimas, nors ir, matyt, kainavęs jiems dvigubai daugiau pastangų. Šio teksto pradžioje rašiau, kad parodos eksponatai matyti, bet tikrai nepažįstami. Retas pasmalsauja, kas slypi už kiekvieno „negyvo“ daikto, ypač jei tas daiktas masinio vartojimo. Atsirastų reikšminga grupė žmonių, kurie galėtų įvardinti Lietuvos vėliavos ar monetų autorius, tačiau tikrai nedaug žinančių, kaip buvo sukurti populiarieji „inkariukai“ ar siurbliai Saturnas. Šios daiktų istorijos, kurios peržengia įprastas eksponatų aprašo ribas, pasakoja ne tik apie autorius ir kūrybos aplinkybes, bet ir apie materialinę kultūrą, jos madas ir pačią epochą, netgi pajudina istorinės sąmonės pamatus. Rūpintojėliai, medžio drožiniai, molio indai, tautiniai rūbai – šie ir kiti „archajiškosios=tikrosios“ Lietuvos simboliai, kuriais šalis reprezentuoja save visus šimtą metų, pasirodo, buvo tokie pat mados dalykai, kaip ir avangardiniai Keturių vėjų leidinių viršeliai. Šie daiktai į parodas keliavo ne vien dėl Lietuvos noro prisistatyti kaimiškos kultūros grynuoliu, bet ir dėl tuo metu visą Europą apėmusio „Meno ir amatų“ judėjimo, kuris Lietuvoje užsitęsė iki sovietmečio pabaigos. Puikiai parinkta fotografo Vytauto Augustino citata apie formuojamą, o ne fiksuojamą tarpukario Lietuvos įvaizdį: „Su savim vežiodavausi tautinius drabužius. Avietėnaitė buvo davusi. Kai tik pamatau tinkamas paneles, susipažįstu ir perrengiu. Tai aš jas ir nufotografuodavau“.
Nenorintys gilintis į istorijos vingrybes, šioje parodoje tiesiog gali gėrėtis jos estetika ir dizainerių sėkmės istorijomis, ypač efektinga šiuo aspektu yra ekspozicijos dalis, skirta laikotarpiui po 1990-ųjų, kai kūrėjų įkvėpimo nebevaržė planai, valstybiniai užsakymai ir standartai. Net ir šioje formomis, medžiagomis, vaizduote stebinančioje parodos dalyje jos autoriai laužo stereotipus parodydami, kad iš pirmo žvilgsnio labai santūraus dizaino daiktai (pavyzdžiui, studentės Živilės Lukšytės sukurtas stalo šviestuvas Light Stick ar Martyno Kazimierėno atšvaitas Oreflector) gali taip pat sulaukti tarptautinės šlovės.
Paroda Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018, matyt, keliašimtoji iniciatyva apžvelgti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau nepaskendusi šios progos minėtojų jūroje. Po parodos pėdindama atgal tuo pačiu šaligatviu galvojau, kokie daiktai bus mūsų gyvenamos epochos simboliai. Dėl pasirinkimo gausos bus sunku atrasti tokių ikoninių kaip sovietmečiu, buvusiųjų kiekvienuose namuose. Prieš akis iškilo asmeninės patirties nuotrupa apie to laikmečio pasirinkimo skurdumą. Mano nuobodulys milžiniškoje, per tris aukštus susiraičiusioje pirkėjų eilėje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“. Kai priartėjome prie prekystalio, mama, lyg atsiprašydama už beprasmį laukimą, man leido pačiai išsirinkti žieminį paltuką, kurį norėsiu dėvėti. Pasirinkimas vienas iš dviejų – to paties modelio languotas aprėdas – arba žalios, arba bordo spalvos.
