tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo
stovės ten toks miestas
iš tolo užuosi
jam tiek metų kad daro po savimi
laidoja po pamatais
rūsiuose agurkai ir bulvės nuo praeito karo
aklose akyse blyškūs daigai
stiklainiai išsproginėję
žiurkių dinastijos senesnės už bažnyčias
Eugenijus Ališanka. „ieškant basilisko“
„KODĖL VIENAS SAKO, O KITAS NEATSAKO“
Su Vilniaus basilisku flirtuoju nuo 1996-ųjų. Neslėpsiu apmaudo, žaidžiu atviromis kortomis – flirtas vienpusis, tad nežinau, ar apskritai galima vartoti flirto terminą. Be atsako. Nemeilė. Čia tas atvejis, kaip kad sūnus paauglys yra pasipiktinęs: „Kodėl vienas sako, o kitas neatsako“.
Vartelius į Vilnių per romanus greičiausiai yra atrakinęs Ričardas Gavelis dar paauglystėje. Atrodė šviežia, stipru, atsiradęs magnetizmas tik didėjo. Iš provincijos čia atvažiavau mokytis irgi genamas to magneto. Pamenu, kaip stovėjau Jonavos geležinkelio stoties perone, išlydėtas tėvo įlipau į traukinį. Iš esmės be atgalinio bilieto. Stovėjau sumautas ilgaplaukis kaip tos trys infantilės Čechovo seserys, kurios greičiausiai proto aptemimo akimirką šaukė: „Į Maskvą, į Maskvą…“
Beje, legendiniame „Suokalbyje“ dar teko sutikti ir patį Vilniaus fantomo prajodinėtoją Ričardą Gavelį, kuris pasikvietęs prie stalelio mokė gerti degtinę. Degtinė, aišku, turi būti šalta, užgerti reikia tik šaltu vandeniu, iš grafinuko… Estetas.
O KODĖL KAŽKAS TURĖTŲ GIRDĖTI?
Santykiai toksiški, iki šiol toksinai nuodija mano kūną ir sielą. Vilniaus niekad nesupratau, neprisijaukinau. Greičiausiai būta pernelyg didelių lūkesčių, iliuzijų. Nesupratau ir jo patrauklumo, jei galima taip pasakyti. Iškart atmesiu senamiesčius, architektūras, barokus, etc., apie kuriuos visi aikčioja kaip šniaukštę tuos pačius miltelius.
Kiek jam gali lįsti į akis? Na, ir įkyrumas… Tad ilgainiui atsirado abuojumas, šaltis. Jei kokioje tarpuvartėje būčiau akis į akį sutikęs basiliską, gal santykiai būtų pakrypę kiek kitaip. Vyliausi jį sutikti savo paties sapnuose, kaukolės dėžutėje, į kurią nevilties medų vis neša atminties bitės.
Niekaip neatsikratau paralelės su filmu Svetimas (angl. Alien, rež. Ridley Scott, 1979), o jo moto „Niekas negirdi tavo riksmo kosmose“ (No one can hear you scream in space) Vilniaus atveju nepakeičiamas. Kyla ir natūralus klausimas – o kodėl kažkas turėtų girdėti?
PO ODA
Baisiausia – esi jau užsiauginęs tam tikrą apsauginį skafandrą, bet vis tiek jis yra tavyje, įsismelkęs, įsitarpavęs, kaip virusas, kaip bacila, lytiniu būdu plintantis užkratas, kuris diktuoja sąlygas, daro sprendimus už tave patį. Tuberkuliozės lazdelė, ir neišspjausi to skreplio, neiškosėsi – čia visam gyvenimui. Pirma – jis, paskui – jau tu. Vaikštai apdujęs labirinte ir niekaip
negali iš jo ištrūkti. Tai jau suprantu. Tokių nuo šios Vilniaus miglos apdujusių begalės, tik (pabūsiu nekuklus) to nesupranta. Ir iš esmės niekas nežino, ką čia veikti, kaip elgtis, laikytis primestų instrukcijų, taisyklių, ar veikti pagal situaciją, kaip diktuoja instinktai. Vilnius neturi jokių savitų charakterio bruožų, elgesio modeliai, taisyklės – daugiau mažiau importuotos, nusižiūrėtos. Čia nebėra neišlaisvintos energijos, kitaip tariant, basilisko nėra, jis neklaidžioja gatvėmis ir neišvemia iš tarpuvarčių, kolektorių, šulinių gerklių kunkuliuojančios ugnies plazmos. Ir tai yra tiesa.
