„Neprisirišk“, – teigia tiek Rytų, tiek Vakarų dvasinio gyvenimo guru, žadantys bilietą į nepriekaištingą būties pilnatvę. Neprisirišk prie šio gyvenimo, jo materialių pavidalų, prie žmonių ir vietų, prie savo paties įvaizdžių, pasiekimų, patirčių, laiko tėkmės ir prisiminimų. Tiesiog neprisirišk – ir būsi. Bet ką daryti, jeigu jau prisirišai? Jeigu suvoki, kad esi prisirišęs prie savo prisirišimų. Dėl jų patiri tą pilną spektrą jausmų, su kuriais nieku gyvu neatsisveikintum. Net jei visi prisirišimai yra paženklinti išsiskyrimo kančia. Bet kartu ir didžiausia laime.
Vilnius buvo mano prisirišimų liudytojas, pakančiai stebėjęs visas jaunystės rezignacijas ir maksimalizmus, pakilimus ir duburius, pirmuosius brandos požymius ir susitaikymus. Atrodė, kad atvykus iš nedidelio miesto studijuoti į sostinę, turėjai praeiti visus iniciacijos etapus ir tarsi gimti iš naujo su nauja tariamo vilniečio tapatybe. Nors tai nebuvo sąmoningas tikslas, bet visgi jau pirmaisiais studijų metais supratau, kad Vilnius nepaleis.
Visada norėjau studijuoti sostinėje. Ji buvo toli, bet atrodė šalia. Katedros bokšto laikrodžio dūžiais, sklindančiais radijo bangomis, prasidėdavo kiekvienas mano vaikystės rytas. Vilnius turėjo savo skambesį, vaizdą ir veidus, kurie kreipdavosi per kasdienes to meto Lietuvos televizijos transliacijas. Jis visada buvo epicentre, vibravo įvykiais, buvo viso, kas svarbiausia ir geriausia Lietuvoje, versmė. Kas gi nenorėtų iš jos atsigerti? Vis dėlto, renkantis miestą studijoms, abejonę pasėjo komentarai, kad Vilniuje studijuoti bus sunku, vilniečiai į savo ratą neįsileidžia atvykėlių. Nuogąstavimai nepasitvirtino, bet aš prisiminiau juos po daugelio metų, kai artimas kolega, pasipiktinęs transporto kamščiais, atsainiai mestelėjo: „Ir ko čia suvažiuoja tie kaimai?“ Tąkart nutylėjau, bet dabar atsakyčiau: „Kalta gravitacija“. Esi nepajėgus pasipriešinti didesnio, gražesnio, dosnesnio traukai. Toks yra meilės dėsnis. Visgi per tris dešimtis bendro gyvenimo metų Vilnius manęs nenuvylė ir buvo be galo dosnus. Dosnus visuose lygmenyse. Dosnumas pririša.
Praeito šimtmečio aštunto-devinto dešimtmečio Alytus, kuriame užaugau, buvo vienas eilinių provincijos miestų, kuris nepasižymėjo raiškesniais bruožais, tačiau tai buvo mūsų jaukūs namai: blokinis daugiabutis, mokykla, kiemo draugai, kaimynai, Nemuno pakrantė ir parkas, kasdienis kelias į dailės mokyklą ir vėlyvais vakarais iš tolo šviečiantis virtuvės langas trečiame aukšte. Ši šviesa reiškė, kad viskas yra gerai. Esu saugi. Tai buvo ryšio su gimtuoju miestu esmė. To paties tikėjausi ir iš Vilniaus. Tačiau santykio su nauju miestu dinamika buvo daug spalvingesnė. Ji perėjo visas fazes: aklo susižavėjimo, įsimylėjimo ir galiausiai atlaidaus prieraišumo bei priėmimo.
