Žiniasklaida skelbia: „Lietuva netrukus turės pasirinkti: priimti bent 158 migrantus ar sumokėti 3,16 mln. eurų solidarumo įnašą“. Panašūs pasirinkimai tvyro ore ir be skaičių. Nors migracija vyksta aplink mus ir per mus, nei aiškios politikos, nei atviros diskusijos šia tema Lietuvoje neturime. Turime baimių, interesų ir išankstinių nuomonių – kaip ir kiekvienu bent kiek sudėtingesniu klausimu.
Masinė žmonių migracija iš tiesų gali sukelti visai rimtą politinę krizę, ką ir kalbėti apie socialinę įtampą. Jos bangos kyla kartkarčiais įvairiose pasaulio vietose – dėl karų, režimų, skurdo, stichinių ir kitų nelaimių. Mes savo žemės gabalėlyje gyvendami nepatyrėme to, ką teko patirti Pietų Europos šalims, taip pat Vokietijai ir Švedijai priimant bėgančius žmones iš Sirijos ir apskritai to regiono prieš dešimtmetį. Mums tai buvo toli ir neskaudėjo.
Vėliau kiti bėgantys ir stumdomi žmonės atsirado prie mūsų sienų. Mes nuo jų invazijos gynėmės. Po kelerių metų siūbtelėjo Ukrainos pabėgėlių banga – juos mes supratom ir priėmėm. Dar priėmėm daug baltarusių ir rusų; išskyrus baltarusių programuotojus ir kai kuriuos opozicionierius, ne dėl sąmoningos politikos – tiesiog tie žmonės pasirinko pas mus pabėgti.
Kiekviena šalis turi savo migrantų – į šalį ir iš šalies – istoriją. Migracija visada problema, kai ji staigi ir masinė, nes sutrikdo įprastus socialinius ir ekonominius ryšius, pareikalauja daugybės išteklių, išbando visuomenės atsparumą ir kantrybę bei nusiteikimą suprasti kitą (nerašau „toleranciją“, nes visai nebeaišku, ką tas žodis reiškia). Vienai ar kelioms konkretaus pasienio šalims labai sunku ją pakelti. Todėl neturėtų stebinti, kad ES ėmėsi tam tikro koordinavimo, kai šalims narėms leidžiama pasirinkti – priimti grupę migrantų arba sumokėti savo įnašą, kad kitos šalys priimtų.
Kai esame patyrę per sieną šimtais stumiamų migrantų krizę, pasirinkimas priimti pusantro šimto legalių migrantų atrodo labai paprastas. Jau esama ir tam tikros patirties, ir infrastruktūros, o ir žmonės šie atvyksta ne naktį per sieną, kaip hibridinis ginklas iš kaimyno diktatoriaus šalies. Nedrįsčiau spėti, koks pasirinkimas bus padarytas vyriausybės, tačiau jau girdisi nuomonė, kad verčiau duoti pinigus. Suprantu, kad nuomonė pagrįsta tam tikrais argumentais, tačiau jie gali būti techniniai, o gali ir esminiai. Pradėkime nuo esminio.
Ar realistiška manyti, kad masinės migracijos protrūkių mūsų regione ateityje nebebus? Ne, tai būtų visiškai naivu. Ar realistiška manyti, kad jų sumažės, jie bus lengviau valdomi, Lietuva kažkaip nuo to bus apsaugota? Nieko panašaus. Esu tikra, kad net ir pasirinkimas „atsipirkti“ pinigais ir nepriimti migrantų galios ne visada. Arba kaina augs neproporcingai. Kada jau kada, bet dabar – įvairiausių geopolitinių konfliktų ir įtampų bei klimato kaitos laiku – nėra nė menkiausio pagrindo manyti, kad iš principo įmanoma išvengti imigrantų. Nežinome kiek, kada ir iš kokios šalies žmonių čia ateis ne iš gero gyvenimo, bet galime būti tikri, kad jų rasis. Taip pat nežinome, ar patys netapsime tokiais bėgliais migrantais nelaimėliais, kurių nenorės įsileisti.
