Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Tadas Gindrėnas. Viduje. 2021. Linoraižinys, 70 x 50

Jei nūnai imi ginti bet kurią iš kardinaliųjų dorybių, išlenda visas ydų sukeliamas jaudulys. O šiais egoistiško idealizmo laikais yra neišpasakytai valiūkiška ginti nuolankumą.

Neturiu ketinimų ginti nuolankumo iš praktinės pusės. Praktinė pusė yra neįdomi, maža to, iš praktinės pusės argumentai nuolankumo naudai būtų triuškinantys. Visi žinome, kad „sudievinto ego šlovė“ socialiniu požiūriu yra labai nemalonus dalykas; visi mes vertiname savo draugus už jų kuklumą, gyvumą ir širdies paprastumą. Nesvarbu dėl kokios priežasties, kiekvienas jaučia pagarbą nuolankumui, bet – kitų žmonių.

Reikia pažvelgti giliau. Jei nuolankumas paremtas tik socialine nauda, toks pagrindas gali pasirodyti lėkštas ir trumpalaikis. Galimas daiktas, egoistai yra kilnesnės sistemos kankiniai, kenčiantys dėl sunkaus idealo.

Yra vienas dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, prieš pradedant nagrinėti nuolankumą iš vidinės ir amžinosios pusės. Naujoji savivertės ir pasitikėjimo savimi filosofija skelbia, kad nuolankumas yra yda. Jei taip, tada visiškai aišku, kad tai yra viena iš tų ydų, kurios sudaro neatsiejamą gimtosios nuodėmės dalį. Pavyzdžiui, nėra tokio įsimylėjėlio, kuris nebūtų apgirtęs nuo nuolankumo. Visi pilnakraujai ir natūralūs žmonės, pavyzdžiui, gimnazistai, ima mėgautis nuolankumu iškart, vos tik įgyja kokį nors herojišką garbinimo objektą. Nuolankumas, kaip vėlgi sako tiek jo šalininkai, tiek priešininkai, yra ypatinga krikščionybės atauga. Tačiau dažnai nepastebima tikroji ir akivaizdi to priežastis. Pagonys reikalavo pasikliauti savimi, nes jų tikėjimo išpažinimo esmę sudarė mintis, kad dievai, nors stiprūs ir teisingi, bet pilni paslapčių bei kaprizų ir net indiferentiški. Krikščionybės esmė tiesiogine žodžio prasme buvo Naujasis Testamentas – sandora su Dievu, kuris atvėrė žmonėms aiškų išgelbėjimą. Jie manėsi esą saugūs; jie reikalavo sau rūmų iš perlų ir sidabro su Visagalio priesaika ir antspaudu; jie tikėjo esantys turtingi ir turintys neatšaukiamą palaiminimą, iškėlusį juos virš žvaigždžių; ir čia pat atrado nuolankumą. Tai buvo dar vienas to paties nekintamo paradokso pavyzdys. Nuolankūs visada yra tie, kurie jaučiasi saugiai.

Šis džiaugsmo ir gulėjimo kniūbsčia derinys yra per daug paplitęs, kad būtų galima į jį nekreipti dėmesio. Jei nuolankumo dorybė šiais laikais buvo diskredituota, vis tiek verta pastebėti, kad tai radosi tuo pačiu metu, kaip ir didysis džiaugsmo žlugimas šiuolaikinėje literatūroje bei filosofijoje. Žmonės atgaivino graikišką pasitikėjimo savimi spindesį tuo pačiu metu, kaip ir graikiško pesimizmo kartėlį. Iškilo literatūros srovė, kuri liepia mums visiems arogantiškai pretenduoti į išdidžių dievybių laisvę ir tuo pat metu rodo mus kaip suskretusius maniakus, kuriuos reikia pririšti grandine lyg šunis. Tai tikrai keista situacija. Kai jaučiamės iš tikrųjų laimingi, manome, kad esame neverti laimės. O kai reikalaujame dieviško išsivadavimo, rodos, būname įsitikinę, kad esame neverti nieko.

Nuolankumo šaknys yra gerokai gilesnės negu šiuolaikiniai žmonės linkę manyti; tai yra metafizinė ir net, galėtume sakyti, matematinė vertybė. Galbūt geriausiai galima suvokti tai, ištyrus visus, kurie atvirai niekina nuolankumą ir teigia aukščiausią pareigą tobulinti ir išreikšti savąjį aš. Šie žmonės visiškai natūraliai yra linkę didžiai tobulinti savo didžius žmogiškus kultūros, intelekto ar moralinės galios talentus, sėkmingai užsidarydami nuo visko, kas, jų manymu, yra žemiau už juos. Užsidaryti yra labai gerai, bet toks užsidarymas turi vieną paprastą rezultatą – jis uždaro ir mus pačius. Kai užsidarome duris nuo vėjo, galima sakyti, kad vėjas užsidaro duris nuo mūsų. Nesvarbu, prie kokių dorybių mus veda triumfuojantis egoizmas, niekas iš tikrųjų negali apsimesti, kad jis veda į pažinimą. Gal ir teisinga nuvaryti elgetą nuo durų, bet apsimesti, kad žinai visas istorijas, kurias tas elgeta galėjo tau papasakoti, yra gryna nesąmonė; o juk praktiškai tokios ir yra egoizmo pretenzijos, įsitikinus, kad pasitikėjimas savimi leidžia įgyti žinių. Vabalas gali arba negali būti žemesnis už žmogų – šis klausimas prašosi įrodomas; tačiau jei jis būtų žemesnis dešimtimis tūkstančių sieksnių, išlieka faktas, kad, ko gero, egzistuoja ir vabalo požiūris, apie kurį žmogus visiškai nieko neišmano. Jei žmogus nori suvokti tą požiūrį, jam vargu ar pavyks, atkakliai mėgaujantis faktu, kad jis pats nėra vabalas. Puikiausias šios egoizmo mokyklos atstovas, Friedrichas Nietzsche, su savo nepalenkiama ir garbinga logika pripažino, kad pasitenkinimo savimi filosofija veda į žiūrėjimą iš aukšto į silpnuosius, bailiuosius ir neišmanėlius. Žiūrėti iš aukšto gali būti malonus užsiėmimas, tik kad nėra nieko, pradedant kalnu ir baigiant kopūstu, ką galima tikrai pamatyti, kai viskas matoma iš oro baliono. Ego filosofas, be abejonės, viską mato iš aukštų, išretėjusių dausų; tačiau jis viską mato iš perspektyvos, todėl mato sumažintą arba deformuotą vaizdą.

