Žmogui būdinga gyventi apsimuturiavus iliuzijomis. Kad kitiems labiau sekasi – juos labiau myli ir jiems mažiau skauda, jie gauna atlyginimą mažiau dirbdami ar apskritai už nieką. Kad kitur dangus mėlynesnis, žolė žalesnė, visuomenė draugiškesnė, protingesnė ir visaip kitaip šaunesnė. Ir kad kadaise gyventi buvo ramiau, aiškiau ir paprasčiau. Be abejo, svarbiausia, saugiau. Bet nebuvo.
Atskirai paėmus neabejotina, kad kartais kitam geriau sekasi, kitur pigesnis vynas ir daugiau šviečia saulė, bet iš principo pasaulis surėdytas gana proporcingai ir vienus gerumus atsveria kiti blogumai. Taigi mūsų pretenzijas gyvenimui ar kūrėjui pagrįsti būtų sunku. Kadangi šiuolaikinis vakarietis savo minčių nei į likimą, nei į kūrėją labai nekreipia, tas menkai pagrįstas pretenzijas jis pateikia politikams. Prezidentui, vyriausybei, merui ar ministrui. Juo asmenybė ryškesnė ir atviriau bendraujanti, juo labiau maga jam tuos savo norus pateikinėti. Prieš rinkimus jų pasitaiko ypač juokingų (antai kai kurie politikai žada garantuoti piliečiams orumą), bet pakalbėkime apie pačią rimčiausią – pretenziją į garantijas ir saugumą.
Nenuostabu, kad saugumas yra didžiausias troškimas daugeliui žmonių – tai glūdi instinktuose. Tačiau kaip to saugumo siekį ir lūkestį formuluojame protu? Antai amerikiečiai balsavo už Donaldą Trumpą trokšdami sienos su Meksika, Vokietijos radikalai įgarsino norą gyventi tik tarp savų, o britai jį net įgyvendino priimdami Brexitą; Rusijoje noras sugrąžinti Sovietų Sąjungą tapo viena iš Ukrainos užpuolimo priežasčių. Visais atvejais iš iniciatorių skambėdavo mintis, kad vienaip ar kitaip atsitvėrus gyvenimas tampa stabilus, saugus ir teisingas.
Bet istorija sako ką kita. Kiekvienos šalies gyvenime būna santykinio stabilumo tarpsnių, bet ilgoje laiko skalėje visada raudonais brūkšniais eina karai, marai, sukilimai, revoliucijos, valdžios teroras prieš savo piliečius, teroristų išpuoliai ir kiti kataklizmai. Jokio garantuoto stabilumo ir saugumo.
Maža to, žmonės visada susidurdavo su gamtos stichijomis. Jie labai stengėsi iš jos iškovoti saugumo ir stabilumo gabalėlį sau – stogą virš galvos, šiltesnį būstą, maisto atsargų, ginklus ir pan. Kai gamta didžiąja dalimi buvo pajungta arba „sutvarkyta“ pasitelkus technologijas (tiltai, užtvankos, vandens, šilumos ir elektros tiekimas, žemės ūkis ir maisto pramonė), susifokusuota į visuomenės gaivalus.
Taigi chaosas yra mūsų gyvenimo nuolatinė realybė. Kartais jis tik mirguliuoja fone, atnešdamas mums tokius siurprizus kaip smarkiai pabrangęs šildymas ir maistas, liga, atleidimas iš darbo, dėl aviatorių streiko sužlugusios atostogos ar dėl sausros nudžiūvę gėlynai. Tačiau kartais trenkia visa jėga, kaip kovido pandemija, Rusijos atvira agresija ar žemės drebėjimas Turkijoje. Sutikime, padarinių nėra ko lyginti, bet mąstymo eiga ta pati. Mes galvojam, kad pasaulis sugedo. Bet jis visada toks buvo. Žmogus visada kovojo su grėsmėmis aplink jį ir anksčiau ta kova anaiptol nebuvo lengvesnė.
