Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Miela Redaktore,

Kaip laikotės, kaip sveikata? Tikiuosi, kad Jums viskas gerai, ko nuoširdžiai ir linkiu.

Ką tik grįžau iš kelionės po Išorinį Pasaulį. Žinau, kad jaudinatės, tad skubu Jus nuraminti, jog kelionė buvo sėkminga, nieko blogo man nenutiko, esu gyvas ir sveikas. Šįkart su savo ištikimu kelionių palydovu, šuniuku Šiba, lankėmės Stadione. Tai tokia apleista, žolėmis ir kiečiais apaugusi vietovė, kurioje lankosi pareigūnų akių vengiantys laisvūnai, stalkeriai ir šunų vedžiotojai. Čia iš tiesų kadaise buvo stadionas – po žolių kilimu kai kur dar galima ižvelgti plytų spalvos bėgimo tako likučius, kairiajame krašte reikia saugotis užžėlusios šuolių į tolį duobės. O dešiniojoje pusėje tebekėpso sukrypę futbolo vartai. Sutikome keletą šunininkų, iš tolo matėme vieną stalkerį, o atokiau prie garažų stoviniavo trys laisvūnai. Mačiau, kad jie buvo be kaukių ir dalinosi vienu dezifektanto buteliu, nesilaikydami saugaus atstumo. Bet pareigūnai Stadione lankytis vengia – ypač po to, kai jaunasis laisvūnas Dovydas akmeniu numušė jų droną. Tad manoji kelionė įvyko be didesnių incidentų. Beje, žmonės šneka, kad mūsų vietiniai kirai, kurių kasdien mieste vis daugiau, puldinėja ir naikina tuos dronus, gindami savuosius lizdus, kuriuos jie dabar suka tiesiog ant stogų. Nežinau, ar tai tiesa, bet nė vieno drono jau keletą dienų nemačiau. Tad bevaikštinėdamas su Šiba atsipalaidavau ir netgi leidau sau trumpam nusiimti kaukę. Paveiktas saulės ir vėjo, net pradėjau niūniuoti sau po nosimi – kažkodėl „O, du lieber Augustin“, tokią kadaise visoje Europoje populiarią vaikišką dainelę. Net patsai kinų Imperatorius iš Hanso Kristiano Anderseno „Lakštingalos“ turėjo muzikinę dėžutę, grojančią tą neįmantrų motyvą.

Beje, ar Jums teko girdėti tikrąją šios dainelės istoriją? Iš tiesų tai ji visai ne vaikiška. Net anaiptol, sakyčiau. Dainelę sukūrė toksai jaunas austrų poetas ir muzikantas Augustinas, tuomet labiau žinomas kaip legendinis girtuoklis, gana neįprastomis aplinkybėmis. Kai Vienoje 1678 m. prasidėjo maro epidemija, Augus­tinas nusprendė, kad tokia proga nieko protingiau nesugalvosi, kaip gerai pasigerti. Ir pradėjo pilti į save, o po kažkurių gertynių naktį išėjo iš smuklės namo ir beeidamas įkrito į duobę, iškastą masiniam mirusiųjų nuo maro laidojimui. Galvoju, gal tada ir atsirado posakis „prisigerti iki žemės graibymo“? Išlipti pats nesugebėjo, duobė gili, tad šaukėsi miestelėnų pagalbos. Pagalba atėjo tik ryte – tad jaunajam Augustinui teko praleisti įsimenančią naktį tarp lavonų. Tą naktį ir gimė dainelė „O, du lieber Augustin“. Dainos žodžiai, kurių nesutrumpintą versiją retai kas žino, visai ne vaikiški. Tai tokia ką tik užgimusio naujojo Jobo raudelė, kurioje jis vardija, kad viskas dingo ir viskas pražuvo – pinigai pražuvo, žmogus pražuvo, turtingoji Viena pražuvo, šventės ir džiaugsmas pražuvo. Ir skrybėlė pražuvo, ir lazdelė pražuvo. O mielasis Augustinas guli purve. Ir visa, kas liko – tik maras. Nieko daugiau nebėra.