Jeigu įsivaizduosime, kad žmogus tikrai troško, kiek tik įmanoma, viską matyti taip, kaip yra, jis tikrai remsis kitokiu principu. Jis stengsis kuriam laikui atsisakyti tų asmeninių ypatybių, kurios jį atskiria nuo tyrinėjamų dalykų. Juk antai yra sunku žmogui, tyrinėjančiam žuvį, neišsiugdyti tam tikros tuštybės, kad štai jis turi kojas, tarsi jos būtų naujausias jo asmens papuošalas. Sąžiningas žuvų moralės tyrėjas, dvasiškai kalbant, turėtų nusikirsti kojas. Panašiai ir paukščių tyrėjas pašalintų sau rankas, varlių mylėtojas vienu vaizduotės ypu liktų be dantų, o siela, trokštanti įsijausti į visas medūzos viltis ir baimes, supaprastintų savo asmeninę išvaizdą iki nerimą keliančio masto. Mes tikrai išgyvename dvasinės askezės procesą, visos savo būties kastravimą, kai trokštame pajusti gėrio apstybę visuose dalykuose. Kartais yra gera mums pabūti kaip tas paprastas langas – švarus, skaidrus ir nematomas.

Labai smagiame darbe, dėl kurio mes taip triukšmaudavome vaikystėje, sakoma, kad taškas neturi nei dalių, nei dydžio. Nuolankumas yra prabangus menas susimažinti iki taško, ne iki mažo ar didelio dalyko, bet iki daikto, kuris neturi jokio dydžio, tam, kad jo atžvilgiu visi kosminiai dalykai būtų tokie, kokie jie iš tikrųjų yra – neišmatuojamo didumo. Tai, kad medžiai yra aukšti, o žolė – žema, tėra paprasčiausias mūsų metrinės sistemos ir mūsų ūgio atsitiktinumas. Tačiau dvasiai, kuri akimirkai nusiplėšė savo nenaudingus žemiškus standartus, žolė yra amžinasis miškas su savo gyventojais drakonais; kelio akmenys yra lyg neįtikėtini kalnai, sulipę vienas ant kito; pienės yra lyg milžiniški laužai, nušviečiantys žemę aplink; viržių varpeliai ant stiebų – tarsi planetos, kybančios danguje viena aukščiau už kitą. Tarp vieno ir kito kuolo egzistuoja nauji ir šiurpą keliantys kraštovaizdžiai; vienur tai dykuma, kurioje nėra nieko, išskyrus vieną beformį akmens luitą; kitur – stebuklingas miškas, kurio visų medžių viršūnės nusidažo besileidžiančios saulės spinduliais; o štai čia jūra, pilna pabaisų, kurių nė pats Dante nebūtų drįsęs įsivaizduoti. Taip dalykus regi tas, kuris, lyg tas vaikas iš pasakų, nebijo pasidaryti mažas. Tuo tarpu išminčius, kuris kliaujasi didybe ir ambicija, lyg tas milžinas, eina vis didyn ir didyn, o tai reiškia, kad žvaigždės eina vis mažyn ir mažyn. Vienas pasaulis po kito jam darosi nesvarbūs. Visas aistringas ir sudėtingas paprastų dalykų gyvenimas pranyksta jam iš akių lyg infuzorijos gyvenimas žmogui, neturinčiam mikroskopo. Jis visada sklendžia tarp apleistų amžinybių. Jis gali atrasti naujas sistemas, o po to jas pamiršti, jis gali atskleisti naujas visatas ir išmokti jų neapkęsti. Tačiau didingas ir metaforiškas žvilgsnis į dalykus tokius, kokie jie iš tikro yra – milžiniškos ramunės, dangų ryjančios pienės, didžioji odisėja, vedanti per keistų spalvų vandenynus ir keistos formos medžius, per dulkes, primenančias šventyklų griuvėsius, ir erškėčius, panašius į žvaigždžių liekanas – visa ši kolosali vizija gyvuos tol, kol bus gyvas paskutinysis iš nuolankiųjų.

Esė „A Defence of Humility“ iš rinkinio The Defendant (1901) iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė. Pirmą kartą lietuviškas vertimas nuskambėjo per „Mažąją studiją“.