Savo pirmąjį gyvą susitikimą su Vilniumi prisimenu gana miglotai. Tai buvo mokyklinė ekskursija pradinėse klasėse. Nereikliame sovietinio vaiko žvilgsnyje įstrigo milžiniška Katedros varpinė, ankšta Gedimino bokšto laiptų spiralė ir trys išraiškingos moterų skulptūros, grėsmingai pakibusios virš pastato kažkokioje judrioje miesto gatvėje. Negalėjau apsispręsti, ar tos juodos, auksiniais veidais moterys labiau baugino ar traukė, tačiau tikrai žinojau, kad tai, ką matau, man yra labai gražu. Tas „gražu“ tada liko be vardo. Ir tik po daugelio metų, jau būdama studentė, kurios palto kišenėje visada gulėjo Nacionalinio dramos teatro repertuaras, prisimindavau šį epizodą. Skulptoriaus Stasio Kuzmos „Mūsų šventė“, vainikuojanti architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių rekonstruotą teatro fasadą, tebėra man viena gražiausių Vilniaus mozaikos detalių.
Iš meilės matematikai ir dailei pasirinkau architektūros studijas VGTU. Tai buvo 1995-ieji, laikas, kai sostinės glėbyje rezonavo viskas: pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio patosas, gaivališka laisvė ir jaunystė, pirmieji kūrybiniai atradimai ir neišmatuojami ateities lūkesčiai. Vilnius buvo erdvus, gyvas, pulsuojantis įvykiais ir be galo gražus. Pirmas toks gražus miestas, kokį pažinau per pirmuosius savo aštuoniolika metų. Vis dėlto, kad ir kaip tuomet bandžiau suvokti jo mastelį ir tarsi pažvelgti į jį iš paukščio skrydžio, man niekaip nepavyko. Jeigu būtų pavykę, žinau, jis man nebūtų taip patikęs. Būtų atrodęs per didelis, per gausus, dėl to nepažabojamas, nepažinus, svetimas. Man norėjosi savo miesto, tokio, kuris būtų iki skausmo artimas, tūkstančius kartų išvaikščiotas, išklajotas, išsėdėtas, iškontempliuotas, įsispaudęs akies vyzdyje kaip mylimas veidas, kaip namai. Galbūt šį poreikį diktavo vaikystės patirtys mažame mieste ir įprotis vaikščioti pėsčiomis. Tad ir „savo“ naująjį miestą tarsi reikėjo įrėminti maršrutais ir riboženkliais, kuriuos apsprendė esminiai miesto rakursai. Saulės nušviesta Katedros aikštė, senamiesčio gatvelių raizgalynė, kurią bandžiau išpainioti pirmaisiais studijų mėnesiais, netrinkelizuotas Gedimino prospektas su brandžių liepų juostomis, Vilnelės šlaitai ir Užupis, barokiniai bažnyčių bokštai ir stogai, atsiveriantys nuo medžių vainikuose skęstančio Gedimino bokšto, dar Neries pakrantės Antakalnyje, Naujamiesčio neoklasika ir medinis Žvėrynas. Tai buvo erdvės, kurias norėjosi be atvangos tyrinėti, būti, susilieti ir ištirpti. Pojūčius dar labiau stiprino pasirinktos studijos ir gilėjantis architektūrinės logikos bei estetinių principų suvokimas. Bet visgi daugiausia įtakos šioms Vilniaus širdies adoracijoms turėjo tas besąlygiškas naujakurio atvirumas ir gyvybingas noras atrasti, pažinti, sukurti savo autentišką santykį. Tad mano Vilnius taip ir liko nedidelis, apjuostas nuosavų žingsnių tvora, sufokusuotas į pačią esmę – į tas pirmines įsčias, kurios pagimdė ir paleido į gyvenimą šį miestą. Kiti rajonai, kurių pavadinimus ir lokacijas nors ir žinau, į mane taip ir neprabilo. Galbūt intymesnio pašnekesio vengiau aš pati. Jau buvau pasirinkusi.