Taigi neplanuotos imigracijos grėsmė yra taip pat neišvengiama, kaip kibernetinių atakų, elektros tiekimo sutrikimų, potvynių, sausrų ir kitų gamtos reiškinių, kuriems kiek įmanoma ruošiamės. Vienintelis protingas pasirinkimas tokiu atveju yra išmokti pabėgėlius priimti, t. y. integruoti. Lietuvos patirtys su integracija nelabai buvo susiję. Pirmuoju – Lukašenkos organizuotų pabėgėlių – atveju labiausiai rūpėjo atmesti ir izoliuoti, ukrainiečių atveju – tiesiog priimti. Pastaruosius priimant labai aktyviai dalyvavo visuomenė. Ji labiausiai ir integravo. Tad vargu ar galime sakyti, kad institucijos sukūrė integracijos sistemą. Žmonės ukrainiečius integravo, nes suprato ir atjautė jų situaciją: ir dėl to, kad žinome agresorių, ir dėl istorinio bendrumo. Ukrainiečių net nelabai galime vadinti normaliais imigrantais, nes tokių pagrindinis bruožas yra tai, kad jie svetimi. Kitos patirties, kultūros, religijos, gal ir spalvos.
Beje, imigravę rusai ir baltarusiai, nors ir ne tokie savi, įsiliejo į visuomenę patys. Visų pirma dėl to, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų geba komunikuoti rusiškai. Ir kaip tik dėl integracinės politikos stokos šiandien Vilniaus gatvėse skamba kaip rusų kalba. Juk negali produktyviai (tik deklaratyviai) pareikalauti iš žmogaus kalbėti lietuviškai, jei lietuvių kalbos mokymas nėra visiems imigrantams prieinamas.
Žmonėms nepatinka svetimi. Lenkai net protestuoti išėjo, kad nebūtų imigrantų. Utopiniai planai. Tiesa, jie gali tęstis vieną kitą tokią kryptį pasirinkusio politiko kadenciją, bet ne daugiau. Ir svarbiausia, kad po to bus gerokai sunkiau, nes liks praleistas laikas tuos svetimuosius integruoti. Ką reiškia „integruoti“? Iš esmės – suteikti maksimalias galimybes būti tokiais, kaip kiti, nustoti būti svetimais. O tam visų pirma reikia, kad jie nebūtų apgyvendinti koncentruotai ir turėtų sąlygas mokytis kalbos, laisvai įsidarbinti. Jei jiems mokamos išmokos, bet neleidžiama dirbti, konfliktas užprogramuotas. Kai žmonės neturi kur pasidėti, jie kelia neramumus. Ilgainiui nedirbant gaunami pinigai atpratina nuo darbo ir suformuoja gyvenimo būdą iš pašalpų. Socialinės politikos prasme tai blogiausias ir brangiausias scenarijus.
Argumentai prieš migraciją stipriai siejami su darbo rinka. Nors daugelyje Europos šalių darbuotojų seniai ir masiškai trūksta, dar vis taikoma sąvoka „saugoti darbo vietas“. Imigrantai dirba visų pirma tuos darbus, kurių nenori vietiniai gyventojai, taigi nėra kam tų darbo vietų saugoti. Netrokštami darbai – tai imigrantų bilietas į naują gyvenimą. Pradėję nuo jų, laipsniškai šie žmonės pasklinda po visą darbo rinką ir taip tampa visuomenės dalimi. Kaip tai nutiko nuo miško kirtimo ir skerdyklų pradėjusiems lietuviams imigrantams JAV ir Kanadoje po Antrojo pasaulinio karo. Jei integracijos politika protinga, šis pasklidimas vyksta sklandžiau ir greičiau.
Lietuvoje kiekvieną dieną girdime, kad trūksta žmonių. Išskyrus Vilnių ir Kauną, visi skundžiasi, kad nėra ne tik kam dirbti, bet ir kam vartoti – mažiau vartotojų, mažiau paslaugų, mažiau konkurencijos. Arba paslaugos brangesnės – sunkiau išlaikyti ne tik centralizuotą šildymą, bet ir mokyklą, gydymo įstaigą, banko skyrių. Pati bendriausia Lietuvos problema – bendra šalies infrastruktūra tenka santykinai mažam žmonių skaičiui. Lietuvai tiesiog trūksta žmonių.
Suprantama, kad ne bet kokių. Bet „svetimi“ žmonės nebūna iš principo geri ar blogi tai šaliai. Gerasis scenarijus, kai jie integruojasi, praturtindami mus savo kultūra ir energija. Blogasis, kai jie lieka gyventi izoliuotai, kūrybinę energiją kursto savo mažos bendruomenės viduje, o už jos durų išmeta šiukšles: agresiją ir nusikalstamumą.
