Rugsėjo 10–12 d. Liškiavos vienuolyno ansamblyje prabėgo apie pusšimčio dalyvių sulaukęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir partnerių organizuotas akademinis studijų savaitgalis „Dialogas 21 amžiuje?“ Šiandien gerokai nuvalkiotas žodis dialogas veikiausiai kelia didžiausias alergines reakcijas tiek intelektualams, tiek tokiais apsimetantiems. Vis dėlto gal būtent šios patologijos kone medicininis tyrimas, o ne tik būrimas iš kavos tirščių, padėtų atskleisti ligos priežastis, kilmę, gydymo būdus.
Visuomenė atsidūrusi ambivalentiškoje padėtyje: viena vertus, kratomasi kalbėjimo apie dialogą, kita vertus, šaukiama, kad dialogo nėra – tik nesusikalbėjimas, nesiklausymas. Perfrazuojant klasiką – elementaru, bičiuliai, – tereikia nustatyti, kuriai iš šių būklių alergizuojama stipriau. Veikiausiai galima gana tvirtai sakyti, kad šio studijų savaitgalio dalyviams, net nesvarbu, ar jie buvo pranešėjai, ar tiesiog klausytojai, atsakymas ganėtinai aiškus – dialogas ne tik galimas, bet ir būtinas.
Visuomenės būklės dvilypumas lengvai suprantamas. Dialogo sąvoka yra kaip profesionalus kampininkas: kažkoks neaiškus, su marga, audringa praeitim, o kas baisiausia – nesusekamas ir nesugaunamas, vis perbėgantis pas tą, kuris jam užtikrins sotesnį kąsnį. Žvelgdami į įvairiais laikotarpiais vykusį dialogą, vieningo atsakymo nerasime: platoniškasis siekia ieškoti objektyvios tiesos, Davidui Hume’ui jis tampa emocijų užgožiamais ir nelabai kur vedančiais pokalbiais, Jürgenui Habermasui dialogas – susitarimo laukas, Carlui Schmittui – susipriešinimo galimybė ir t. t.
Pirmasis kalbėtojas, atidaręs visą dialogui skirtą tridienį, filosofas Kęstas Kirtiklis siūlo dar kitą galimybę. Dialogas jam yra santykis – intymus, įtraukiantis ir hipnotizuojantis, pakylantis ir transcenduojantis. Šis vaizdinys kyla iš Martino Buberio raštų, o siūlomasis santykis tarp „aš“ ir „tu“ (Ich-Du) – yra principingai kitoks nei monologinis santykis su aplinka: „aš“ ir „tai“ (Ich-Es). Tokio santykio išeiga – kito žmogaus supratimas ir, net jei tai nepavyksta, buvimas jam artimu. Visgi, anot filosofo, tai kažkas, kas tiesiog ištinka ar nutinka – nėra būdų tą pasiekti forsuojant, dialogas taip pat nepriklauso vien nuo racionalių pastangų. Čia verta prisiminti istorikės Violetos Davoliūtės mintį apie istoriją, tinkančią ir kitiems humanitariniams mokslams: ji (istorija/humanitarika) žmogui nesuteikia ontologinio saugumo jausmo, veikiausiai priešingai, jį tik dar labiau sumažina.
Šis nesaugumo, negebėjimo pažinti jausmas, sukurtas sąvokos neapibrėžtumo, kartojosi viso savaitgalio eigoje. Istorikas Arūnas Streikus, apibūdindamas Lietuvos visuomenę nuo pirmųjų laikraščių atsiradimo XIX a. pabaigoje iki beveik šių dienų, taikliai konstatavo, jog lietuviai tarpusavyje praktiškai niekada nesusikalbėdavo, nesusitardavo. Šias mintis pratęsė Nerija Putinaitė, teigusi, kad dialogo pamatinė prielaida yra pasieksimas, kad ir trumpalaikis, susitarimas. Ji atsisako tam tikro platoniško optimizmo, kad dialogas mus gali atvesti į tiesą, jei tik jos sieksime, tačiau oponuodama Schmitto paradigmai, filosofė teigė: „Politikoje svarbu ne tapti draugais, bet nebebūti priešais“. Pasak Putinaitės, susitarimo siekis yra ne tik svarbus, tačiau ir įgyvendinamas: apmąstydama politinį ir viešąjį gyvenimą Lietuvoje (maršus, mitingus, protestus), Putinaitė atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis populiacijos, nors aktyviai ir neįsitraukia į politinius procesus, tačiau gali išklausyti ir kliaujasi argumentais. Tik radikalūs asmenys, nors ir šaukia, kad siekia dialogo, iš tiesų nori tiesiog išsakyti (išrėkti) savo poziciją ir nesiekia nei kitos pusės išklausymo, nei juo labiau buberiškojo intymaus ir daugialypio santykio. Taigi prelegentės mintys, tarsi akcentuojančios atotrūkį nuo platoniškojo dialogo, vis dėlto remiasi jo metodika, mat dabartinį radikalizmą išties galima suvesti į nuomonės apologetiką ir fetišizavimą, paverčiant ją ideologiniu įrankiu ir ignoruojant faktus ir argumentus. Juk Platonas Sokrato lūpomis teigia, kad „nuomonė nesusijusi nei su būtimi, nei su nebūtimi, […] nuomonė nėra nei nežinojimas, nei pažinimas“ (Valstybė, 478c, vertė Jonas Dumčius). Pasiūlyta paradigma yra analogiška – dialogas kaip paieška, tik vienu atveju (Platono), ieškoma tiesos, o kitu (Putinaitės) – susitarimo.
