Po kiekvienos audros ar potvynio yra proga prisiminti, kad: a) stichinės nelaimės egzistuoja, b) jos kartojasi, c) niekas iš anksto tiksliai nežino, kur ir kada jos smogs. Dar reikia pridėti, kad taip bus ir ateityje, ir joks asmuo, klanas ar institucija dėl to nekalti. Šiame didžiuliame neapibrėžtume, kitime ir nesaugume žmogaus gyvenimas ir vyksta. Kas to nežinojo, metas praplėsti savo pasaulio sampratą ir sumažinti situacijos dramatizmo laipsnį.
Žmonių civilizacija didele dalimi ir vystosi dėl to, kad siekia padidinti savo saugumą. Kuria tam reikalui daiktus, statinius, technologijas, komunikacijas, institucijas, finansines paslaugas ir kt. Tačiau visa tai yra tik būdai sumažinti stichinių nelaimių poveikį, o ne jį eliminuoti. Šalia audrų, uraganų, potvynių ir cunamių, sausrų ir gaisrų atsiranda naujos ligos bei epidemijos, nurimsta ir vėl aktyvuojasi karai, diversijos ir teroristiniai veiksmai – visi jie seni kaip pasaulis. Ir kad ir kokie mes sau atrodome pažengę, civilizuoti ir protingi, tačiau tebesprendžiame tą patį uždavinį. Tik įrankių turime daugiau.
Tad, viena vertus, nevertėtų labai piktintis, kad atsakingos organizacijos neatsiuntė įspėjamojo SMS prieš audrą – dar turės progos pasitaisyti. Ir su komunikacija, ir su kitais veiksmais. Kita vertus, pravartu dar kartą apmąstyti šią įtampą – tarp totalaus saugumo troškimo ir jo iliuziškumo.
Fiziniam saugumui užtikrinti skiriame daugybę savo laiko ir išteklių – statome tvirtus namus, tveriame tvoras, perkame gerą šildymo įrangą. Tačiau visus namus ir įrangą tenka remontuoti, o kažkada ir keisti. Tuose saugiuose namuose gali, ir ne taip jau retai, dingti elektra ir namai likti be vandens, šviesos ir šildymo – saugumo gerokai sumažės.
Socialiniam saugumui įtvirtinti siekiame gero išsilavinimo, stabilaus darbo, kaupiame turtą, draudžiame jį ir gyvybę. Dar daugiau saugumo tikimės iš valstybės – ne veltui žmonės labiausiai pasitiki ugniagesiais. Policija ir kariuomenė seka iš karto po jų. Savo piliečių gynyba nuo išorės priešų yra pirminė ir svarbiausia valstybės funkcija. Tačiau suprantame, kad karinio konflikto atveju į gynybą būtų įtraukti toli gražu ne tik tie, kurių darbas yra kariauti, atstatinėti ryšius ar teikti pagalbą sužeistiesiems. Turėtume dalyvauti visi – su šautuvais ir neštuvais, ar be jų.
Pakankamai grėsmių esama viduje – jas užkardo policija, konfliktus sprendžia teismai. Tačiau daugybė žmonių pasakys, kad nukentėjo jų turtas, o policija vagies nerado. Gal net ir neieškojo, ypač jei nusikaltimas naujoviškas, internetinėje erdvėje. Arba kad teismas išsprendė bylą kito naudai, nes tas pasamdė geresnį advokatą. Draudimas, nors buvo, nepadengė visos žalos ar apskritai atsisakė pripažinti įvykį. Link ko lenkiu? Tikrai ne prie populiaraus šūkio, kad nėra teisybės šiame pasaulyje, o prie paprastos išvados, kad visos žmonių sukurtos priemonės apsisaugoti nuo grėsmių reikalauja išteklių. Visokių: finansų, kompetencijos, laiko. Kartais nulemia kompetencija (tarkime, lėktuvo piloto ar operuojančio gydytojo), kartais pinigų suma (draudimo ar advokatui), tačiau labai dažnai stipriausias veiksnys yra laikas. Kuo greičiau sureagavome į nelaimę, tuo didesnė tikimybė iš jos išlipti su mažiausiais nuostoliais. Geriausiai apsisaugo tie, kurie tiksliausiai numato grėsmę ir skiria išteklius jai įveikti. Ir nebūtinai įspėti grėsmę yra sunkiausia dalis – visi žinome, kad pasensim, bet senatvei nekaupia netgi tie, kurie finansiškai galėtų net labai ir neįsitempę. Tiesiog kažkur tarp žmogaus proto sluoksnių plyti saugumo iliuzija. Iliuzija, kad to nenutiks, o jei nutiks, kažkas (greičiausiai, valstybė) manimi pasirūpins. Niekas taip nedžiugina žmonių, kaip jų iliuzijų patvirtinimas, ir niekas jų taip nesiutina, kaip jų dekonstrukcija. Todėl taip dažnai laimi populistai. Nenustebčiau, jei atsirastų politinė jėga, žadanti priversti elektros tinklų operatorių garantuoti žmonėms, jog jų laidai visada bus sutaisyti per kelias dienas.