Bet Augustinas, jei leisite pastebėti, turi savyje to naivaus šventumo, būdingo vaikams ir girtuokliams. Jis nesiskundžia ir nieko nekaltina. Ir ta jo daina – na, tikrai negali pasakyti, kad ji liūdna. Ji šviesi, makabriškai juokinga ir vaikiška. Augustinas negrąžo rankų ir nemanipuliuoja klausytojais – teisybės dėlei, jo klausosi tik lavonai, o tokiais objektyviais vertintojais nelabai ir pamanipuliuosi. Ir tas šviesumas, naivumas ir vaikiškumas labiausiai ir graudina. Gal sugraudina net patį Viešpatį – jei Jis yra. Nes Augustiną ryte išgelbsti duobkasiai, ir jis nesuserga ne tik maru, bet ir sloga. Ir netgi staiga beprotiškai išpopuliarėja – jo naująją dainelę nori išgirsti visa Viena, pinigai ir šlovė pilte pilasi ant mielojo Augustino galvos.

Žinoma, Augustino istorija baigiasi taip, kaip ir turėtų. Scenaristas mėgsta netikėtus posūkius, bet logikos iš jo neatimsi: po septynerių metų Augustinas visgi miršta – padauginęs prasto alkoholio. Ir staiga išaiškėja, kad niekas visoje Vienoje nežino velionio pavardės – visiems jis buvo „lieber Augustin“. Tad jį palaidoja, o į bažnytines knygas įrašo: Augustin N., kaip ir prie kiekvieno nežinomo mirusiojo.

Ką aš čia norėjau pasakyti ta Augustino istorija? A, prisiminiau. Norėjau pasakyti, kad ta mūsų epidemija, tas mūsų COVID-19, yra visgi anaiptol ne maras. Ir net ne dėmėtoji šiltinė, kuri XX a. pradžioje vien Rusijos imperijos ir Lenkijos teritorijoje nusinešė pusket­virto milijono gyvybių. Mūsiškė pandemija, palyginus, labai rami ir net komfortabili, bent jau kol kas. Na taip, truputį erzina, žinoma, – lyg būtumėm amžinai įstrigę nesibaigiančioje sekmadienio popietėje. Bet iš esmės tai toks be galo keistas karantinas, kuriame absoliučiai nieko netrūksta. Kai kuriems net dūminio viskio su Serano kumpiu. Tie, kuriems teko matyti anų laikų epidemijas, iš mūsų tikriausiai tik pasijuoktų. Gal net ir per ausį kai kam duotų už isterikavimą. Net ir tie, kurie matė tikrą skurdą mūsų Nepriklausomybės pradžioje, mūsų tikrai nesuprastų. Jie turi su kuo palyginti. Su tuo laiku, kai jokios epidemijos nebuvo, bet pinigų užtekdavo tik bulvėms, aliejui ir pigioms cigaretėms. Kartais per šventes – buteliui klaikaus pigiausio džino, pavadinimu „Liberty“. Tokio skonio buvo tie pirmieji laisvės gurkšniai.

Pandemija apskritai nėra kažkoks išskirtinis reiškinys. Žmonijos istorijoje – tai eilinė ekstremali situacija. Ir jei norisi ką nors suprasti apie ją, apie tai, kas būtų, jei ji rimtai sustiprėtų ir užsitęstų, reikia žiūrėti, kaip žmonės elgiasi ekstremaliose situacijose. Per karus, per katastrofas. Uždaryti į lagerius. Kai išsijungia daugybė papildomų faktorių, o įsijungia vienintelis – išgyvenimo mechanizmas. O elgiasi jie gana nuspėjamai. Bene tiksliausiai tai apibūdina tie, kuriems patiems teko pabuvoti komunistų ar fašistų konc­lageriuose. Jie pasakoja apie ten nutinkančius žmogaus sąmonės pokyčius. Tas plonytis kultūrinis sluoksnis, skiriantis žmogų nuo gyvulio, nusitrina per keletą dienų. O va toliau lieka tik pati žmogaus esmė – ir va čia atsiranda skirtumai: geri žmonės tampa dar geresni, o blogi – dar blogesni. Ir gerieji dažniausiai išgyvena nepalyginamai trumpiau už bloguosius. Blogieji visai neblogai prisitaiko prie gyvenimo pragare ir tampa pragaro katilų operatorių vyresniaisiais asistentais.