STENĖJIMAS
Vilniaus universitetas, akademinis gyvenimas, galintis generuoti mentalinę energiją, virtęs tik basilisko bezdalų saugykla, kuri sau savaime garantuoja independencinės baržos statusą. Kultūra? Provinciali su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: susireikšminimas, infantilizmas, egocentriški kompleksai… Teatrai prikimšti neišsipildžiusių, susireikšminusių prasigėrusių imbecilų ir influencerių, parsidavėlių, vaidinančių žvaigždes, literatai bekiaušiai susitaikėliai, etc., projektų rašytojai… Kultūra iš pastenėjimo. Kai steni, vis tiek kažką išsteni. Stenėjimo teatras, stenėjimo muzika, stenėjimo literatūra, stenantis šiuolaikinis menas. Kritikai kvykia irgi stenėdami, net vynas per parodų, knygų pristatymus geriamas stenant. Tegyvuoja stenėjimo festivaliai su visais stenėjimo vadybininkais. Spiros, susmulkėjimas, skaldelė ant kultūros kapelio. Nuo kultūros, menininkų bendruomenės man jau seniai labai bloga. Tiek urodizmo, kiek šioje sektoje, nemačiau niekur. Basiliskas čia turėtų vadybinti, gerai prasinešti gurgiančiu pilvu. Vadybinti turi pogrindis, požemiai, žiurkės, beatodairiškumas ir įsiūtis.
TAI JOKS PRAGARAS
Vilnius – klaustrofobiškas, keista, bet nepragariškas, nes pragare energija generuojama kaip reikiant. Deginant šiukšles, knygas ir meną. Tai joks pragaras, tai UNESCO auskarai ir karoliai. Vilnius greičiau drungnas, dar lavoniškai šiltas, prie kurio nei pasišildysi, nei nudegsi. Kitaip tariant, pernelyg taikus, joks, tobulas atvirukas turistui. Vilnius pastarųjų net nepraryja, o galėtų iš savigarbos išspjauti jų kaulus kokioje Bokšto gatvėje ar Vilnele išplukdyti lavonu.
Negalvokite, kad susitikti basilisko nebandžiau. Ir dar kaip. Iškart patekęs į Vilnių. Nusistatyti žaidimo taisykles. Mirkta bohemoje ir visaip kitaip keliauta Vilniaus viduriais, gal net prieita riba, kai jau galėjai negrįžtamai nuskęsti valymo įrengimuose. Būta kelių atvejų, kai jau maniau pamatęs basilisko sparną. Visus kartus – iš vandens perspektyvos. Pirmą kartą maniau į Vilnių įėjęs, jį atrakinęs – įplaukus į jį baidare Vilnele. Kitą kartą irgi plaukiant naktį Nerimi po Lazdynų tiltu jau nebetoli Gariūnų ir valymo įrengimų. Tai būta iliuzijos, protezai, kuriuos galėjai priimti už gryną pinigą.
Tai manyje kalba neviltis, pagieža ir apmaudas, nuoskaudos? Klystate, manyje tiesiog kalba susivėlęs berniukas, kuris stovi ant palangės ir prisispaudęs prie stiklo žiūri raudonomis akimis į pakinkytą arklį iš XX amžiaus, o vežime raudoni propano balionai.
Kas nedavė šitam berniukui saldainio? Nemėgsta jis saldainių.
KAS NUDOBĖ ŠĮ GYVULĮ?
Miestas uždirba tau pinigus ir čia pat juos pasiima. Su dividendais. Vertelga. Natūralu. Visad bandžiau išlaikyti pulsą tarp centro ir nuošalės, periferijos, tik matote, kas iš to išėjo. Turbūt ant dviejų kėdžių nepasėdėsi. Aišku ir tai, kad jei iš čia pabėgčiau – nustipčiau daug greičiau nei būdamas čia. Priklausomybė. Nors internetas, mobilus ryšys dengia visą miestą, priemiesčius, ryšiai trūkinėja, tirpsta kaip šaldytuvuose ledas, sergintis prekinę žuvies kūno išvaizdą.
