Kada, kaip ir kodėl kūrybiniame kelyje atsirado iliustracija?

Gyvenimas priveda prie tokių dalykų, kuriuos nelengva nei paaiškinti, nei motyvuoti. Kai 1973 m. baigiau Vilniaus dailės akademiją, mačiau, kad nepritampu prie tuomečių meno krypčių – impresionizmo ir ekspresionizmo. Mane visada domino fantazija, siurrealizmas, metafizika, absurdas. Tai siejosi su tuo, kas tuo metu buvo uždrausta, pavyzdžiui, Salvadoras Dalí buvo visai uždraustas, René Magritte’as gal kiek mažiau. Nors diplominis darbas buvo tapybos, tuo metu jau kūriau ekslibrisus, kuriuose skleidėsi fantazija: neskrendantys paukščiai, žvėrys be kojų, sukaustytas žmogus. Kūriau metaforinį pasakojimą apie soclaikį, kuriame gyvenome, uždari ir vieniši. Suvokiau, kad turiu kažką kita daryti nei paveikslus tapyti, labiau eiti į piešinį ir į savo pasaulį, kurį nebūtinai turi parodyti parodose. Ir tada leidykla Vaga pasiūlė iškart dvi knygas: Vytautės Žilinskaitės Robotas ir peteliškė (1978) ir Kazio Sajos Už nevarstomų durų (1978). Pastarajai knygai piešiniai buvo padaryti plunksnele, juodai baltos iliustracijos, mano fantazijos reiškiniai. O Žilinskaitės knygai įnešiau savo tapybinį mąstymą – tai buvo po mano tarnybos kariuomenėje, kai aš atradau, tiksliau, išradau tokią techniką kaip tapymas ant juodo popieriaus. Ji leido parodyti ir tapybos, ir pasakos pasaulį. Žinau, kad leidykloje buvo balsavimas ir vieno balso persvara priėmė mano iliustracijas. Vėliau ta knyga buvo labai reikšminga – 1979 m. Bratislavos vaikų knygų iliustracijų bienalėje apdovanota aukso medaliu. Apskritai ji daugelyje pasaulio šalių buvo pripažinta, nes liudijo ne tiesiog iliustravimą pažodžiui, o dialogą su rašytoju. Ir tas dialogas buvo absoliučiai mano pasaulis, visiškai negalvojau, kas tą knygą skaitys – ar vaikai, ar suaugusieji. Taigi grioviau tvoras tarp iliustracijos, tapybos, plakato. Įdomu, kad Roboto ir peteliškės iliustracijos prieš keletą metų buvo išsiųstos į Sankt Peterburgo iliustracijos bienalę ir laimėjo pirmą vietą. Taigi metai neturi jokios reikšmės, jei darbą atlikai rimtai ir sukūrei meną. Bet iš tikrųjų mano ryšys su knyga prasidėjo Stepo Žuko dailės technikume, kur mano diplominis darbas buvo penkioms knygoms sukurti odiniai viršeliai. Būtent nuo tų laikų esu pamilęs odą ir raidę. Tai buvo 1968 m., penkios knygos ir fantazijos, mąstymo parodymas: nuėmiau įprastus viršelius ir padariau odinius. Reikėjo žinoti knygos turinį, savaip sukomponuoti raides, buvo galima iškelti reljefu, išpjaustyti arba išdažyti odoje. Aš naudojau visas šias technikas. Taigi odiniai viršeliai buvo pradžia, paskui sekė knygos ženklai, ekslibrisai. Juos pradėjau daryti Kaune, pirmiausia buvo linoleumo raižiniai. Tai buvo mano laisvoji kūryba, ekslibrisai dėstytojams ir draugams. Ir po to natūraliai atėjo iliustracija. Ekslibrisas man atvėrė vartus į Lenkiją, o iš jos per iliustraciją, plakatą ir į pasaulį.

Tai Robotas ir peteliškė yra įsimintiniausia iliustravimo istorija?

