Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Agresyviems režimams tai šen, tai ten aštrinant savo kovą prieš Vakarų pasaulį, turim priverstinai gerą progą permąstyti, kas tos vakarietiškos vertybės yra. Filosofė Chantal Delsol („Prisiminti ir vėl kartu mokytis“, in: NŽ-A, Nr. 6) teigia, kad tai yra asmens laisvė, neginčijamas kiekvieno žmogaus orumas ir subsidiarumas, t. y. tikėjimas, kad paprastas žmogus gali pasirūpinti savo reikalais. „Čia Europoje, mes esame giliausiai įsitikinę, kad paprastas ir be ypatingo išsilavinimo žmogus yra pajėgus, lygiai kaip ir mokslininkas, taikos metu spręsti savo gerbūvio kėlimo ar gamtos apsaugos klausimus“. 

Sutinku su filosofe dėl išvardytų vertybių svarbos, bet nesutinku, kad Europoje tokio įsitikinimo esama, netgi negilaus. Pakalbėkime apie valdžios pasitikėjimą žmogaus sprendimais ir leidimą, kaip autorė naudoja pavyzdį, „vaikui pačiam užsirišti raištelius“.

Ar tikrai mus, vakariečius, yra persmelkęs tikėjimas, kad (paprastas) žmogus geba rasti ar pakeisti darbą, susiplanuoti išlaidas, priimti sprendimus dėl vaikų auklėjimo ir mokymo, atsidėti pinigų ar nusipirkti draudimą nelaimių atvejams? Politiniuose dalykuose to pasitikėjimo kol kas galime sakyti kad yra, bet tik ne socialiniuose ir ekonominiuose. Nors po kiekvienų rinkimų kyla banga norinčiųjų įvesti kandidatams bent kokį protingumo cenzą, tokios iniciatyvos nurimsta prisiminus, jog piliečių teisė rinkti yra demokratijos pagrindas. Tačiau niekaip neprisimenama, kad piliečių teisė rinktis yra ir sėkmingos ekonomikos pagrindas, o socialinės rūpybos sistemos tiesiogiai veikia žmonių kasdienius sprendimus. 

Šiuolaikinė ES šalių socialinė rinkos ekonomika kaip tik ir pasižymi visuotinėmis socialinės rūpybos sistemomis. Kaip antai, kodėl privalu leisti vaikus į mokyklą? Ar tariama, kad be valdžios paliepimo žmonės vaikų į mokyklą neleis? Jei tiesiai politikų paklaustumėm, esu tikra, kad į kamerą atsakytų: ką jūs, mes gi nemanom, kad tėvai nepajėgūs priimti sprendimų, kurie jų vaikams būtų geriausi. Tačiau už uždarų durų pasakytų, kad, žinoma, negali – juk tėvai nieko nesupranta, ypač neturintys specialaus išsilavinimo. Todėl reikalingos privalomos tvarkos, nuo kelerių metų vaikus reikia leisti į pirmą klasę, kaip kasmet pateikti standartizuotą sveikatos pažymą, kokius literatūros kūrinius mokykloje skaityti ir kaip juos suprasti, kaip kirčiuoti savo vardą ir (ne)leisti pridėti druskos į sriubą. Prievolėms pajungiami vaikai, tėvai, mokytojai ir net gydytojai. 

Analogiškai elgiamasi su žmonių senatve. Einamosiomis įmokomis finansuojama pensijų sistema – kaip esminis principas – su subsidiarumu neturi nieko bendro. Tai kažkodėl vadinama kartų solidarumu, nors solidarumas implikuoja laisvą pasirinkimą. Kiekvienas žmogus žino, kad pensijos reikės, nes senėjimas yra gamtos faktas. Tačiau būtent įkandin Europos pusė pasaulio XX a. įsivedė sistemą, eliminuojančią asmeninius pasirinkimus. PAYG sistema perskirsto lėšas ir tarp kartų, ir tarp skirtingas pajamas gaunančių vienos kartos žmonių. Reglamentuota pati prievolė mokėti, kiek mokėti, iki kada mokėti, kiek reikia būti išdirbus ir kokio amžiaus norint į pensiją išeiti ir t. t. Jokio varianto žmogaus sprendimui pasireikšti. Vien kvailas pasitikėjimas, kad kitos kartos uždirbs pakankamai (juk jos ir neuždirba, visų pirma dėl nepalankios demografijos). Net antroji pensijų pakopa – įkurta prievartinės pirmosios atsvarai – laisvės pasirinkti turi minimaliai. Pradžioje galėję rinktis fondus pagal riziką ir pelningumą, žmonės privaloma tvarka buvo nukreipti į fondus pagal amžių. Juo žmogus vyresnis, juo mažesnė grąža ir rizika jam leidžiama, net kai žinoma, jog vadinamieji konservatyvūs fondai nieko neuždirba. Negana to, šiandien galioja tvarka, kad sukakus amžiui sukauptos II pakopos pensijos negalima pasiimti, reikia būtinai pirkti anuitetą (periodines išmokas iki gyvenimo pabaigos), net atėmus administravimo išlaidas lieka simbolinė suma. Mat esą žmogus išleis ne tam, kam reikia (sic!) ir pensijoje skurs, negavęs tų papildomų 10 eurų. 

