Geriečių ir blogiečių priešprieša, matyt, yra bet kurios visuomenės gyvenimo alfa ir omega, tačiau kai kurie akistatų naratyvai glumina mastu ir neracionalumu. Toks yra didžiųjų nemylėjimo pasakojimas, pasireiškiantis skirtingų socialinių ir ekonominių grupių mąstyme, paliečiantis įvairias didumo apraiškas bei mūsų gyvenimo sritis. Įdomu, kad šiuo aspektu puikiai sutaria ir sąmokslo teorijų nešėjai, ir valdžios atstovai, ir „paprasti žmonės“. Big corporate, big bank, big pharma, big agro, big tech – kas juos mėgsta? Niekas. Kas naudojasi jų darbo vaisiais? Visi.
Aiškiausiai tai formuluoja tikėtojai sąmokslais. Jiems visas pasaulis – it viena didelė korporacija, apimanti didžiąsias įmones, bankus, technologijų kūrėjus, farmacijos bendroves ir įvairių šalių valdžios institucijas. Ta prasme, nesismulkinama.
Viešieji balsai sąmokslininkus kategoriškai smerkia ir jų teiginius atmeta, tačiau esminio principo laikosi to paties – jei didelis, tai kaltas. Būtent šiuo principu remiasi entuziazmas, su kuriuo Europos Komisija siekia išmontuoti senąją klasikinę konkurencijos politiką, paremtą ex post paradigma. Ši byloja, kad jei kas nors didelis piktnaudžiauja padėtimi, atliekamas tyrimas išsiaiškinti, ar tikrai pritaikomos priemonės, kurios koreguoja būtent tuos veiksmus. Dabar gi, svarstant Digital Market Act, remiamasi išankstinio (ex ante) reguliavimo paradigma, kur apribojimai ir įsipareigojimai uždedami visiems dideliems, nesvarbu, ką jie padarė ar ne, kodėl taip pasirinko ir kokių būta alternatyvų.
Revoliucinis posūkis konkurencijos politikoje, kai baudžiama ne už veiksmus, o už dydį, yra palaikomas plačiai, mat politikai suprato, kad žmonės didelių nemėgsta bet kuriuo atveju. Kaip neišnaudosi tokios progos patikti rinkėjui prieš rinkimus? Tad nenuostabu, jog pirmu smuiku groja Prancūzija. Kokia žala bus padaryta visiems, neįdomu: nėra noro, o kartais ir galėjimo suprasti. Ir kam? Juk visada galima pasakyti, kad rezultatas prastas, nes reguliuojam per mažai ir vienintelis kelias – pareguliuoti daugiau. Visi, kurie drįs suabejoti paties metodo veiksmingumu, bus tiesiog ignoruojami, nes kalbės ne ta kalba, kuri dominuoja.
Kovos prieš didžiuosius retoriką yra puikiai įvaldę ir politikai Lietuvoje. Štai iš aukštos Seimo biudžeto ir finansų komiteto tribūnos vis girdime, kad sprendimai yra geri, jei apriboja didžiųjų bankų pelną ar kitą naudą, ir blogi, jei jiems duoda naudos. Bet kartu išreiškiamas rūpestis, kad Lietuvoje bankų mažai, todėl konkurencija silpna ir, nepaisant istorijoje nematytai pigių pinigų, paskolų prieinamumas kuklus. Bankų mažai, tai dar pabloginkim jiems sąlygas, kad dar labiau nenorėtų čia ateiti. Nesupratimas ryšio? Neįmanoma. Tiesiog labai produktyvus būdas patikti rinkėjams – atliepti jų nemeilę dideliems.
Analogiškai veikia nemeilė dideliems prekybos centrams, nors būtent jie gali pasiekti tokias mažas kainas, su kokiomis paskiros parduotuvės tiesiog negali išgyventi. Todėl, nepaisant nuolatinio politikų rūpesčio, kad kainos nedidėtų, vis atsirita iniciatyvos apriboti prekybos centrų antkainius ar padidinti mokesčius. Jokios ekonominės logikos. Bet politinė yra: kas prieš didelius, tas su mumis.
