Taip jau nutiko, kad tenka nemažai rašyti apie Klaipėdą – visiems labai įdomu, kaip ir kodėl aš čia, Klaipėdoje, gyvenu. Ne Vilniuje, kaip visi normalūs rašytojai, o Klaipėdoje. Kur, kai kurių vilniečių manymu, apskritai žmonių jau kaip ir nebėra, visi išsivažinėję. Liko vien tik pašaipiai besikvatojantys kirai.
Kai tiek visko apie ją prirašęs, sunku nesikartoti. Pagalvojau, šįkart gal parašysiu apie tamsesniąją Klaipėdos pusę. Kažkokios detalės neabejotinai vis tiek pasikartos, to nebeišvengsiu, bet istorija bus jau visai kita.
Klaipėdoje aš atsiradau ne iš karto. Gimiau tuometiniame Kapsuke, dabartinėje Marijampolėje. Ten anuomet apsigyveno mano jauni tėvai – tėtis gavo darbą muzikos mokykloje, mama įsidarbino kalėjime – mokė kalinius lietuvių kalbos. Reikėjo pinigų būsimam namui. Pamažu pasistatė nedidelį namuką – kuriame prabėgo mano pirmieji aštuoneri metai. Nuosavas kiemas, per kurį tekėjo upelis. Kalnas, nuo kurio žiemą leisdavomės rogutėmis. Saulėje spindintys varvekliai. Seni medžiai, į kuriuos patogu įsilipti. Drevės, kuriose kažkas krebžda. Visai šalia – miestelio kapinės ir dykvietė, vadinama Žvyrynu – mūsų pirmosios prerijos.
Po kurio laiko tėvai nusprendė persikelti į didesnį miestą. Svarstė ir apie Kauną, bet nugalėjo Klaipėda. Jūros artumas juodu labai traukė, ypač tėvą. Jis jau buvo apvažinėjęs visus pašalius ir suradęs kažkokį aplūžusį namelį visai netoli jūros. Berods Kukuliškiuose. Bet mama gerai mokėjo valdyti emocijas ir visada mąstė labai praktiškai. Tad iš privataus namo mažame mieste persikraustėme į penkiaaukštį dideliame mieste. Ilgai ilgai važiavome sunkvežimyje „su būda“, kuriame buvo sukrauti visi mūsų daiktai. Sėdėjome su seserimi ant sofos beveik visiškoje tamsoje, prilaikydami siūbuojantį fikusą. Galiausiai, jau visiškai naktį, atvykome į vietą. Urbanistinis mano periodas prasidėjo.
Pirmasis svečias, aplankęs mus jau pirmąją dieną, buvo juodbruvas smarkiai pagiringas vyriškis – kaip vėliau paaiškėjo, kaimynas iš kito aukšto. Paskambino į duris. Kai mama atsargiai jas atidarė, vyriškis linktelėjo, atkišo lėkštutę ir pasakė: „Labas. A nuori sūrio?“
Mamą tai kažkodėl labai paveikė emociškai. Ji mašinaliai paėmė lėkštutę su sūriu, pasakė „Oi, labai ačiū“, uždarė duris ir kurį laiką sėdėjo ant batų dėžės su ta lėkštute rankose. Manęs tai visiškai nenustebino – aš jau prieš keletą metų, kai buvome atvykę į Klaipėdą pasisvečiuoti pas tetą, buvau padaręs išvadą, kad Klaipėdoje gyvena labai keisti žmonės. Buvo toks nutikimas, man kažkodėl labai įstrigęs. Su mama ir seserimi vaikščiojom po universalinę parduotuvę – jos ieškojo kokio įdomesnio rūbelio savo garderobams, o aš sliūkinau iš paskos. Žmonių daugybė, maišatis, karštis. Ir staiga mano akis iš minios ištraukė vieną nejudančią figūrą. Vienas toks žmogus stovėjo sau atsirėmęs į prekystalį, stebėjo visus tokiu lyg pašaipiu, lyg nuobodžiaujančiu žvilgsniu ir ramiausiai sau valgė agurką. Tokį nemenką, žalią, šviežią agurką. Ir man kažkodėl tai pasirodė taip beprotiška, kad tik spoksojau, negalėdamas patikėti savo akimis. Žmogus iškart pamatė, kad jį stebiu. Išsišiepė, mirktelėjo ir atkišo agurką man – nori, imk, atsikąsk! Vos nepradėjau bėgti rėkdamas iš siaubo – dabar man jau galutinai tapo aišku, kad prieš mane pavojingas beprotis.
