Recenzija Išvarymo akyse neregėjusiems
Nudžiungu – pasirodė dar vienas mėgstamo rašytojo romanas. Prieš kelerius metus išleistas Mariaus Ivaškevičiaus Tomas Mūras nuvylė, bet vienas prisvilęs blynas juk nieko nereiškia? Nekantrauju būti maloniai nustebinta – kol pastebiu, kad naujojo romano pavadinimas jau kažkur matytas. Išvarymas. Londono adata paremtas ne tik tikromis istorijomis, bet ir 2012 m. išleista pjese, kuri Oskaro Koršunovo buvo perkelta ant scenos, jo pusšeštos valandos trukmės spektaklis šešiagubai apdovanotas, ir net praėjus dešimčiai metų ne pačius pigiausius spektaklio bilietus žiūrovai šluote šluoja. Manytum – kūrinys ne obuolys, kiek iš jo galima išspausti? Pasirodo, sultys liejasi laisvai, ypač užsimojus tekstą paversti laikmečio simboliu.
Dizaineris Emilis Domarkas
Chronologiškai romane išdėstyta 1999–2000 m. vykstanti istorija prasideda dešromis smirdančiame mikroautobuse, iš Lietuvos dardančiame UKų link. Keleiviai – įvairūs fruktai ar fauna, vieni važiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, kiti – vedini nusikalstamų paskatų, o pagrindinis herojus – slaptasis policijos agentas Benas – darbo reikalais, paskui mafijos sėbrą iš gaujos, į kurią yra infiltruotas. Londono priemiestyje iš autobusiuko kartu su kitais likimo broliais iškratytas ir paliktas „obuolys“ Benas visų, kas netingi, apgautas, apvogtas ir išduotas, per devynis mėnesius Londone nuo žemiausio visuomenės sluoksnio įkalnėn ridenasi link stabilaus apatinio socialinių kopėčių skersinio. Londono adata – nuotykių romanas, kurio pagrindinis veikėjas nepaaiškinamai neišprusęs ir, kaip specialusis agentas, stebėtinai nepastabus ir neimlus aplinkai. Žinoma, žmogus – kontekstinis gyvis, todėl patyrus traumą ir netekus pranašesniojo pozicijos kuriamo saugumo, ankstesni gebėjimai gali dingti. Paties Ivaškevičiaus žodžiais tariant, tokioje situacijoje žmogus „tampa laivas be įgulos“. Tačiau ir be įgulos laivas neprivalo būti toks blankus, koks mums pateikiamas Benas. Galbūt trauminis Beno nuslabimas įtikintų labiau, jei kažką apie jį sužinotume, nes iš teksto aišku tik tai, kad jis neturi tėvo, prisibijo jam patrauklių moterų, yra stiprus ir stambių kojų (jų mėsingumas pabrėžiamas net kelis kartus), mėgsta Queen muziką ir sunkiai susitaiko su Freddie Mercury’io homoseksualumu. Beveik viskas, kas vyksta, slankios tapatybės Beno-Bošo-Tomo patiriama kaip pėstininko – kario, bet ne generolo. Dangus griūva, o Benas kažkodėl visad atsiduria būtent ten, kur ta žydrynė prakiūra. Ar tie įvykiai kažkaip Beną keičia? Menkai. Absoliučiai psichologinei inercijai šiokią tokią atsvarą suteikia materialių gyvenimo sąlygų svarbos perteikimas – kelioms naktims išsimaldavus sausos lovos ir nusiprausus herojaus gyvenimas prasideda iš naujo.
Pramoginis tekstas parašytas guvia kalba ir, nors įvykių logikai vietomis galima priekaištauti, skaitant nesunku apsimesti, kad tai, kas vyksta – įmanoma, o išraiškinguose dialoguose atsiskleidžia daug smagios žodžių žaismės. Vis tik viltingos pradžios ir herojaus patirtų skriaudų užtaiso nepakanka sulaikyti romano nuo svirduliavimo: nors kerštas – variklis galingas, bet dviejų su puse šimto puslapių kelio neužgesęs neištempia. O ir kulminacija didelių jausmų nesužadina – romano pabaigoje paliekame Beną paragavusį prabangos ir praradusį įsivaizduojamą meilę. Bet šiuodu dalykus jis turėjo tik vieną vakarą, ar toks jau skaudus tas praradimas? Jeigu iškart būtų galima skaityti antrą dalį, gal intriga kažkiek ir išsilaikytų. Bet negalima – kol neprisimeni, kad Beno istorija jau parašyta, o norint sužinoti, kas bus toliau, pakanka perskaityti pjesę, kuri visais atžvilgiais pranašesnė už romaną.
