Šitas tekstas nebus labai meniškas. Labiau gal dokumentinis – kiek tai įmanoma, nes rašysiu apie labai senus laikus.
Manasis Vilnius yra šiek tiek kitoks, neįprastas. Mano Vilniaus žemėlapyje yra ir Rokantiškės bei Karveliškės – ir yra net labiau už Justiniškes ar Karoliniškes, nes ten lankydavausi gerokai dažniau. Nežinantiems: Rokantiškės ir Karveliškės – vienos iš daugelio Vilniaus miesto kapinių.
Bet pradėkime nuo pradžių. Teko būti Vilniuje vaikystėje ir paauglystėje, tuomet jis man atrodė didžiulis, įspūdingas miestas. Kažkoks ypatingai šviesus ir žalias. Bet tai tebuvo trumpos išvykos – Dainų šventės, ekskursijos, keliskart teatras. Paskui užaugau, įstojau į Džiazo katedrą Klaipėdoje, anuomet vadintą Estradinės muzikos – nes koks gi dar džiazas SSRS. Bosinės gitaros specialybę. Ir kaip tik užtaikiau ant laiko, kai sovietų imperijai dėl Afganistano karo pritrūko patrankų mėsos, tad pradėjo semti į kariuomenę studentus pirmakursius. Išsisukti per ligoninę nepavyko – neurocirkuliacinė vegetodistonija pasirodė esanti per menka priežastis. Suimituoti psichinę ligą man atrodė pernelyg rizikingas metodas, turint omenyje anų laikų „psichuškių“ reputaciją – galima iš ten apskritai nebeišeiti. Tad 1985 m. buvau paimtas į kariuomenę. Atvežė į Vilnių, naujokų skirstymo punktą tokiu girtu autobusu iš Klaipėdos, ten visus nuskuto plikai. Kažkoks leitenantas iš oro pajėgų atsirinko mane ir kartu su kitais įsisodino į sunkvežimį. Jau besėdint kėbule, matau: atkuduliuoja per placą toks nedidelis kamuoliukas su majoro antpečiais, baisiausiai keikiasi ir rėkia – tuoj pat atiduokit man mano muzikantą, sukos!
Tai buvo majoras Derevickis, vadovavęs Šiaurės miestelio kariniam orkestrui ir tuo pačiu metu dėstęs Konservatorijoje orkestrinį dirigavimą. Labai veiklus ir gudrus žmogus. Sužinojęs, kad bus imami į kariuomenę studentai, jis iš karto pasidarė visų Konservatorijos pirmakursių sąrašą ir atsirinko savo orkestrui visus reikalingus muzikantus. Todėl jo orkestras konkursuose nuolat laimėdavo prizus. Mano didelei laimei, majorui Derevickiui kaip tik trūko žmogaus groti karininkų namų, vadinamojo DOFo, šokiuose. Muzika tąkart išgelbėjo mano kailį (paskui gelbėjo dar mažiausiai kelis kartus). Su tuo leitenantu būčiau iškeliavęs berods į Kušką Turkmėnijoje.
Orkestrantai buvo pakankamai civilizuoti, lyginant su paprastais kareiviais. Dauguma lietuviai, konservatorijos studentai. Keletas jau baigusių, Konservatorijos karinėje katedroje gavę karininko – jaunesniojo leitenanto – laipsnį. Dauguma buvo šaunūs žmonės, juos iki dabar prisimenu. Buvo ir keletas šiknių, kaipgi be jų. Orkestre aš grojau tūba ir siuzafonu, o DOFo šokiuose – bosine gitara, dar šį tą ir padainuodavau.