Tik gerokai vėliau supratau, kas jis toks buvo: joks ne beprotis, o paprasčiausias kišenvagis. Nes žmogus, taip atsainiai stovintis besimurdančioje minioje ir visus stebintis tokiu nuobodžiaujančiai pašaipiu žvilgsniu beveik šimtu procentų yra kišenvagis.
Bet tada aš to dar nežinojau, todėl nusprendžiau, kad Klaipėda yra toks tamsių paslapčių pilnas miestas, kuriame knibždėte knibžda visokių agurkus universalinėse parduotuvėse valgančių pamišėlių, bepročių ar šiaip keistuolių. Ir nebuvau toks jau visai neteisus, kai pagalvoji.
Apsigyvenęs penkiaaukštyje, ėmiau tyrinėti aplinkines teritorijas. Bendrame kieme nelabai ką buvo veikti. Stovėjo standartinis aikštelių sovietų vaikams rinkinys: metalinis gaublys, metalinė raketa, „dramblys“ ir sūpynės.
Šiaurėje ir vakaruose tęsėsi tie patys nuobodūs miegamieji rajonai. O štai pietūs ir rytai buvo daug perspektyvesnės kryptys nuotykiams: rytuose plytėjo apyrimtė pelkė, kurioje perėjo gulbės ir plaukiojo ondatros, pietuose stūksojo gelžbetonio gamykla. Pelkėje mes irstėmės pačių pasigamintais plaustais, klaidžiodami tarp nendrių pasidarytais tuneliais. Į gelžbetonio gamyklą patekdavome perlipę tvorą ir ant rietuvėmis sukrautų blokų žaisdavome gaudynes. Kartais prisijungdavo ir sargas. Jis turėjo tikrą medžioklinį šautuvą, bet ne taip gerai kaip mes laipiojo ir šokinėjo nuo bloko ant bloko, tad gaudynės tapdavo dar labiau kvapą gniaužiančios. Visai kaip vėliau atsiradusiuose kompiuteriniuose arkadiniuose žaidimuose, tik viskas iš tikrųjų, realiame gyvenime.
Šiaip anuometiniame gyvenime buvo daug mažiau planavimo ir tvarkos, daug daugiau chaoso ir netikėtumo. Ir tame buvo visas įdomumas. Ikiinternetiniame pasaulyje reikėjo pačiam jį tyrinėti, kad nors ką nors apie jį sužinotum. Jei norėjai susitikti su draugu, reikėjo arba susitarti laiką iš anksto, arba paskambinti laidiniu telefonu ir tikėtis, kad jis tuo metu yra namuose, arba tiesiog nueiti po jo langais ir šaukti vardu. Šaukti būdavo paprasčiau ir greičiau. Prisišaukus reikėdavo nuspręsti, ką veiksim. Surasti kompromisą, kuris tiktų abiem nuotykiautojams.