Prisijaukinti Vilnių ir sklandžiai įsilieti į jo bendruomenę nebuvo sunku. Ir šiandien vis dar kylantys miesto demografiniai rodikliai leidžia spėti, kad didžioji dalis provincijos atžalų sostinės dirvoje prigyja gana lengvai. Turbūt dabar procesą palengvina socialiniai tinklai ir gausus skaitmeninis miesto turinys, siūlantis skirtingas jo pažinimo formas. Mums gi vienintelis įmanomas būdas buvo gyvas bendravimas, veido į veidą iššūkis, pageidautina kaskart vis naujoje vietoje ir su naujais žmonėmis. Svarbiausio socialinio inkubatoriaus vaidmenį atliko Alma mater ir jos priklausiniai, t. y. studentų bendrabučiai, kur lig šiol studijų emigrantai, it bręstantys perai, pamažu augina sparnus skrydžiui.
VGTU Architektūros fakultetas tuo metu telkėsi Antakalnio pakraštyje, Saulėtekio alėjoje, o studentai gyveno šalia universiteto esančiame aštuoniolikos aukštų pastatų komplekse, vadinamajame Niujorke. Kvartalo pavadinimui ironijos teikė šalia augantys kurortiniai pušynai ir nedideli pievų ploteliai, kur pavasarį retsykiais matydavome čia ganomų karvių porą, ir gyvenimo sąlygos, kurios mūsų „bendrike“ buvo gana šiurkščios. Ypač šaltuoju sezonu. Ankštuose kambariuose turėjo sutilpti trys ar keturi vieno profesinio likimo broliai, jų bendras ūkis ir dideli braižomieji stalai. Tad būsimieji architektai demonstravo neįtikėtiną išmonę, bandydami susikurti bent jau patenkinamas darbo ir poilsio sąlygas. Įspūdingiausi konstrukciniai sprendimai buvo tiražuojami metai iš metų, kaip antai viena ant kitos užkeltos ir metaliniais strypais sunertos spyruoklinės lovos, kurios atrodė bet kuriuo momentu galinčios nugriūti, bet visgi stovėjo. Žiemą būdavo šalta, braižydavome su pirštinėmis, elektriniai šildytuvai buvo nelegalūs prietaisai, kuriuos bet kada galėjo konfiskuoti į reidą išėjęs bendrabučio komendantas. Vasarą komendantui didžiausią neviltį keldavo architektų „nulaužtas“ išėjimas ant bendrabučio stogo. Nuo jo iš svaigaus aukščio stebėdavome vakaro žarose švytintį Vilniaus horizontą, kiti, pasitiesę miegmaišius ant bituminės stogo dangos, čia sulaukdavo aušros.
Tai buvo ikiinternetinis laikas, kai asmeninis kompiuteris ar mobilus telefonas buvo retenybė, televizorių mūsų cechas taip pat nepripažino, tačiau aktuali informacija iš kambario į kambarį tekėdavo kartu su geriama arbata. Dėl studijų specifikos ir glaudaus gyvenimo draugėje visi alsavo vienu ritmu, kartu mokėsi, kūrė, braižė naktimis, kartu kepė bulves, vieni kitus konsultavo, guodė, šventė. Nors gyvenimo sąlygos ir buvo nelengvos, bet glaudūs kolektyviniai santykiai sparčiai augino bendrabutiečių kūrybinius ir praktinius įgūdžius, o tą demonstravo stiprūs kursiniai ir diplominiai darbai. Grupiokai vilniečiai visada šiek tiek pavydėjo mums tos kolektyvinės dvasios ir vienybės, mes jiems pavydėjome namų kvapo ir privatumo. Tačiau socialinės distancijos tarp vilniečių studentų ir mūsų – atvykėlių – niekada nejutome, santykiai buvo puikūs. Dėl to Vilnius niekad neatrodė priešiškas, jautėmės jame priimti. Jis taip pat nebuvo reiklus, galbūt mes buvome reiklūs sau. Terpė ir profesinė kalvė įpareigojo. Būtinuosius vizitus į Mažvydo, Technikos ar Mokslo akademijos bibliotekas, ieškant medžiagos studijoms, paįvairindavo sustojimai meno galerijose, ŠMC, „Lietuvos“ ar „Skalvijos“ kino teatro, Jaunimo ar Nacionalinio dramos teatro kasose. Tai buvo reguliarios kultūrinės piligrimystės vietos, kurias sostinė dosniai siūlė.