Apie ekonominius reiškinius dažnai galvojame itin nenuosekliai – taip svarstydami gerų sprendimų nepriimsime. Pavyzdžiui, džiaugiamės, kad auga ekonomika, kurios nemenką dalį Lietuvoje sudaro paslaugų eksportas, o jame – tarptautiniai pervežimai. Ir čia pat piktinamės, kad Lietuvos vežėjai samdo vairuotojus iš Vidurinės Azijos. Džiaugiamės, kad Vilniuje galima apsieiti be automobilio, nes yra pakankamai pavežėjų ir kurjerių. Bet tuo pat metu piktinamės, kad mieste daug spalvotų užsieniečių.
Darbai, kurių vietiniai dirbti nebenori, visai nebūtinai yra fiziniai: vairuotojai, kurjeriai, valytojai, statybininkai, žemės ūkio darbininkai. Vokietijoje daugybė imigrantų tarp medikų – ne tik seselių ir slaugytojų, bet ir gydytojų. Ne dėl mažų atlyginimų ar blogų darbo sąlygų, bet dėl sunkaus darbo. Žmogui, nesvarbu kokios tautybės ar rasės jis būtų, yra būdinga ieškoti geriau, taigi kas gali, sunkių darbų nesirenka. Tačiau tų paslaugų visuomenei reikia. Taigi visuomenė suinteresuota, kad būtų žmonių, norinčių tuos darbus dirbti. Ar galvojame, kad geriau būti negydytam, nei leisti, jog tai darytų „svetimas“?
Nepolemizuosiu su gryno lietuviško kraujo saugotojais, nes neprasminga. Jokia tauta neišlieka grynakraujė, o jei bando tai padaryti dirbtinai, blogai baigiasi visiems. Lietuvių yra kiek yra, daugiau jų nepasidarys – nei migruojamuoju, nei gimstamuoju būdu. Nesvarbu kaip mums norėtųsi, kad būtų kitaip. Vienintelis būdas pritraukti čia žmonių yra būti sėkmingiems. Skamba panašiai kaip posakis apie zuikį, kurį, norint pagauti, reikia užberti druskos ant uodegos. Dėl zuikio gaudymo recepto abejoju, bet dėl sėkmingos šalies patrauklumo – esu tikra.
Kiekvieną kartą man keista girdėti, kad talentų iš užsienio norime, bet tiesiog žmonių tai ne. Kai konkreti įmonė ar mokslo įstaiga „medžioja“ talentus, kriterijai yra aiškūs, juos jie patys ir apsibrėžia. O kaip talentus apibrėžia valstybė? Jei turimi omenyje išsilavinę, gerai apmokamos paklausios profesijos žmonės, tai jie patys renkasi sau gyvenamą vietą, migracijos problemos ne apie juos. Kuo Lietuvoje gyventi maloniau, tuo daugiau žmonių natūraliai čia apsigyvena. Ir lietuvių, ir nelietuvių. Mes jais ir džiaugiamės, nes jie ne iš bėdos čia papuolė, nors ir būdami svetimi.
Taigi išeina, kad esame ne prieš, kad „gerus“ darbus dirbtų svetimi talentai, užuot ugdę savus, bet labai prieštaraujame tam, kad žmonės atvažiuotų dirbti darbų, kurių niekas nenori. Neatrodo protingai. Ir yra neprotinga. Nes tai netikri argumentai – priežastis yra visai ne darbo rinka, ir metas nustoti ja dangstytis bei eikvoti tam lėšas.
Migrantų nenorime, nes jie svetimi. Mes jų nepažįstame, nesuprantame, nežinome ko tikėtis, bijome. Bet ir jie mūsų nepažįsta, nesupranta, bijo, ypač jei atbėgo iš šalies, kurioje karas, prievartos režimas ir kitos nelaimės. Todėl reikia pažindintis ir jiems padėti čia pradėti gyvenimą. Taigi integruoti. Ir vienintelis kriterijus, kurį derėtų taikyti imigrantams, yra saugumo – nesvarbu, ar jie talentai, ar paprasti žmonės.
Kad ir kaip dėliočiau, nematau kito varianto. Arba mes mokomės normaliai integruoti svetimus į mūsų visuomenę, arba vieną dieną svetimi tapsime mes patys. Juolab kad esame maža tauta labai patrauklioje, švarioje ir retai apgyventoje teritorijoje.
