Apie laiką, kaip objektą, kalba fizikai ir poetai. Koks jis? Išlenktas, galingas, virpantis, tankus arba ažūrinis, permatomas. Negailestingas visa apimantis pradas. Esamą laiko trupinį, akimirką, gaudo tapytojai ir meditacijos meistrai, įrėmina ją spalvomis ir potėpiais, įkvėpimais ir iškvėpimais, – ir tiek to sulaikymo. Blyksnis beribiame danguje. Istorikai mėgsta jau įvykusį laiką, jiems reikalingas nuotolis, idant galėtų apie įvykį kalbėti. Kitaip gyvi liudytojai ir emocijos per daug judina laivą, tad neišeina juo naviguoti tarp povandeninių uolų. Laikas kaip atminties klodai.
Politikai žada būsimąjį. Jei kažkas gero, tai bus ateityje dėl jų pastangų; jei reikia daryti nepopuliarius sprendimus, įpareigoja būsimas vyriausybes. Praeityje visada buvo jų negerieji oponentai, ateityje – gerieji jie. Jiems laikas kaip daugtaškis – tuštuma, kurioje vyksta, kas pasakyta.
Ekonomistai laiko nemėgsta – jis trukdo skaičiuoti, painioja ir taip sudėtingus dalykus. Be to, laiko skalę sunku įdėti į plokščius grafikus – ten du matmenys jau užimti: pinigai ir žmonės. Jiems laikas lieka tarp eilučių. Matematikai pakiša mintį: imkite tokias laiko atkarpas, kad jo pokytis būtų nykstamai mažas ir vaizduokite tikrovę tuose pjūviuose. Mintis, gera matematikams, ekonomistų negelbsti, nes ekonomiką daro gyvi žmonės, kai jau nebegyvi – nebedaro. Sukarpytas laikas tampa skylėtas, o per tas skyles gali įslysti (ir įslysta) nelaukti reiškiniai, kurių ekonomistai neaiškina (nes nežino, kaip suskaičiuoti). Tuo tarpu žmonės gyvena ir dirba visą laiką, skylėtą taip pat. Nenuostabu, kad jiems pasaulis neatrodo toks nuoseklus, tvarkingas ir paaiškinamas. Ypač, kai atsiduria ties skyle. Jiems jis tiesiog (iš)gyvenamas arba ne.
Vasarą galvoju apie laiką, ir kitų apie jį galvojančių mintys susirenka į mano aplinką it naktiniai drugiai prie lempos ant terasos. Poetai, tapytojai, medituotojai, mokslininkai, tyrėjai, skaičiuotojai siunčia apie laiką savo žinią. Visi tą pačią – kad laikas yra svarbus, gal net svarbiausias, norint bet ką suprasti, pajusti, išgyventi. Galvoju, kodėl dabar, per atostogas? Logiška: žmogaus protas operuoja laike ir erdvėje. Jei erdvę maksimaliai sumažini ir panaikini išorinius įvykius, tai laiko matmuo sutirštėja ir tampa juntamesnis. Gamtoje be sociumo laikas tvyro it rūkas karštą dieną po lietaus. Beveik gali pačiupinėti.
Gyvename neapibrėžtumo sąlygomis ir neįvertiname dinamikos – nuolat kartoja Nassimas N. Talebas savo knygoje Skin in the Game. O štai mes reiškinius, ypač sudėtingus, linkstame interpretuoti statiškai. To nepastebėti gali tik nestebintieji.
