Kai kurie formalūs ir paviršutiniški žmonės (o beveik visi labai paviršutiniški žmonės yra formalūs) yra pareiškę, neva pasakos esančios amoralios; remiasi jie kai kuriomis atsitiktinėms aplinkybėmis ar apgailėtinais įvykiais, nutikusiais milžinų ir berniukų kare, tais atvejais, kai pastarieji negražiai mulkino pirmuosius ar net krėtė jiems šunybes. Vis dėlto tas kaltinimas – ne tik melagingas, bet ir aukštyn kojomis verčia faktus. Pasakos iš prigimties yra ne tik dorovingos dėl savo nekaltumo, bet ir moralios todėl, kad yra didaktiškos – moralios, nes moralizuoja. Labai gražu yra kalbėti apie laisvę pasakų šalyje, tačiau remiantis geriausiais oficialiais duomenimis, pasakų šalyje tos laisvės būta labai nedaug. Ponas W. B. Yeatsas1 ir kitos jautrios šiuolaikinės sielos, matydamos šiuolaikinį gyvenimą esant bene juodžiausia vergija iš visų per amžių amžius varginusių žmoniją (ir čia jie visiškai teisūs), dažniausiai apibūdindavo elfų šalį kaip visiško lengvumo ir ramybės vietą – vietą, kurioje siela gali dumti kur panorėjusi, lyg vėjas. Mokslas atmeta kaprizingo Dievo idėją; bet pono Yeatso mokykla teigia, kad tame pasaulyje kiekvienas yra kaprizingas dievas. Pats ponas Yeatsas šimtą kartų yra sakęs – tuo liūdnu ir nuostabiu literatūriniu stiliumi, kuris leidžia jį laikyti geriausiu iš visų poetų, šiandien rašančių angliškai (nesakau – iš visų anglų poetų, nes airiams gerai pažįstama fizinio smurto praktika), taigi jis, kartoju, yra šimtus kartų iššaukęs siaubingą fėjų, kurios įkūnija visišką meno anarchiją, laisvės vaizdą –
Ten niekas nesensta, nevargsta, nieks neįgis išminties,
Ten niekas nesensta, netaps pamaldžiu ir nesurimtės.
Ir vis tik (sutinku, tai gali šokiruoti) aš abejoju, ar ponas Yeatsas iš tiesų pažįsta tikrąją fėjų filosofiją. Jam trūksta paprastumo; nepakanka jam ir kvailumo. Nors ir nederėtų man to sakyti, tačiau sveiko žmogiško kvailumo srityje aš nukaučiau poną Yeatsą kada panorėjęs. Pačios fėjos mėgsta mane labiau už poną Yeatsą; mane lengviau suvilioti. Ir aš rimtai abejoju, ar šitas laisvų, laukinių dvasių ant kalvos ar bangos keteros pojūtis yra svarbiausia ir gryna tautosakos dvasia. Man regis, poetai suklydo – kadangi pasakų pasaulis yra šviesesnis ir įvairesnis už mūsiškį, jie įsivaizdavo jį esant laisvesnės moralės; iš tiesų jis yra šviesesnis ir įvairesnis būtent dėl to, kad yra tvirtesnės moralės. Štai, įsivaizduokime, kad šiuolaikiniame kalėjime gimsta žmogus. Aišku, tai neįmanoma, nes mūsų laikų kalėjime negali nutikti nieko žmogiško; nors senovės požemiuose kartais nutikdavo. Šiuolaikinis kalėjimas visada yra nežmogiškas, net tada, kai jam netrūksta humaniškumo. Bet įsivaizduokime, kad šiuolaikiniame kalėjime gimė žmogus ir įprato prie jo mirtinos tylos ir bjauraus abuojumo; ir įsivaizduokime, kad tada jį staiga paleido tiesiai į klegančią ir besijuokiančią Flyto gatvės2 tėkmę. Žinoma, jis pagalvotų, kad Flyto gatvės literatai3 yra laisva, laiminga padermė; ir kaip liūdna, kaip ironiška, kad viskas iš tikrųjų yra atvirkščiai! Ir štai, vėlgi, šie be atvangos triūsiantys Flyto gatvės baudžiauninkai, akies krašteliu pamatę fėjas, pagalvoja, kad jos yra visiškai laisvos. Tačiau fėjos šiuo ir daugeliu kitų požiūrių primena žurnalistus. Ir fėjos, ir žurnalistai turi akivaizdaus linksmumo ir apgaulingo grožio. Ir fėjos, ir žurnalistai atrodo mieli sutvėrimai, nevaržomi jokių įstatymų; ir tie, ir anie atrodo per daug ypatingi, kad nusileistų iki kasdienių pareigų bjaurasties. Tačiau tai tik iliuzija, kurią sukuria netikėta jų buvimo saldybė. Žurnalistai gyvena pagal įstatymus; taip pat, tiesą sakant, ir pasakų šalis.