Betgi tie didieji yra blogis, sakysite. Skriaudžia mažuosius, riboja konkurentus, nelabai kreipia dėmesio į atskirus klientus, nes jiems šie įtakos nedaro ir t. t. Ta prasme, daro daug ką, kas mums nepatinka. Tikrai taip. Bet yra viena smulkmena – mums dar labiau nepatiks, jei jų nebus. Pažvelkime, kaip veikia konkurencija rinkoje ir ką ji mums duoda.
Rinkoje, jei ji nėra mirtinai užreguliuota, įmonės konkuruoja dėl vartotojų, kad šie pirktų būtent pas jas. Gaudamos daug vartotojų pinigų, įmonės auga. Ir jei išlaiko savo gebėjimą tenkinti klientų norus, po kurio laiko tampa didelės. Augdamos įmonės įgyja papildomų konkurencinių pranašumų, kaip antai masto ar tinklo ekonomija, kritinė masė lėšų, leidžianti investuoti į tolesnius patobulinimus klientų labui. Šiose lenktynėse nėra pauzių ir atostogų. Stambios įmonės turi prižiūrėti savo konkurencinius pranašumus ne menkiau nei mažos, nes yra šimtai ir tūkstančiai tų, kurie nori jas nurungti. Nes vartotojai yra laisvi rinktis ne tik tarp vienos srities tiesioginių konkurentų, bet ir tarp sričių (ypač laisvalaikio leidimo, kurio tik daugėja) bei tarp fizinių ir online sprendimų: pašto, susitikimų, knygų, filmų, apsipirkimų, reklamos ir kt.
Kadangi niekas netrunka amžinai, vieną dieną didelis ima pralaimėti. Nes atsirado naujas laimėtojas. Dėl gausybės mūsų gyvenimui būdingo nuolatinio pokyčio apraiškų: pakitusių vartotojų preferencijų, išaugusios svarbios žaliavos kainos, sukurtos naujos technologijos ar tiesiog naujo, labai talentingo kolektyvo. Kaip sporte, kad ir kokia žvaigždė būtų, kažkada ji pasensta ir nusileidžia jaunesnei. Visai nebūtina žvaigždei surišti rankas, kad ji liktų nukonkuruota.
Atskiro dėmesio reikalauja farmacijos bendrovių veidas. Didžiųjų bendrovių pajamų mastas tikrai gali sugluminti. Žmonėms atrodo, kad jos uždirba per daug, kad turi per daug įtakos valdžios institucijoms, kad apskritai uždirbti (tokiuose kontekstuose vartojamas žodis „pelnytis“) iš vaistų yra nemoralu ir juos jos turėtų dalinti (beveik) nemokamai.
Dar Adamas Smithas apie tai rašė – kad ne iš savo gerumo kepėjas kepa duoną, o dėl tų pinigų, kuriuos jam sumokame. Nėra taip ciniška, kaip gali nuskambėti: jei kepėjas neturės gerumo, duona nebus labai skani. Jei farmacijos bendrovėje nedirbs savo darbą įsimylėjęs chemikas, vieni kiti vaistai liks neišrasti. Asmens emocinis ir intelektinis santykis su savo darbu kuria kitas pridėtines vertes, kurias vartotojas gali pajusti, – ir čia jau mažųjų žvaigždžių valanda. Tačiau toli gražu ne kiekvienas vartotojas gebės tai įvertinti. Tuo tarpu verslui išsilaikyti reikia nuolatinio pinigų srauto, taigi pagrindinis taikinys yra masinis pirkėjas. Arba pacientas. O vaistus sukurti – tai ne bandeles kepti. Taigi didžiulės farmacininkų pajamos atsveria didžiules investicijas, reikalingas moksliniams tyrimams, produkto sukūrimui, jo laboratoriniams ir klinikiniams bandymams bei dokumentacijai. Maža to, vaistai nėra prekė, kurią renkasi pacientas. Vaistus savo gyventojams perka valstybės. Jos tuos vaistus nuperka arba ne, kompensuoja pilnai, iš dalies arba visai nekompensuoja. Taigi big pharma nuo žmogaus yra taip toli, kad net jei nebūtų labai didelė, tokia atrodytų dėl atstumo.
Covid-19 pagerino žmonių nuovoką apie vaistų kelią iki vartotojo, galbūt tai sumažins jų priešišką nusiteikimą. O abejojančių moralumu uždirbti iš vaistų galima tik paklausti, ar jie nori, kad tų vaistų atsirastų? Ypač naujų, skirtų šiuolaikinėms klastingoms ligoms, nuo kurių nė vienas nesam nei apdraustas, nei galim būti paskiepytas.