Svarbiausia iš šių vietų man buvo Nacionalinis dramos teatras. Ne tik dėl repertuaro, bet ir vidaus erdvių apdailos bei stilistikos, kuri man priminė gimtojo Alytaus Medvilnės kultūros rūmus. Mažiausiai kainavę stovimi bilietai buvo didžiausia geradarystė. Su būriu bendratikių, įsitaisius laisvose vietose ar kur nors salės pakampėje, sugebėjome pasižiūrėti visus spektaklius. Kai jau repertuaras buvo pilnai „išspaustas“, vis tiek užbėgdavau čia dienos metu bent į teatro bufetą sušilti – jis visada atrodė jauki priebėga gyvenimo antraktui. Studijų metais šaltis ir gurgiantis pilvas buvo kasdienybė, bet buvome išlikimo čempionai, gebėję suderinti spartietiškas bendrabučio gyvenimo sąlygas, alinantį studijų krūvį, kultūrinio gyvenimo puotas ir vakarinius reidus į naktines pasilinksminimų vietas. Legionieriška dvasia, susitikimų intriga, nauji ir besikartojantys veidai stiprino priklausymą kaži kokiai atvirai Vilniaus bendrijai, kurios bene svarbiausias tikslas buvo tiesiog būriuotis. Daugybė naujų pažinčių, draugysčių, įvykių, istorijų surišo su miestu. Po šešeto studijų metų jaučiausi kaip gerai prigijęs medis, kurio šaknimis teka dosnūs sostinės syvai. Ši patirtis bent iš dalies leidžia suprasti, kas yra šis miestas, kokia jo socialinė sandara, kaip jame kuriasi ir formuojasi tapatybės, kokios jos daugiaplanės ir įvairios, ir kodėl čia telpa visi.
Mūsų neišlepusi karta, paaugliškomis akimis stebėjusi sovietmečio eroziją ir jaudinantį Nepriklausomybės atgavimo triumfą, liko paženklinta varginančia sociokultūrinio dualizmo žyme. Beatodairiškas noras inicijuoti radikalius pokyčius ir laužyti standartus buvo sumišęs su tarybinės vaikystės vaizdiniais, kuriuos ilgainiui tapo sunku objektyviai vertinti. Praeities neigimas ir ateities romantizavimas buvo neišvengiami. Tad posovietinės ir moderniosios europinės kultūros sandūroje auštanti naujo gyvenimo aušra nepaprastai jaudino. Ypač kai ji negrįžtamai užliejo sostinės kuorus. Labai ryškiai pamenu šį laikotarpį. Jis sutapo su įgyvendinta svajone – persikelti į Vilniaus centrą. Nedidelis nuomojamas būstas pačioje jo širdyje, Gedimino prospekte buvo tarsi slapta sandora su miestu, stovinčiu ant pokyčių slenksčio. Greitai supratau, kad gyventi miesto centre reiškia gyventi ir dieną, ir naktį, visada būti įvykių epicentre ir kvėpuoti vienu ritmu. O sostinės kvėpavimas vis labiau intensyvėjo. Lietuva žengė į Europos Sąjungą.