Mūsų viešo gyvenimo tvarkytojai, planuodami intervencijas, nevertina nei laiko matmens, nei tos „smulkmenos“, kad procesai vyksta etapais ir visada po veiksmo seka atoveiksmis. Todėl nieko keisto, kad padalijus pinigų nedirbantiems, dirbančiųjų sumažės, o valdžiai nesiskaitant su gydytojais ir mokytojais, šios profesijos negalės tapti prestižinėmis. Padalinam pinigų dabar, kils problemų ateityje. Valstybės skolai taip kaupiantis ir biudžeto išlaidoms didėjant kažkada teks patirti pasekmes: infliaciją, išaugusius skolos aptarnavimo kaštus ir kitus garą nuleidžiančius reiškinius. Bet „kažkada“ nesiskaito, ypač kai „dabar“ taip patrauklu, o „kažkada“ laike toks neapibrėžtas. Be to, jis toks nebaudžiamas: priklausomybė nuo skolinimosi ir svetimų pinigų leidimo nė kiek nemažesnė nei nuo lošimo ir alkoholio. Tik apie tai raudoni užrašai ant Seimo ir Vyriausybės rūmų neįspėja. Dinamika ekonomikoje svarbi ne tik vertinant pasirinkimus ar atoveiksmį. Ji vyksta visomis kryptimis. NŽ-A esu ne kartą rašiusi apie skurdo matavimo rodiklių klaidinančias išvadas, manant, kad jie rodo skurdo būklę. Ne, jie rodo momentinę nuotrauką nuokrypių nuo pajamų vidurkio. Realybėje gi žmonių pajamos nuolat kinta ir didesnis nuokrypis gali būti tiek aukštesniojo kilimo, tiek žemesniojo kritimo pasekmė. Mes fiksuojam vis kitų žmonių pajamas kaip mažas, o traktuojam kaip tų pačių. Rodiklis yra tik vektoriaus modulis, kuris perspektyvai nėra esmingas. Esminga yra daugybės vektorių aibės kryptis. Ar keliai, vedantys laike į didesnę gerovę, yra atviri? Ir ar esama potencialo tuo keliu judėti?
Koronavirusas visų pirma apribojo judėjimą. Taip pat įvedė atstumus, saugiais vadinamus. Pridėjo baimės. Tai perkeitė erdvę ir laiką, pagal kiekvieno situaciją. Beje, žmonių nusiteikimas buvo laiko turėti daug. Ekonomistai prognozavo gerokai didesnio masto „skylę“ vyksme (o dėl to ir pajamose, darbo vietose bei biudžete), žmonės ruošėsi perskaityti tas knygas, kurias laikė pensijai pasidėję. Gal net pabendrauti daugiau su vaikais. Bet retam pavyko. Vaikai visai sulindo į virtualią erdvę: nuotolinis mokymasis legalizavo buvimą online, taigi prasilenkėm. Laikas įgavo kitą matmenį ir nušuoliavo, kaip jam būdinga, nesileisdamas būti pagautas. Ypač tiems, kurie turėjo priimti sprendimus: mažinti, perorientuoti ar uždaryti verslus, stabdyti arba keisti projektus, išeiti iš vieno darbo, susitelkti į kitą, parvažiuoti iš kitos šalies ar likti. Rizikuoti, prarasti ir iki ausų patirti netikrumą. Plaukioti jame lyg jūroje per atostogas kartu neatostogaujant. Netikrumas visada buvo ir liks, tiesiog anksčiau dauguma galėjome jį ignoruoti pasislėpę už rutinos ir stabilumo garantijų: darbovietės, mokyklos ar poliklinikos. Labai gerai pasijuto, kad tai ne garantijos, tik laikini susitarimai, it popieriniai namai, nes pūsteli stipresnis vėjas, ir jie sugriūna. Tai nepavaldu nei žmogui, nei institucijai, nei vyriausybei – laikas teka srove. Keistas toks laikas, sako žmonės, iki šiol ir patys nelabai supranta, ar turi jo daugiau, ar mažiau. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau nušluotumėm tų saugumo ir užtikrintumo iliuzijų ir nustotumėm aukoti savo galimybes dėl garantijų. Bet vargu. Klausiam, kada grįšim į normalų gyvenimą? O koks yra normalus?
Įvykiai Baltarusioje užgrobia visą laiką, nes apie juos negalvoti negali. Jie perkelia epocha atgal, į XX a. pirmos pusės nacistinę Vokietiją ir bolševikinę Rusiją, po to SSRS. Autozakai žmones gaudo gatvėje ir išveža, – kur? Į koncentracijos lagerius, tremtį ar Baltarusios kalėjimus? Czesławas Miłoszas Pavergtame prote rašė apie tuos dengtus sunkvežimius Varšuvoje prieš aštuoniasdešimt metų, pasirodo, tai vyksta dabar, tik Minske. Žmogaus amžiaus trukmės paklaidą palydi nedidelė geografinė paklaida. Būnant labai to arti, mums užima kvapą į tą tarpą nepakliuvus. Ar tai reiškia, kad jau prasmukom, ar nereiškia nieko?