Orkestras ne tik grodavo: ne kartą yra tekę iškrovinėti šaudmenis iš vagonų, kasti tranšėjas, plauti indus kareivių valgykloje, net statyti iš Maskvos atvažiavusio cirko palapinę. Bet pagrindinis darbas buvo grojimas – kur tik reikia ir kur nereikia. Militaristai labai mėgsta gražiai žvilgančias dūdas ir dvasiškai motyvuojančius maršus su daug triukšmo ir būgnų bumbsėjimo. Tad grojome visur – nuo rytinės kareivių mankštos, „razvodų“ po rikiuotės aikštėje iki akompanavimo anuometinėms estrados žvaigždėms koncertuose kariuomenės ir milicijos švenčių proga.
Bet daugiausia sugrotų kūrinių buvo visai kito žanro. Vilniuje esu atlabalinęs daugybę žmūrų. Išvertus – grojęs daugybėje laidotuvių. Žmūrai – negyvėliai. Atlabalinti – sugroti.
Įspūdingiausios būdavo žieminės laidotuvės. Kartais būdavo smarkiai šalta, 25 laipsniai šalčio buvo gana įprastas dalykas. Kapinėse visąlaik pūsdavo ledinis vėjas. Prieš apsirengdami viršutinius rūbus, kojas ir liemenį apsivyniodavome laikraščiais Krasnaja zvezda, neblogai padėdavo nuo šalčio. Instrumentams, kad jie neužšaltų, oficialiai priklausydavo spiritas, kurio truputėlį reikėdavo prieš grojimą supilti į dūdas. Tačiau spiritą dar rudeniui nesibaigus išgerdavo praporščikas Čiuška su kitais savo bičiuliais praporščikais. Praporščikas – tai toks kariuomenės sandėlininkas. Puskarininkis, bet labai svarbus asmuo. Būtų negaila, tegul sau jie ten geria, bet kai tos dūdos užšąla, joms įstringa klapanai, ir pagroti tada galima vos kelias natas – panašiai kaip pionierišku trimitu. Laidotuvių ritualas buvo neįmantrus – nešant karstą grojamas Chopinas, paskui prie duobės trys šūviai iš kalašnikovų – garbės saliutas, tada sovietų sąjungos himnas, ir su maršu orkestras išeina. Jei Chopino pradžioje dūdos, laikytos po milinių skvernais, nuo kūno šilumos dar būdavo kiek įšilusios, tai himnas jau buvo grojamas totaliai užšalusiais klapanais. Galit įsivaizduoti, kaip skamba orkestras, kuriame teisingai savo partiją groja tik didysis ir solinis būgnai, na ir dar lėkštės. Bet nieko, visiems puikiausiai tikdavo. Nė vienas klientas nesiskundė.
Kartą palaidojom kažkokį vieną Karveliškėse, ir grįžtam visi prie sunkvežimio. Žiūrim, atbėga kažkoks karininkas, visas raudonai mėlynas iš pasiutimo. Pasirodo, ne tą palaidojom. Vietoje pulkininko kažkokį praporščiką – kuriam pagal karinį laipsnį apskritai nepriklausė nei orkestras, nei saliutai. O pulkininką, mūsų nesulaukę, užkasė be nieko, kaip kokį buhalterį.
Kartą laidojome karininko dukterį. Buvo jauna mergina, bet jau patyrusi parašiutininkė, čempionė. Ir per kažkelintą šuolį parašiutas neišsiskleidė. Rusų papročiu atvirame karste nešė. Graži, bet kūnas atrodė kaip iš kažko nulipdytas, lyg koks muliažas būtų.
Kartais po laidotuvių pasisekdavo grįžti atgal į kareivines paziku – katafalku. Atgal jis grįždavo tuščias, tai įsiprašydavom. Katafalke būdavo šilta, o brezentu dengtuose sunkvežimiuose žiemą ledinis šaltis. Ant bėgelių, kur ką tik stovėjo karstas, pasidėdavom didįjį būgną ir ant jo lošdavome kortomis.