Recenzija Išvarymą jau patyrusiems
Išgirdus, kad Nacionalinės premijos laureatas perrašė žymiausią savo pjesę, pakilo antakis. Ar jau taip striuka idėjų, kad reikia griebtis saviplagiato? Ar čia kažkoks islandiškam Drakulos vertimui prilygstantis fokusas, kuriuo autorius perspjaus pats save ir aktualizuos praėjusio dešimtmečio problemas, įtraukdamas šių dienų kontekstą? Kraštutinumų karuselėje smagu, bet kad nesupykintų, ją pristabdysiu ir pakilnosiu kelis akmenis, po kuriais guli hipotezės, atsakančios į garsiai staugiantį klausimą: kam taip daryti?
Visų pirma, leidžiu savo versiją pateikti autoriui. 2012 m. pjesės leidime Ivaškevičius pabrėžia Londono svarbą, skirtingas migracijos formas ir individo tragediją kolektyvinių patirčių kontekste. Tuo tarpu 2024 m. romane akcentuojama kai kas kita – teksto santykis su tikrove, socialinė jo plotmė ir teksto svarba, dėl kurios autorius ir nusprendė paversti draminį tekstą romanu. Drama virto Istorija, o Ivaškevičius (iš Genijaus) – Metraštininku. Dar įvardijamas pjesės žanro ribotumas, neleidžiantis rašant įtraukti visų detalių bei tai, kad teatre ją per vieną vakarą suvirškinti gali būti sunku. Autorius taip pat teigia, kad jo pjesė – „koncentruota literatūrinė tiesa“. Todėl natūraliai kyla klausimas: kam tą tiesą skiesti? Viskas, kas romane geriausia – veikėjų dialogai ir tarpusavio santykiai, keičiantis pagrindinio veikėjo tapatybei mutuojanti intriga, žodžių žaismė, – pjesėje funkcionuoja žymiai geriau. Romanas nesugriūna, nes pjesės pamatas tvirtas, bet euroremontas vertės neprideda. Taip, romanas – prieinamesnis, lengviau virškinamas nei pjesė. Gal ir galima ginčytis, kad svarbu, jog veikėjas kažką sakydamas stovėjo, o ne sėdėjo. Arba kiek Londono takų išmindė savęs ieškodamas. Tačiau pamirštama, kad romanas nėra vien tik pjesės remarkų išplėtimas, o reikalauja tvirtai suręstos pasakojimo logikos – lūkestis, kurį draminio teksto betarpiškumas ir koncentruotumas kartais leidžia suskliausti.
Davus pasisakyti autoriui, pateikusiam kilniadvasiškiausią paaiškinimą, mesiu į savisvarbos darželį ciniškiausios hipotezės akmenį: ar šita knyga yra paprasčiausias bandymas pasipinigauti? Ir vos paleidusi tą akmenį, atkišu riešus antrankiams, nes suprantu, kad tas žodis išreiškia giliai įsišaknijusį dėl kūrybos kenčiančio menininko-varguolio stereotipą, kurį būtų gerai pakeisti. Juk jeigu gali priversti žmones pirkti tą pačią idėją (trijų dalių pjesė kainavo 15 litų, o romanų trilogija – virš 60 eurų), kodėl gi to nepadarius? Bet gal žodis pasipinigavimas šauna galvon todėl, kad, perskaičiusi knygą, jaučiuosi apgauta (nors asmeniškai apgauta nebuvau, nes kaip recenzentei knygos pirkti nereikėjo)? Gal solidarizuojuosi su skaitytoju, kuris nežino, kad romane neatlikta jokia idėjinė rekonfigūracija, niekas nepermąstyta, nepakeista, tik papildyta? Taip, į romaną įtraukta papildomų scenų, o pjesėje savo gyvenimo įvykius retrospektyviai pasakojusį ir cinizmo nestokojusį Beną pakeičia trečiojo asmens (ranka nekyla rašyti „visažinis“) pasakotojas. Romane kai kur sušvelninama ir leksika – „piderastžodis“ pakeistas į „seilėtas žodis“, „šikna“ į „užpakalį“ ir pan., o tai, kas pjesėje išreiškiama keliais sakiniais (pvz., kodėl JK atsidūręs Benas staiga tampa neveiksnus), paaiškinama keliuose puslapiuose. Tačiau naujasis tekstas niekaip neatspindi pasikeitusio mūsų šalies ir santykio su migracija konteksto. Kaip vertinti kūrinį, kai apie imigrantų vargus pasakojama veidrodžiui atsisukus į mus pačius? Kai šiandien patys (dažnai nenoromis) žvelgiame į kito veidą, pamiršdami, kad ir jis žmogus, o ne obuolys (ar kamuolys)? Neprivalo kiekvienas kaip Agnieszka Holland statyti patetiškos Žalios sienos, bet atrodo, kad kai ant šakos kabo šviežutėlis vaisius, praėjusio dešimtmečio obuoliai pardavinėjami tingint ropštis į obelį.
