Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Konferencijos „Dešinysis protas. Lietuvą kuriantis mąstymas“ akimirka.
Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Lapkričio 17 d. Vilniuje įvyko vasarą įkurto Europietiškos dešinės instituto konferencija kiek pretenzingu pavadinimu „Dešinysis protas. Lietuvą kuriantis mąstymas“. Instituto direktoriaus Teodoro Žuko įvardintas pagrindinis konferencijos tikslas – centro dešinės idėjų artikuliacija. Vieta pasirinkta ne mažiau pretenzinga – buvusiame Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyne veikiantis „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras, įsikūręs buvusiose Sapiegų valdose.

Toks intelektualinis susirinkimas yra sveikintinas atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu kokybiškos politinės, akademinės refleksijos viešajame gyvenime trūko ir tebetrūksta – kalbėti apie ideologinio mąstymo stoką politiniame gyvenime tapo savotiška banalybe. Ši problema ypač aktuali centro dešinei, kuri istoriškai turėjo solidžią tokių svarstymų tradiciją, kartu ir atitinkamas pretenzijas į teorinį, o ne vien ūkišką, išskaičiavimu ir Excelio lentelėmis grįstą, politinį mąstymą. Įvairių pokalbių prie maisto ir gėrimų žanrą netrukęs įvaldyti Europietiškos dešinės institutas nuo įsikūrimo vis kviečia į įvairius intelektualinius „pusryčius“, „pietus“ beigi „vakarienes“, bet šį kartą išsikėlė rimtą iššūkį – surengti visą dieną trunkantį ištisą intelektualinį banketą. Prelegentų sąrašas solidus, nors ir labai nuspėjamas: Virgis Valentinavičius, Vytautas Ališauskas, Nerija Putinaitė, Justinas Dementavičius, Simona Merkinaitė ir kiti usual suspects, kuriuos įsivaizduojame kalbančius apie konservatizmą. Įtariamųjų sąrašą labiausiai pagyvino politikės-praktikės – Ingrida Šimonytė ir Monika Navickienė. Klausimas tik, ar šis nuspėjamumas yra pačios centro dešinės Lietuvoje problema, ar organizatorių vaizduotės stoka. O gal čia ne problema, gal – privalumas, kad politinį mąstymą Lietuvoje nuosekliai minko tie patys žmonės? 

Pirmosios sesijos pranešimų jungiamąja gija kiek netikėtai tapo Justinas Marcinkevičius (kaip su atodūsiu pridurtų akyliau viešąją erdvę stebintys – vėl!). Bet tik Ališauskas drįso rimtai imtis poeto kūrybos egzegezės. Išvados nesmagios – vienas iš klastingiausių, nuosekliai poeto kūryboje plėtotų naratyvų – apie „dviejų Lietuvų“ konfliktą Atgimimo metu, kur tik nuošalėje stovėjęs poeta liko teisiojo vaidmenyje. Paprastai įvardinus giluminį Marcinkevičiaus Lietuvos istorijos vaizdinį, galime nusistebėti ir paklausti: negi ir jam „savi šaudė į savus“? Putinaitės pristatytos trys lietuviškosios nostalgijos tipai nenuteikė linksmiau: į kiekvieną jų Marcinkevičius sutelpa, o visi nostalgijų tipai save bando legitimizuoti viešojoje erdvėje – tiek nacionalkomunizmo, tiek „vieningos politinės tautos“, tiek „bakūžės samanotos“ ilgesys dar kamuoja Lietuvos visuomenę. Kaip šios nostalgijos funkcionuoja ne akademiniu lygmeniu, o kasdienėje praktikoje, parodė Valentinavičiaus pranešimas. Buitiniame lygmenyje žmonės nori, kad jais pasirūpintų „viršininkai“ ir nurodytų, kaip jiems (ir visiems kitiems) gyventi, vadovaujantis sovietinėmis (skaityti – krikščioniškomis), tradicinėmis vertybėmis: mažumų kriminalizavimas, grubus, asmens laisvės nepripažįstantis nacionalizmas ir anti-europietiškumas.

