Žmogaus racionalumo prielaida yra viena temų, kurios negali išvengti svarstydamas apie ekonomiką. Aišku, ir apie politiką, bet aš apie pirmąją labiau. Juk jei žmogus nėra racionalus, tai visos teorijos ir išvedžiojimai nieko verti – žmonės veikia „kaip jiems papuola“ arba kaip surašyta istorijos, lemties ar dar ko nors. Čia racionalumas suprantamas kaip žmogaus nuoseklus veikimas siekiant savų tikslų, remiantis informacija.
Yra susiklostęs manymas, kad to racionalumo esama, tik jis subjektyvus. Tai, kas vienam racionalu ir logiška, kitam gali būti ne tik neracionalu, bet ir nesuprantama arba iš principo nepriimtina. Taigi norint suprasti kito racionalumą, gali tekti atlikti nemenką protinį judesį. Mūsų „racionalumai“ priklauso nuo turimų tikslų, vertybių, disponuojamos informacijos, na ir, aišku, mąstymo struktūros. Bet kad ir kokie jie skirtingi, rinka veikia pagal daugumos logiką, ką neretai vadiname sveiku protu. Todėl atrodo racionalu neštis į žygį vandens, taupyti jį, jei ilgiau keliausi, dalintis vandeniu su bendrakeleiviais ir tikėtis, kad jie kada nors su tavimi irgi pasidalins. Taip pat racionalu kolektyve skirti vadu labiausiai patyrusį, neatiduoti saugoti atsargų vagiui ir t. t. Toks racionalumas padeda žmonėms išlikti ir gyventi geriau. Tačiau susidūrus su individais, kurie turi „savo logiką ir savo tiesą“, beveik visada rasis konfliktas. Jei jie nepiktybiniai ir neįtakingi, tai juos galime ignoruoti, tik pasisaugoti. Tačiau jei jūsų žygio vadas ima draugauti su didžiausiais vietos banditais ir pardavinėti jiems jūsų atsargas, tai turite rimtą bėdą. Dabar tokią bėdą turime visame pasaulyje.
Rusijos karo Ukrainoje pradžioje ir po to gana ilgai visi laužėme galvas, ko realiai karu siekia Putinas, kokia jo logika ir ką jis darys toliau. Šiandien visa tai nebeatrodo svarbu. Nepaisant įvairiausių teorijų ir versijų dėl Putino proto būklės, teko sutikti su išvada, kad kažkokia logika jis remiasi, – beje, gana nuosekliai, – ir kad tęs savo karą, kol fiziškai įstengs. Svarbu pastebėti, kad Putino tikslai nėra ekonominiai – jis tikrai nesiekia naujų žemių, iškasenų ar kitų materialių gėrybių Rusijai. Lygiai taip pat jis nesiekia labiau pasipelnyti pats. Nesakau, kad nepasipelno, bet nesugriovęs dujų ir naftos sektorių bei ryšių su Europa, būtų pasipelnęs daug labiau. Tas neekonominis motyvas labiausiai ir glumino vokiečius bei kitus Vakarų europiečius – jie matė ekonominę Rusijos integraciją kaip užstatą, kad Putinas nesielgs agresyviai, bijodamas prarasti tokias ekonomines galimybes. Nes jos iš tiesų buvo unikalios ir niekuo kitu nekompensuojamos. Panašu, kad Donaldą Trumpą tai klaidina iki šiol.
Taigi, pasirodo, yra gerokai stipresnių trigerių nei pinigai. Pavadinkime tai galia ar patenkinta savimeile ir pripažinkime, kad siekti to tiek pat racionalu, kaip materialaus turto. Jei toks yra individo tikslas (troškimas), tai jo ir siekiama, aukojant visas kitas vertybes, nes jos jam žemesnės. Taigi čia ne racionalumo trūkumas, o velnio požiūris į tai, kas vertinga: žmogaus gyvybė tinka kaip priemonė savo tuštybei patenkinti.