Tai buvo metas, kai Vilnius tiesiog išsprogo statybomis, sukėlusiomis daugybę prieštarų architektūros lauke. Miesto jusles virpino investicijos, ES fondų ištekliai ir augantys lūkesčiai. Pradėjo kilti Konstitucijos prospekto „dangoraižiai“, Šeškinėje – „Akropolis“, Gedimino prospekto autentišką grindinį pakeitė naujas kiniškas granitas, o brandžias liepas – jaunos europietiškos žaliūkės, ietis surėmė Valdovų rūmų statybų priešininkai ir gynėjai, centrines miesto gatves užpildė svetimkalbės iškabos ir tviskančios vitrinos, populiarų „euroremontą“ nuvainikavo autoriniai interjero dizainerių darbai. Šios pirmosios kregždės virto dilemomis, kurios tikrino sąžines, kompetencijas ir vaizduotę. Visi skubėjo: užsakovai, projektuotojai, statytojai, pardavėjai, pirkėjai, tad sostinės urbanistinė mozaika greitai pasipildė naujais architektūriniais elementais. Tačiau labai greitai pasimatė pirmosios klaidos, o komercinį įkarštį sustabdė ekonominė krizė.
Stebėjau tai pro architektūrai skirto leidinio redaktorės okuliarą. Buvo apmaudu dėl daugybės skubrių sprendimų, realizuotų išskirtinį statusą turinčiose sostinės dalyse. Pakako mesti žvilgsnį nuo bet kurios aukštesnės miesto vietos, kad pamatytumei, kaip nuosekliai išaustą urbanistinį audinį žaloja naujadarai, neatitinkantys nei aplinkinio užstatymo mastelio, nei aukštingumo, nei charakterio. Apmaudu buvo ir dėl trumparegiškai naikinamų miesto želdynų, „trinkelizuojamų“ aikščių, originalesnių sprendimų stokos. Distancija, kurią reikėjo įveikti, siekiant prilygti europiniam miestui, buvo pakankamai ilga, tad bandymas ją sutrumpinti neapgalvotais ir choleriškais judesiais nuvylė ne vieną šių laiko, kapitalo ir kūrybinių užmojų varžybų stebėtoją. Nežinau, kas lėmė, gal virtinė urbanistinių ir architektūrinių nesėkmių, profesinė kritika, akylesnė pasaulinių pavyzdžių analizė ar įgyta patirtis, bet pamažu miesto tankinimo chaose ėmė rastis aiškesnė kompozicinė logika. Buvo reabilituoti ir vertingi autoriniai sovietmečio architektūros objektai. Pasijuto darnesnė kultūrinio paveldo zonų ir naujų formų sinchronizacija, tą liudija ne viena itin sėkminga istorinių pastatų renovacija, atgaivinusi apleistas Senamiesčio valdas.
Šiandien, žvelgdama į Vilnių, matau tą patį kažkada mane sužavėjusį miestą. Jame pilna asmeninės istorijos punktyrų: veidų, pokalbių, žvilgsnių, emocijų, visų tų atminties mazgų, kuriuos kaskart galiu paliesti, praeidama pro įvykių vietas. Tačiau tiesa yra ir tai, kad daugelio vietų jau nebėra, arba jos neatpažįstamai pasikeitę ir jau ne vieną kartą. Mes troškome tų pokyčių, ir jie įvyko. Kaip ilgai laukta šventė, kuri palieka džiugų išsipildymo, bet kartu ir buvusios akimirkos praradimo ir ilgesio jausmą, arba kaip didelis darbas, kurio rezultatai nors ir įtikina, bet kažkodėl vis tiek dilgteli abejonė. Gal buvo galima geriau? Jeigu turėčiau dieviškąjį trintuką, žinau, ištrinčiau ne vieną šiandienos pastatą ar aikštę, kurie nepateisino jiems suteiktos vietos privilegijos. Nepaisant to, reikia konstatuoti, kad Vilnius tapo patraukliu miestu, įtinkančiu vakarietiškos estetikos ir gyvensenos standartus vertinančiai akiai. Kartais jis man primeną puošnią, į blizgų popierių įvyniotą dovaną, kurią