Gintautas Trimakas. Vilniaus rotušė. 2019. Vytauto Ališausko nuotrauka.
Birželio 4 d. Vilniaus rotušėje atidaryta fotografo Gintauto Trimako (g. 1958) fotografijų paroda Tavo bažnyčios. Parodoje eksonuojamos nuotraukos iš ciklo, kuris kauptas ilgus metus – nuo 1989 iki 2019 m.
Kaip visa, ką dabar matome, atsirado?
Na, čia toks lyg ir debiutas vyksta. Turbūt nuo pirmo kadro praėjo kokie trisdešimt metų. Atiduodu duoklę savo kultūriniam kontekstui. Visa tai kilo iš vienišų vaikščiojimų – tai seniai prasidėjusi miestiečio tapatybės paieška, susitapatinimas. Ta paieška prasidėjo gerokai anksčiau, nuo domėjimosi senaisiais Vilniaus fotografais. Vienas mano pedagogų (aš studijavau inžineriją, miestų statybą) pasakė frazę, kuri man giliai įstrigo: Vilnius yra antras po Vatikano pagal bažnyčių skaičių, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Negalėjau patikėti. Vėliau pradėjau gilintis į istorinę dalį, domėtis Vilniaus fotografijos meistrų istorinėmis fotografijomis, Juzefu Čechavičiumi. 1991 m. teko laimė rodyti jo Vilniaus albumo originalus, tai buvo 110 metų nuo albumo atsiradimo. Apėjau muziejus, bibliotekas, ieškojau ir eksponavau nuotraukų originalus. Buvo išleista 70 rankų darbo albumo egzempliorių, Herkus Kunčius parašė katalogo tekstą, o Aida Čeponytė sukūrė dizainą.
Čechavičius man buvo svarbus. Labai džiaugiuosi, kad perleido ir Algimanto Kunčiaus Senamiesčio kvadratus. Mano žinios apie Vilniaus fotografiją buvo gerokai fragmentiškos, galbūt iš dalies dėl sovietinės cenzūros. Be bažnyčių joks miestas kaip ir neegzistuoja. Mano akys klaidžioja po miestą ir, nukreipus jas į tolį, jos neišvengiamai užkliūna už gero ženklo, už kryžiaus. Tarybiniais laikais meno tarybos ir glavlitas buvo numatę, kad peizažai ir bažnyčios cenzūruojami tada, jei į kadrą patenka kryžius. Buvo galima fotografuoti fragmentus, iš esmės bet ką, bet su sąlyga, kad nesimatys kryžiaus… Mane tai ne tiek papiktino, kiek nutariau, jog manęs tai neturėtų liesti. Antra, labai sutrikdavau, kai kolegos sakydavo: „Negaliu fotografuoti, nes laidai trukdo, mašinos, žmonės, netinkami debesys…“ – juk tai yra tik formalumai.
Tavo nuotraukose krenta į akis tai, kad jose aplink bažnyčias – visas miesto raizgalynas: laidai, krūmokšniai, medžiai…
Man tai netrukdo pamatyti kryžiaus. Taip, jis vietomis tarsi trečiame plane, bet jis yra pagrindinis veikėjas. Miestas yra visuma, jis negali būti be to. Maža to, kad medžiai mieste įkalinti ne savo noru, bet jei jie taip auga… Jei nori surasti kryžiaus ženklą, surasi.
Dar didesnis postūmis pažiūrėti plačiau ir daugiau pafotografuoti, aišku, buvo Naujojo Židinio-Aidų straipsnių rinkinys, per keletą-kelioliką numerių, kuriuose buvo kalbama apie įvairias konfesijas ir jų istoriją.
Taip sutapo, kad aš fotografavau miestą, ir tai buvo priežastis fotografuoti intensyviau. Taip gimė pirmasis ciklas, prie jo vėliau prisijungė kiti. Bet vis viena, pagrindinis nuotraukos dėmesys – pačiai bažnyčiai.
Tas bažnyčias, jei teisingai suprantu, bandai parodyti kaip tam tikrą miesto foną – tokį kaip dangus?