Didžiųjų nauda visuomenei neapsiriboja mažiausia kaina vartotojui. Paprastai didelės įmonės moka didesnius atlyginimus ir suteikia geresnes darbo sąlygas, diegia naujoves ir patys jas kuria, dažnai remia bendruomenes ar kultūrą. Netgi gamtosaugoje didžiosios įmonės gali labiau pasireikšti – joms užtenka truputį sumažinti taršą (pavyzdžiui, atsisakyti plastiko maišelių), ir jau bus pastebimas efektas. Mažas gi gali neteršti visai, o įtaka vis tiek bus maža.
Mažesnėms įmonėms didžiųjų privalumai, kurių vaisiai tenka vartotojui, yra kliuvinys ir neteisybė, jie juk nori pritraukti klientą pas save, tik turi mažiau išteklių. O didieji pasiima viską, kas geriausia: nusiurbia geriausius darbuotojus, užkelia nuomojamo ploto ir darbo jėgos kainą, nuolatine reklama pritraukia daugiau vartotojų dėmesio ir įsitvirtina jų sąmonėje, kaip pirmas pasirinkimas (ypač maisto, kosmetikos, drabužių brendų srityje). Didiesiems valstybės reguliacinė našta yra santykinai mažesnė, jų interesai nepalyginti geriau atstovaujami. Visa tai nesaldina gyvenimo mažiems ir vidutiniams rinkos dalyviams.
Tačiau vartotojams ekonominių priežasčių, kodėl didieji nepatinka, apskritai nesti – juk dėl jų pasirinkimo jos ir užaugo. O jie rinkosi, nes tai pigiausias, patogiausias, dažniausiai randamas, geriausiai išreklamuotas variantas.
Žmonių nemeilės didiesiems, kuria taip išmaniai naudojasi politikai ir galų gale tiems patiems žmonėms pakenkia, priežastys yra psichologinės. Didelės įmonės gerai matomos, taigi ir jų klaidos bei piktnaudžiavimai. Pati jų veikla „bado akis“. O jei didelė įmonė priklauso vienam asmeniui, kuris visuomenėje aktyvus, rizikų atsiranda dar daugiau. Lietuvoje big agro reputaciją sugadino būtent toks veikėjas.
Su didžiaisiais žmogui sunku tapatintis, jis visada matomas kaip „kitas“. Žmonės gana nesunkiai gali suprasti būseną smulkaus verslininko, kuris dėl karantino turėjo uždaryti savo parduotuvę ar grožio saloną. Bet jie nė nebandys suprasti gamyklos direktoriaus, kuris negali išleisti į pamainą šimto žmonių.
Rinka yra ekosistema. Joje visi turi savo funkcijas – proporcingas rizikas ir naudas. Kai proporcijos keičiamos žiūrint iš dešimtos teatro salės eilės, kur paprastai sėdi reguliuotojai, sutrinka ryšiai. O bet kokie sutrikimai pirmiausia išmeta iš žaidimo silpniausius: nenuostabu, kad tai būna mažieji.
Pabaigai grįžkime prie sąmokslo teorijų. Jų bazinė prielaida – kad žmonės, siekdami savo bendrojo tikslo, susitaria. Korporacijos, atskiri asmenys, žiniasklaida, politikai ima ir susitaria, kad sieks būtent to, tomis priemonėmis, vadovaus tas ir tas, nauda bus paskirstyta taip ir taip, rizikas patirs tie ir tie. Dėl to nesusitariama vieną kartą ir visam laikui – kas nors anksčiau ar vėliau lieka nepatenkintas. Todėl didieji patys skaidosi: skyla įmonės, klanai ir partijos; kuriasi naujos, skaidosi po koalicijas; judėjimai nesusitaria dėl vadų bei vardų ir, aišku, pinigų; net namų bendrijos nesutaria, ar keisti tą katilą, ar ne. Todėl nėra didesnės utopijos kaip visuotinis sąmokslas.
Neapykantos didiesiems ir sąmokslų teorijų pagrindas yra labai panašus, ir jis racionaliai nepagrįstas. Tai pasąmoninis pasipriešinimas išteklių ribotumo faktui, kuris yra ekonominis žmogaus išvarymo iš rojaus atitikmuo.