Ta knyga tarsi atvėrė, nes joje pirmąsyk išbandžiau plastinį mąstymą. Pirmoji knygos vertintoja buvo Žilinskaitė. Leidykla buvo pasakiusi: jei rašytoja nepriims, tai ir mes nespausdinsime. Aš šiek tiek bijojau, bet galvoju, ką čia bijoti, turiu daryti taip, kaip ji rašo – nes savo tekste ji perteikdavo tą soclaikio satyrą ir dailininkas turėjo mokėti tekstą skaityti tarp eilučių. Tai man ir buvo įdomiausia ir svarbiausia – tarp eilučių. Sakinėlis apie laisvę, tai aš pirmiausia tą vietą „griebiu“ ir jungiu su savo mąstymu. Aš niekada negalvodavau, kad „čia yra iliustracija, ji turi patikti, turi būti gėlių ar dar ko“, aš kurdavau savo meną. Man svarbiausia buvo meninė situacija tarp pagrindinių pasakos (nes jų daugiausia iliustravau) veikėjų. Beje, nematau didelės skirties tarp iliustracijų vaikams ir suaugusiesiems. Žinoma, jei tai pasaka ir jei joje yra katinas, tai ir iliustracijoje turi būti katinas. Bet mano svarbiausias uždavinys – kas dedasi su veikėjais toje situacijoje. Taigi iliustracija kaip situacijų sprendimas ir situacijų atradimas. O geriausias įvertinimas, jei žmogus pasakydavo: aš taip neišgalvočiau. Reiškia, tik aš taip galiu. Baisiausia, kai sako: ai, ir aš taip padaryčiau.

Kaip atsakote tiems, kuriems Jūsų iliustracijos vaikystėje kėlė liūdesį ir gal net siaubą?

Suaugusieji, ypač leidžiantys knygas, visada siekia patikti vaikams. Bet mes turime ne patikti vaikams, o dalintis gyvenimu, jo problemomis ir emocijomis. Vaikai ir taip mato mūsų džiaugsmą ir liūdesį, tai kodėl tai reikia slėpti? Kodėl reikia vaikams pateikti tik džiaugsmingą gyvenimo pusę? Juk vaikams ir taip nuolat kyla klausimų, pavyzdžiui, dalyvauja laidotuvėse ir klausia: kodėl miršta? kodėl verkia? Tad kodėl nereikia apie tai kalbėti? Reikia, tai gyvenimo temos.

O buvo bandymų kurti komiksą?

Aš niekada šimtaprocentinio komikso nesu daręs, į tą pusę niekada nenuėjau, nors esu žvilgterėjęs. Vieną kartą nupiešiau tokį piešinį, kuris buvo tarsi pirmas žingsnis į komiksą, bet toliau to nevysčiau. Artėjo Kalėdos, laukėme svečių, į kiemą išleidome šunį, kuris išsyk per tvorą susikibo su kitu šunimi. Jie ėmė taip vienas kitą tąsyti, susikabino dantimis, mano sūnus bėgo gelbėti savo šuns ir jam įkando tas šuo-priešas iš už tvoros. Kai aš ten nubėgau, nežinojau ką daryti, ėmiau vilkti savo šunį už galinių kojų per visą kiemą, o jis su dantimis įsikandęs iš paskos vilko aną šunį, ir jį paleido bute, įsivaizduoji? Šitą situaciją su visais veiksmais nupiešiau vienam piešiny, kur jau randasi komikso mąstymas – galima buvo iš šitos situacijos ir visą knygą padaryti. Kita vertus, aš manau, kad manasis dienoraščio rašymas yra irgi savotiškas komiksas, nes tai dienos susumavimas, apmąstymas piešiant. Piešiu vienos dienos piešinį, kuris aprėpia dalykus tarp teksto ir piešinio, nes užsirašau ir žinutes, ir nusipiešiu naujus sumanymus.

Stasio Eidrigevičiaus žodžiais tariant, kas yra iliustracija?

