2021 m. rugsėjo 21 d. Tuskulėnų dvaro rūmuose be didelės pompastikos buvo atverta bent 15 metų brandinta muziejaus ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“. Jau kitą dieną, kaip viena iš parko prieigose besibūriuojančių benamių, sukau ratus aplink rūmus ieškodama neužrakintų durų įeiti į sovietinio žmogaus pasaulį. Trečias kartas nemelavo, bet iš kur man, anuomet negyvenusiai, žinoti, kad į šviesų rytojų patenkama tik aukštai iškėlus galvą – paskui plevėsuojančią raudoną vėliavą. Aš jau salės viduje, tyrimas gali vykti, užbėgdama už akių konstatuoju: įvyko ir pavyko, o rezultatais ir pasidalinsiu.
Šiuo tekstu bandysiu pasiekti dvigubą dugną – į parodą žvelgti iš jos kūrybinio proceso perspektyvos, apimant įvairius rakursus, kadangi savo patirtimis ir įžvalgomis sutiko pasidalyti nors ir ne visas, bet platus ratas jos dalyvių: architektas, istorikai, muziejininkai ir administracija (sąrašą pridėjau pabaigoje); jų balsai tekste, nepersonalizuojant, išskirti kursyvu. Tuo tarpu teminė prieiga pagelbės išlaikyti struktūrą, reikalingą įspūdžiui koncentruotai perteikti ir drauge išryškins, mano nuomone, esminius kūrybos procese ir rezultate ataidėjusius iššūkius, laimėjimus ir emocijas. Žinoma, kaip jaunesnės kartos istorikė nepretenduoju į profesionalų pasakojimą, nors neslėpsiu: surastos medžiagos gausa leistų projektuoti disertacinį tyrimą. Tam tikra prasme šio muziejus kūrimas yra mūsų atsistatančios, kuriančios ir save permąstančios valstybės atspindys, kurį verta visiems kartu permanyti.
Raida: sakyčiau, sovietmečio metodika
Per pastarąjį penkmetį mūsų visuomenėje kaip niekada gausu su istorine atmintimi susijusių temų, ypač apimančių sovietinio paveldo problematiką viešosiose erdvėse. Atsižvelgiant į tai ne kartą išreikštas poreikis nešališkos diskusijų erdvės, kur būtų galima kalbėtis, pavyzdžiui, apie jau spėjusių prisimiršti Žaliojo tilto skulptūrų ateitį ar neseniai nukelto Petro Cvirkos paminklo atvejį. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) kuriamas muziejus buvo matomas kaip tinkama erdvė tokioms diskusijoms, tačiau dėl įvairių force majeure pasivėlino įsisteigti ir dabar jau atrodo bent kiek morališkai pasenęs.
Bet kuriuo atveju, šio muziejaus kūrimą ir su tuo susijusias problemas būtina matyti bendresniame įstaigos veikimo principų ir strategijos kontekste. 1995–1997 m. Tuskulėnų parko teritorijoje atlikti archeologiniai masinės kapavietės tyrimai (1944–1947 m. buvo užkasti 766 NKVD/MVD nužudytų aukų palaikai) dar 2002 m. paskatino LR Vyriausybę patvirtinti Tuskulėnų rimties parko sutvarkymo programą: pastatyti amžino poilsio vietą koplyčią-kolumbariumą ir pastatus pritaikyti muziejinėms erdvėms, kad čia būtų muziejus-edukacinis centras. 2004 m. tuometinės LGGRTC direktorės Dalios Kuodytės iniciatyva pradėta rengti pirminė muziejaus koncepcija, kuriai suburta profesionalų grupė (Arūnas Streikus, Virginija Rudienė, Margarita Matulytė, Rasa Čepaitienė ir Darius Baliukevičius).
Vis dėlto konkrečiai apie muziejaus įrengimą Tuskulėnų dvaro rūmuose galima kalbėti nuo 2008 m. pabaigos, kai LGGRTC perėmė baigtą restauruoti pastatą. Tačiau tuometinė ekonominė krizė gerokai apkarpė ir biudžetinį finansavimą, todėl projektas kuriam laikui buvo padėtas į stalčių. Tąsyk LGGRTC Memorialinio departamento, turėjusio sutvarkyti parko teritoriją ir pritaikyti ją lankytojams, dėmesys liko sutelktas į lygiagrečiai įrenginėjamą ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Taigi tik 2011 m. parengtas Tuskulėnų dvaro rūmuose įrenginėjamos ekspozicijos darbo projektas, o stokojant tolygaus finansavimo, kurio galiausiai prireikė apie 1,3 mln. eurų, LGGRTC nusprendė jį vykdyti trimis etapais: 1) edukacinės klasės ir renginių klasės įrengimas antrame aukšte (nuo 2011), 2) prisiminimų alėjos ir recepcijos įrengimas bei multimedijos dalies sukūrimas (nuo 2013), 3) teminių salių įrengimas (nuo 2015). Pastebėtina, kad toks apsisprendimas, pagal viešųjų pirkimų tvarką, reiškė ir rangovų kaitą kiekviename etape, kas ilgainiui negalėjo nepakenkti ekspozicijos vientisumo išlaikymui.
