Kaip visuomenės susidėlioja savo pasirinkimo prioritetus? Kokias gėrybes jos renkasi vartoti ir ką nusprendžia kurti, gaminti? Individo lygmeniu atsakymas gana paprastas – kiekvienas renkasi subjektyviai pagal savo poreikius, vertybes ir galimybes. Demokratija ir rinkos ekonomika tai leidžia, ir tai yra vienas suprantamiausių žmogui jų privalumų. Todėl normaliomis sąlygomis klausimas apie pasirinkimo prioritetus nėra toks svarbus. Jis suaktualėja krizių ir grėsmių laiku, kai reikia greitų bendrų sprendimų visuomenės ir valstybės lygmeniu. Iš pradžių pakalbėkime apie vartojimo pasirinkimus, po to apie kūrybos.
Vertinant įvairių veiklų visuomenėje svarbą, įprasta remtis kokiomis nors schemomis. Imkime žinomiausią – žmogaus poreikių hierarchiją iliustruojančią Maslow piramidę. Ji teigia, kad žmogaus poreikių pagrindą sudaro išgyvenimui svarbiausi dalykai, tokie kaip fizinis saugumas, būstas, maistas ir kitos apčiuopiamos gėrybės. Tik po to ateina poreikis draugystei, tiesai, gėriui, grožiui ir kitiems dalykams, kurie mums asocijuojasi su prasmingu gyvenimu. Pavyzdžių galima pririnkti gausiai, antai JAV rinkėjų nuotaikos: labiausiai rūpi saugumas, kad nebūtų siunčiami svetur kariai ir niekas pasaulyje nedidintų atominio karo rizikos, antra, kad nebrangtų degalai ir maistas, trečia, kad būtų darbo. Visa kita po to. Net jei palaikymas Ukrainai yra didelis, šis klausimas nėra balsavimą, taigi ir politikų darbotvarkę, lemiančių kriterijų sąraše. Žiūrint statiškai, su piramide galima būtų nesiginčyti, tačiau įjungus laiko veiksnį, iškyla daug klausimų.
Kas tie baziniai poreikiai? Ar jie apskritai gali būti patenkinti? Kas nutinka, kai jie tampa patenkinti? Tai, kas buvo prabanga prieš šimtą metų, šiandien tik įprasta buities detalė. Šiandien rūpinamės įvairiomis nelygybėmis, o lygybes prilyginam baziniams poreikiams. Yra rimta abejonė, ar daug žmonių iš pirmųjų piramidės aukštų apskritai kada išsikraustys, nes vis gerins savo padėtį arba bijos ją prarasti.
Bet kuriuo atveju, realybėje žmonija nėra įstrigusi bazinių poreikių piramidės aukštuose – vienaip ar kitaip, netvarkingai ir netikėtai laikas nuo laiko atsitinka proveržiai „virš bazinių poreikių“. Mes, žinoma, po to galime juos paaiškinti, netgi įsprausti į schemas. Bet tikrai nesuprantame, kaip tiksliai jie įvyksta ir juolab nesuprantame, kada ir kaip jie įvyks ateityje. Ir tai suteikia vilties, nes nedaug betrūksta, kad dėliodami argumentus ir, kaip atrodo, objektyvius faktus po lentynėles, patys sau įrodysime, jog nieko negalime.
Nemažos dalies turtingų visuomenių šiandienos vyraujanti būsena yra baimė – baimė dėl saugumo ir grėsmės prarasti pasiektas gėrybes. Ukrainiečių didvyriškumo fone tai neorus jausmas. Jis daugeliui kelia panieką, įskaitant ir pačius besibaiminančius. Bet nėra taip paprasta jo išvengti. Taikoje ir pritekliuje gyvenantys žmonės nemoka ir neįsivaizduoja, kaip galėtų funkcionuoti be karšto vandens, elektros, švarios aplinkos, stabiliai veikiančių institucijų. Taip, kaip šiandien vargiai galime įsivaizduoti gyvenantys be mobiliojo telefono, nors nemaža dalis visuomenės dalį savo amžiaus gyveno. Kaip gyventi esant nuolatinei apšaudymo grėsmei – daugelio pasaulio šalių gyventojai, laimei, tokios patirties neturi. Todėl baimė prarasti taikos sąlygas yra tokia stingdanti – ji viršija gebėjimą suvokti tokią galimybę. Išsivysčiusio pasaulio žmogus šiandien primena į laukinę gamtą papuolusį prijaukintą gyvūną – jis vargiai gali grįžti į tą būvį, kuriame gyveno jo tėvai, seneliai, o gal net jis pats kadaise, visų pirma mentaliai.