Tiesa, yra keletas vaizdinių, kurie mane jaudrina. Kad ir faktas, jog Šnipiškės kadai buvo mamutų mirties slėnis. Taip ir įsivaizduoju Konstitucijos prospektu slenkant nusenusį mamutą numirti. Riaumojant į „Swedbanko“ ir kitų korporacijų stiklinius karstus. Bebro pagraužta tuopa prie Neries ties Sluškų rūmais labiau riša ir jaudina nei tuščiavidurės legendos, paminklai ir šūkiai. Vilnius – amžinai jaunas… Išbyrėję to jaunuolio dantys.
Nuo Trijų kryžių kalno visas Vilnius atrodo kaip rauzganas, yrantis kritusio gyvulio (gal net to paties basilisko) kūnas, po kurį šmirinėja, kuičiasi automobiliai, žmonės ir kaunasi dėl gardesnių kąsnelių, tvarko reikalus. Visad norėjau santykio intymesnio. Vilnius – lyg be jokios kulinarinės logikos prifarširuota dešra, kurią ryja judanti bei pūvanti minia braškių, dešrų, troškintų kopūstų ir patriotinių zefyrų festivaliuose. Tokios socialinės slinktys.
Vilnius man – bebras, išnėręs iš užšalusios Vilnelės properšos vasarį, ropojantis ledu, pasišiaušęs. Esu tokį matęs ties tiltu per Vilnelę, ties santaka su Nerimi. Toks man jis artimiausias. Anot lietuvių mitologijos, bebras – ne kas kita, o Charonas, valtininkas. Valtininkas visad viltingas, tik jam privalu visada sumokėti.
MIRUSIEJI
Su miestu labiausiai suriša praradimai ir netektys, mirusieji. Gyvųjų bendravimas visada spekuliatyvus, be jo galima ir apsieiti, bet va mirusiųjų į šoną nepastumsi, tai penktoji valdžia. Mirusiųjų vis daugiau, kurie sieja.
Amžinai girtas fizikas Jonas, kurio gyvybę laikinai buvo išgelbėjęs šuo, žiemą užgulęs krūtinę šiam lūžus. Remis, Šamanas – kurie 2007 m. kovo 11-ąją iššoko iš degančio bendrabučio ir su visam paskelbė nepriklausomybę… Stop, nesileisiu į šnekas su mirusiaisiais, nebus galo. Ne dabar. O dar ta Janina Šostak Rokantiškių kapinėse, iškalta akmenyje ir žiūrinti vis pro tvorą į greta pravažiuojančias mašinas. Ką ji nori pasakyti, vis kiekvieną kartą nori nenori perskaitau jos pavardę. Kas dar, Edgarai Lee Mastersai? Mirusieji stabilios psichikos, neopūs temperatūrai, orams, o tu kosėji kaip dyzelinis variklis, kaip ruduo į ištrupėjusią Vilniaus burną. Miestas turi būti šiek tiek svetimas. Aš pats esu sau svetimas, ir jei atvirai – reta kur jaučiuosi gerai. Dažniau pagalvoju, kad su Vilniumi rišo tik užimtos pareigos, galia, jei norite… Iliuzijų ir neturėjau. Dabar jau galėčiau šį tą parašyti ir į kadai Šiaurės Atėnuose egzistavusią rubriką „Prarasto Vilniaus enciklopedija“. Bet graudintis neverta.
ATIDUOK ŠIRDĮ
Kita vertus, čia būta daug pirmųjų kartų, todėl šiai vietovei negaliu likti abejingas. Sukirba elektra, trenkia per pirštus, šaudo saugikliai. Čia pirmąjį kartą buvau ir apvogtas. Bet kaip subtiliai! Man netgi patiko. Kišenvagis 2-ajame troleibuse kokiais 1998 m. pakeliui į Saulėtekį iš nugaros prapjovė paltą ir iš vidinės kišenės ties širdimi ištraukė piniginę. Gal net ir širdį. Greičiausiai ir širdį. Čia ji ir liks. Vilniaus, vagies, rankoje.
