Daugelis turi ar žino močiutę, savo ar laiptinės kaimynę, kurios butas yra tapęs daiktų saugykla. Mano močiutė kadaise turėjo kaimynę, kuri, praradusi savo šunį, tapo nebematoma, pasislėpusi už savo durų. Po kiek laiko, bėgiojant laiptais pro jos butą, vis pasijusdavo nosį raukiantis nemalonus, sušutęs, su laiku stiprėjantis senos drėgmės kvapas. Skubėdamas savais vaiko reikalais vis matydavau ant durų rankenos paliktą plastikinį, laikraščių ir žurnalų prikrautą maišelį. Kažkada nustojo matytis ir jis, o neužilgo prasidėjo kraustymas, kurio pirmosios dienos suteikė galimybę netyčia pažvelgti pro smarvės gūsį pagaliau praleidusias duris. Ten buvo iš laikraščių, atliekų, kartonų ir visokio mėšlo suraustas urvas, pro kurį net pačiam, rodos, būtų sunku pralįsti. Tuo metu dar nesupratau, kodėl žmonės taip gyvena, ir ramiai sau pasakęs: „Matyt, skaityt mėgsta“, pamiršau. Jau paaugęs sužinojau hoardingo sąvoką, kuri reiškia tiesiog kaupimą, tačiau ne bet kokį, o kompulsyvų poreikį nešti ir kaupti įvairius daiktus namuose, telkiant juos dėl negebėjimo išmesti, atskirti to, kas vertinga ar bent bus praktiškai naudinga, nuo to, kas tėra šiukšlės.
Julija Skudutytė kurį laiką gyveno su panašia, bet pakenčiamo laipsnio kaupimo entuziaste, kuri negalėjo išmesti plastikinių maišelių, maisto pakuočių, stiklainių ar senų žurnalo Tarybinė moteris numerių. Šią močiutę ji pavertė savo meninio tyrimo objektu, kuriuo pradėjo žavėtis – iš pažiūros atsitiktinai sudėtose daiktų krūvose ji įžvelgė kompoziciją, gražius tikro gyvenimo natiurmortus, pradėjo analizuoti jos dienotvarkę, procesą, santykį su daiktais, chaotišką tvarką. Toks įsiterpimas gali pasirodyti kaip nepagarba asmeninei šiek tiek sutrikusio žmogaus erdvei, tačiau močiutės (kuriai suteiktas pseudonimas Jadvyga, siekiant išsaugoti jos privatumą) atvejis autorei pasirodė universalesnis, nes „lankydama draugų močiutes, Julija pradėjo pastebėti ir kitokią kaupiamų daiktų įvairovę bei netikėčiausias kompozicijas“1. Vėliau menininkė žvilgsnį nukreipė ir į save, į savo įpročius bei veiksmus. Minėtoji asmeninė erdvė tapo nebeasmenine, nes kompulsyvus kaupimas, ypač pačiais žiauriausiais atvejais, tampa įvairių socialinės atskirties, higienos, sveikatos problemų priežastimi, o kartais ir dideliu nemalonumu kaimynams, aplinkiniams – gyvenantiems šalia kyla sanitariniai ar gaisro pavojai.
Skudutytės meninio tyrimo ir kūrybos rezultatas – Pamėnkalnio galerijoje veikusi paroda „Už kulisų“, sukurta kartu su scenografe Dovile Gecaite. Pasirinktas pavadinimas ir parodos koncepcija prašosi ribomis grįstos interpretacijos, kuri atsiskleidžia taip, lyg visas parodos turinys slypi kažkur „už“ – nematomoje erdvėje. Ekspozicija papildoma ir Gecaitės pakabintomis baltomis užuolaidų klostėmis, kurios erdvei suteikia ir vidines skiriančiąsias ribas. Taip siekiama erdvės dauginimo, „užkulisių užkulisiuose“. Visuose šiuose parodos kulisuose pristatoma 19 akvarelių, kurias papildo autorės (amžinatilsį) katino skulptūra „#nuotaika“ (2022). Katinas, būdamas lyg autorės personifikacija, sėdi pavargęs, sudėjęs koją ant kojos, rūkantis su kava ir žvelgiantis į video darbą „Proceso dokumentacija“ (2020), kuriame, iš Skudutytės kaip tiriančiosios ar net slapta stebinčiosios pozicijų, dokumentuojama savo kasdienį ritualą atliekanti Jadvyga. Šalimais ir apnuogintos pačios autorės akvarelė „Trapu“ (2022), akimis neleidžianti nematyti mėlynėmis pažymėto kūno. Panašu, kad jos ir tampa nuorodomis, išnardinančiomis po tokiais fenomenais kaip hoardingas slypinčias traumines patirtis, apie kurias menininkė svarstė ir visą ankstyvąją ciklo dalį lydėjusiame apmąstyme, nugulusiame į magistro studijų metu atlikto meninio tyrimo teorinę dalį Proto būsena – Buitekas (2020)2. Jame keliamos prielaidos – okupacijos ir sovietizmo padariniai, skurdo kultūra, nostalgija arba kito laiko ritmo ilgesys ar net šeimoje besiskleidžiantys, ar vienatvėje susiformuojantys įpročiai.