Mums tekę ekstremalumai kol kas nepalyginamai švelnesni, tad iki tokios situacijos tik­riausiai ir neprieisime. Faktai rodo, kad net jeigu ir prieinama, tai žmonių civilizacija galiausiai vis tiek kažkokiu keistu būdu laimi, ir katilų operatoriai keliauja į Niurnbergą.

Kiekvienai žmonių kartai duota savo kailiu pajusti, ką iš tikrųjų reiškia blogai gyventi – ir kad visada gali būti ir dar blogiau. Daug blogiau. Kad neinkštų dėl niekų, ir susidarytų aiškesnę koordinačių sistemą. Kad sužinotų, jog negauti mėgiamos rūšies glotnučio – dar ne visai pasaulio pabaiga.

Pandemija pasibaigs – anksčiau ar vėliau bus sukurta vakcina ar bent jau tinkami vaistai gydymui. Tada atsiras dar kitas, naujas virusas. Taip jau nutinka šiame pasaulyje. Visada. Keista, bet taip nutikdavo dar gerokai iki 5G ryšio atsiradimo.

Iš tikrųjų kur kas įdomiau, kaip mūsų pasaulis atrodys po pandemijos. Kiek savo laisvės ir privatumo būsime delegavę visokioms priežiūros institucijoms. Higienos policijai ir Privataus judumo inspekcijai.

Apie tą postkarantininę ateitį jau daug rašoma. Dažniausiai bauginama – kad pasaulis jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Tokius tekstus įdomu skaityti – jie intriguoja kaip gera detektyvinė istorija. Manipuliuoja skaitytojo emocijomis, suteikia gerą dozę adrenalino. Suprantu tų tekstų autorius. Jei turėčiau tikslą parašyti populiarų tekstą, kuriuo visi dalinsis Facebooke, ir aš rašyčiau lygiai taip pat. Bet kad labai neįdomu rašyti tuos populiarius tekstus, rimtai sakau. Nes kažkokia mažutėlių piktinimo atmaina toks rašymas.

O kai ekstremalios, gyvybei gresiančios situacijos nebėra, žmogus natūraliai gravituoja didžiausio komforto kryptimi. Kai tik reali grėsmė atsitrauks, vitališkumas ir komforto pomėgis nugalės. Natūraliai, be didelių pastangų. Kaip ten sako rusai – chorošo žit ne zapretiš.

Pasaulį išgelbės ne žmonių dorybės, o jų ydos. Ydos pastovesnės, jų nereikia specialiai ugdyti ir sąmoningai laikytis. Todėl pasaulis pamažu grįš prie senosios tvarkos. Deja – o gal laimei – pasaulis liks toks, kaip buvęs. Nes liks tie patys žmonės, tik gal kiek piktesni ir skurdesni.

Ko būsim išmokę? Kad žmogaus gyvenimas trapus ir laikinas, o aš esu toks pat trapus ir laikinas, kaip visi kiti žmonės? Vargu bau. Vietoje to greičiausiai bus toks negudrus slaptas pasipuikavimas: aš išgyvenau pandemiją, nes esu labai gudrus ir stiprus. Kai kurie gal supras: mes negalime išgelbėti viso pasaulio. Per silpni. Beveik bejėgiai. Bet gal galim pabandyti apsaugoti savo artimuosius. Ir tai jau bus labai didelis supratimas, nenorėkime iš žmonių pernelyg daug.

Galima, labai pasistengus, išmokyti žmones plautis rankas. Bet vargu ar galima juos išmokyti iš esmės pasikeisti.

O dabar leiskite atsisveikinti – šuniukas Šiba jau tampo man klešnę, kviečia vėl keliauti su juo į Išorinį Pasaulį. Einu, pažiūrėsiu, kaip ten laikosi kirai.

Sveikatos ir ištvermės Jums,

Klaipėda, 2020 m. balandžio 22 d.