Šiaurės miestelis tuomet buvo betonine siena aptvertas kareivinių kompleksas, kuriame vienas atskiras pastatas buvo skirtas orkestrui. Viršuje miegame dviaukštėse lovose, yra majoro ir praporščiko kabinetai, tupimasis bendras tualetas, „lenkomnata“ – privalomasis kambarys su gipsiniu Lenino biustu ir kitokiomis sovietų sakralijomis. Ten per naktinius budėjimus parašiau nemažai eilėraščių, dalis jų pateko į pirmąją knygą. Ir pirmoji publikacija anuometiniame Nemune, palaiminta Roberto Keturakio, buvo iš jų sudaryta. Apačioje, pusrūsyje, buvo repeticijų salė. Repetuodavome kasdien, turėjome solidų repertuarą – nuo Gounod Fausto uvertiūros, perdirbtos pučiamųjų orkestrui, iki visokių sovietinių, Kobzono-Pachmutovos stiliaus dainuškų.
Be įprastų šauktinių, orkestre dar grojo ir vospitonai – nepilnamečiai orkestro auklėtiniai, kuriems dar per anksti į kariuomenę. Pabuvę vospitonais metus, jie patekdavo tarnauti į orkestrą, kuriame buvo įrašyti. Tokių buvo vos keletas – tikriausiai kokių svarbių žmonių vaikai. Maždaug ketvirtadalį orkestro sudarė kusokai-sverchsročnikai – buvę šauktiniai kareiviai, nusprendę pasilikti tarnyboje, liktiniai. Spalvinga tinginių ir girtuoklių kompanija.
Gyvenimas kareivinėse buvo nykus ir keistas. Įeini pro KPP (kontrol’no propusknoj punkt) vartus – ir patenki į kitą pasaulį. Tokį kalėjimo ir durnyno hibridą. O už betoninės karinio miestelio sienos visai šalia stovi daugiaaukščiai. Vakarais butuose užsidega šviesos, ir tu matai, kaip žmonės ten gyvena savo įprastus gyvenimus. O tu kažkodėl čia, kitoje tvoros pusėje.
Savaitgaliais estradinio ansamblio dalyvius išleisdavo į DOFą groti šokiuose. Dokumentus – uvolnitel’naja zapiska – orkestrantams irgi ne visada išrašydavo. Groti DOFo šokiuose dažniausiai išleisdavo visai be jokių dokumentų. Tuomet, jei surizikuodavai kiek pavaikštinėti po miestą, reikėjo saugotis karo milicijos patrulių. Jų būdavo nemažai, o pagautas be uvolnitel’naja zapiska kareivis keliaudavo parų į hauptvachtą – kareivių areštinę. Tad reikėdavo saugotis.
Šokti susirinkdavo karinių mokyklų kursantai ir vietinės merginos, dažniausiai rusakalbės. Kai kurie ateidavo į šokius su ilgaauliais karininkiškais batais. Kai šokdavo, batai veikdavo kaip dumplės – pūsdavo aukštyn šleikštoką kojų ir pigaus odekolono kvapą.
Grojome labai įvairų repertuarą: nuo anuomet madingo „Na nedelku do vtorovo, ja ujedu v Komarovo“ iki The Beatles, George’o Bensono „Nothing’s Gonna Change My Love For You“, net visiškai šviežiai pasirodžiusią Dire Straits „Brothers in Arms“. Šokėjai džiaugėsi, majoras Derevickis žiūrėjo pro pirštus. Į oficialų repertuarą, žinoma, įrašydavom kobzonus su pachmutovomis.
Karininkų namai buvo nuodėmingoje teritorijoje – visai šalia aludės „Tauro ragas“. Rūkydami lauke vis žiūrėdavome į tą pusę. Kartą trombonininkas Boingas (nes raudono veido ir išsprogusiom akim, lyg nuolat kiltų nuo pakilimo tako) neištvėrė ir pasiūlė parsinešti iš ten alaus, ir užsidarius instrumentų sandėlyje jį išgerti. Neradome jokios taros, tad nusukome vieną lempos plafoną – anuomet būdavo tokios didelės apvalios lempos, balto stiklo burbulai. Ir išėjome parsinešti alaus lempos plafone. Tiesiog su uniformomis. Paprašėme barmeno, ir įpylė tautietis, netgi be eilės. Pagailėjo vargšų rekrūtų. Į lempą sutilpo kokie trys litrai.
