Žiedūnė Zaveckienė, JAUNIMAS ISTORIJOS SKERSVĖJUOSE: LIETUVOS JAUNIMO SPAUDA 1918–1940 METAIS: Monografija, mokslinis redaktorius ir parengėjas Tomas Petreikis,
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, 343 p., 300 egz.
Šią vasarą knygynų lentynas galų gale (apie šį posakį – vėliau) papildė Žiedūnės Zaveckienės monografija Jaunimas istorijos skersvėjuose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 metais. Monografijos pavadinime trys dėmenys – jaunimas, istorija, spauda, – tad iš pirmo žvilgsnio sunku atspėti, kuriam iš jų bus skiriamas didžiausias dėmesys. Juolab kad ir tyrimo autorės interesų bei veiklos sritis labai plati. Zaveckienė – humanitarinių mokslų daktarė, ilgus metus dirbusi knygotyros mokslo baruose, viena iš slapyvardžių žodyno, enciklopedinio žinyno apie knygotyrą, bibliografinių priemonių apie Vladą Žuką, Joną Basiulį, Domą Kauną rengėjų, paskelbusi daugiau nei 200 straipsnių, recenzijų, skirtų spaudos istorijai, bibliografijai, bibliotekininkystei, taip pat domisi literatūra, yra biografinių knygų apie filologą, knygininką ir poetą Joną Sokolovą bei regėjimo negalią turinčius literatus sudarytoja, kelių atsiminimų knygų autorė. Platus ir mokslininkės naujausios knygos užmojis: „objekto apibrėžtis darbui suteikia tarpdisciplininį pobūdį, kuris siejasi su knygotyra, bibliografija, žurnalistika, literatūra, istorija ir politika“ (p. 12). Tai ko gi daugiausia šioje knygoje – spaudos, jaunimo, istorijos, knygotyros, bibliografijos, žurnalistikos, literatūros ar politikos?
Spauda, plačiausia prasme, yra pagrindinis šio tyrimo objektas. Autorė apibrėžia, kad spaudos sąvoka nepriklauso nuo jos periodiškumo, vertinami visi jaunimo organizacijų ar grupių bei jaunimui skirti legaliai ir nelegaliai lietuvių ir kitomis kalbomis ėję periodiniai, vienkartiniai spaudiniai, knygos, brošiūros, smulkieji leidiniai, dauginti spaustuvėse, spaudos dauginimo prietaisais (hektorografais, šapirografais, rotatoriais) ar perrašant ranka, knygos tekste minimi net atsišaukimai, narystės bilietai. Nuveiktas milžiniškas darbas – susipažinta ir suregistruota apie 600 periodinių leidinių, daugiau nei 400 knygų, 250 atsišaukimų, identifikuoti šių spaudos vienetų leidėjai, redaktoriai, bendradarbiai, tiražai. Tokia autorės surinkta medžiaga yra aktuali ne tik knygotyrininkams, bet ir humanitarinių mokslų atstovams, studentams. Zaveckienės knygoje aprašyti bibliografiniai duomenys – puiki pagalbinė priemonė tyrimams apie jaunimo organizacijų leidybą, jų spaudos istoriją.
Kaip pasirinkta susisteminti tokią leidinių masę? Iki galo taip ir nepavyko suprasti įvade pristatyto kriterijaus: „medžiaga darbe skirstoma remiantis spaudos grupavimo principu pagal srovę (ideologiniu): leidėjas, ypač periodinės spaudos, formuoja jos tikslus“ (p. 20). Leidiniai pristatomi pagal organizacijas, o šios yra priskirtos arba oficialiosioms (religinės jaunimo organizacijos, skautai, lietuvių tautinio jaunimo organizacijos, jaunųjų ūkininkų rateliai), arba draudžiamosioms kairiosioms ir opozicinėms (komjaunimas, LKP įtaką patyręs jaunimas, liaudininkų, socialdemokratų, eserų, naujos krypties organizuotas jaunimas).