Kita, kiek mažiau ciniška, hipotezė leidžia liūdnai pagodoti apie literatūros rinką. Perrašant Išvarymą iš pjesės į romaną, automatiškai plečiasi auditorija – du draminio teksto leidimai kartu sudaro 1500 egz., romanas išleistas 4000 + 3000 egz. tiražu, o kur dar elektroniniai ir garsiniai knygos formatai. Klausimą, ar geriau, kad daugiau žmonių perskaitytų šiek tiek prastesnę, ar mažiau – geresnę knygą, paliksiu neatsakytą. Nieko nenustebins teiginys, kad romano žanras yra konsolidavęs rinką, ir jei nori būti populiarus – rašyk romaną. Kai premijas ir kritikų pripažinimą jau pelnei, kodėl gi nepabandžius pasiekti ir tų, kurie neskaito. Arba tų, kurie tik žiūri – rašant šią recenziją sėkme džiaugiasi Pietinia kronikas, todėl sunku nuvyti mintį, kad kinematografiškais fragmentais praturtinta Londono adata trokšta būti įbesta į kino pasaulį. Be to, gal Lietuvoje pasiekęs visas aukštumas, Išvarymas bando susimedžioti kelialapį išvarymui į tarptautinę rinką?
Na, ir liko paskutinis, liūdniausias akmuo, kurį taip pat reikia atversti. Gal šitas perrašymas – noras grįžti į geruosius prabėgusius laikus, ant aukščiausio kalno? Mojuoju raudonu audeklu ir, pasiruošusi būti perverta ragų, klausiu – ar tikrai jau nieko geresnio nebepavyks išspausti? Kita vertus, dauguma autorių, karjeros trajektorijai palinkus žemyn, pradeda rašyti vieną ir tą pačią knygą – Ivaškevičių galima gerbti vien už tai, kad jis bent jau nesistengia to nuslėpti.
Nepaisant visų hipotezių ir su jomis susijusių miniatiūrinės literatūros rinkos problemų, sunku Londono adatoje įžvelgti ką nors daugiau nei, geriausiu atveju, komercinį triuką, siekiant parduoti nostalgiją, blogiausiu – šūdifikacijos (enshittification) apraišką. Esu dėkinga tik už tai, kad privertė dar kartą perskaityti 2012-ųjų Išvarymą. Antros ir trečios romanų dalies tikriausiai neatsiversiu, bet franšizei duodu paskutinį šansą – skaitant romaną patirtą nuobodulį ir oro pardavinėjimą pamiršiu, jeigu dienos šviesą išvys eilėraščių rinkinys, kurio lyrinis subjektas Benas trečią kartą amžių sandūroje prasimušinės Anglijoje – šiuokart jau nebe praplečiant jo istoriją nelabai reikšmingomis detalėmis, o dar labiau ją sukoncentruojant poetine kalba. Net pavadinimas pats peršasi – Išvarimas. Bet iki tol Ivaškevičiui teks apsispręsti: ar jis nori užrašinėti istoriją, ar kurti literatūrą, ar senus obuolius pardavinėti.