Kai surizikuodavome pasivaikščioti po miestą be tinkamų dokumentų, dažniausiai eidavau į M. Gorkio gatvę (dab. Pilies g.), ten veikė garsioji „Vaiva“. Pro „Vaivos“ virtuvę ir galines duris galima buvo pabėgti kiemais nuo karo milicijos patrulių. Kitur Vilniuje irgi žinojome keletą slaptų vietų, kur buvo galima stebuklingai pradingti. Ypač gera vieta buvo L. Giros gatvėje (dab. Vilniaus g.) – kur per vieną laiptinę buvo galima patekti tiesiai į paralelinę gatvę. Yra tekę tais slaptais kanalais keliskart sėkmingai pasinaudoti.
Kai pasitaikydavo proga, išeidavom į samovolą. Samovolas – trumpas pabėgimas iš kariuomenės, už kurį buvo griežtai baudžiama. Samovolščikus gaudydavo karo milicija. Pagautam grėsė paros areštinėje, hauptvachtoje, vadintoje „guba“ – santrumpa nuo rusiško „gauptvachta“. Ten buvo gana siaubinga vieta. Kai kam iš orkestro teko ten pabuvoti, vienam net porą savaičių. Naujųjų metų dieną jis, normaliame gyvenime saksofonininkas, buvo aprengtas Diedu Morozu, visą dieną grojo akordeonu, dainavo ir linksmino karininkų vaikus. Karininkai jį vaišino, jų buvo daug. Vakare Diedas Morozas, prasisegęs raudoną tulupą, po kuriuo akivaizdžiai matėsi sovietų kareivio uniforma, šoko girtutėlis prie pagrindinės Vilniaus eglutės šalia varpinės, lindo prie žmonių bučiuotis, rėkavo ir griuvinėjo. Išmušus dvyliktą, Diedas Morozas vėl pavirto eiliniu kareiviu, buvo suareštuotas karo milicijos patrulių ir išvežtas parų į hauptvachtą. Grįžo toks tylus,
pajuodusiu veidu.
Į samovolą dažniausiai eidavome pro užmaskuotą skylę betoninėje tvoroje, esančią už iš tolo dvokiančio svinarniko – kiaulidžių. Sovietų kariuomenė viduryje Vilniaus savo kulinarinėms reikmėms augino kiaules. Pro tą skylę patekdavome į laisvę. Skylę vis užtaisydavo plytomis, kartais netgi pastatydavo toje vietoje patrulius, bet ji netrukus atsirasdavo vėl. Gyvybiškai svarbi skylė buvo visai divizijai. Per ją buvo galima įsinešti maisto, alkoholio ir cigarečių. Arba įsivesti kokią nimfomanę, kurių keletas nuolat trindavosi aplinkui kareivines. Tankistai buvo vieną ypač pamėgę, vis parsivesdavo į svečius. Net davė jai pravardę – Pulko Dukra.
Pralindę pro smirdančią Laisvės Skylę, iš karto skubėdavome iki slaptavietės: daugiaaukščio namo rūsyje, priklausiusiame vilniečiui fleitininkui, turėjome pasidėję civilinius rūbus. Persirengdavome graždanke – ir tapdavome eiliniais Vilniaus vaikinais. Gal tik šukuosenos buvo kiek konservatyvesnės.