(Ne)politika? Abejonių sukėlė pasirinktas vidurio – nei politinių pažiūrų (kairė–dešinė), nei legalių-nelegalių organizacijų spaudos – principas, bet dar labiau nustebino šių temų santykis. Iš autorės priskaičiuotų 1918–1940 m. pasirodžiusių 600–800 periodinės spaudos leidinių jaunimui, kairiosios ir draudžiamosios spaudos būta apie 120 pavadinimų, be to, didžioji dalis pastarųjų pasirodydavo vos po kelis numerius. Tačiau šioje knygoje skyrius apie draudžiamąją ir opozicinę spaudą yra 1,5 karto didesnės apimties nei skirtasis vadinamajai oficialiajai Lietuvos jaunimo spaudai. Ir neapsigaukite, iš tų 150 puslapių kairiosios spaudos vos penktadalis skirta liaudininkų ir socialdemokratinio jaunimo leidiniams. Dėl tokio sprendimo autorė „pasiteisina“ jau įvade – „LKJS spauda įtraukta tik tam, kad atspindėtų jaunimo spaudos visumą. […] Detalesnio tyrimo, nei čia pateikiamas, nėra ir iki šiol“ (p. 19).
Neabejotinai pastaruosius kelerius metus gyvename informacinių/hibridinių karų epochoje, tad svetimos valstybės propagandos skleidimas per žiniasklaidos priemones yra aktuali tema, taip pat turi prasmės tyrimas apie svetimos valstybės bandymus daryti įtaką jaunimui, skleisti savo propagandą, nelegalią spaudą Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. Jei ne vienas bet. Šios knygos dalis apie komjaunimo spaudą buvo pradėta rengti dar 1963 m., po kelerių metų Zaveckienė šia tema apsigynė disertaciją. Ar pavyko autorei po pusės amžiaus įvertinti savo tyrimo medžiagą naujai? Mokslininkės teigimu: „čia rasime tik faktografinę autorės anksčiau atlikto tyrimo dalį“ (p. 19), be to, ji papildyta naujais šaltiniais. Vis dėlto verčiant knygos puslapius kai kurie teiginiai, tarsi laiko mašina, nukelia skaitytoją atgal į komunistinių lozungų ir klasių kovos laikus: „1924–1926 m. komjaunimas pasiekė laimėjimų legaliose jaunimo organizacijose“ (p. 169), „LKJS CK pogrindinėje spaudoje dalyvavo […] vietinių organizacijų aktyvistai, kurie, siekdami pagerinti materialinę ir politinę jaunimo padėtį […] nušviesdavo Lietuvos jaunimą apie esamą padėtį, supažindindavo su kovos formomis“ (p. 179), „Vis dėlto maldaknyges reikėtų laikyti pagrindine neišsilavinusio žmogaus lektūra“ (p. 65), „Kaip atsvara katalikų ir tautininkų jaunimo spaudai ėjo antifašistinis leidinys „Trečias frontas“ (p. 297) ir t. t.
Literatūra. Jau minėta, kad Zaveckienė domisi ir literatūros istorija. Ši jos interesų sritis taip pat atsispindi aptariamoje knygoje. Pristatydama nagrinėjamus leidinius, autorė visada pateikia informaciją, kokie rašytojai ir poetai juose spausdino savo kūrinius. Knygoje rasite ne vieną eilių posmelį, kaip antai: „Pirmyn po vėliava raudona / Po ženklu kovos ir mirties. / Naikint prisieksim nevidoną / Vardan geresnės ateities“ (p. 193). Ypač mokslininkę domina poetės Salomėjos Nėries likimo vingiai, ši siužetinė linija lydi per visą tyrimą, autorė atkreipia dėmesį, kad dažname jaunimo periodiniame leidinyje buvo publikuojamos Nėries eilės, kai kur net pacituoja jų ištraukas. Paskutinėje knygos dalyje „Pagrindiniai jaunimo spaudos bendradarbiai ir jų likimo paradoksai“ ypač daug dėmesio skirta pasvarstymams, kas nulėmė poetės apsisprendimą pasukti kairėn. Kai kur net pereinama į subjektyvius vertinimus, pavyzdžiui, rašydama apie Juozą Eretą, kuris, pasak Zaveckienės, galbūt turėjo meilės ryšių su Nėrimi, bet vedė kitą, apibendrina: „Jam likimas buvo palankus. […] Jei už kai kuriuos poelgius likimas J. Eretą kuo ir nubaudė, tai tik ankstyva žmonos ir kelių vaikų mirtimi“ (p. 300). O čia rašytojo, mokslininko, NKVD agento ir užsakytų politinių žmogžudysčių organizatoriaus, aferisto Juozo Grigulevičiaus įvertinimas: „daugelis stebisi šio žmogaus drąsa, gebėjimais ir talentu, padėjusiu jam išgyventi, bet kartu jaučia tam tikrą gėdą“ (p. 302).
