Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Sveikas, redaktoriau,

Laišką rašau paplūdimyje, pajūryje. Oda apėjusi sūrymu, danguj į priešingas puses nuskrenda du naikintuvai ir žuvėdros kreivė, kuri labiau primena pramogautojo paleistą bumerangą. Tolumoje tanklaivis, greičiausiai pilnais viduriais juodo išganingo skysčio, o aš tysau ant kranto – jūros išmestas ir vandens glamonėtas, apčalpytas pagalys, be jokio tikslo ir paskirties, gleimėtas. Tiesiog artefaktas. Bangų atšerpetojusios dantenos, kamuojamos vasariškos parodontozės, gviešiasi mano kojų. Dantys, anot mokslininkų, kylant vandens lygiui žemės atsikanda vis daugiau. Viskas traukiasi, regis, ciklas apsisuka ir juda atgalios. Kažkada išropojome iš vandens, nusimetę uodegas ir paslėpę po oda rudimentines žiaunas, vėl po truputį grįžtame į vandenis, į priešistorinę Litorinos jūrą. Virš bangų nasrų jėgos aitvarai kyla, leidžiasi, grįžta, prasilenkia, vienas keičia kitą. Labai panašūs į mėnulius-delčias ir, regis, taip chaotiškai judėdami baigia sujaukti nusistovėjusią Saulės sistemos, kurią gviešiasi okupuoti ir kosmoso turistai, tvarką ir struktūrą. Saulės sistemoje dievo irgi tuoj nebeliks, jį turistų padermė išvarys kaip ir iš bažnyčių. Stambiakūnių kirų armija budi ant kranto – pasieniečiai. Laukia. Ko jie laukia? Pabėgėlių? Greičiausiai tik ėdesio, kurio parūpina pati gamta, jūra, išmetanti kokią gaišeną, moliuskų, ir poilsiautojai, su krepšiais kiekvieną dieną migruojantys iš žemyno gilumos į pakrantę. Tokios pratybos, manevrai. Ryte pakrantę okupuoja, o vakare atsitraukia. Lyg veikiami mėnulio traukos. Ir tai mūsų platumose tęsiasi kokius 3 mėnesius, o perspektyvoje manevrų trukmė greičiausiai ilgės. Vakare visi kaip susitarę sėda ant dviračių, elektrinių paspirtukų (kažkoks nesusipratimas, kaip jie gali būti paspirtukai, kai jų niekas nepasispiria) ar kitų elektra varomų gyvulių ir patruliuoja dviračių taku palei pakrantę. Toks tas peizažas. Nors, tiesa, peizažai, kaip žanras, niekada nepatiko – kažkas pernelyg nekonkretaus ir išplaukusio. Peizažas visada yra tik fonas. Bent man. Fonas kažkam.

Tolumoje tanklaivis stumiasi vis pirmyn, o aš tysau – jūros išmestas ir vandens apčalpytas pagalys, ir rūpi man tik tiek, kaip išskalauti kasdienybės mazutu apsinešusias smegenis ir galvos ertmę užpildyti savimi pasirūpinančia tuštuma…

Visgi papasakosiu tau apie savo sūnų, nors veikiau ne apie jį, o apie… dantų krapštuką. Paprastą dantų krapštuką. Kadai prieš dvejus metus (sūnui tuomet buvę septyneri) ėjome Vilniumi, per tiltą ties Neries ir Vilnelės santaka. Per šį tiltą savo gyvenime turbūt esu perėjęs daugiausiai kartų. Greičiausiai iš kavinės. Sūnus tarp lūpų tai į vieną, tai į kitą pusę it pasimetusią avelę (o avelės kitokios ir nesu matęs) gainiojo tą medinį įnagį. „Žiūrėk, o jei aš jį, – dantų krapštuką jau laikė dviem pirštais iškėlęs į viršų it batutą prieš pradedant koncertą, – įmesiu į vandenį? Jis – į Nerį, paskui į Nemuną ir greičiausiai į jūrą, vandenyną… Ir gal kažkada jį sutiksiu?..“ – visa ši scena atrodė pernelyg pakylėta, pompastiška, kupina vaikiško entuziazmo ir atradimo džiaugsmo, kuris, regis, atsiranda supratus kažką esminga, atsiveriant naujai perspektyvai. Kitaip tariant, smegenyse užsimezgus naujai neuronų jungčiai. Dantų krapštukas, su greičiausiai kečupo palikta raudona dėmele ant smaigo, it keturvietė sportinė baidarė, sparčiai yrėsi į platesnius vandenis, įsiliejo į Neries greitkelį… Pamojo sūnus ir tiek tematėme. 