Beveik visi nuotykiai prasidėdavo nuo paprasto „ai, tiesiog eikim į tą pusę, o paskui matysim, gal kartais rasim ką įdomaus“. Ir eidavom, ir kartais rasdavom. Eidavom į tolimą laukymę, kurioje karo metais stovėjo kažkoks sprogmenų sandėlis, prisirinkti dūminio parako. Eidavom palei geležinkelio bėgius iki pat geležinkelio stoties, kartais išdrįsdami truputį pavažiuoti ant lėtai manevruojančio traukinio krovininio vagono laiptelio. Lįsdavom po geležinkelio tiltu, kad pamatytumėm, kaip atrodo tikro juodo garvežio papilvė. Išlandžiodavom visas naujas statybas ir visus senus tunelius. Ištyrinėjom statomų Žvejų rūmų požemius ir Kopgalio tvirtovę, vėliau virtusią Jūrų muziejumi. Keista, bet beveik niekam iš mūsų nieko blogo nenutikdavo. Keletui iš mūsų rajono, tiesa, visgi nutiko – juos bežaidžiančius užgriuvo žemė. Ir anaiptol ne pačioje pavojingiausioje vietoje – paprasčiausioje tranšėjoje, kurią darbininkai iškasė vamzdžiams kloti. Deja, neišgyveno.
Gyvenome tuose industriniuose peizažuose. Gūdžiausia būdavo žiemomis, kai žemę užklodavo sniegas, o sniegą nuklodavo suodžiai. Jūra ir drėgmė greitai sniegą įveikdavo, paversdama jį purvinu marmalu, suplaktu sunkvežimių ir autobusų ratais. Drėgnas vėjas košdavo kiaurai, nepadėdavo net iš jūreivių nusipirktos brezentinės „štormovkės“. Iš tų žiemų liko trumpas, bet labai ryškus vaizdas: eilės susigūžusių nuo šalčio žmonių, oranžiniai autobusai, leidžiantys juodus dūmų debesis, ir purvinas sniegas.
Jei tik pavykdavo, geriausias dalykas žiemomis buvo likti namie ir skaityti knygas.
Tačiau žiema galiausiai praeidavo, vėl ateidavo pavasaris. O su juo – vaikščiojimai, klaidžiojimai, nuotykių paieškos. Taip pat ir žaidimai lauke: jiems tinkamų dalykų dažniausiai gaudavome iš gamyklų. Buteliuose sprogdindavome karbidą, arba tiesiog degindavome jį baloje. Bene kiekvienas tų laikų vaikas yra turėjęs gabalą lipučkos. Lipučka vadinome tokią išmatų spalvos gumą, skirtą lyg ir siūlių tarp namo blokų sandarinimui ar dar kažkam – ją buvo galima visaip minkyti ir tampyti, kol nusibos. Toks anų laikų slaimas.
Sudaužę senus akumuliatorius, iš jų išlupdavome šviną. Išlydydavome jį ant laužo sename samtyje, ir pasidarydavome muštukų. Juos mėtydavome į sudėtas stulpeliais monetas, arba tiesiog suplotus alaus kamštelius, jei monetų nebūdavo. Anų laikų petankė. Patys darydavomės ir fejerverkus – ir leisdavome juos anaiptol ne tik per Naujuosius. Kai pavykdavo gauti iš laivų statyklos nušvilptų magnio luitų, rajono berniūkščiai su dildėmis ilgam prasmegdavo rūsiuose. Fejerverkai poškėdavo ir netgi visai rimtai griaudėdavo praktiškai kasdien. Apsukresnieji, gavę tinkamo diametro plieninį vamzdį ir vietoje spynos pritaikę durų užraktą, pasidarydavo primityvius šautuvus, šaudančius mažo kalibro šoviniais. Šovinių irgi iš kažkur gaudavo, ir netgi ne vienetais, o dėžutėmis.