Istorija. Vienas iš knygos tikslų – išryškinti spaudą leidusias Lietuvos jaunimo organizacijas. Leidinyje pristatomi ateitininkai, pavasarininkai, angelaičiai, skautai, jaunųjų ūkininkų rateliai, Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga, Lietuvos jaunimo sąjunga (nuo 1934 m. jaunieji liaudininkai), socialdemokratinio jaunimo organizacijos: aušrininkai, „Žiežirba“, „Žaizdras“, tačiau šių organizacijų analizei pritrūko gylio, pateikta enciklopedinio pobūdžio informacija, neatsižvelgta į naujausią istoriografiją šia tema. Autorei nesvetimi emociniai, be detalesnio pagrindimo pasvarstymai ir vertinimai – jaunimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo itin menkai raštingas (p. 65, 293), dėl didelio skurdo leidinių nepirko, verčiau rinkdavosi maisto produktus, o ne spaudos prenumeratą (vienas iš pavyzdžių – žurnalo Ateitis metinė prenumerata kainavo kaip 10 kg avienos ar centneris rugių) (p. 28), dažnas epitetas apie Nepriklausomą Lietuvą – sudėtingas 1918–1940 m. laikotarpis (p. 9, 10, 21, 133).
Autorės įsitikinimu: „viso to, kas buvo, negalima užmiršti“ ir „kiekvienas Lietuvos gyvenimo faktas ir reiškinys turi būti žinomas ir gerbiamas“ (p. 20). Tačiau taip ir liko neiškelti klausimai, kiek komjaunimo ir kitos komunistinės spaudos turinio buvo inicijuota iš Sovietų Sąjungos, o kiek subrendo pačioje Lietuvoje, kaip ir kiek buvo finansuota šios nelegalios spaudos leidyba ir pan. Nors aptarta, kaip Lietuvos specialiosios tarnybos persekiojo, kalino ir net kankino komjaunuoliškos spaudos platintojus ir bendradarbius, tačiau nuošalyje liko klausimai, kaip vadinamąją oficialiąją jaunimo spaudą veikė griežtėjantys draugijų įstatymai ar cenzūra.
Įvade žadėta naudotis istorijos lyginamuoju metodu, tačiau būtent platesnio šio metodo taikymo ir pasigedau. Liko neaišku, kaip per du dešimtmečius pakito organizacijų leidinių pobūdis, populiarumas ir juose nagrinėjamos temos, kuo panašūs ir kuo skyrėsi (išskyrus politines pažiūras) nagrinėti leidiniai.
Jaunimas. Jo šioje knygoje mažiausiai. Autorė jaunimo sąvoka apibrėžia kaip amžiaus kategoriją – tai 14–30 metų jaunimo organizacijų nariai. Tačiau visiškai nesistengta užčiuopti, kuo ši amžiaus grupė yra išskirtinė. Drįsčiau teigti, kad XX a. pirmoje pusėje jaunimas buvo imliausia naujovėms ir daugiausia pokyčių patyrusi visuomenės grupė. Modernėjanti visuomenė, senų papročių atsisakymas, populiariosios kultūros žvaigždžių įtaka, miestietiška kultūra, sportas, mados, kosmetika, trumpėjantys merginų sijonai, laisvėjančios dorovės normos – visa tai pirmiausia patraukė jaunus žmones ir būtent dėl to jie susilaukė vyresniųjų priekaištų, pamokslų ir pagrūmojimų pirštu. „Pamokslai“ jaunimui buvo itin dažna tema spaudoje, iš kitos pusės, jaunimas vis drąsiau reiškė savo nuomonę, bandė naujas kūrybos formas, nepakluso tradicijai. Deja, knygoje, pavadintoje Jaunimas istorijos skersvėjuose, šis aspektas liko nepaliestas.
„Esu kitos epochos kūrinys“, – rašo Žiedūnė Zaveckienė savo atsiminimuose Senojo laikrodžio tiksėjimas. Tą patį galime pasakyti ir apie knygą Jaunimas istorijos skersvėjuose, kuri nuėjo pusės amžiaus kelią iki savo skaitytojų. Joje nerasime įmantrių teorijų, naujausių metodologijų ar netikėtų įžvalgų, bet savo sukaupta bibliografine medžiaga, tikimės, inspiruos naujus tyrimus ir atradimus.