Šiandien klausimai apie racionalumą sutelkiami į Trumpo asmenį. Ne tik dėl grasinimų karu Panamai ir Grenlandijai, bet ir dėl DOGE veiklos ir ypač tarifų – įvedimo ar atšaukimo, kaip kurią dieną. Kokia jo logika, ko jis siekia ir ką darys toliau? Aštrūs, daugybei žmonių skausmingi klausimai dygsta it spygliai, ir daugybė žinovų bando į juos atsakyti. Yra ir manančių, kad tai geniali politika JAV prekybos deficitui sumažinti. Bet ekonominis racionalumas yra svarbiau. Ar dabar veikia nusistovėjusi logika, kurią žinodami žmonės gali planuoti savo veiklas JAV viduje ir su užsienio partneriais? Ne. Gal pačiam Trumpui sąlygų aštrinimas ir kaitaliojimas ir yra racionali derybinė pozicija, bet įvairių rinkų veikėjams ir artimų šalių gyventojams ji toli gražu neatrodo racionali. Mat pakerta nusistovėjusius žmonių bendradarbiavimo pamatus.
Mano atsakymas į klausimus apie Putiną yra trumpas – „blogis egzistuoja“. Apie Trumpą sakyčiau: „alternatyvi realybė egzistuoja“. Trumpo fenomenas aiškinamas kuo įvairiausiai, bet panašu, kad nei mes jo suprantam, nei jis save supranta, nei mes atstatysime žmonių pasitikėjimą supratę Trumpo logiką. Todėl noriu aptarti kitus svarbius dalykus, kurie kalba apie mus – žmonių visuomenes – kaip mes mąstom ir kaip progresuojam.
Pirmasis pastebėjimas: neprogresuojam. Ne technologijas turiu omenyje, nesimato sociumo evoliucijos. Kiekviename amžiuje užauga grobikas, kuris iš pradžių užgrobia savo šalį, apžavi arba pajungia savo žmones ir eina grobti ir žudyti kitų. Šie priešinasi ir arba išgyvena, arba ne. Šalia dar būtinai kas nors svarsto, prie ko prisidėti, remiantis tuo metu racionaliai atrodančiais argumentais. Po katastrofos susirinkę sako „daugiau niekada“, o kitame amžiuje istorija kartojasi – kiti vardai, vietos, veidai, o esmė ta pati. Stipresnis pasiima, ką nori, silpnesnis „neturi kozirių“. Sukonstruotos sofistikuotos vidaus ir tarptautinės sistemos, bet užtenka ateiti vienam, kuris neturi skrupulų, ir viskas subyrės. Rusija bombarduoja taikius gyventojus ir tvarkosi Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Trumpas grasina suverenioms šalims, apkrauna muitais be pagrindo, viršija savo įgaliojimus, derybose spaudžia auką, ne agresorių, – ir jokie saugikliai nesuveikia. Tikiuosi, JAV kažkada suveiks, bet bent jau Rusijos atveju tikrai nesuveikė.
Antrasis pastebėjimas – kaip viską turi vertinti lygindamas. Beje, ekonomikoje tai fundamentali tiesa. Nėra „gero“ ir „blogo“ rezultato, nes visada būtų geriau, kad būtų dar geriau. Yra tik geresnis arba blogesnis nei buvo. Teiginys, kad Ukraina korumpuota šalis, dabar tik kelia sarkastišką juoką palyginus su Trumpo Jungtinių Valstijų korupcijos lygiu. Jau neminiu Rusijos ar Kinijos. Aišku, palyginus su Trumpo Amerika, daug dalykų atrodo neadekvatūs, bet korupcija naudojamas kaip neginčijamas Ukrainą kompromituojantis argumentas. Dabar jis neatrodo rimtai. Beje, kaip ir Angelos Merkel bei jos bendraminčių susitarimai su Rusija – jei tai ne korupcija, tai kas tada? Kyšis valdininkui ar dovana gydytojui?
Negaliu apeiti klausimo apie radikalius nuokrypius. Ne tik dvipartinėje Amerikoje, bet ir pas mus didelė ir neretai lemianti elektorato dalis balsuoja ne „už“, o „prieš“ partiją, kurios labiausiai nekenčia (dėl pačių įvairiausių jiems racionalių priežasčių). Todėl kad ir kaip kartais nesinori, būtų protinga ir tuos perlenkimus pripažinti. JAV atveju pripažįstama kiaurų sienų, narkotikų platinimo problema. Europos atveju – neinvestavimo į gynybą absoliutus nesusipratimas. Galime svarstyti, ar tai apsileidimas, ar cinizmas, ar naivumas, tačiau bet kuriuo atveju – neatsakingumas. Ir juk ne apie militarines valstybes kalbam, o apie bent vidutinį pasirengimą gintis, ypač turint omenyje, kad gynyba yra pirminė valstybės funkcija. Tačiau vadinamoji gerovės valstybė sukūrė lūkesčius ir infrastruktūrą dalyti bendras lėšas neilgalaikę naudą teikiantiems struktūriniams projektams, o ateities rinkimų balsuotojų grupėms papirkti. Ši priemonė tokia efektyvi, kad retas politikas jos nepasitelkia. Bet iš esmės tai yra legalizuota politinė korupcija.