Ne tik foną, bet ir tai, kad jos labai reikšminga sudedamoji dalis. Aš manau, kad anuomet tikrai mažai kas į tai kreipė dėmesį, dėmesys labai fragmentiškas. Juolab kad pasirinkau įrankį, kuris reikalauja labai didelio įsiklausymo – formatinę kamerą, iš esmės tą patį instrumentą ir formatą kaip Juzefas Čechavičius. Bandau imti senojo meistro formatą, įrankį ir surasti savuosius atramos taškus, savą požiūrį. Net neieškau panašumų su pačiu Čechavičiaus albumu – tai jų miestas. O čia – mano miestas. Aš galėčiau likti anonimu ir palikti tai, ką dabar taip kukliai rodau (visko turiu gerokai daugiau). Šioje parodoje eksponuoju nuotraukas, darytas nuo kokių 1988–1989 m., čia tie pirminiai atspaudai (sidabro želatininė spauda). Tai mažo tiražo autorinis atspaudas. Turėjau galimybę čia pat išryškinti vaizdus, be ketinimo juos išdidinti.
Negalvojai fotografuoti tų kelių naujųjų Vilniaus bažnyčių?
Laukiu, kol bus Pilaitės bažnyčia – mačiau, kad kryžius stovi. Šiaip tai čia viskas apie įsiklausymą. Minties esi vedamas, bet kažką prasmingo užfiksuoti gali tik gerai įsiklausęs.
Paradoksaliai kalbi. Fotografas, dirbantis ausimis…
Na matai, filosofiškai žiūrint, tai pradžioje buvo garsas – Žodis, o vėliau išsakyta vaizdu. Bet kokiu atveju, tai yra tam tikra jautra, o jautra yra savotiškas įsiklausymas. Įsiklausyti ir įsižiūrėti man yra tas pats. Negaliu kažkaip atskirti. Manau, kad sidabro atspaudo tyla nėra mirtina, aklina. Tai sustabdytas įvykis. Sidabro tyla arba prašnekina žiūrintįjį, arba ne. Priklauso nuo to, kuris klausosi arba žiūri. Juolab kad fotografija skleidžia gausią informaciją – kiekvienas suinteresuotas asmuo pradžioje ieško informacijos. Anot Roland‘o Bartheso, fotografija sustabdo įvykį, šiek tiek priartina mus prie tiesos. Nors šiaip fotografija nėra tiesa. Tai optinio prietaiso ir fizikos dėsnių rezultatas. Šviesos piešinys. O sidabras – viena šviesai jautrių medžiagų. Galite pamatyti, kokį ženklą paliko sidabras iš to, kas buvo prieš akis.
Bandžiau suprasti, koks paros metas dominuoja. Ar tai tau svarbu?
Ne tiek paros metas, kiek metų laikas. Vėlyvas ruduo, ankstyvas pavasaris. Paros metas nelabai man trukdo. Teoriškai nereikėtų fotografuoti vidurdienį, nes yra zenitinė šviesa. Bet man ir tai nelabai trukdydavo. Aš einu per miestą šviesos keliu – žinau, kur yra rytai, kur pietūs, vakarai. Jei matau, kad esu nusiteikęs bendrauti su miestu, tai einu pagal šviesą. Kokią bažnyčią eidamas sutinku, tokią ir fotografuoju. O lęšių optinės galimybės didelės, tai meistrystės dalykai.
Tai kiek čia matome? Daugiau nei dvi dešimtis metų? Per tą laiką tavo santykis su miestu arba jo atvirumas fotografijai, kaip nors keitėsi?
Na, 2009 m. dar buvo išleista mano knyga Miestas kitaip, kur fotografuota camera obscura (vadinamasis pinhole). Mano trajektorijoje tada atsidūrė keturi miestai: Vilnius, Kelnas, Klaipėda ir Lvovas. Tai mano asmeninės judėjimo trajektorijos. Ten man buvo svarbūs neišvengiami kliuviniai. Na, pavyzdžiui, norint nufotografuoti Pilies gatvės dangų, į kadrą neišvengiamai paklius namas. Vertikalė susiduria su horizontale. Tas įrankis ypatingas – nukreipi į dangų ir leidi jam priimti šviesą, negali pats matyti, ką fotografuoji. Turi išjausti, būti užtikrintas. Ta knyga buvo kitoks santykis su miestu.
Dažnas žiūrovas natūraliai bando identifikuoti žiūros tašką – iš kur tai matoma, iš kur žiūrima. Kaip tu renkiesi tašką? Žinai jį iš anksto, ar tiesiog keliauji ir pajunti, kada sustoti?