Todėl kažin ar tai neveikimo problema. Tai labiau proto veikimo trajektorija, neatsikabinimas nuo minties, kad pasaulis mums skolingas gerovę. O jis, paaiškėja, rodo dantis ir spjaudosi ugnim. Kaip šiuolaikiam homo sapiens iš gerovės valstybės su tuo susitaikyti? Kai tavo rūpesčius perima valstybė nuo gimimo iki mirties, kai saugo tave nuo poreikio įsitempti ir adaptuotis, patirti nepriteklių, rizikuoti, pačiam ieškoti išeičių. Logiška, kad tokia visuomenė nori aiškių instrukcijų ir kaip gelbėtis bei gintis. Pradedant nuo pačios minties – tokiai visuomenei svarbu pateikti ir nuolat kartoti, ką ji turėtų galvoti apie bloguosius scenarijus ir ką daryti jiems atsitikus. Nes jei jau žinoma, ką reikia daryti, tai nereikia pačiam prisiimti atsakomybės. Pakanka vykdyti. Visuomenė, kurios kultūros pagrindą sudaro tvarka ir paklusnumas, visai gerai galėtų tai padaryti.
Tuo tarpu oportunistinė ir savivaliaujanti visuomenė vykdyti nenori, ji nori reikštis pati. Tai toji spontaniška jėga, kuri kuria verslus ir menus bei visada nori daugiau laisvės veikti. Grėsmės sąlygomis ji gali būti labai efektyvi, ką nuo pat pradžių demonstruoja Ukraina. Tokiu atveju mokomasi eigoje, iš anksto veiklos nesuplanuosi. Ypač nesuplanuosi, jei nežinai, kokia visuomenė tu esi. Stebint Lietuvos viešąją erdvę negali būti tikras, kokie šiuo požiūriu mes esame. Dalis, ypač dalyvavusiųjų Sąjūdyje, turi pasitikėjimo veiksmais „iš apačios“, moka ir gali prisiimti atsakomybę ir veikti. Nebūtinai tobulai, bet greitai ir su atsidavimu. Kiti gi nuoširdžiai galvoja, kad viskuo turi pasirūpinti valdžia, o jų reikalas tik vykdyti, išreikšti pageidavimus ir pateikti kritiką. Jiems krizės atveju tikrai reikia ne tik aiškių nurodymų, bet ir lyderio. Šiandien iš valdžios tikėtis lyderystės būtų naivu. Laikas nuo laiko turime visai rimtų sukrėtimų ir be dronų – antai neseniai paaiškėjo duomenų nutekinimo iš Registrų centro aplinkybės – bet lyderystės nematyti. Ką gali žinoti, gal tai galų gale konsoliduos visuomenę ir leis aktyviajai savarankiškajai jos daliai paimti viršų?
Visuomenė renkasi ne tik ką naudoti, bet ir ką kurti. Iš ko ir kodėl visuomenės (su)kuria materialias gėrybes? Sakysite, iš poreikio. Taip, visų pirma iš šalčio kyla bandymas, o vėliau ir gebėjimas suręsti namą, iš alkio – būdas sugauti, užauginti ir pagaminti maisto. Šiandien, kai šios gėrybės sukurtos ir ištobulintos, o kaina gerokai kritusi dėl gausios pasiūlos, iš ko sukuriami nauji dalykai: technologijos, paslaugos, pramogos? Galima būtų sakyti, kad iš eigoje besirandančių naujų poreikių, iš konkurencijos tarp verslų ieškoti iš ko (naujai) uždirbti. Akstinų gali būti įvairių, bet iš ko gebėjimas? Ir kodėl vienos visuomenės geba produkuoti nauja, tas naujoves pritaikyti, jose būti, o kiti su tomis naujovėmis vargsta iš paskos: vagia, perka, kopijuoja? Kažkas dar maitina gebėjimą kurti nauja, o ne tik poreikis verčia.
Noriu pasiūlyti hipotezę, kad ekonomiką ir ypač inovacijas maitina kultūra. Kultūra bendrąja prasme, kaip visų žmonių kūrybinis pradas, kuris konsoliduojasi, kai žmonės sąveikauja visuomenėje. Kad būtent ji sudaro tą derlingąjį dirvožemio sluoksnį, iš kurio išauga bulvės, knygos ir puslaidininkių mikroschemos. Kultūra, kaip didžiulis žmogiškosios minties ir patirties ežeras, kuriame žvejojame pavieniui ir grupėmis, meškerėmis, tinklais ir net elektros srove.