Liepos 28–29 d. audros atveju, panašu, didžiausias veiksnys buvo laikas. Juk joks olimpietis, gaisrininkas ar prezidentas nebūtų galėjęs apsaugoti medžių ir elektros stulpų nuo virtimo. Ir tai tarsi buvo suprantama. Žmones labiausiai piktino ilgas padarinių šalinimas – kai kuriose vietovėse elektros jie neturėjo savaitę. Gyventi savaitę be elektros, o tai paprastai reiškia ir be vandens bei maisto gaminimo galimybės, yra daugoka. Ir taikos sąlygomis neatrodo labai normalu. Ypač pagalvojus, kad taip galėjo atsitikti ir žiemą. Kuo tada žmonės šildytųsi? Nelabai norisi galvoti, kas būtų, jei tokios pasekmės nutiktų žiemą, tačiau yra nemažai žmonių, kuriems apie tai pagalvoti įeina į pareigas. Tiesa, nepaisant nenoro, man, kaip ir kitiems gyventojams, tokį variantą apsvarstyti taip pat privalu. Kad ir neišsamų, bet planą B turėti reikia.
Taigi apie planus A ir B, arba ką kas gali ir turi padaryti, kad pasirengtų tokioms ar panašioms situacijoms ateityje. O jų tikrai bus.
Įdomu, kad viešumoje garsiausiai nuskambėjo kaip tik ateičiai neesminiai klausimai. Pirmas, kodėl neišsiuntė įspėjamųjų SMS. Greičiausia todėl, kad jų siuntimo algoritmas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dabar neabejotinai jis bus patikslintas, kad būtų aišku, kokiais atvejais siunčiamos įspėjamosios žinutės. Nepaisant kažkieno bambėjimų, kad siunčiama per dažnai.
Taip pat daug bruzdesio buvo, o gal dar ir bus, dėl kompensacijų mokėjimo už ilgą remontą stichinės nelaimės atveju. Normalaus gedimo atveju – tai neabejotinai svarbus klausimas, nes jis drausmina ESO. Tačiau stichinės nelaimės atveju jiems spaudimo dirbti greitai ir taip pakanka. O šių kompensacijų dydis nėra toks, kad žmonėms bent kiek padengtų nuostolius, ištikusius dėl elektros nebuvimo, mat daugiausia jie susiję su šaldikliuose buvusiais produktais, pavyzdžiui, šio derliaus savo sodo braškėmis. Jų finansinė vertė labai maža, o emocinė gali būti didelė. Jų praradimas žmones erzina ir liūdina, bet ženklios materialios žalos nepadaro. Daug svarbiau, kad žmonės būtų apsidraudę turtą ir draudimo bendrovės būtų pajėgios nuostolius padengti, kai sugriaunami statiniai ar sunaikinamas ūkininkų derlius. Beje, nereikėtų stebėtis, kad gausėjant stichinių nelaimių, draudimas brangs.
Viena svarbiausių grandžių, kurią, kaip paaiškėjo, reikia neabejotinai taisyti, tai informacijos teikimas gyventojams. Visų pirma tam, kad nekiltų panika, ypač turint omenyje, jog įvairūs ryšių sutrikimai gali būti ne tik dėl gamtos išdaigų. Antra, kad žmonės galėtų priimti sprendimus, ypač su ligoniais ar mažais vaikais – pavyzdžiui, imti ir išvažiuoti į artimiausią veikiantį viešbutį. Galiausiai dėl to, kad žmonės nukentėjo, ir bent jau aiškumo jiems galima parūpinti.
Logiška būtų turėti komunikacinę komandą valstybės lygiu, kuri įsijungtų bet kokios nelaimės atveju. Panaši informacinė organizacija, kuri veikė per kovidą, būtų labai pasitarnavusi šios audros metu ir po jos. Jos gali prireikti pačiais įvairiausiais atvejais, kurių net nenoriu įvardinti. Informaciją teikiantys žmonės neturi būti to dalyko profesionalai, tik pagal pastarųjų paruoštą atmintinę bendrauti su žmonėmis. Lietuvoje pasiteisino savanorių iniciatyvos, svarbu tik, kad jie būtų suorganizuoti.
Šiandien įprasta, kad informaciją didelėse organizacijose teikia robotai. Tačiau nelaimių atveju būtinas žmogaus balsas, nes kai nervas, tai robotas neguodžia, ypač vyresnių žmonių. Beje, įprastinės instrukcijos tokiais atvejais irgi netinka, o kiekvienai galimai situacijai jų neprikursi.