Pacientui ir netgi jo gydytojui nevalia pasirinkti brendinio vaisto būtent dėl to, kad nepasitikima, jog gydytojas tikrai paskirs tinkamiausią. Netgi siūloma uždrausti tam tikras draudimo rūšis, nes sprendėjai mano, jog žmonės jas pasirenka be reikalo. Dažnai tenka girdėti sprendėjus stebintis, kodėl tie pacientai nori rinktis gydytoją, o tėvai – vaikui mokyklą, užuot kreipęsi, kur priskirta. Ir, be abejo: tikrai negalima lietuviui leisti nuspręsti, kaip jis nori (viešai) kalbėti ar, neduokdie, parašyti, nes gi nemokšiškai ir neatsakingai su savo kalba elgiasi.

Pavyzdžių iš kitų sferų netęsiu, nes jų apstu, jei dar kas nors nepastebėjo, kad valstybė riboja ir nurodinėja piliečiams labiau nei šiuolaikiniai tėvai savo mažiems vaikams. Nepasitikėjimas piliečio sprendimais veši toli gražu ne tik Lietuvoje – vienose šalyse tai labiau matyti sveikatos, kitose švietimo ar pensijų sistemose, tačiau visur matyti puikiai.

Toks požiūris ne tik pažeidžia esmines Vakarų vertybes, griauna piliečių tarpusavio solidarumą, riboja laisvę ir stipriai sumažina bet kokių sistemų ekonominį efektyvumą. Tai veikia ir mūsų saugumo situaciją.

Žmogaus gyvenimo be krizių nebūna. Asmeninių ir ekonominių, ekologinių, geopolitinių. Atrodė, kad bent viena karta Europoje galės pragyventi be karo greta. Pasirodo, negali. Ir dabar jau šnekama, kad žmonės tokie protingi ir atsakingi, kad patys susiorientuos, ką veikti karui ar kitai nelaimei atsitikus. Tie patys, kurie negali nuspręsti dėl savo vaikų mokymo, jų maitinimo, pensijų pinigų panaudojimo ir kitų elementarių dalykų? Ims staiga ir prisimins visi masiškai tą asmens atsakomybę, kurios niekada nepraktikavo ir nepatyrė? Nematau nė menkiausio pagrindo tuo kliautis.

Reikia pastebėti, kad nemažai daliai žmonių nepasitikėjimas jais patinka. Jie visai nenori daryti bent kiek rizikingesnių sprendimų ir prisiimti už juos atsakomybę. Tačiau kuo mažiau tų sprendimų darai, tuo mažiau jų daryti norisi. Kuo mažiau rizikos turi, tuo dar daugiau nori saugumo. Bet kai galų gale ateina diena X, kai sprendimą padaryti privalai, nes nėra kam jį nustumti, tai lieki prie suskilusios geldos. Geresniu atveju palūžęs, blogesniu – sulūžęs. 

Tenka konstatuoti, jog subsidiarumas nėra europiečių visuomenės pranašumas, jo tiesiog nebėra. Jei kokiu stebuklingu būdu būtų atstatytas, jis tikrai būtų didžiulis pranašumas – efektyvaus ūkio ir laimingesnio žmonių gyvenimo prielaida. Svarbiausia, leistų žmonėms labiau įsitraukti į savo gyvenimą – būsena, kurios šiuolaikiniam Vakarų žmogui trūksta labiausiai. Kol kas jokių prielaidų subsidiarumo atgimimui nematau – valdžia nepasitiki žmogumi, o žmonės to pasitikėjimo ir neprašo, jie prašo gatavų vaisių: pinigų ir saugumo iš valdžios. 

