Ypatingas popiežiaus Pranciškaus taikdarystės pastangas neseniai paliudijo paskubomis surengtas ir balandžio pabaigoje įvykęs vizitas į Vengriją. Nors ši šalis atkakliai tęsia migrantų atžvilgiu priešišką politiką, prieštaraujančią ne tik Europos Sąjungos susitarimams, bet ir nuolatiniams paties Pranciškaus raginimams, šį kartą popiežiui svarbiau buvo tai, kad Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas yra bene vienintelis Europos lyderis, kuris šio karo atžvilgiu laikosi tokio pat požiūrio kaip popiežius Pranciškus – tiek nepalaikydamas ginklų tiekimo Ukrainai, tiek ragindamas kuo greičiau nutraukti ugnį ir pradėti taikos derybas. Lūkesčių neabejotinai teikė ir tai, kad Vengrijos premjeras vis dar palaiko ryšius su Putinu. Taigi ir čia Vatikanas veikiausiai įžvelgė galimybę siekti tarpininkavimo.

Šiuo požiūriu žiniasklaidos dėmesio sulaukė ir balandžio 29 d. apaštalinėje nunciatūroje Budapešte įvykęs trumpas Pranciškaus susitikimas su Budapešto ir Vengrijos metropolitu Hilarionu Alfejevu, ilgamečiu Maskvos patriarchatoišorinių bažnytinių santykių departamento vadovu, prieš metus staiga nušalintu nuo pareigų ir išsiųstu į Vengriją. Apžvalgininkų vertinimai dėl šio sprendimo anuomet išsiskyrė: vieniems tai atrodė kaip galima bausmė už tai, kad patriarcho patikėtiniui nepavyko užbėgti už akių ES kilusioms iniciatyvoms svarstyti sankcijas paties Kirilo asmeniui, tuo tarpu kiti ekspertai nebuvo linkę Hilariono paskyrimo laikyti tremtimi ir vertino tai kaip galimybę jam ne tik pačiam išvengti galimų ES sankcijų, bet ir išnaudoti turimus ryšius su konservatyviais Europos katalikais bei evangelikais ir kaip „gerajam rusui“ aktyviai veikti Europos Sąjungoje, taip gelbstint Rusijos Ortodoksų Bažnyčios įvaizdį.

Popiežius Pranciškus, atsakydamas į žurnalistų klausimą apie susitikimą su šiuo veikėju, davė suprasti kalbėjęs apie kelius taikai pasiekti, nors pats Hilarionas rusų žiniasklaidai aiškino, kad jokių politinių klausimų neliesta. Tai tebuvęs dviejų senų pažįstamų susitikimas, kurio metu jis pasidžiaugęs, kad „Vengrija – vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri atvirai (nepaisydama Vašingtono ir Briuselio spaudimo) gina krikščioniškąsias vertybes, nuosekliai priešinasi liberalizmo, palaidumo ir ištvirkimo propagandai“.

Po kelių dienų jau Romoje popiežių aplankė Hilariono įpėdinis – metropolitas Antonijus, o pačios Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie tai, kad popiežius Pranciškus ragina „abi Ukrainos konflikto puses“ atsisakyti karinio puolimo pastangų ir sėsti prie derybų stalo. Šiais komentarais dalijosi Leonidas Sevastjanovas, prisistatantis Pasaulinės sentikių sąjungos prezidentu. Šį asmenį pastaraisiais metais galima laikyti pagrindiniu popiežiaus (Vatikano) atstovu Rusijos žiniasklaidai. Didžiąją dalį pranešimų apie Pranciškaus požiūrį į karą, jo taikdariškas iniciatyvas ir netgi sveikatos būklę komentuoja būtent jis.

Po to, kai popiežius 2022 m. kovą pavadino patriarchą Kirilą Putino klapčiuku, Sevastjanovas tikino Rusijos auditoriją, kad tai tebuvęs netinkamai suprastas vaizdingas, nors ir teisingas posakis, jog rusų tautą popiežius laiko didžia, neatsiejama nuo Europos. Neabejotinai teisingi buvę ir popiežiaus žodžiai apie NATO, lojančią prie Rusijos vartų. 2022 m. rugpjūtį Sevastjanovas visiems papasakojo, kaip Pranciškus trokšta atvykti į Rusiją – aplankyti Tretjakovo galeriją Maskvoje ir pasivaikščioti Dostojevskio takais Peterburge. Mirus popiežiui emeritui Benediktui XVI, rusų auditorija sužinojo, kad ir šis popiežius buvęs itin atviras su Sentikių organizacijos prezidentu – netgi pasidalijęs svarbia Dievo Motinos pranašyste apie Rusiją, kuriai lemta išsaugoti tikėjimą nuo krikščionybės nusigręžusiuose Vakaruose.