Perspektyva yra svarbi. Perspektyvoje yra įkalintas, įsipainiojęs laikas, jis joje gyvena, kaip ir judesys, slinktis. Iš kažko, į kažką. Erdvės ganykla, transformatorinė. Dailininkui tai daugiau nei aišku. O tas pats peizažas „be perspektyvos“ – tik blynas, bukinanti plokštuma, kitaip tariant, mirties slėnis, kuriame akis neturi kur pabėgti. Perspektyva įneša harmoniją, netgi legitimuoja hierarchiją, kuri gamtoje gaji ir ja paremta. Hierarchija – kuri neatima galimybės gyventi, veikiau priešingai – padeda išlikti. Čia jos tikrai nereikia maišyti su dusinimu, galia, mobingu ar kitais atpažįstamais žemiškais objektais.

Mano perspektyva – daugiau nei aiški. Visad ir bandžiau į pasaulį žiūrėti ne iš aukšto (bent taip esu linkęs manyti), o iš apačios, nuo žemės paviršiaus – žiūros taškas prisriegtas prie žemės plutos ar šaligatvio, grindinio. Tuomet supantys daiktai atrodo didesni, ilgesni ir jų šešėliai, atsiveria erdvė hiperbolizavimui, ne tik ironijai, bet ir empatijai. Net plaukiant stengiuosi akis iki ribos sulygti su vandens paviršiumi – tuomet atsiritanti menkiausia banga prilygsta Alpių kalnynui, o plūduriuojantis dantų krapštukas į akį gviešiasi įplaukti rąstu, milžinišku taranu. Nežinomame krante išmesto pagalio perspektyva. Viskas labai gerai matyti: paplūdimiu praeinančiųjų kojos, gulinčių mauduolių kūnų geometrija, plėšrių kirų povyzos, aptrupėjusios kriauklelės, dumblių kuokštai, išsibarstę plastikiniai vaikiški žaislai, nuorūkos, plunksna, virvagalis, akmenys, šapeliai, butelių kamšteliai.

Tolumoje tanklaivis, o aš tysau – jūros išmestas pagalys, nutviekstas saulės, laimingas. Akis tvirkina paplūdimio erotika. Tai erotikai vaikščiojantys prekijai su termosais įkyriai vis siūlo karštų kasdieninių čeburekų ir keptos duonos.

Eilinį kartą lįsdamas į vandenį atvėsti ir pasimatuoti dugną susizgribau, kad tarp mano lūpų – dantų krapštukas, greičiausiai likęs dar nuo pietų. Sūnus, dabar jau devynerių, tuo metu ant kranto spardė kamuolį ir ruošėsi gyvenimo varžyboms, čempionatui. Netolies ant smėlio tysojo kiniškas aitvaras, ant kurio sparno ryškiai švietė užrašas „Dragons“. Mane nupurtė elektra, išskrodė akimirkos žaibas – tai turiu padaryti DABAR. Dabar arba kito karto nebus. Vogčia paskubomis dantų krapštuko galu spustelėjau dantenas, iš jų ant medžio trykštelėjo kraujo lašas – ta raudona dėmelė atrodė įtikinamai, tikra. Netrukus jau į krantą bridau ryžtingai, pasišokinėdamas, dviem pirštais laikydamas dantų krapštuką, it batutą jau baigiant koncertą, nuskambėjus paskutiniam taktui, ir netvėriau garsiai sūnui šūktelti: „Aš jį radau!.. Atplaukė. Po dvejų metų…“ Sūnaus akys atrodė didelės – it oto. Ilga iliuzijos kelionė, didelės iliuzijos akys. Tolumoje tanklaivis, o aš tysau – jūros išmestas pagalys. Virš manęs jau ir tekantis bei vis ryškėjantis popietės mėnulis, kuris atrodė it išsipūtusi dėmėta burė. Kormoranų trikampis judėjo tanklaivio link. Juoda spalva traukia juodą.