Tiesa, vien su posovietinės erdvės kontekstu šios daiktiškos problemos sieti nereiktų. Apžvelgus su šiuo fenomenu susijusią literatūrą, galima atrasti ilgą kaupimo kultūros istoriją. Pirmųjų požymių galima atrasti dar priešistorėje, konkrečiai archeologų atrandamose saugojimo vietose, kur buvo kaupiamos atsargos ir įvairūs praktines reikmes tenkinantys daiktai, siekiant juos apsaugoti nuo kitų žmonių ar gyvūnų. Šis įprotis pastebimas ir gyvūnijos pasaulyje bei gali būti suprantamas ir kaip instinktyvus saugumo ar net išgyvenimo poreikis – tai iš dalies pastebėjo ir filosofas Williamas Jamesas, veikale Psichologijos principai (1893) analizavęs poreikį kaupti ir jį susiejęs su instinktu; tačiau perteklinį kaupimą jis pirmasis įvardijo ir kaip sutrikimą. Susiformavus sėslumui ir besiformuojant civilizacijoms, praktika pasikeitė nuo pirmojo būtinumo reikmių, nes pradėjo gausėti ir religinės paskirties daiktų, mumijų, skulptūrų, taip pat tauriųjų metalų, auksinių monetų, juvelyrikos ir kitų prabangių objektų. Būtent su prabangos objektų kaupimu Vakarų istorijoje įprastai ir buvo siejamas šis fenomenas (pavyzdžiui, ankstyvieji mitologiniai pasakojimai apie turtus saugantį drakoną). Šykštumo ar kažką per stipriai kaupiančio žmogaus motyvas keliauja per istoriją nuo Antikoje suformuluotų žmonių tipų, graikiškosios dramos veikėjų, vėliau tampa ryškiu kriščioniškosios moralės motyvu, nuolatos skleidėsi gatvės teatro ir literatūrinėje tradicijoje, pavyzdžiui, Dante’s Dieviškojoje komedijoje, į ketvirtąjį pragaro ratą patekę ir šykštūnai, ir švaistūnai pasmerkiami amžinai kovoti tarpusavyje: „Per amžių amžius jie tebesigrums čia / Ir prisikels, pargrįžę į kapus, / Vieni – pliki, kiti – sugniaužta kumščia. / Kas buvo išlaidus ar per taupus, / Tas laimės nebeteko ir ramybės“3. Vis dėlto ir tai paaiškintina tam tikrais socialiniais ar praktiniais aspektais, susijusiais su karo, politinio neužtikrintumo, socialinių neramumų, nelygybės ir nusikalstamumo problemomis. Tačiau pirmuosiuose sisteminiuose hoardinimo tyrimuose XX a. devintame dešimtmetyje mokslininkai tai susiejo su būtent menkaverčių objektų kaupimu4.
Menkaverčių objektų gausa dominuoja ir Skudutytės akvarelėse. Ji kyla iš Jadvygos buities, kurioje pilna augalų, pinigų medžių, bliūdų, buitinių rakandų, taip pat kaupiamų šiukšlių, kurias močiutė „sukaupia, išplauna, išdžiovina ir surūšiuoja į krūvas, tai tvarkingai sulankstytus plastikinius permatomus maišelius šalia kitų tokių pačių, tai švarius stiklainius šalia ir ant kitų tokių stiklainių“5. Autorė pamažu pradėjo tirti ir jos įpročius, jos keistenybes (pavyzdžiui, vandens sidabravimą, burtavimą, 4 valandas trunkančias maudynes su „Marijos radiju“ ir t. t.). Vėlesniuose darbuose menininkė pradėjo pastebėti ir kitas močiutes, jos draugai pradėjo jai siųsti ir jų pačių atrastų kompozicijų nuotraukas. Šiuose Skudutytės kūriniuose atsiranda ir figūros, draugų ir jos pačios, pradeda atsiskleisti maži pastebėjimai apie močiučių „akcijų šėlsmo“ pasekmes, pavirstančias cukraus kupinomis spintelėmis. Atrodo, kad atsiranda nebe grynas grožėjimasis daiktų kompozicijomis, o ir socialumas, žmogus. Darbai priverčia apmąstyti, ar ne per daug turiu gėlių, knygų, senų laidų, atsiminimus žadinančių niekučių ir prisiminti, kad mano močiutė irgi turi per daug plastikinių maišelių, degtukų dėžučių, žvakių, skudurų ir kitų buities dalykų. Tiesa, čia gali būti protingo praktiškumo, bet kartais šios žemiškos gėrybės tampa nepakeliama našta.