Visos žmonių veiklos yra tarpusavyje persipynę, bet ekonominiame diskurse skiriame atskirus vienetus: įmones, tiekėjus ir vartotojus, sąnaudas ir pajamas, pelnus ir vertes. Kultūra yra ta veiklos dalis, kurią ypač sunku priskirti vienam subjektui, o kultūros kūrinys vargiai dalijasi į investicijas ir produktą. Kultūrą apčiuopti galime labiau kaip visumą, kartu su visais tarpusavio ryšiais. Kaip ežerą, arba kaip dirvožemį, iš kurio išauga visuomenės gyvenimas.
Juo įvairesnė ta pirmapradė ir nebūtinai viešumoje matoma kultūra, juo įvairesnį mąstymą ji generuoja, juo įvairesnių ir netikėtesnių idėjų gali tikėtis. Juk inovacija ir yra nauja mintis. Ne kokia ore pakibusi fantazija, bet ta, kuri turi šaknis – kurią atpažįsta apčiuopiama žmonių grupė ir gali išvystyti į gyvybingą produktą.
Tiesą pasakius, pradinė mintis nėra mano – ją išplėtojau iš vienos podkesto „Terminalas“ pokalbių frazės apie imigrantų darbą, kuri skambėjo panašiai: „jei mes norim jų darbo, turim priimti ir jų kultūrą“. Tikrai taip, kitaip neatsitinka. Žmonės be savo kultūrinio sluoksnio kurti negali. O ekonomika yra didžiulė kūryba, deja, ji retai taip suprantama. Kažkodėl dažniau ji suprantama kaip skaičiavimas. Skaičiavimai ekonomikoje turi svarbią vietą, bet tai tikrai ne kūrybos šaltinis. Kūrybinis potencialas visada yra tarp (skaičių) eilučių, arba netgi už jų.
Pavyzdžiu paimčiau tas pačias JAV. Šiuo metu jose daugiausia inovacijų. Ar ši situacija keičiasi, ar ji dirbtinai palaikoma, nesigilinsiu. Manau, retas ginčysis, kad JAV kultūros labai daug ir ji itin įvairi. Tiek savo žanrais, tiek stiliais, tiek raiškos būdais. Ji leidžia augti visokiems daigams, ir tiems, kurie džiugina kiekvieno akį, ir tiems, kuriuos tvarkingame darže tuoj išravėtume. Nesakau, kad visa, kas auga, yra savaime gėris, bet tai potencialios ekosistemos dalis. Iš įvairovės ir gausos susidaro derlingas dirvožemis inovacijoms ir bendrai kūrybai.
Lygindami Lietuvos kultūrą su ta, kuri buvo prieš 30 metų, matome, kokia ji sustiprėjusi. Priminsiu, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo tiek kultūros apgailėjimų! Ir ne tik dėl kolūkių bei jų kultūros namų. Dėl aukštosios kultūros ypač, esą ji tiesiog žlugs rinkos brūzgynuose. Bet nežlugo, kaip ir visa visuomenė, užaugo. Šiandien kultūros turime visokios – dinamiškos, netikėtos, kosmopolitinės, tautinės, konceptualios ir populiarios, sceninės ir neformalios. Esu tikra, kad be jos neturėtume ir tokios stiprios bei augančios ekonomikos.
Kažkada buvo bandymas suskaičiuoti, kokia kultūros sritis sukuria kokią pridėtinę vertę per pardavimo pajamas (pavyzdžiui, bilietų). Jau tada man, nors ir ekonomistei, tai atrodė, švelniai tariant, keistai. Šiandien ir bilietų kainos bei paklausa stulbina, ir finansavimo(si) metodai yra kuo įvairiausi, o įtaka visuomenės gyvenime vis labiau pastebima. Esu tikra, kad ekonomikoje kultūra vaidina dvejopą vaidmenį. Ji kuria ir vartojimo produktus, pati būdama ir gamybos priemone, kapitalu. Būtent ta kapitališkoji pusė verta įsisąmoninimo. Ypač vertinant svetimą, nepažįstamą kultūrą, kurios tarsi norime išvengti. Viena vertus, kažin ar galime. Kita vertus, tikrai nėra verta.