Chantal Delsol savo tekste mini Kiniją, kuri esą šiandien reprezentuoja rinkos santykius. Nieko panašaus: Kinija negali reprezentuoti to, ko neturėjo ir neturi. Valstybinis kapitalizmas yra labiausiai rinkos santykiams prieštaraujanti ir juos naikinanti sistema. Joje nėra rinkai būtinų sąlygų: nuosavybės apsaugos, laisvos konkurencijos, nešališkų teismų. Kinija neturi jokių šansų rinkos ekonomikos srityje ir jos šiandienė ekonominė krizė tą ryškiai liudija. Klausimą kelčiau kiek kitaip: kiek Kinijos modelis yra toks, nes kiniškas, o kiek – kad komunistinis? Juk Taivanas yra tiek pat kiniškas, o ekonominė sąranga yra visai kitokia, labai artima Vakarų demokratijoms. 

Subsidiarumo prasme labai įdomus yra Singapūro pavyzdys. Jų politinė sąranga nėra europietiška, tačiau socialinė apsauga nuosekliai ir giliai remiasi subsidiarumo principu. Jų sveikatos sistemos efektyvumas (kokybės ir kainos santykis) yra geriausia, kas šioje srityje pasiekta pasaulyje, o priežastis, kodėl jos negalima diegti kitur, kaip tik yra didelis pasitikėjimas žmonių sprendimais. Lietuvoje neįsivaizduojama, kad žmogui būtų leista tiek daug spręsti dėl savo sveikatos lėšų kaupimo ir panaudojimo, kaip Singapūre. Pas mus tai visai ne paciento reikalas, todėl šalia viso kitko valstybė aktyviai užsiima paslaugų ribojimu, net jei pacientas metų metais dėl jokių paslaugų nesikreipė, mat jo pinigai seniai sunaudoti bendroje kasoje.

Šiandien Vakaruose orumas įgijęs itin materialius pavidalus. Singapūriečiui nėra neoru gydytis keliavietėje palatoje ir gauti gerą gydymą, o europiečiui – neoru. Net jei to kaina yra gerokai prastesnė paslauga. Europiečiui svarbiausia formali išorinė lygybė. 

Subsidiarumo principas suponuoja ir teisę klysti, kas Vakarų visuomenėms yra tabu, nepaisant psichinės sveikatos specialistų balso, kad tai žaloja žmonių psichiką. Tai žaloja ir ekonomiką, ir visuomenės bei atskiro individo sveikatą, nes atima iš jų galimybę kurti. 

Sakom, kad duodam individui laisvę rinktis, bet neduodam; sakom, kad orus nelygstamai, bet orumą siejame su pajamom; sakom, kad leidžiam klysti, bet kiekvienai klaidai taisyti įsteigiam kontrolierių ar tiesiog draudimą. Nieko keisto, jei mūsų oponentai kalba apie supuvimą. Vakarų visuomenės karo akivaizdoje pasirodė tikrai gerokai papuvusios. Tik ne dėl tų priežasčių, kuriomis yra kaltinamos, o dėl to, kad nebėra tokios, kokiomis save vadina. 

Grįžtant prie ieškojimų, kuo europiečiai gali laimėti prieš rytiečius, nematau kito varianto, kaip jau išvardintos laisvės ir individo autonomijos vertybės. Bėda tik, kad jų seniai nesilaikom ir dauguma jau spėjo su jomis susvetimėti. Būtent dėl to sužlunga bet kokios dereguliavimo iniciatyvos – politikai ir valstybės tarnautojai realiai bijo, kad nepatikrinus n+k pažymų pasipils lūžiai, gaisrai, apsinuodijimai ir apgavystės beigi piliečių skundai, kodėl jais nepasirūpinta. Juk esą dorai atsakyti už išklibusią šaligatvio plytelę gali tik miesto meras, už pasaulinių ekonominių procesų pasekmes – tik prezidentas. Su tokiomis nuostatomis ir be karų bei ekonominių krizių toli nenuvažiuosim. Esmė nėra kaip nepralošti Rytams. Veikiausiai Vakarai patys užkrės Rytus savo ydomis, o turint omenyje jų autokratijas, mes būsime pranašesni. Bet vargu ar tai mus guos.