Kultūra ir yra iliuzijų menas, melas, šventas melas, jei norite, nors tas „šventas“ man labai nepatinka. Kur bepasisuksi – visur kokia nors šventenybė ir šventųjų bendravimas. Nepadoriai gausi ta šventųjų kariuomenė. Nuo šventumo ir šventeiviškumo galima uždusti, juolab kai jis dažnu atveju galutinai virtęs preke. Bet turbūt uždirbti iš iliuzijų, kitaip tariant, iš žmonių bukumo, jokia nuodėmė. Kaip ir iš kokių eterinių aliejų. Prastų, nekokybiškų iliuzijų niekam nelinkėčiau – nuo jų skauda galvą, kaip nuo prasto alkoholio. Beje, kokia kokybiška bebūtų iliuzija – reikia nepamiršti, kad tai iliuzija. Sąlygiškumas disciplinuoja, o ir atvirkščiai – išlaisvina iš teisuoliškumo kalėjimo, kuris gimdo despotizmą, homofobiją, rasizmą, fašizmą ir fanatizmą. Iš šių ingredientų suplaktą kokteilį pro šiaudelį gurkšnojančiųjų, regis, vis daugėja, ir tai nejuokais kelia siaubą. Kaip kad revoliucionierius ar maištininkas turi nepamiršti, jog visada turi pralaimėti, nes kitaip baudžiasi tapti tuo, prieš ką kovota, baudžiasi pasiduoti tam pačiam valdžios ir galios diktatui („Drakonas mirė – šlovė drakonui“). Net nepastebėsite, kaip prie kokio vasarnamio, prekybcentrio, kranto ar sienos iškils subtilus getas. Nors getai iš esmės jau ir egzistuoja – socialiniai, psichologiniai. Juolab kai žmogus savo iliuziją nori primesti jėga, įtikinti, tuomet jau vienas žingsnis, kada šis nusilipdys bombą ir gins „tikrąją“ tiesą. O ją žinančiųjų ir trykštančių idiotišku beribiu optimizmu vis daugėja. Tuos, kurie išmano, kas yra „tikrosios vertybės“, „tikra šeima“ ar „tikras grožis“, geriau aplenkti 2 km atstumu.

Židininiai, ir tie, kurie prie židinio – jūs arčiau spiečiatės prie krikščionių dievo. Gerbiu, gražus tikintis žmogus, kiekvienas glaudžiasi prie savo šildymo sistemos. Bet man, kaip iš jūros išmestam pagaliui, artimesni dzeniški tuštumos plotai, tyrai, nors šviečiantys (čia dar klausimas, ar ten kas šviečia ir, apskritai, kodėl kažkur turėtų kas nors šviesti) ir iš labai toli.

Dabar ryškiausiai šviečia Astravas, migranto žibintuvėlis kokioj Belovežo girioje, degantis tanklaivis tolumoje, nors ne – ten tik šviesos žaismas, Fatos Morganos dūmų uždanga, šydas, ir jau to berniuko, sūnaus, pirštuose „po dvejų metų odisėjos“ atsidūręs dantų krapštukas su mano kraujo žyme ties galu.

P. S. Stovi tas berniukas užvertęs galvą su akiniais nuo saulės, žiūri į plazdantį, tai kairėn, tai dešinėn besiblaškantį aitvarą su užrašu „Dragons“, įsitempęs, visom išgalėm bando jį suvaldyti. Aitvaras skrenda – tai melas, niekur jis išties neskrenda, kybo vietoje, pririštas prie žmogaus, žmogaus rankos.

Kunigiškės, 2021 m. liepos 17–18 d.