Būtent socialinis aspektas tampa svarbus šios problemos suvokimo lūžiui kultūros istorijoje. Remiantis šio reiškinio kontekstą nagrinėjusiu Fredu Penzeliu, veikaluose iki Honoré de Balzaco nebuvo atsižvelgiama į kaupimo nulemtą poveikį gyvenimo sąlygoms6. Dokumentų, popierių gausa, įvairūs šykštumo pavyzdžiai, sukeliantys socialinius sunkumus, vis dažnėjo literatūriniame kontekste, o vėliau pasiekė ir mokslininkų vaizduotes. Tuo metu pradėta svarstyti ir apie konsumerizmo, socialinio statuso problemą, vėliau išsirutuliojusią ir į vidinės žmogaus psichikos tyrimus, konkrečiai Sigmundo Freudo, vėliau Ernesto Joneso ir Ericho Frommo veikalus. Analizuoti asmenybės tipai, kolekcionavimo formos ar daiktais perteikiamo statuso reikšmė ir visuomenės charakteristikos bei jų poveikis individui. Tačiau šios problemos tyrimams didžiausią postūmį davė garsūs kompulsyvaus kaupimo atvejai, pavyzdžiui, mirčių pareikalavęs atvejis XX a. viduryje, kai viename Niujorko namų buvo rastas lavonas kartu su 120 tonų daiktų (laikraščių, skardinių, medžio šakų, metalo atliekų ir daugybės kitko), tarp kurių buvo galima prasiskverbti mažais tunelių labirintais. Kuopiant buvo atrastas net elektros generatorius, išardytas automobilis, valtis ir 14 pianinų7. Šis atvejis tapo savotišku riboženkliu, nes sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, o žmonės alko naujų sensacingų tokio gyvenimo aprašymų. Pastaraisiais dešimtmečiais itin populiariomis tapo laidos apie kompulsyvų daiktų kaupimą, ypač realybės televizijos eroje.
Tačiau Julijos Skudutytės paroda analizuoja tokių buitinių kompozicijų grožį, lyg nuasmeninimą, visa tai, kas susiję su patologijomis, trauminėmis patirtimis, paverčiant tik antraplaniais veikėjais ar tais, kurie ir lieka „už kulisų“. Dažniausiai darbų pavadinimuose atsiskleidžiantis ironiškumas ar populiariosios kultūros nuorodos tokią buities ikonografiją paverčia lyg ir nerimta, atsitiktine, tiesiog „atrasta“ kažkieno namuose. Autorės dėmesys detalumui, užrašams ar spalvai leidžia atpažinti daiktus, verčia galvoti ne tiek apie santykį su jais, kiek apie juos pačius kaip autonomiškus, iškontekstintus objektus, lyg jie neturėtų jokios gilesnės prasmės, lyg gyvenimu nusivylusio piešimo mokytojo sustatytuose natiurmortuose. Nepaisant to, įsikibęs į kūrinius ir objektus žiūrovo žvilgsnis negali juose nematyti pribloškiančios gausos, kažko, ką galima suvokti kaip poreikį turėti perteklių, kylantį iš stokos, norą apsistatyti daiktais iš nesaugumo, jų pagalba komunikuoti iš negalėjimo kažko išsakyti. Tada net ir pavienis maišelis kalba apie kažką, ką norisi paslėpti nuo kitų.
1 Parodos anotacija.
2 Julija Skudutytė, Proto būsena – Buitekas: Baigiamojo magistro darbo tiriamasis raštas, vadovas doc. dr. Žygimantas Augustinas, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2020.
3 Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga, 1988, p. 36.
4 Randy O. Frost, Rachel C. Gross, „The Hoarding of Possessions“, in: Behaviour Research and Therapy, 1993, t. 31 (4), p. 367–381.
5 Julija Skudutytė, op. cit., p. 12.
6 Fred Penzel, „Hoarding in History“, in: The Oxford Handbook of Hoarding and Acquiring, edited by Randy O. Frost, Gail Steketee, Oxford University Press, 2014, p. 10.
7 Randy O. Frost, Gail Steketee, Stuff: Compulsive Hoarding and the Meaning of Things, Boston, New York: Hougton Mifflin, 2010.