Užkliūna vaizdas. Aišku, aš identifikuoju ir senųjų meistrų fotografijas, jų žiūros taškus – žinau, kokie metai, formatas, techniniai dalykai buvo jų pasirinkti, bet juos atkartoti niekada nebuvo mano siekiamybė. Man patys jų sumanymai įdomūs, net jei tas sumanymas buvo miestą parodyti vos ne reklamos tikslais. Aš nesirinkau tokio kelio, aš fotografavau be ketinimo turėti komercinės sėkmės, tai nėra atvirukai, nuotraukos nėra itin reprezentatyvios, tačiau puikiai tiko Naujajam Židiniui-Aidams prie neeilinių ir dėmesingų straipsnių. Aš visada sakiau, kad tekstiniai ir vaizdiniai pranešimai yra du nesusisiekiantys indai, bet skaitytojas ir žiūrovas tuos sąlyčio taškus gali sukurti ir pamatyti kažką nauja.
Grįžkime kiek atgal. Tu pats – vilnietis, gimęs Vilniuje?
Taip, Kovo 8 gatvėje, už pat stoties. Vilniuje gyvendamas į daug ką įsiklausai, pamatai jo išskirtinumus. Būtent per juos vertini kitus miestus ir per Vilniaus pavyzdį supranti, kad jie –kitokie. Miestas man yra nuostaba ir atradimai. Stengiuosi eiti per miestą atvirai. Šiandien Vilniuje matau aštrų politizavimą, nesusišnekėjimus, karus tarp struktūrų ir interesų grupių. Pozityvaus požiūrio labai nedaug. Šiek tiek šalinuosi bendravimo mieste. Turiu keletą ir visai naujų kadrų, kuriais grįžau prie šito formato, kurių čia nerodau. Iš šių ir praeitų metų. Ne tiek tai grįžimas, tiesiog buvau morališkai pasiruošęs išeiti ir norėjau padaryti dar vieną-kitą kadrą atminimui.
Jaunesnės kartos fotografai skundžiasi, kad Vilnius pernelyg mažas, išfotografuotas, nebėra ką daryti…
Man rodos, jie neatsako į esminį klausimą – ko jiems iš to Vilniaus reikia. Ar jie reflektuoja kažkokias virtualias idėjas? Jeigu į miestą žvelgia tik per ekraną, tai gal ir nemato to Vilniaus, koks jis yra. Gal net ir nepažįsta. Neįsiklauso. Vaikšto neišlįsdami iš ekranų. Net fotografai. Tai tam tikra auklėjimo problema.
Aš tai jaučiu, kad dalis tų, kurie skundžiasi, jog viskas išfotografuota, savotiškai bijo, kad tie didieji viską padarė.
Nėra didžiųjų, yra vienas Didysis, Sutvėrėjas. Jei šitą supras, jiems bus lengviau [juokiasi]. Tiek Janas Bulhakas, Stanisławas Filibertas Fleury, tiek kiti jau yra įvykę, tai paliktas ženklas. Tu niekada negrįši į tą laikmetį, tavo fotografija visada yra tavo dienos įvykis. Aš, kai pamačiau Čechavičiaus nuotraukų albumą, praėjau nuo Arkikatedros iki Aušros vartų. Visus interjerus, visus kiemus… Ir galvojau – čia tai miestas! Vilniaus albumas. Man atsivėrė akys, aš supratau, kad atrandu Vilnių kaip reiškinį. Tada buvo uždarytos bažnyčios, vienuolynai… Bet viskas yra, visos arterijos. Čia ne koks Kijevas, kurio cerkves Chruščiovas liepė išsprogdinti. Kotrynos bažnyčioje, tiesa, buvo padėti sprogmenys ir uolūs tarnautojai turėjo ją sprogdinti, bet iš Maskvos atėjo skambutis – ar visai jūs nupušot, palikite tą bažnyčią vietoje. Kiekviena informacija, kadras, kurį tu gauni, naujai praveria akis. 1988 m. išgirdau, kad galima aplankyti Kotrynos bažnyčios interjerą: nusileidi į tokį vieną rūsį – jei ne į ten įkrisi, pats nebeišlipsi, o jei ten, kur reikia – atsiduri prie centrinio altoriaus. Turėjau visą kolekciją nuotraukų, praktiškai iš vieno taško – sakyklos. Pasistačiau skolintą kamerą ir dienų dienas ten galėjau fotografuoti. Įeini ir ramu, visiška ramybė. Fotografavimo taškų reikia ieškoti pačiam – gi nepasakysi jaunam menininkui, koks turi būti jo dėmesio objektas. Jiems patiems reikia atsakyti, kodėl jiems viso to miesto reikia. Aš labai džiaugiuosi, kad šitose fotografijose ir jų istorijoje anuomet nebuvo daug manęs, noro pasididžiuoti ar pasipuikuoti, juolab kad dabar galiu ramiai imti ir parodyti savo bažnyčias. Jos gali būti mano, gali būti Čechavičiaus, gali būti Vytauto Ališausko – todėl ir paroda vadinasi Tavo bažnyčios. Kiekvienas žiūrovas gali išsiaiškinti, ar jos – jo. Eksponuoju apie 40 nuotraukų, bet visko turiu ženkliai daugiau.