Būtent politinio dialogo arba dialogo politikoje sampratos paieškos tapo pačios svarbiausios renginio dalyviams. Nuo kultūrinės politikos komunikavimo ydų, kurias apžvelgė Martynas Darškus, iki žiniasklaidos kaip valstybinio ir valdžios naratyvo transliuotojos funkcijų, kurias pristatė Emilija Pundziūtė-Gallois. Ji teigė, kad viešosioms erdvėms, tarp jų ir medijoms, didžiausią įtaką daro vykdomoji krašto valdžia kurdama vadinamąjį oficiozinį diskursą. Anot pranešėjos, jis nėra iš principo blogas, tačiau nuolatos vartotojų ir recipientų turėtų būti tikrinamas ir permąstomas.
Politinių aktualijų refleksijas pratęsė pokalbis apie tai, ką krikščionys gali duoti politikai šiuolaikiniame amžiuje, kaip reikia kalbėtis su kitaminčiais. Juk politika – tai nuolatinis kalbėjimas, bandymas susitarti su kitais rinkėjais, kitas politines pažiūras atstovaujančiais žmonėmis. Šią problematiką aptarė idėjų istorikas Justinas Dementavičius ir užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, kalbėję gana panašiai. Dementavičius teigė, kad „krikščionis į politiką gali atsinešti viską“ – kiekvieną iš mūsų formuojančios kiek kitokios gyvenimiškos patirtys gali duoti labai skirtingų rezultatų, net augant, gyvenant, regis, toje pačioje terpėje. Pranešėjas pabrėžė, jog po Vatikano II Susirinkimo krikščionis politikoje nebėra vien krikščionis: jis gali atstovauti įvairioms politinėms pozicijoms, gali atnešti skirtingas kultūrines ar socialines įžvalgas, netgi kardinaliai skirtingus požiūrio kampus (kad ir Lietuvos vyskupų nepalaikytas, bet krikščioniškas vertybes bandęs ginti šeimų maršas). Kitaip tariant, krikščionys nebėra (o gal niekada ir nebuvo) idėjiškai, politiškai homogeniška grupė. Papildydamas Dementavičių Adomėnas teigė, kad šiuolaikinėje postkrikščioniškoje visuomenėje krikščionys privalo žaisti demokratijos taisyklių rėmuose – suvokti, kad jų krikščioniški idealai nėra bendri visiems gyventojams (juo labiau jei nėra bendrai priimtini net krikščioniškai visuomenės daliai). Atrodytų, pranešėjai tarsi atsitraukia nuo krikščioniškosios tapatybės, tačiau toks vaizdinys būtų klaidingas. Abiejų tezės užbaigiamos pozityvia gaida – specifinio krikščioniško santykio (sakytume, dialogo) kūrimo perspektyva. Adomėnas visų pirma siūlo būti nuolankiems, mokytis iš kitos pusės argumentų, juos ne tik išgirsti, bet ir apmąstyti. Dementavičius teigia, kad grynai krikščioniškas konceptas politikoje gali būti meilė. Tai ne tik pamatinė vertybė religijoje, tačiau ir atitinkamo santykio prielaida. Santykio, kurio veikiausiai neverta tikėtis iš šiandien garsiausiai besiskundžiančių dialogo stoka.
Po trijų dienų pokalbių vis dar lieka svarstyti, kas yra dialogas, kas yra krikščioniškas dialogas – intymus santykis, tiesiog pokalbis, diskusija, vedanti susitarimo link, ar gebėjimas būti mažiau žvėrimi ir labiau – artimuoju? Medicininiais instrumentais negalima atsakyti į tokį – humanitarinį – klausimą. Veikiausiai ir neįmanoma prieiti galutinio atsakymo, įmanoma tik pagilinti apibrėžimus, kurie savo argumentacija labiausiai tau artimi. Dialogo prielaidą galima apibendrinti paprastais, bet įsidėmėtinais kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiais: dialogas susideda iš tikėjimo savo pozicija, kito išklausymo ir pasikliovimo racija. Visgi atsispyrę nuo šio pamato, privalome patys mąstyti ir surasti savo atsakymą, kurio paieškoms toną uždavė minėtų dienų diskusijos.
Kita vertus, po renginio grįžus į (socialinių tinklų ir kitokią) tikrovę, tapo akivaizdu, kad tarp intelektualinių diskusijų ir vaizdo pro langą atotrūkis, deja, yra didžiulis. Socialiniuose tinkluose ir ne tik, panašu, kur kas svarbesnis už dialogą tampa monologas, kuriam dalyvių kiekis šiame „pokalbyje“ nėra svarbus. (Ne)susikalbėjimas virsta tiesiog įrankiu priešų paieškai. Raginimai kalbėtis, diskutuoti, išgirsti dažniausiai lydimi dar garsesnių raginimų nesikalbėti. Dialogo pradžiai nereikia intymaus santykio, kompromiso, sutarimo – bet pokalbio dalyviai turi remtis prielaida, kad kita pusė gali man pasakyti kažką, kas yra verta išgirsti. Gebėjimas nebūti vien priešu yra minimali dialogo sąlyga, kuri visų pirma turi būti taikoma sau pačiam. Nuoširdus atsakymas į klausimą, ar man pakanka nuolankumo išklausyti ir tą, kuris, atrodytų, kalba kvailai ar atgrasiai, ir yra bent šioks toks priešnuodis galutiniam skirtingai mąstančių grupių atitolimui.