Kada galėjo būti tie saugūs laikai? Kai žmonės urvuose slėpėsi nuo laukinių žvėrių, kai skėrių būrys galėjo sunaikinti metų maisto atsargas, kai žudyti ir grobti žmones į vergovę buvo norma? Kai dėl atviros kanalizacijos miestuose žmonės masiškai mirdavo dėl užkrečiamųjų ligų? Ar kai dėl industrinės revoliucijos buvo toks darbo jėgos perteklius, kad dirbti tekdavo bet kokiomis sąlygomis? Gal manoma, kad Lietuvos kaime gyvenimas buvo saugus ir idiliškas? Kokia buvo parodomojo sovietinio stabilumo ir visuotinio užimtumo kaina, net neaptarinėsiu. Tad kurioje istorijos vietoje glūdi tas saugumo ir stabilumo rojus, lieka paslaptis. Jis yra tik mūsų iliuzija, wishful thinking.
Jei šie žmogaus psichikos mechanizmai veikia taip intensyviai, gal jie padeda mums išgyventi, tačiau tikrai nepadeda tvarkytis su grėsmėmis. Iliuzijos yra mažiausiai konstruktyvus mąstymo būdas.
Tačiau gal visa tai galioja tik didžiosioms stichinėms nelaimėms ir grėsmėms? Gal apčiuopiamesnius kasdienybės reiškinius išmokome valdyti? Kažkiek valdyti galime: gyvename namuose su šildymu ir elektra, vandens tiekimu, turime skiepus ir sveikatos apsaugą, socialinę paramos sistemą, lėktuvus ir traukinius. Tačiau kas atsitinka, kai užsninga kelius, oro uoste sutrinka informacinės sistemos, audra nutraukia elektros tiekimą arba negalime patekti pas norimą gydytoją? Mus tai rimtai išmuša iš vėžių, ir ne tik dėl to, kad negauname norimos paslaugos, bet ir dėl to, kad pajuntame garantijų praradimą. Tarsi mus apgavo – neištesėjo kas pažadėta. Ir kas taip bjauriai su mumis pasielgė? Aišku, kad valdžia. Kuri turėjo (nežinia) ką padaryti, bet neleisti, kad taip nutiktų. Iš čia garsusis kvietimas „Darykite ką nors!“, kurio įkvėptieji tik dar daugiau priskaldo malkų.
Pasaulinis vyksmas yra tikimybinis, ne determinuotas. Todėl jokių garantijų tiesiog būti negali. Tuo tarpu žmogus, manydamas, kad tos garantijos gali ir netgi privalo būti, stengiasi išsirūpinti sau kuo daugiau tikrumo dėl ateities. Kiti žmonės ir ypač žiniasklaida tokius norus labai palaiko, nes supranta – kiekvienas to saugumo norėtų. Turėdamas galios svertą kaip rinkėjas, žmogus moka savo balsu už iliuzijos palaikymą – pažadą suteikti garantijas. Atskiram žmogui kainuoja tik tiek – balsą rinkimuose. O realiai demokratinėse valstybėse už visas garantijas moka mokesčių mokėtojas. Ta prasme aš moku už jus, jūs už mane ir mes visi kartu stipriai susistiprinam saugumo iliuziją, kurdami sistemas, kurios garantijų nesuteikia, o dažnai ir šiaip prastai veikia.
Pakalbėkime apie saugumo gaminimo instrumentus. Tarkime, kad pasaulio stochastinę prigimtį suvokiame ir suprantame, kad tam tikrų įvykių negalime išvengti. Tokių, kaip užpiltas butas, avarijoje sugadintas automobilis, liga, senatvė ar vaikų mokslų išlaidos. Tokiems dalykams išmokome stebuklingą žodį „draudimas“. Draudimas yra rinkoje funkcionuojantis ir save išlaikantis rizikų valdymo instrumentas. Jis remiasi tuo, kad įvykis neatsitinka visiems apdraustiesiems vienu metu, todėl daugumos įmokas galima nukreipti to nedaugelio, kuris patyrė įvykį, išmokoms. Deja, bet draudimas galimas ne visų bėdų atveju, o viešajame diskurse šis žodis vartojamas ten, kur draudimu nė nekvepia.
Draudimo mechanizmą galima pritaikyti tik esant tam tikroms būtinoms sąlygoms. Pirma, įvykis turi tikrai būti tikimybinis – negalima iš anksto žinoti, ar jis įvyks. Antra, apdrausti galima tik panašios rizikos asmenis. Trečia, visos dalyvių įmokos turi padengti visas išmokas visą laikotarpį.