Dailininko dialogas su rašytoju. Ir čia svarbi sąlyga, kad iliustratorius yra menininkas, nes kitu atveju iliustratorius yra patarnautojas leidėjui, rašytojui ir tekstui. Aš toks niekada nebuvau. Aš buvau lygiavertis su rašytoju, o jeigu sužinodavau, kad mano piešiniai patikdavo labiau nei tekstas, tai tą laikydavau savo pergale, tai buvo didžiulis komplimentas. Žinau, kad mano iliustracijos padarė įtaką net kelioms kartoms, yra žmonių, kurie prisimena pavienius piešinius, yra dailininkų, prisipažinusių, kad mano darbai jiems padarė įtaką. Tai man svarbiau už bet kokius medalius ar apdovanojimus. Beje, viena danė man parašė, kad mano piešinys – žmogus, ant pagaliukų laikantis savo galvą – jai padėjo grįžti į gyvenimą, įveikti depresiją, nes ji suprato, kad jos likimas yra jos pačios rankose.

Koks kuriant iliustraciją yra santykis su tekstu?

Storoje knygoje neretai labai paprasta rasti, kas tau įdomu. Randi tą vietą, kuri tikrai tavo, ir už jos užsikabini. Bet jeigu yra eilėraštukas, tai čia jau iššūkis, ypač jei paprastas eilėraštukas, mažai veiksmo, tada reikia parodyti savo fantaziją, kad sudomintum, tad reikia kurti tą plastinį pasaulį, savotišką plastinį spektaklį. Tad nedidelio teksto iliustravimas yra kaip savotiško filmo sukūrimas: padaryti iš nieko kažką. Labai sunkus, bet ir savotiškai įdomus uždavinys. Ir neretai su tuo susijusi kova dėl savo iliustracijų su leidėjais – kartais reikia už savo vaizdus kovoti ir žodžiais. Bet tai banalu, nes labai daug iliustracijų yra tiesiog banalios, o aš to baisiai nemėgstu, nemėgstu banalumo, jo, kur tik pasisuksi, baisiai daug, kiekviename mūsų gyvenimo centimetre. Knygynai pilni banalių knygų, negaliu į jas žiūrėti nei vartyti. Gal vaikams to ir reikia? Nežinau. Aš esu kitokios iliustracijos sampratos atstovas, tai kalbu už save. Apskritai labai sunkus dalykas knygą priimti, neretai pačioje pradžioje kausto dvejonės, ar pajėgsi bendradarbiauti su rašytoju, ar pajėgsi kurti tą dialogą. Pati iliustravimo pradžia visada bauginanti, nes nežinai, ar tikrai turėsi ką savo pasakyti.

Esate kūrybiškas knygų, kurias nusiperkate, viršelių perkūrėjas. Tad kokia nuomonė apie dabartinius knygų viršelius? Ar dar likę meno?

Knygos viršelis yra savotiškas plakatas, o jeigu žiūri į plakatų derlių, tai labai liūdna, nes atrodo, kad viską kuria vienas ir tas pats žmogus. Jie visi labai panašūs. Žinoma, būna, kas išsiskiria, ir akivaizdu, kad tai kurta asmenybės. Ir jeigu asmenybė daro viršelį, tai padarys ir bus gerai, kitu atveju – bus atmestinai, nes kuo pigiau ir greičiau. Bet aš kreipiu dėmesį į gerus, įsimenančius viršelius. Ir į raidžių sukomponavimą. Aš labai mėgstu kiekvienos raidės meną. Mano dėstytojas buvo Vladas Drėma, labai reiklus, bet taip pamilau raidę, nesvarbu, pieštą, medyje iškaltą ar ant smėlio parašytą. Meilė raidei, jos dydis, vieta, forma, spalva nulemia originalumą, naujumą. Viršeliu reikia atskleisti knygos esmę, pritraukti žmogų, kad jis norėtų paimti tą knygą į rankas, o kai paims, atsiras vilties, kad ja susidomės, gal net ir perskaitys. Juk gali būti knyga labai gera, o likti visai nepastebėta, nes prastas viršelis, ir atvirkščiai.