Lenkų savaitraščio Tygodnik Powszechny žurnalistas Edwardas Augustynas, pasidomėjęs šio žmogaus istorija, išsiaiškino, kad būdamas septyniolikos, Sevastjanovas pradėjo studijas dvasinėje stačiatikių seminarijoje Maskvoje. Ten jį pastebėjo būsimasis Maskvos patriarchas Kirilas Gundiajevas ir nusprendė išsiųsti į Romą studijuoti moralės filosofijos popiežiškajame Grigaliaus universitete. Vėliau jis studijavo tarptautinius santykius Vašingtone ir darbavosi vieno iš Rusijos oligarchų farmacijos koncerne. Į Romą Sevastjanovas sugrįžo 2011 m. drauge su Maskvos patriarchato delegacija ir buvo pristatytas popiežiui Benediktui XVI kaip artimas metropolito Hilariono bendražygis. Lenkų žurnalistas taip pat nustatė, kad mažai kam žinomą Pasaulinę sentikių organizaciją Sevastjanovas įsteigė 2019 m., siekdamas užsitikrinti išrinkimą į Valstybės dūmą.

Lenkijos Rytų studijų centro (POW) bendradarbio Piotro Żochowskio nuomone, artimi Sevastjanovo ryšiai su metropolitu Hilarionu rodytų, kad derybose su popiežiumi jis atstovauja ekumenizmą palaikančiai, provakarietiškai Maskvos patriarchato frakcijai – „gerajam Hilarionui“, kuris kada nors pakeis „blogąjį Kirilą“. Tačiau įspūdinga Sevastjanovo biografija (ypač studijos Vašingtone) ir pastarojo meto iniciatyvos – stiprinti simpatijas ir solidarumą Rusijai Vakaruose bei Vatikano vardu prastumti „taikos planą“ (Kremliui palankiomis sąlygomis) – turėtų kelti įtarimų dėl šio asmens ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Tuo, kad Sevastjanovas Vatikane atsidūrė neatsitiktinai, neabejoja ir Augustynas. Juk šis žmogus ne tik susirašinėja su popiežiumi asmeniškai, turi jo mobiliojo telefono numerį, bet ir gali laisvai lankytis Šv. Mortos namuose, kur gyvena Pranciškus. Akivaizdu, kad ekumenizmo, tradicijos ir visuotinės brolystės klausimais jie kalba ta pačia kalba. Net ir apie karą Ukrainoje Sevastjanovas kalba tuos pačius dalykus, kaip ir popiežius. O gal atvirkščiai? Tokiu atveju, pasak lenkų žurnalisto, situacija būtų iš esmės kitokia. Gal viskas būtų susiklostę kitaip, jei popiežius tokių artimų draugų turėtų ir tarp ukrainiečių.

Nors Vatikanas nuo pirmųjų karo dienų siekia išnaudoti visas tarpininkavimo dėl taikos galimybes, tačiau Berlyne veikiančio Rytų Europos ir tarptautinių studijų centro (ZOIS) tyrėjai Reginai Elsner, neseniai davusiai interviu domradio.de, kyla abejonių, ar Šv. Sostas tikrai yra gerai susipažinęs su kai kuriomis esminėmis aplinkybėmis – ypač turint omenyje realų Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vaidmenį šiame kare.

Visų pirma, Elsner nesutinka su vertinimais, esą popiežiaus ir Romos kurijos pastangos kiek įmanoma išlaikyti neutralumą sukuria puikias prielaidas inicijuoti taikos derybas. Pripažindama stabilių ryšių su abiem pusėmis – kaip galimomis derybų partnerėmis – palaikymo svarbą, mokslininkė primena, kad šiame kare vis dėlto niekam nekyla abejonių dėl to, kas yra agresorius ir kas atsakingas už Ukrainos naikinimą.

Vatikane iki šiol nenorima pripažinti tiesos, kad šiame kare neutralumo pozicija ir teiginiai, jog abi pusės turi savąją tiesos versiją, pasitelkus propagandą virsta vienu iš pagrindinių Rusijos karo ginklų. Būtent šiame kontekste pabrėžtinai neutrali Vatikano laikysena nesudaro prielaidų ukrainiečiams kliautis Šv. Sostu kaip potencialiu derybų dėl taikos tarpininku.