Ir tai nėra vienintelės sritys, kurių spragos pasimatė JAV įvykių fone. Neretas bėda pripažįsta ES bendrosios rinkos fragmentaciją, taip pat Europos atsilikimą informacinių technologijų srityje. Jei klausimas dėl laisvos prekybos kliūčių ES rinkoje bent jau formuluojamas, apie antrąją temą primena tik baudos JAV technologijų milžinėms už kokius nors pažeidimus. Tema ši nelengva, bet vadinamasis Digital Market Act tikrai nėra proporcingos ir konstruktyvios teisėkūros pavyzdys, jau vien todėl, kad baudžia rinkos dalyvius už dydį. Ir lyg tyčia, vien JAV įmones. Argi europietiški būsimieji google’ai mano, kad jų nenubaus, kai jie užaugs? Tai kam augti? Šiame kontekste netgi duomenų apsaugos direktyvos autorius pripažino, kad ne tų tikslų buvo siekta, o reguliavimas užgriebė gerokai daugiau ir veikia kaip trukdis. Kažin ar pradėsime apie tai kalbėti kaip apie problemą, ar tik manysime, kad esame fainai susireguliavę, o visos problemos – tik JAV.
Europoje daugelį neramina radikalai, ir kairės, ir dešinės, kurie už kampo susivienija. Kas išlaiko nuosaikumo stuburą? Ten, kur yra, išlaiko monarchai. Kur esama jungiančios kultūros – išlaiko ji. JAV šia prasme labai sunku dėl prigimtinio multikultūriškumo. Ekonomine prasme vidurį išlaiko vidurinioji klasė. Nuosaikumas apskritai yra dorybė, apie kurią ne vienas svajoja. Ji labiausiai reikalinga ekonomikos plėtrai. Ne specifinei, o pačiai paprasčiausiai, kur žmonės – nuo mažiausių įmonių savininkų iki koncernų vadovų – turi planų veikti. Nes norint planus sukurti, reikia bent minimaliai įvertinti sąlygas. Žinoma, ateitis visada nepažini, bet veikdami žmonės remiasi kitų racionalumo prielaida. Jie tikisi, kad politikai sieks gerovės savo žmonėms, ne tik norės papulti į antraštes, gauti asmeninės naudos, ar pratempti savo kadenciją nieko nedarę.
Tai ne pasaulio pabaiga, šia prasme dabartinis Lietuvos finansų ministras yra teisus. Žmogus savo ekonomine veikla prisitaiko prie visko. Nepaisant idiotiškos (antiekonominės) sistemos, juk ir sovietmečiu žmonės kai ką pagamindavo. Tiesiog jei sistema – pavyzdžiui, tarptautinės prekybos, mokesčių ar biurokratijos – nepalanki arba sąlygos smarkiai kinta, prarandama vertė. Išmetama krūva pinigų, sugadinama turto, sužlunga planai ir žmonių svajonės. Visa tai mes pajuntame per sumažėjusią gerovę. Ukrainos karo pasekmių ekonominė pusė bus įvertinta tik jam pasibaigus. O Trumpo tarifų žala nepranyks net jam juos atšaukus. Nes nebus pagrindo manyti, kad politika rytoj nepasikeis. Sunku dabar net spėti, kiek turės praeiti laiko, kad žmonės atgautų pasitikėjimą sistemos stabilumu ir vėl pradėtų prekiauti buvusiais mastais. O gal neturėdami kur parduoti, sukursime Europoje kai ką visiškai naujo? Kad ir tikrai laisvą bendrąją rinką su minimalia biurokratija ir adekvačia konkurencijos politika?