Draudimo principą lengviausia suprasti nelaimingų atsitikimų atveju: gaisro, avarijos, traumos, audros pasekmių ir pan. Bet jis visai netinka senatvės, eilinės ligos, smulkių automobilio gedimų atveju. Automobilių draudikai sprendžia šią problemą įvesdami franšizę, privatus sveikatos draudimas paprastai riboja išlaidas stomatologijai ir kitoms sritims, kur poreikis beveik garantuotas.
Tačiau nei pensijų, nei viešasis sveikatos draudimas šios sąlygos neatitinka iš esmės. Tai, kad Sodros pensija ir sveikatos finansavimas iš ligonių kasų vadinami draudimu, įneša daug painiavos. Žmonės mano, kad jie už tai sumokėjo – kaip kad yra privačiame draudime, nes tai, kaip minėta, yra atsiperkanti veikla, tik kaip tokia ir funkcionuojanti. Žmonės dažnai mano, kad jų įmokų pinigus kažkas pasisavino, kad juos apgavo. Atskirais atvejais taip gali būti, bet labai retai. Tai sisteminis trūkumas. Nes senatvė yra ne tikimybinis, o determinuotas įvykis – t. y. ji tikrai ateis, jeigu iki to laiko nenumirsim. Todėl senatvės rizika negalima pasidalinti.
Rinkoje egzistuoja toks produktas kaip kaupiamasis draudimas, kurį galima taikyti pinigams kaupti esant planuojamai rizikai, bet kaupia juos sau atskiras žmogus.
Tuo tarpu atskiro žmogaus Sodros pensijų ir sveikatos įmokos su išmokomis ne tik nesueina, bet ir negali sueiti – jų suvesti nesiekiama. Nes šios abi sistemos yra perskirstomosios – vieni gydosi, kiti moka. Vieni dirba, kiti gauna pensiją. Po to tie, kurie dirbo, gauna pensiją iš tuo metu atėjusios naujos dirbančiųjų kartos. Niekam šioje sistemoje neįdomios atskiro gavėjo ar mokėtojo pastangos tų rizikų išvengti (sveikatos atveju) ar išmokėti išmoką tuo būdu, kuris patogus gavėjui (pavyzdžiui, anksčiau ir didesne suma, nes reikia dantų implantams).
Kad ir iš kurio kampo žiūrėtumėm į pensijų, sveikatos ir netgi švietimo sistemas, jos vienoms grupėms naudingos kitų sąskaita. Nes perskirsto ne tik tarp kartų, bet ir tarp ligų, mokyklų tipų, skirtingo dydžio pensijų gavėjų. Kuriuos tuo metu politikai išgirsta, pagal tuos sistemą ir „pataiso“. Dėl to nuolat gyvename pensijų, sveikatos ir švietimo reformų laikotarpiu. Daugelis mano, kad būtent dėl to jos prastai veikia ir negarantuoja mums tų gėrybių, kurių mes taip norime – saugumo senatvėje, gydymo susirgus, išsilavinimo baigus mokymo įstaigą. Aišku, prastos ir nuolat keičiamos sistemos situaciją tik pablogina, bet ir kitose šalyse nėra rasti šių garantijų teikimo mechanizmai. Ir pensijų, ir sveikatos apsaugos sistemos yra didžiulėse skolose, o krintanti švietimo kokybė ir segregacija bado akis net pačiose brandžiausiose demokratijose. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį laužo galvas, kaip išeiti iš šių spąstų, bet atsitrenkia į garantijų iliuzijos sieną. Ryškiausiai matomas pavyzdys – geltonosios liemenės Emmanueliui Macronui bandant bent kiek pakelti privilegijuotų sektorių darbuotojų pensijos amžių Prancūzijoje.
Kas belieka žmogui, jei tuščios iliuzijos jo neįkvepia? Naudotis kitais dviem dorojimosi su ateities neapibrėžtumu būdais – rizikų diversifikavimu ir savo galimybių gerinimu, rizikai ištikus. Tai apima ne tik ir ne tiek skirtingo turto ir pajamų įgijimą, kiek gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Pavyzdžiui, gebėjimą imtis visai naujo darbo (kaip tai dažnai nutinka emigrantams). Mokytis visą gyvenimą. O svarbiausia gebėjimų dalis yra mentalinė – operatyvinėje proto dalyje laikyti mintį, kad saugumo garantijų nėra ir negali būti.