Kai nusibosdavo pelkė ir gamykla, patraukdavome į miegamuosius rajonus. Tai buvo ne mažiau pavojingos kryptys. Rajonai tarpusavyje kariavo, vyko visai rimti gaujų karai. Patekęs į svetimą teritoriją, smarkiai rizikuodavai. Svarbu buvo žinoti naujausią informaciją – kurie rajonai dabar pavojingi, o kurie draugiški. Rajonai tarpusavyje sudarinėdavo draugystės ir karinio bendradarbiavimo sutartis, net ir priešai susivienydavo į laikinas koalicijas prieš bendrą pavojų. Bet situacija labai greitai keisdavosi, ir vakarykščiai sąjungininkai šiandien jau galėjo būti priešai – o tu nespėjai laiku sužinoti. Būdavo ir visokių klastų: pavyzdžiui, iš už kampo pasirodo kažkoks mažas šunsnukis ir iškeikia tave paskutiniais žodžiais. Ir puola bėgti. O tu – žinoma, vytis. Ir kai tą mažą masalą besivydamas pasuki nuošaliau už kampo, ten tavęs jau laukia rimtų vyrukų kompanija, kuri su malonumu tave paspardys ir atims pinigus.
Dar visiems kartu reikėdavo saugotis milicininkų ir draugovininkų – civilių savanorių, prižiūrinčių tvarką, su raudonais raiščiais ant rankovių. Net ne todėl, kad darytum ką nors nusikalstamo – tiesiog jie bet kada galėjo prisikabinti iš neturėjimo ką veikti ar dėl neįvykdyto nusikaltėlių sulaikymo plano ir nusivežti tave į poskyrį paauklėjimui. Gal net įrašyti į nepilnamečių įskaitą ar pridaryti kitokių nemalonumų.
Tada visi Klaipėdos rajonai labai mažai kuo skyrėsi – tiek architektūra, tiek savo gyventojais. Dabar skirtingi rajonai – kaip skirtingi miestai. Po Nepriklausomybės teko gyventi trijose skirtingose vietose. Vienoje rytais žadino lakštingalos, kitoje – kirai. Trečioje – rėkalojantys kaimynai.
Tačiau vienas rajonas skyrėsi iš kitų jau anuomet – senamiestis. Kad ir nedidelis, sunaikintas per karą ir sėkmingai griautas toliau, jis alsavo visai kita dvasia, negu naujieji rajonai. Atrodė kaip įžūlus kontrastas tai proletariškai realybei. Tie fachverkiniai namukai, netgi dideli sandėliai – kad ir industriniai, skirti pramonei, bet kažkokie jaukūs ir žmogiški. Ant namų fasadų vietomis dar buvo gerai matomi seni vokiški užrašai – kad ir kaip buvo stengiamasi juos uždažyti, jokie sovietiniai dažai neatlaikydavo konkurencijos, po kurio laiko užrašas ir vėl išryškėdavo. Jutau kažkokį nepaaiškinamą bendrumą tai tyliai rezistencijai – o kartu ir kažkokį ne visai malonų dvilypumą, bandant į vieną visumą sujungti dvi visiškai skirtingas realybes. Labai jau dideli buvo kontrastai tarp jų. Ir ypač skaudu buvo, kai dėl kokių naujų statybų nugriaudavo seną namą. Buvo tokia senoji gaisrinė – aš tą pastatą buvau slapčia įsimylėjęs. Nugriovė.
Statydami Turgaus aikštėje požeminį tualetą, iškasė duobę, ir aptiko daugybę žmonių kaulų. Jie ten taip ir mėtėsi kurį laiką. Vaikai ėjo pažiūrėti, smalsu gi. Po kurio laiko kaulai su kaukolėmis dingo. Gal kas visgi susiprato juos perlaidoti. Žmonės kalbėjo, kad galbūt čia būta maro laikų kapinių.
Mokykla didelių simpatijų nekėlė. Saugotis tame pasaulyje reikėjo ne tik milicininkų, bet ir dalies mokytojų. Keletas mokytojų buvo išskirtiniai: matematikas, kreipęsis į mokinius, net ir penktokus, pagarbiu „jūs“. Fizikas, sugebėjęs taip įdomiai pasakoti apie savo dėstomą dalyką, kad net iki šiol dar šį tą prisimenu iš mokyklinio fizikos kurso. Lietuvių kalbos mokytoja – santūri, su kažkokiu slepiamu skausmu akyse. Po aštuntos klasės įstojau į vadinamąją „Šimkinę“, ruošusią muzikantus. Ten tarp dėstytojų ir studentų jau buvo visiškai kitokia atmosfera, laisvesnė, su abipuse pagarba.