Po Niurnbergo proceso nacių nusikaltimai buvo įvardyti ir pasmerkti, aprašyti, ištirti ir nugulė sunkia našta vokiečių tautai. Kad ir kiek Rytų Europa stengėsi, bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai nebuvo taip pat vienareikšmiai pasmerkti. Gal dėl to, kad tebėra gyvi? Ar gyvi dėl to, kad jų nenuteisėm ir neatidavėm istorijai? Visą tą laiką buvo ir išlieka žmogaus proto ribas peržengiančių prievartos atvejų prieš žmones, visų pirma Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Jų stipriai neskaičiuojam, matyt, dėl to, kad esam labai nerasistai…
Ką po vaizdų ir liudijimų iš šiandienos Baltarusios galėsim pasakyti apie žmogų kaip padarą ir apie jo progresą? Manau, kad nieko. Galėtumėm apie tą žmogaus progresą apskritai liautis kalbėti, nes nesimato jo visai. Nebent imtume tuos nykstamai mažus laiko tarpus, kai žmonės progresuoja, o per tarp jų žiojėjančias skyles plūsta omonas ir kiti orkai. Nežinau, kas būtų universaliau visa tai aprašęs nei J. R. R. Tolkienas Žiedų valdove. Jo blogio ir gėrio perskyra telkia visų laikų ir kraštų laisvės kovotojus, nes nesudaro prielaidų lygintis, kada buvo baisiau. Ir į hobitus man panašiausi šiandien gudai. Tokio masto ir atvirumo beginklė kova maišo protą! Kaip jie ryžtasi kasdien, kai žino, kas bus? Pamenu jausmą išėjus į gatvę prieš 1991 m. sausio 13-ąją ir iš karto po jos. Viena, kai bijai tikėdamasi, kad smurto nebus, realiai nežinodama kaip jis atrodo ir veikia, ir visai kitaip, kai žinai. Suprantu, kad ir pas mus žinantieji žinojo daugiau ir ilgiau, bet man, kaip eilinei tada stovėjusiai minioje, dabar kaimynų stovimas laikas jaučiamas kaip iki begalybės ilgas.
O kas bus po to? Kada tai ateis, nespėliosiu, nes šiuokart „po to“ pasako pakankamai daug – kai pasitrauks iš gatvių omonas, kariškiai ir autozakai, o iš kalėjimų bus paleisti sulaikytieji. Tuomet jiems reikės sveikti. Daugybei žmonių reikės gydyti žaizdas ir pradėti rūpintis savo reikalais. Jų neberodys per žinias ir jie nebeužims tiek mūsų minčių. Tada turėsime progos parodyti kitokį solidarumą ir įsileisti darbo ieškančius gudus (visus, ne tik aukštos kvalifikacijos) pas mus dirbti legaliai. Ar zirsim, kad jie gadina mūsų darbo rinką, nes verčia lietuvius pasitempti? Jei užsidarysim, pasmerksim juos ieškoti darbo galimybių paribiais, kur visų tautų (įskaitant ir mus) apgavikai turės daugiau šansų juos apgaudinėti.
Laisvės kelias taip pat buvo kelias laike. 30 metų po Baltijos kelio – matyt, gražiausio Lietuvos kelio per istoriją. Prisiminti buvo nostalgiška. Bet šiame laiko taške pakylėjimo nejaučiau. Kelyje galvojau apie tuos tris pradus – drąsą, niekšybę ir abejingumą. Gudijos žmonės dabar demonstruoja drasą. Gudijos pavergėjai – niekšybę. Mes, savo buvusią drąsą prisiminę, demonstruojam ją iš solidarumo. Bet mums patiems to reikia ne ką mažiau, nes abejingumas – rutinos brolis, taip meiliai gaubia ir stingdo. Nesakau, kad mes abejingi kaimynų laisvės siekiui. Visai ne. Mes daug labiau abejingi savosios laisvės tyliam viduje glūdinčiam balsui. Jei tik iškyla grėsmė prarasti gabalėlį saugumo (ekonominio, visų pirma) ar pasislinkti iš komforto zonos, tuoj puolam cituoti Maslow piramidę, kaip žmonėms labiausiai rūpi maistas ir saugumas, o tik po to visokios laisvės ir teisybės. Jei tai tiesa, tai ką veikia tie žmonės Minsko gatvėse, griūvantys po omono lazdomis? Ir ką mes veikėme Baltijos kelyje prieš 30 metų ir dar labiau 1991-ųjų sausį? Ieškojom saugumo? Geresnio maisto? Istorijos tyrinėtojams reikalingas laikas jau praėjo, ir pasirodo įvairūs tyrimai, įvairiai interpretuojantys to laiko žmonių sprendimus. Bet kiek aš pati atsimenu, ir ką dabar labai skausmingai primena kaimynai, kad kovojome tada už laisvę ir tiesą. Už teisę gyventi savo gyvenimus, o ne sekti kieno nors nurodymais.