Jei iš tikrųjų skaitysite pasakas, pastebėsite, kad kiekvieną jų nuo pradžios iki galo lydi viena mintis – kad ramybė ir laimė gali tverti tik su tam tikra sąlyga. Ši mintis, kuri yra etikos šerdis, yra ir vaikiškų pasakų šerdis. Visa pasakų šalies laimė laikosi ant siūlo, ant vieno laibo siūliuko. Nors Pelenė gauna suknelę, austą antgamtinėmis staklėmis ir tviskančią nežemišku spindesiu, bet ji turi sugrįžti, laikrodžiui išmušus dvylika. Karalius gali sukviesti fėjas į krikštynas, bet jis turi pakviesti visas, antraip lauks baisios pasekmės. Mėlynbarzdžio žmona gali atrakinti visas duris, išskyrus vienas. Tik sulaužyk pažadą, duotą katei, ir visas pasaulis apvirsta aukštyn kojomis. Tik sulaužyk pažadą, duotą geltonajam nykštukui, ir visas pasaulis eina šuniui ant uodegos. Mergelė gali tapti net paties Meilės Dievo nuotaka, jei niekada nemėgins jo pamatyti; jį išvydus, jis pranyksta. Mergaitė gauna skrynelę su sąlyga, kad niekada jos neatidarys; kai ją atidaro, ją užpuola visos pasaulio negandos. Vyras ir moteris apgyvendinami rojaus sode su sąlyga, kad nevalgys vieno vienintelio medžio vaisiaus; jie jo paragauja, ir jokie žemės vaisiai jų daugiau nebedžiugina.
Taigi ši nuostabi mintis yra visos tautosakos stuburas – mintis, kad viso pasaulio laimė laikosi ant vieno plonyčio lyg siūlelis draudimo, visas teigiamas džiaugsmas priklausomas nuo vieno neiginio. Žinia, niekas neginčija, kad esama aibės tam giminingų ar tuo simbolizuojamų filosofinių ir religinių idėjų; bet ne su jomis aš čia ketinu tvarkytis. Juk akivaizdu, kad etikos turėtų būti mokoma tokia pasakoms būdinga tonacija. Vyrui, sulaužiusiam žmonai duotą priesaiką – net jei ji būtų katė, – verta priminti pasakų katės atvejį, rodantį, kad toks elgesys, gali būti, yra neatsargus. Plėšikui, nusitaikiusiam išlaužti kito žmogaus seifą, reikėtų žaismingai priminti, kad jis dabar atsidūrė pavojingoje gražuolės Pandoros padėtyje: netrukus jis pakels uždraustą dangtį ir išlaisvins dar nepažintas bjaurastis. Berniukui, valgančiam svetimus obuolius nuo svetimos obels, reikėtų priminti, kad jis priartėjo prie mistinės savo gyvenimo akimirkos, kai vienas obuolys gali atimti iš jo visus kitus.
Čia ir glūdi pasakų moralės gelmė; kad jos, toli gražu nebūdamos anarchiškos, siekia visų pasaulio įstatymų šaknis. Užuot suradę (kaip randa populiarūs etikos vadovėliai) racionalų kiekvieno Įsakymo pagrindą, jos randa didingą mistinį visų Įsakymų pagrindą. Mes esame šioje pasakų šalyje, nes mus pakenčia; ne mums ginčytis dėl sąlygų, kurioms esant, galime džiaugtis šia laukine pasaulio vizija. Tiesa, draudimai yra nepaprasti, tačiau nepamirškime, kad nepaprastos yra ir nuolaidos. Nuosavybės idėja, svetimų obuolių idėja, yra savotiška; bet jei taip, idėja, kad apskritai egzistuoja obuoliai, irgi yra savotiška. Keista ir nesuprantama, kad negaliu be pasekmių išmaukti dešimt butelių šampano, bet gerai pagalvojus, keistas ir nesuprantamas yra ir pats šampanas. Jei gerčiau fėjų gėrimo, turėčiau jį gerti pagal fėjų taisykles. Mes galime ir neįžvelgti tiesioginės loginės sąsajos tarp trijų dailių sidabrinių šaukštelių ir drimbos policininko; na, bet o kas yra kada pasakose atsekęs loginį ryšį tarp trijų lokių ir milžino arba tarp rožės ir riaumojančio pabaisos? Mes ne tik galime džiaugtis šiomis pasakomis, nes jos moralios, bet galime džiaugtis ir pačia morale, nes ji mus nuveda į pasakų šalį – kartu stebuklų ir karo pasaulį.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čepaitis
1 W. B. Yeats (1865–1939) – žymiausias XX a. pradžios anglų poetas, kurį Chestertonas kritikavo dėl įstojimo į gana snobišką ir ezoterinę „Auksinės aušros“ ložę.
2 Kadangi nuo XVI a. Flyto gatvėje kūrėsi spaustuvės ir leidyklos, ilgainiui ši gatvė tapo spaudos ir leidybos pasaulio sinonimu.
3 „The Rhymers‘ Club“ – 1890 m. Yeatso įsteigtas Londono poetų būrelis, kurio nariai reguliariai rinkdavosi skaityti savo eilių vienoje Flyto gatvės aludėje.