Ten susipažinau su Aidu Mosėnu, anksti mirusio poeto Rolando Mosėno broliu. Jau irgi mirusiu. Jis ir pats rašė eilėraščius, tad visai netikėtai sutikau žmogų, kuriam rūpėjo panašūs dalykai kaip ir man. Didelę laiko dalį praleisdavome kavinėse – dažniausiai „Teatrabaryje“, kur rinkdavosi visokie įdomesni Klaipėdos miestiečiai. Ar tiesiog kur nors ant suoliuko, aptarinėdami mums įdomius dalykus, naujai atrastas knygas arba šiaip krizendami iš visko ir plepėdami niekus.
Nepriklausomybė. Pirmasis dešimtmetis buvo skurdus, bet įdomus. „Teatrabaris“ užsidarė, tačiau atsidarė baras „Bohema“, kur buvo galima gauti taurėse patiekiamo neskiesto kukurūzinio spirito „Royal“. Atsiskaitydavome talonais su nupieštais gyvūnais. Atsimenu, kad už „mešką“, 500 piniginių vienetų nominalo, buvo galima visai neblogai pasėdėti bare. Jei nukaudavai bare „mešką“, vėliau tekdavo iki algos maitintis kukliau. Dažnai keptomis bulvėmis, per šventes save palepinant pigiausiu nežinia kur pagamintu džinu kiek sarkastišku pavadinimu – „Liberty“. Tuo metu Klaipėdoje pradėjo studijuoti Mindaugas Valiukas ir Rimantas Kmita. Tai su jais nemažai visokių dalykų nuveikėm.
Galiausiai ratas apsisuko. Po visų nutikimų ir nuotykių, atradimų ir netekčių aš vėl gyvenu tame pačiame penkiaaukštyje, į kurį atsikraustėme, kai man buvo aštuoneri. Jame ir parašiau šitą tekstą – sėdėdamas kambaryje, kuris kažkada seniai jau kartą yra buvęs mano kambariu. Dabar aš jį vėl turiu. Turėti savo kambarį yra nuostabu.
Kas pasikeitė? Tiesą sakant, viskas. Nebeliko mamos, nebeliko tėčio. Aš pats jau irgi visai kitas – nors visgi manyčiau, kad kažkas iš to smalsaus vaiko manyje liko.
Beje, dabar gyvenu jau nebe Klaipėdos pakraštyje, kaip anuomet. Dabar tai Klaipėdos miesto centras – bent jau taip rašo čia butus pardavinėjantys. Ąžuolynas, kadaise moksleivių prismaigstytas piršto storio medeliais, užaugo į rimtą parką su didžiuliais medžiais. Parke pilna žaidimų aikštelių, sportinės įrangos. Puikūs dviračių takai. Pilna vaikštinėjančių šeimų, lakstančių vaikų. Ant suolelių sėdi orios bobutės ir šnekučiuojasi. Kai po daugybės metų sugrįžau į savo vaikystės vietas ir perėjau per Ąžuolyną, net sutrikau – kaip neįtikėtinai viskas pasikeitė. Pasijutau kaip viename iš gal ne pačių prašmatniausių, bet puikiausiai tinkamų gyventi Berlyno rajonų.
Pabaigoje prisipažįstu: taip, nieko ypatingai tamsaus toje Klaipėdoje nėra. Tyčia tokį pavadinimą parašiau, kad jūs perskaitytumėte iki galo. Matau, kad taip ir padarėte. Ką gi, puiku, labai jums ačiū.