Jeigu žiūrėtume darbų terminų, tai pirmoji muziejus atidarymo šventė turėjo įvykti dar 2009 m., tačiau proceso užsitęsimas priklausė grynai nuo išorės dalykų, tikrai ne nuo vietinių, todėl eigoje tikėtasi muziejų atverti minint Nepriklausomybės šimtmetį (2018), tačiau ir čia nepasisekė, o vėliau prasidėjo pandemija ir LGGRTC veiklą sutrikdę valdžios pasikeitimai, aprašyti (kai kas sako, kad ne tik aprašyti) ir NŽ-A.
Nors finansavimas traktuojamas kaip pagrindinis faktorius, nulėmęs muziejaus kūrimo stagnaciją, tačiau čia vertėtų turėti omenyje ir institucijos žinybinį statusą, kuris turėjo įtakos darbuotojų algų sistemai ir motyvacijai: daug kas dirbo iš idėjos, kad tas muziejus atsirastų. O sudėtinga įstaigos subordinacinė struktūra apsunkino sprendimų priėmimo apykaitą, kurios pasekmes gliaudysime likusioje – pažadu, mažiau biurokratizuotoje teksto dalyje.
Koncepcija: didelė rizika paversti sovietinius laikus Šuriko nuotykiais
Pradžioje užsibrėžtas muziejaus tikslas – užčiuopti pamatines tarybinio žmogaus konstravimo priemones, tikslus, eigą bei rezultatus – tuometiniame kontekste atrodė gana novatoriškas (turėjome tik Grūto parką), bet kartu ir rizikingas, kadangi šių krypčių tyrimų mūsų akademiniame lauke dar stipriai stokota: galvojau, gal mes per anksti – čia mes aplenkėm laiką su „homo sovieticus“ idėja. Kita vertus, išsitęsęs projekto įgyvendinimo laikas galėjo tapti kokybiškai puikiu sąjungininku, nes per pastarąjį dešimtmetį atlikta nemažai sovietmečio visuomenės, kasdienybės ir kultūros tyrimų. Visgi čia susiklostė akivaizdus paradoksas: kad ir kokie radosi nauji tyrimai, muziejaus koncepcija menkai kito, o jos įgyvendinimas tapo pagrindiniu įtampos šaltiniu tarp įgyvendintojų: užduotis eigoje buvo išlaikyti balansą tarp muziejaus įdomumo, moksliškumo ir visgi parodymo, kokia sistema buvo nyki.
Pati koncepcija užgimė iš mokslininkų originalios kūrybos: tikslui įgyvendinti pasiūlytos 5 temos, kurios ilgainiui tik nežymiai koreguotos (kultūra, moralės ir vertybių kaita, religija, tapatybės transformacija, kasdienybė), iš karto atkreiptas dėmesys į gyvenimo sovietmečiu nevientisumą, išskiriant keletą lygmenų (utopija vs. realybė; oficialu vs. alternatyvu; atvira vs. slapta). Architektūrinis sprendimas rastas atsižvelgiant į kultūros paveldo objektui keliamus reikalavimus – įleidžiamas raudonas kiautas, inscenizuojantis sovietinę laboratoriją su prasimušančiomis dvaro freskomis, grindiniu, užuolaidomis (kad ir koks geras tas pasaulis, bet jisai kiauras) ir pasiūlomas mokslinio pjūvio motyvas. Visas šis paketas perduodamas į rangovų rankas su atsakomybe techniškai įgyvendinti, o istorikams – užpildyti turiniu, surinktu įvairiais materialiais pavidalais iš archyvų, kitų muziejų ar paskirų žmonių.
Perkeliant koncepciją į vizualizacijos lygmenį ji suprimityvėjo, kadangi kažkaip reikia kalbėti ir vat buvo pasirinktas toksai kelias, kurį su LGGRTC prašymu pasiūlė architektas: tema, potemė, aspektas ir trys lygmenys – ideologinis lygmuo, vidurinysis – pilkasis tas mūsų gyvenimas (kasdienybė) ir tas kas buvo nenormalu sovietinei ideologijai, kas buvo slepiama, draudžiama ir nepriimtina. Istorikai šioje vietoje pasijuto grūdami į Prokrusto lovą, kurioje iš vienos pusės spaudžiama dėl priimtų ir nejudinamų konceptualių sprendinių, o iš kitos – vergavimo rangovams pojūtis. Taigi jie gavo žaidimą su labai konkrečiom taisyklėm, kaip šachmatai yra 8 langeliai ir ne 9, ir ne 7. Motyvuota, kad taip siekta išlaikyti aiškią sistemą, kurią materialiai įgyvendindami nestabdytume kitų darbų vykdytojų, kurie irgi įstatyti į tam tikrus rėmus ir finansavimus. Visumoje gavosi, kad kai kurioms temoms tikrai netiko tie trys lygmenys ir atrodė gan pritempta, tada vertiesi per galvą kaip čia įdomiai padaryti, parenki eksponatą kad bele parinkti ir nors mirguliuojantys ekranai trikdo, bet geriau negu visai bile kas. Ir čia tik ledkalnio viršūnė, kadangi šiame projekte vyr. muziejininko pozicija pasikeitė daugiausia kartų, o priklausomai nuo to, kas joje dirbo, keitėsi ekspozicijos rengimas ir principai, kuriais buvo vadovaujamasi, kadangi vis tiek skirtingi istorikai esame.