Tokiu būdu pažinau šiek tiek Vilniaus, esančio anapus Šiaurės miestelio tvoros. Neblogai išlandžiojau Užupį. Ir, žinoma, sukinėjausi Gorkio gatvėje aplink „Vaivą“. Ten rinkdavosi visokie Vilniaus keistuoliai, girtuokliai ir maištininkai. Labiausiai mane domino kaip tik tuo metu pasirodę pirmieji pankai – jaučiau su jais netgi kažkokį slaptą egzistencinį bendrumą. Jie apsirengia savo pankiškus rūbus ir tampa laisvais žmonėmis. Aš apsirengiu civilinius rūbus ir tampu laisvu žmogumi. Aišku, čia tik toks žaidimas – bet pilnas adrenalino ir tikros rizikos. Reikia išmanyti slaptus pabėgimo nuo milicijos, paprastos ar karinės, kanalus, kitaip pagaus.
Su kai kuriais pankais buvau susipažinęs – Varvekliu, Gavrošu, Kabliu. Kažkuriam iš jų, berods Kabliui, netgi suorganizavau kerzinius kareiviškus batus. Išmainiau į du cigarečių „Kosmos“ pakelius su vienu seržantu kaptiorščiku.
Kartą Vilniuje esu nakvojęs miškelyje, berods Karoliniškėse. Buvau gavęs parą oficialių atostogų. Į Klaipėdą važiuoti neapsimoka, per daug laiko susigaišta kelionėje. Kažkas iš Gorkio gatvės kompanijos pasiūlė nakvynę Vilniuje, pas kažkokį pažįstamo pažįstamą, o pats pradingo. Turėjau su savimi adresą, butelį vodkos ir užkandos, bet nieko nebuvo namuose. Naktis šilta, giedra, vasara. Nusprendžiau pernakvoti tiesiog ant žemės. Įsitaisiau po medžiu, gurkštelėjau vodkos, kad būtų šilčiau ir drąsiau. Naktį aplinkui visiškai sutemo, anei švieselės. Vienu metu visai rimtai išsigandau, nes staiga kažkas tamsoje ėmė kelti nežmonišką triukšmą, lyg astmatikė meška. Sukaupęs drąsą, prisėlinau pasižiūrėti. Pasirodo, ten du nuožmūs ežiai – pešėsi ar poravosi, kas ten juos supaisys. Ryte prašvito, ir pasirodė, kad miegojau mažyčiame parkelyje, jaukiai apsuptame devynaukščių.
Vilnių iki šiol pažįstu atskirais gabalėliais. Tos man pažįstamos vietos – kaip dėmės ant leopardo kailio, jos labiau maskuoja, negu atveria. Štai eini nepažįstama gatve, kuria garantuotai niekada anksčiau nesi ėjęs, ir po keleto žingsnių apstulbsti, netikėtai įžengęs į puikiai tau iš senų laikų žinomą teritoriją. Tik ji tavo įsivaizdavimu turėjo būti visai kitur, toli nuo čia. Keistas jausmas, lyg atsidarinėtų portalai į paralelinę tikrovę. Laiko ir erdvės kilpos. Vilnius yra labirintas.
Šiaip ar taip, dvejus metus praleidau Vilniuje – skirtingose Šiaurės miestelio tvoros pusėse. Į Klaipėdą buvau sugrįžęs tik vieną kartą, keletui dienų.
Dar apie Vilnių šį tą svarbaus prisimenu, iš to kariuomenės laiko. Ant Trijų Kryžių kalno su vienu dabar garsiu dirigentu, anuomet irgi kareiviu orkestrantu, ir keliomis konservatorijos studentėmis gėrėme iš butelio tokajų. Ir nuostabiai švietė saulė, Vilnius vėl buvo toks pat žalias, kaip kadaise vaikystėje, ir tokajus buvo saldus, bet toks teisingai saldus, tinkamo saldumo prie tos saulės, tos žalumos ir tų merginų. Tai ir yra pats gražiausias prisiminimas iš tų dvejų metų. Bet apie jį daug ir neparašysi.
Dabar, kai visų tų kazarmų nebeliko, man kartais atrodo, kad gal tas Vilnius iš tiesų toks ir yra.
Trys Kryžiai, saulė, žaluma, tokajus ir merginos.