Koks buvo atrankos kriterijus?
Ką radau dėžėse! Sesuo keliauja su savo koncertais – irgi vežiojasi mano fotografijas kaip ekspoziciją, bažnyčių interjerą. Pagalvojau tiesiog, kad tai yra kažkodėl neviešinta. O čia – miesto rotušė, kur daugiau rodyti, kad žmonės matytų? Čia galima ramiai sustoti ir apžiūrėti. Pačios nuotraukos yra tokie akimirkos apsisprendimai – sustota, įsiklausyta, nufotografuota.
Įsivaizdavau, kad bandysi daryti didesnes nuotraukas, pasirinkai tokį gana kamerinį formatą.
Nėra jis kamerinis. Čia – originalas. Atspaudas, kontaktas, tiesioginis vaizdas. Fotografuota taip, kad žiūrėtum iš arti. Galima pasikabinti namuose ant sienos – prieini, pažiūri, priimi informaciją, grįžti. Nėra nė vienos nuotraukos, kurios negalėtumei pasikabinti namie. Mes patys turime vieną iš šitų nuotraukų. Tai pirma nuotrauka, kuri buvo pakabinta namie – su universitetu ir su Arkikatedra. Žmona sutiko, kad eksponuočiau ją. Bet su sąlyga, kad grąžinsiu. Man svarbu, kad fotografija kaip menas nieko neliečia. Nėra jokio susilietimo su objektu. Reikia pasirinkti tinkamą, deramą atstumą bet kokiam objektui. Jei to nepadarysi – nuotrauka neskambės, bus netikra. Algimantas Kunčius kažkada sakė: „Susirenkam kaip du instrumentalistai ir grojam“, bet tada pagalvojau, kad aš juk savamokslis, fotografuoju iš klausos. Jei jos neturėčiau, negročiau. Yra ir kitokių fotografų. Pavyzdžiui, Arūnas Baltėnas fotografuodavo taip: ateina su mažesniu formatu, siaura juosta (buvo labai didelė kadro savikaina), surasdavo tinkamą kadrui laiką, ištirdavo šviesą. Kitą dieną ateina su didesniu formatu tuo pačiu dienos metu ir fotografuoja. Esu bandęs Bazilijonuose fotografuoti po metų. Užtrukau penkiolika minučių ir nieko nepavyko – nei saulės buvo, nei viso kito. Tada supratau, kad jei kadro nepadarau čia ir dabar, nesu užtikrintas, tada niekas neįvyks. Nereikia atidėti – jei šiandien nefotografuosiu, rytoj bus neįmanoma to pakartoti.
Nuotraukose yra nemažai šiandien nugriautų, užstatytų vietų.
Kad ir kaip būtų keista, sovietmečiu suniokota turbūt mažiau, nei šiais laikais. Sovietų laikais elementariai nebuvo tokių pajėgumų – būtų suniokoję, bet neturėjo tiek pinigų, kiek jų yra šiandien. Vieni aprašo, kiti nufotografuoja. To negalime pakeisti.
Ar galima įžiūrėti prasmes ir estetiką tame, kas šiandien galbūt atrodo gana baisiai? Ar, pavyzdžiui, Perkūnkiemis gali atsiverti fotografo žvilgsniui?
Na kaip. Anuomet bet kur bažnyčios nestatė. Buvo formuojamos perspektyvos, kryptis. Statiniai buvo statomi atsižvelgiant į šviesos kryptį. Kiek šiandien architektai pajėgūs tai apmąstyti, nesu tikras. Skausmingiausia, kad tie vadinamieji architektai nejaučia miesto (ne visi). Turime, tarkime, Elektrėnų bažnyčia… Iš toli matai jos stulpus, bet kai ateini melstis…
Taip, viena skulptorė yra pavadinusi ją „Viešpaties autobusų stotimi“.
Taip ir yra. Tu ateini, tai lyg ir nedidelė parapija, o toks monumentas priešais. Mastelis nesueina.
Ačiū už pokalbį.