Kita ne mažiau svarbi tema – Vatikano nenoras deramai ir viešai įvertinti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vaidmenį šiame kare. Ligšioliniai itin draugiški Romos ryšiai su Maskvos patriarchatu, mokslininkės teigimu, taip pat sunkina galimą taikos tarpininkavimo misiją. Viena vertus, šie daugeliu atvejų dar nuo Šaltojo karo laikų puoselėjami draugiški kontaktai suteikia progų Vatikano atstovams susitikimuose su Rusijos ortodoksų veikėjais tiesiai įvardyti šio karo blogybes. Kita vertus, tai atskleidžia ir kitą Vatikano problemą – gerų ryšių su Ukrainos puse trūkumą. Iš tiesų nedažnai girdime apie Vatikano atstovų susitikimus su Ukrainos Ortodoksų ar bent jau Ukrainos Katalikų Bažnyčių atstovais.

Šiuo atveju galima prisiminti ir tai, kokį kartėlį ukrainiečiams sukėlė 2016 m. susitikimas Havanoje, kai Pranciškus tapo pirmuoju Romos vyskupu, susitikusiu su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu. Ekumeninė šio susitikimo, laikyto didžiausiu Vatikano diplomatijos laimėjimu, reikšmė atrodė milžiniška. Abu bažnyčių vadovai pasirašė bendrą deklaraciją „dėl konflikto Ukrainoje“, kuriame visos konfliktuojančios pusės (Rusija čia liko nepaminėta) buvo kviečiamos vadovautis išmintimi. Tą drungną pareiškimą ukrainiečiai, o ypač Ukrainos graikų apeigų katalikai, priėmė kaip skaudžią išdavystę. Nors tuo metu popiežiaus pažeidžiamumą Rusijos ortodoksų atžvilgiu galima buvo laikyti pranašišku, šiandien yra visiškai aišku, kad per naivumą, rimtai neatsižvelgus į Maskvos stačiatikybės tikrovę, buvo žiauriai apsirikta.

Elsner, daug tyrusi ortodoksų bažnyčių raidą Rytų Europoje, be to, pati nemažai metų praleidusi Rusijoje, įvardijo dar vieną problemą – Vatikanas Rusijoje neturi dvasinio autoriteto. Ką sako Romos popiežius, čia mažai kam rūpi. Mokslininkė konstatuoja, kad Šv. Sosto diplomatija veikiausiai neįvertina, kokio lygio antiekumeninės nuostatos vyrauja Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje ir jos atšakose Ukrainoje bei Baltarusijoje. Todėl tiek Maskvos patriarchato viršūnės, tiek Rusijos politinis elitas Vatikaną vertina ne kaip rimtą tarptautinės politikos figūrą, bet vien kaip sau naudingą veikėją Vakaruose.

Esant tokioms aplinkybėms, Elsner teigimu, Vatikanui derėtų kur kas daugiau dėmesio sutelkti į Ukrainą – juk viso šio regiono ateitis labai priklauso nuo to, kaip seksis Ukrainai, kaip pavyks sutarti Ukrainos bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms. Todėl intensyvesnis bendradarbiavimas su Ukraina Vatikano diplomatijai būtų daug sėkmingesnis nei nuolatiniai bandymai eiti pramintais takais, siekiant kuo geriau susitarti su Rusija.

Birželio 11 d. Šv. Petro aikštėje vykusio brolybės renginio metu rankas vienas kitam spaudė rusų ir ukrainiečių berniukai. Eilinė Vatikano pastanga simboliniais gestais primygtinai siekti, kad ukrainiečiai susitaikytų su rusais. Visa tai vyksta jau pasibaigus popiežiaus taikos pasiuntinio kardinolo Matteo Zuppi misijai Kyjive, sutapusiai su dar vienu siaubingo masto rusų okupantų karo nusikaltimu – Kachovkos užtvankos susprogdinimu, dėl kurio kilo milžiniška ekologinė katastrofa, o tūkstančiai žmonių liko be namų. Ukrainiečių jėzuitas Viačeslavas Okunas SJ pripažino, kad žiūrint iš šalies, simboliniai Vatikano gestai gali atrodyti kaip dar viena taikos ir susitaikymo pastanga, bet jam tai veikiau atrodo kaip pastanga niveliuoti skausmą. Taika negali būti priverstinė. Iš simbolinių gestų ji neatsiranda. Taikai pasiekti reikia didelių pastangų, pirmiausia – sustabdyti blogį. Galiausiai jis pacitavo ukrainiečių graikų apeigų katalikų vyskupą (taip pat gerą popiežiaus Pranciškaus pažįstamą) Borysą Gudziaką, neseniai išsakiusį mintį, kad siekdama taikos Ukraina privalo padėti rusams atsiklaupti ant kelių tam, kad šie galėtų paprašyti atleidimo.