belieka čiupti, išsipakuoti ir vartoti be saiko ir nuovokos. Sultingi prekybos, paslaugų ir pramogų plotai liudija apie miestelėnų nuotaikas ir gyvensenos vektorius. Neseniai lydėjau šeštokų mokinių grupę po jų gimtojo miesto Senamiestį. Pagal specialų žemėlapį turėjome surasti žymiausius vietos elementus. Jaunieji vilniečiai, atidėję į šalį savo išmaniuosius telefonus, bandė įsitraukti į žaidimą, bet vos keli vaikai galėjo įvardyti, kas yra ir kur stovi Katedra, Šv. Kazimiero bažnyčia ar miesto Rotušė. Na, bet dvylikamečiai puikiai žinojo visas pakeliui pasitaikiusias kavines, jų meniu ir kainas, kurias po pusvalandžio vaikščiojimo reikėjo patikrinti praktiškai, mat jaunimas skundėsi nuovargiu…
Galvoju, kad pamažu mokausi priimti ir susitaikyti. Ir net jei miestas ir veržli jo širdis jau priklauso kitiems, kurie dabartinį jo veidą priima kaip duotybę ir gerokai organiškiau atsiliepia į jo dabartinio laiko vibracijas, vis tiek pasilieku teisę į neišvengiamą ryšį ir artumą. Kai stebiu atkaklų miesto augimą ir virsmą, suvokiu tą ypatingą paradoksą, kad nepaisant laiko tėkmės, Vilnius atrodo gerokai jaunesnis ir gyvybingesnis nei pirmaisiais mūsų pažinties metais. Jį sunkiau nuspėti, kita vertus, jis visada akiratyje, aktyviai mezgantis kontaktą tūkstančiais vaizdų ir jų dublių skaitmeninių įrenginių ekranuose. Vis dar nežinau, ar šie spalvotų pikselių miriadai pajėgūs atskleisti tai, kas nuo Senovės Romos laikų vadinasi genius loci? Taip pat abejoju, kad įmanoma įžodinti Vilniaus dvasią, nepaverčiant jos tik teorine abstrakcija. Bet turiu vilties, jog kad ir kaip transformuotųsi miestas ir keistųsi jo kūnas, išliks tas ypatingas jo krūvis, sujungiantis kartas ir laikmečius, atskirus gyvenimus ir bendrus likimus į nedalomą vienį.
Prieš įsigyjant nuosavą būstą Vilniuje, turėjau laimę gyventi labai ypatingoje vietoje, nedidelėje į kalną kopiančioje Lapų gatvelėje, užsibaigiančioje stačiu šlaitu, kurio papėdėje geležinkelio bėgiais tebedunda traukiniai, o kalno viršuje stovi senas, masyvus keturių aukštų daugiabutis. Mūsų butas buvo viršutiniame namo aukšte. Turbūt visą nuo darbo likusį laiką šiame bute praleidau žvelgdama pro langą, stebėdama kvapą gniaužiančią Senamiesčio panoramą, užlietą beribio dangaus. Gynybinė miesto siena su Aušros Vartais, Šv. Dvasios vienuolynas, o už jų – rupus stogų mezginys, kuriame kaskart perskaičiuodavau visus iš čia matomus šešiolikos bažnyčių ir cerkvių bokštus. Taip pat ir Gedimino kalno bokštą. Šis neįkainojamas Vilniaus kapitalas, rytmetį nušvintantis saulėje ar marginamas debesų šešėlių, už jaukių buities rakandų, alijošiaus ir pelargonijų, geriant ryto kavą ar vakarojant su artimaisiais, atrodė veik metafizinis. Niekaip negalėjau priprasti prie šio vaizdo artumo. Bet kokios buitinės apeigos atrodydavo it šventvagystė. Pamenu, kaip vieną pavasario rytmetį danguje virš miesto išvydome didelį pulką gandrų. Labai aukštai sklandantys balti pavidalai galėjo atrodyti lyg angelai ar levituojantys žmonės, įveikę gravitaciją ir įtikėję stebuklinga miesto dvasios galia. Tikėjimui, kad gyveni palaimintoje vietoje ir palaimintu metu, kartais pakanka vienos akimirkos, o kartais daugybės dešimtmečių. Kaip svarbu laiku tą suprasti.