Viena įdomiausių konferencijos dalių – netiesiogiai besirutuliojusi Dementavičiaus ir Merkinaitės polemika apie Rusiją ir gėrį bei blogį. Pranešimų pavadinimai jau parodo aiškų jų pozicijų skirtumą: „Visu veidu į Rusiją…“ ir „Laikysena blogio akivaizdoje“. Dementavičiaus pranešimo pavadinimas – aliuzija į lietuvių išeivijai Šaltojo karo metais kilusią problemą – Steponas Kairys 1959 m. Darbe kvietė veidu atsisukti į Lietuvą, bendrauti su „nesovietizuota“ jos dalimi ir netgi ieškoti sąjungininkų tarp „išdavikų“. Reikšminga dalis išeivių tokią poziciją laikė naivumu, iš šiandienos perspektyvų toks vertinimas atrodo dar akivaizdesnis, ypač atsižvelgiant į tai, kiek pastangų KGB dėjo kontroliuoti šiuos atsuktaveidžių ryšius su Lietuva. Bet Dementavičius kelia analogišką klausimą šiandien – nors ir sutinka, kad Rusijos veide aiškiai matyti blogis, tačiau liko ne visai aišku, ką su tuo daryti. Pranešėjo siūlymas remiantis dieviškosiomis dorybėmis padėti Rusijai atrodo keistas, nes Rusija nėra paskiras žmogus, kuriame galime atpažinti Kitą – tai abstraktus, politinis-(ne)teisinis darinys. Rusijos institucijos nėra tolygios žmonėms. Net popiežiui Pranciškui nelabai sekasi formuluoti krikščionišką poziciją Rusijos atžvilgiu, kuri tuoj nevirstų propagandiniu įrankiu Rusijos rankose ir kartu nesukeltų milijonų tikinčiųjų nepasitenkinimo. Politikai negali remtis tik krikščioniško gėrio idėja – ne veltui Hannah Arendt yra įspėjusi, kad gėris, viršijantis dorybę, yra nepajėgus sukurti pastovių, tvarių politinių institucijų. Aišku, už institucijos slypi žmonės – Ivanas, Vasia, Antonas – bet bandymas su jais susikalbėti („Call Russia“, suprantant šią iniciatyvą plačiausia prasme – nuo Macrono skambučių Putinui iki eilinių telefoniniuose frontuose) ir supažindinti juos su faktu, kad jų valstybė kariauja prieš Ukrainą, neatvedė į doros kelią nei valstybės vadovų, nei eilinių rusų.

Tokią apatiją iš dalies paaiškino Merkinaitė. Kalbėdama apie blogį kaip grybelį, kuris greitai išplinta ir neturi šaknų, ji plėtojo Arendt blogio banalumo koncepciją (žr. NŽ-A, 2023, Nr. 4). Toks blogis apsireiškia ne pasirinkimu daryti pikta, o apskritai nenoru, negebėjimu apsispręsti kažką daryti. Asmuo, užsibrėžęs nebūti niekuo, perima diktuojamus šūkius, vykdo paliepimus, nerodo nei atgailos, nei pykčio, nes tam reiktų situacijos reflektavimo ir nors dalinio savo subjektiškumo prisiėmimo. Būtent toks apatijos išplitimas yra viena iš labiausiai gąsdinančių visuomenės savybių – kaip teigė Merkinaitė: „Faktas, kad vieninteliu didesniu išbandymu dabartinei [Rusijos] valdžiai tapo nuteisto nusikaltėlio bandytas sukilimas rodo, jog Rusijoje politinę tikrovę išjudinti gali gryna prievarta ir smurtas. Pastarasis iš savęs nieko nesukuria, jis tik griauna“. Rūstus, bet, regis, blaivus požiūris, slopinantis viltį, kad rusai ateityje gali pasirinkti daryti gera. Ar bent – nedaryti bloga. Paminėtina ir tai, kad intriguojantis sesijos pavadinimas „Draugai (?) ir priešai (!)“ nebuvo pranešėjų atskleistas. Jeigu su priešais(-u) viskas daugiau ar mažiau aišku, tai su draugais kiek sudėtingiau. Mariuszas Antonowiczius aptarė, kaip derėtų elgtis su draugais, koks turėtų būti Lietuvos politikų ir diplomatų veiksmų planas, veikimo strategija. Nors pranešėjas neigė, kad egzistuoja Vilniaus-Varšuvos-Berlyno-Londono-Vašingtono ašis, bet vis dėlto būtent šioje ašyje ir išsitelkė siūlydamas patarimus, kaip lopyti vis įtrūkstantį šios sąlyginės sąjungos audinį. Nors ir kitoje sesijoje, bet tematiškai artimą pranešimą perskaitė Katarzyna Korzeniewska, siūliusi apmąstyti Vidurio-Rytų Europos idėją ir daugelio šio regiono šalių flirtą su autoritarizmu. Įdomu, kad programinis užsienio politikos pranešimas buvo skaitytas taip pat „vidinei“ problematikai skirtoje sesijoje: Viliaus Bartninko analitiška Gintaro Beresnevičiaus Imperijos darymo interpretacija brėžia aiškią, ne tokią vingiuotą, kaip paties Beresnevičiaus, kryptį, kur link turi stiebtis mūsų politika: pagaliau pilnai tapti „civilizuotais barbarais“, įsilieti į imperiją ir kartu sudaryti sąlygas, kad mūsų „barbarišką“ vietą Europos Sąjungoje užimtų Ukraina ir Moldova. Lietuvos problematika buvo aptarta ir spalvingiausiame Dovydo Skarolskio pranešime-dūzgelėje apie ordoliberalus, kurie Lietuvoje tik jam sutinka atskleisti savo kilmės ir istorijos pasakojimus. 