Kita didelė kaltinimų grupė teko ESO (energijos skirstymo operatoriui), paprastai kalbant – už fizinį elektros tiekimą vartotojams atsakingai įmonei. Kad ji neturi pakankamai pajėgumų, kad nepasirūpino laidų pakišimu po žeme, kad turi pelno ir pan. Negaliu vertinti, ar įmonė iki audros ir po jos veikė geriausiu būdu. Tačiau yra bendri dėsniai visoms panašioms situacijoms. Net ir geriausiai pasiruošę kelininkai negali iš karto išvalyti gatvių, jei sniegą drebia valandomis, net ir geriausiai pasiruošę logistai negali pristatyti visų krovinių Kalėdoms, net ir geriausiai suplanuoti miestai stovi kamščiuose piko valandomis. Klausimas tik laipsnio – ilgiau ar trumpiau. Bet kokia viena įmonė negali laikyti didelių rezervų, ypač žmonių. O šiuo atveju reikalingi konkrečios kvalifikacijos žmonės, savanoriai, skirtingai nuo informacijos skyriaus, netinka. Vis dėlto galimybė pasitelkti papildomų pajėgų iš panašių sektorių, matyt, yra, o tokias galimybes plėsti yra viena iš krypčių.
Praėjus kiek laiko ESO komentavo apie vidines priemones, kurių imsis, idant kita audra pakenktų mažiau, pavyzdžiui, daugiau elektros kabelių po žeme, platesnės medžių proskynos, greitesnės pažeidimų radimo technologijos ir kiti tinklo paturbinimai. Šie sprendimai puikūs, bet brangūs ir riboti. Todėl bet kuriuo atveju atsitikus didelei audrai, daliai gyventojų sėdėti be elektros vis tiek teks. Gal vietoj savaitės – penkias dienas, o vietoj penkių – tris. Todėl planas B – visų gyventojų papildomas pasirūpinimas savo saugumu – neišvengiamas. Pirkti generatorių gali skambėti egzotiškai, bet vertėtų turėti omenyje, kad daugelyje šalių be jų žmonės neišsiverčia ir neaudringu metu. Kita priemonė – saulės elektrinės su baterijomis. Žinoma, ne visi turi kur vienus ir kitus pastatyti, bet būtent atokiau gyvenantiems ir yra aktualiausia turėti alternatyvius energijos šaltinius, nes jų laidus taiso paskiausiai. Padidėjus šių priemonių paklausai, padaugės ir gamintojų, o tai reiškia, kad daugiau žmonių galės juos įpirkti ir sėkmingai naudoti.
Beje, planas B (kaip atsarginis) turi ir plano A (pagrindinio) elementų. Elektros tinklų operatorius yra natūralus monopolistas (todėl reguliuojamas), nes tinklas yra vieninga sistema, kur viduje konkurencija negalima. Tačiau galimybė turėti elektrą be tinklo galėtų būti postūmis rastis kitoms elektros tiekimo technologijoms, o tam reikia kritinės masės pavyzdžių.
Tačiau planas B apima ne tik technologinę-ekonominę-organizacinę, bet ir bendražmogišką dedamąją. Ilgai netrukom nuo valstybės atkūrimo, jau ir pripratom būti vartotojiška visuomene. Ne tik vartodami daiktus ir jų pirkdami daugiau nei mums reikia. Ne tik vartodami gamtą ir aplinką jos netausodami. Bet ir vartodami valstybę. Labai gerai žinome, kokias teises mums valstybės vardu politikai prigarantavo. Šventai įsitikinę ir pasipiktinę einame visų jų reikalauti – iš savivaldybės, vyriausybės, atskirų įstaigų ir ministerijų. Ir tais atvejais kai reikia, ir kai nelabai, ir tais, kai tą valstybę atstovaujantys konkretūs pareigūnai ar darbuotojai tiesiog negali mums tų paslaugų suteikti. Fiziškai negali, nes reikalavimų daugiau nei tų paslaugų davėjų jėgos. Ypač stichinių nelaimių metu.
Stichinės ir panašios daugelį paliečiančios nelaimės yra geriausias laikas nepabūti valstybės vartotojais, o pabūti piliečiais, kurie ją pastiprina. Galima pabūti susirūpinusiais piliečiais ir kaimynais teisinga to žodžio prasme – ne rašyti skundus seimui, vyriausybei ir prezidentui, o padėti klausimus spręsti. Ar su planu A, ar su planu B – ateiti su savo rankomis ir galva į pagalbą institucijoms ar su savo benzopjūklu ir generatoriumi į pagalbą kaimynams. Beje, tai geriausias langas susikurti bendruomenėms, kurioms pasireikšti įprastomis sąlygomis erdvės yra nedaug.