Tokia pasirinkta realizacija galutinėje muziejaus ekspozicijoje suformavo perteikiamą instagraminį sovietmečio istorijos suvokimą (be pradžios ir pabaigos), orientuotą į plačiąją auditoriją. Lankytojui sukuriama laisvė rinktis, apžiūrinėti ir net skipinti ekspoziciją (su ar be audiogido), kaip jam patogu, neperšamas vientisas pasakojimas siekiant, kad kiekvienas pagal save, veidrodiniu principu, įsivertintų, kiek jame yra homo sovieticus. Toks sprendimas gali pasirodyti gana monotoniškas, be kulminacijos, pasižymintis gausiu perskaitymo būdų pertekliumi, o dėl pateikiamų eksponatų gausos – reikalaujantis kantrybės. Vis dėlto terminaluose esantys video turinys, testas ir surinktas sovietmečio žodynėlis gali tapti tam tikra priebėga arba pagalbos įrankiu savarankiškai dekonstruojant, įkontekstinant ir perprantant, – bet tik lietuvišką sovietmečio specifiką.
Etika: kokiame pagundų lauke reikia dirbti
Lietuvių toks mentalitetas, kad kapuose ir muziejuose visiems prabyla menininkas, todėl bet kokiame projekte gerai organizuota vadyba yra gero tono ženklas. Tačiau kuriant sovietmečio kasdienybei skirtą muziejų, šiuo klausimu įsivyravo visiškas chaosas, kadangi dėl LGGRTC susiklosčiusios hierarchijos (Memorialinio departamento vadovybės nekompetencijos, – red. past.) buvo nuspręsta, kad kuratorius ne visai reikalingas. Tad nutiko taip, kad sprendimų priėmimai pasiklydo administracijos koridoriuose, atsakomybės klausimas pakibo ore, iškilo kompetencijų trūkumo, nepasitikėjimo darbuotojais ar jų siūlomomis idėjomis problema, o muziejuje įsigalėjo prisiminimų, nuoskaudų ir nostalgijos naratyvas.
Jeigu pradiniame projekto aprašyme būtų buvę daugiau konkretumo, aiškiai įvardijama subordinacija, nurodant, kurie žmonės atsakingi už tam tikrą sprendimų priėmimą, kur yra jų veto, tai rezultate būtų visiems komfortabiliau. Nors formaliai nemažai atsakomybių kuriant turinį teko rangovams, tačiau jų pasiūlyti inovatyvūs sprendimai (ekranų vietoj fono įdiegimas, filmo Vienas žmogus, du likimai ar žaidimo Sovietinis inkubatorius sukūrimas) nebūtinai dera su bendra muziejaus kuriama nuotaika, ir ne tik spėjo grafiškai pasenti, bet ir kelia tam tikrų techninių iššūkių ateičiai: vis galvoju, kada jau ten visas tas pastatas išsprogs, nes ten tiesiog fiziškai nėra kaip viso to palaikyti.
Taigi ką ir kaip daryti, kad lankytojai plūstų į Žirmūnus? „Projektas – Homo sovieticus“ tik pradeda savo gyvenimą, ir dabar jo sėkmė priklausys nuo to, kokio dėmesio ir atgarsių jis sulauks visuomenėje: muziejus turi būti gyvas, turi būti diskutuojamas ir nepabijokime žodžio – kritikuojamas. Neatskleisiu paslapties, kokiu formatu, bet muziejuje ketinama organizuoti atvirus renginius, kuriuose būtų keliami įvairūs su gyvenimu anuomet susiję probleminiai klausimai, tikintis, kad tai galėtų tapti pagrindu nuolatiniam ekspozicijos atnaujinimui, tad belieka manyti, kad šis pažadas neprašaps laiko tėkmėje ir LGGRTC administracijos koridoriuose.
Dėkoju visiems prisidėjusiems prie parodos kūrimo ir praturtinusiems pokalbiais: Ievai Balčiūnei, Dariui Baliukevičiui, Teresei Birutei Burauskaitei, Rasai Čepaitienei, Godai Damaševičiūtei, Valdemarui Klumbiui, Dovilei Lauraitienei, Vytui Lukšiui, Rokui Miknevičiui, Eugenijui Peikšteniui, Zitai Pikelytei, Ievai Stachovaitei, Vytautui Starikovičiui, Arūnui Streikui, Martynui Tininiui.