Konferencijos pabaigoje buvo galima išvysti gan retą mūsų šaliai reginį – aktyvios politikės, užimančios svarbiausius postus valstybėje, skaitė konceptualius pranešimus apie jų vykdomą politiką. Šimonytė užsiėmė nuosaikumo ir anti-populizmo kaip pagrindinių konservatizmo piliorių įtvirtinimu, o Navickienė svarstė, kuo konservatyvus rūpestis savaisiais piliečiais skiriasi nuo kairiojo. Paskutinį pranešimą skaitė filosofas – įvairiuose rateliuose pradedamas vadinti bene pagrindiniu šiuolaikinio Lietuvos konservatizmo „ideologu“ – Simas Čelutka. Nors galbūt tikroji lietuviškojo konservatizmo ideologė yra Arendt, kurios mintimis pasislėpę ar atvirai rėmėsi bent šeši konferencijos dalyviai.

Renginyje dalyvavo tiek akademikai, tiek tiesiog politinei dešinei prijaučiantieji, tiek įvairūs politikai: esami ir buvę miestų tarybų, Seimo, Vyriausybės nariai, vadovai. Tai viltingas ženklas, kad Lietuvos (dešinės) kūrimo procese galima veikti tiek praktinėje, tiek teorinėje terpėje. Bet grįžtant prie puotos metaforos, alkio pasotinti šis renginys negalėjo. Ne visos problemos liko aptartos, ne visi pasisakę spėjo išplėtoti savo mintis, o ir šiaip – kada prieš tai paskutinį kartą padoriai pavalgėme? 

Be to, kad atmintis turėtų būti konservatyvi ir reflektuojanti, kokybine prasme išeičių nerasta. Kas yra mūsų artimiausi draugai Vidurio-Rytų Europos regione, kuris išsiskiria savo demokratijos-autoritarizmo dinamika, taip pat nerasta. Ar politikoje tikrai reikia mylėti sūnų paklydėlį daugiau nei ištikimąjį – irgi neaišku. Apžvelgiant konferenciją platesniame Lietuvos kultūriniame kontekste, ne viskas joje buvo originalu. Dalies pranešėjų išsakytas mintis jau tarsi buvome girdėję, skaitę, jos rėmėsi neseniai pasirodžiusiomis publikacijomis. Tai nebūtinai blogai, bet sudėjus su tuo, kad prelegentų sąrašas, kaip minėta, buvo itin nuspėjamas, galbūt byloja apie tam tikrą stagnaciją. Konferencijos turinys artimesnis ne naujam kokybiniam šuoliui, o savotiškai restitucijai. Susibūrimo, galvojimo ką darome ir viešo reflektavimo apie tai restitucijai – tokių renginių senokai nebuvo ir jų – akivaizdu iš susirinkusiųjų gausos – trūksta. Jeigu tikime gyvais klasikais, tuomet tai tik darbų pradžia. Tik liekame su klausimu: kokie kiti etapai ir kaip juos pasiekti?