Mano tėvai apsigyveno Šeškinės penkiaaukštyje. Nykiame daugiabutyje, kokius statė prie sovietų, kad naujuose mikrorajonuose sutilptų visi, kas duso nuo dulkių centre ir Senamiestyje, neapsikentė Užupio bomžyno ar buvo prievarta iškeldinti iš aplinkinių kaimų, plečiantis miestui. Ir visi kiti iš bendrabučių, sulaukę savo eilės butui.
Taigi 1984-aisiais tėtis ir mama, pačiame jėgų žydėjime, su dviem mažais vaikais, siaurutę, tuomet atrodė – vingiuotą Ašmenos gatvę iškeitė į tiesią kaip liniuotė Dūkštų. Atėjus eilei man pirkti savo namus, tėtis ir man ieškojo buto Šeškinėje. Užsispyrusi tvirtinau, kad niekada gyvenime nei Šeškinėje, nei kur nors aplink tikrai neapsistosiu. Purkštavau ir ginčijausi, kad su savo blokiniais daugiabučiais man net į akis nelįstų. Tėtis – savo. O gal naujos statybos? Su vaizdu į ozą?
Jokia nauja statyba nederėjo su mano Vilniumi. Ir Šeškinė man nebuvo Vilnius. Geriausiu atveju – jo pakraštys. Nes norėjau grįžti ten, iš kur, man būnant šešerių, didžiulis sunkvežimis išgabeno mūsų daiktus. Kur, dar begyvenant, išvalė Lydos gatvės griuvėsius ir statė naują vaikų darželį, gavusį stipriai abejotino adekvatumo pavadinimą „Krivūlė“ (na, bet vis ne „Molochas“). O mes karstėmės po šviežiai suklotas perdangas, atgnybdavom pirštais gabalus saulėje blizgančios smalos ir čiaumodavom vietoj kramtomos. (Taip, ačiū, dabar jau žinau, kad karcinogenai sukelia vėžį.) Kai jau nelikdavo skonio, išspjaudavom pilką masę ir imdavom naują. „Paršiuko Čiuko“ gumos skonis laikydavosi dar trumpiau – truputį pakramtai, ir jau tik guma, nei mėtos, nei braškės.
Ten, kur dabar tarp Ašmenos ir Dysnos g. atstatytas buvusio žydų kvartalo fragmentas su rūpestingai į mergytės katiną žvelgiančiu daktaru Šabadu, visą amžių riogsojo žalias statybininkų vagonėlis. Tai buvo mano „mokykla“ – tiek sirgau, kad jokie darželiai man nesišvietė, tad išsiilgusi bent kiek institucionalizuoto bendravimo eidavau jo ieškoti savo fantazijų pasaulyje. Nueini iki vagonėlio, pasėdi ant laiptelių ir jautiesi pasimokiusi. Aplinkinių gatvių asfaltas tikrai prisigėręs mano kraujo iš kojų didžiųjų pirštų beigi kelių. Pirštų galiukų – nes basutės visada būdavo išaugtinės: nepamenu, kad kas būtų labai rūpinęsis vaikišku apavu. Senojo geto kiemuose, – nors, aišku, dar ilgai nežinojau, kad ten būta geto ir kieno ten gyventa, – mėtydavosi krūvos knygų; iš tų namų vis kas nors kraustydavosi. O ant suoliukų sustingusios sėdėdavo skarom apsigobusios senutės. Tokios peršviečiama oda, labai smulkios ir labai juodos. Žemaitijos gatvės kiemeliai – tamsūs ir drėgni, apžėlę vijokliais.
Visur aplink ankštuose butuose, išstypusiuose tik į aukštį, paverstuose į komunalkes, skaičiuojant 9 kv. m asmeniui, grūdosi po kelias šeimas. Mes plotu dalijomės su Ivanu ir Zoja, jų dviem sūnumis ir marčiomis. Ivanas pildavo, o girtas galėdavo įgriūti į bendrą vonios kambarį, palikęs ore kyboti kabliuką su kilpele. Periodiškai vyro vanojama Zoja pasišniurkščiodama verkdavo ir vaitodavo, kad skauda. Ryte sukdavo į šoną akis, o mane labai domino mėlynės ant jos kūno. Ivanas buvo didelis ir galingas, Zoja – mažutė ir apvalaina. Sūnūs pakaitom sėdėdavo kalėjime, o viena iš žmonų tikrai buvo vardu Lyda: kam nors ją pašaukus, vis nesuprasdavau, čia jai skirta ar kalba apie gretimą gatvę. Namie Ivano ir jo sūnų moterys vaikščiojo susisukusios į žydrus flanelinius chalatus, o jų kūdikiams virinamas pienas kažkodėl visad išsiliedavo. Apsibliovusias, kad pieno nebėra, o jau vėlus vakaras, jas gelbėdavo mano tėtis – įpildavo pieno iš mūsų šaldytuvo.
Vaikų šiaip gausėjo sulig kiekvienu naujos statybos namu, kurį vis įterpdavo aplinkiniuose kiemuose. Daugėjo ir naujų vietų, kurias buvo galima ištyrinėti. Pavyzdžiui, nusliūkinti į Ligoninės gatvės „Gabiją“, kur rusės sau ir vaikams pildavo arbatą į lėkštutes, pūsdavo ir gerdavo. Galėdavau tik pažiūrėti – man niekada taip elgtis neleido.
Šalia mano įsivaizduojamos mokyklos-vagonėlio buvo pievelė, ant jos šešėlį metė dideli medžiai. Tai buvo mūsų vienintelė panašesnė žaidimų aikštelė, jei neskaičiuosim, kad Rūdninkų skvere buvo galima darkytis kiek tik nori, netgi laipioti po gudobeles. Didelės mergaitės ant pievos pasitiesdavo dekiukus, atsinešdavo lėlių namus iš didelių kartoninių dėžių. Jose buvo išpaišyti ir iškarpyti langeliai, o jų stiklai – iš celofano. Suklijuotos mažos dėžutės tarnavo kaip baldai, ir visi tie namai faktiškai prilygo pasaulio stebuklui. Jei toje stebuklų šventėje dalyvauti pakviesdavo ir mane – tai irgi prilygdavo stebuklui.
O labiausiai vėliau, tarp pilkų blokų, aš ilgėdavausi bažnyčios varpų, mat mūsų kiemelis ribojosi su Šv. Mikalojaus bažnyčios tvora. Velykų rytais atrodydavo, kad varpas skamba laiptinėje, o ne už kiemo tvoros.
Mano miestas buvo dulkinas, nešvarus, bet paslaptingas. Tikrai neatrastas.
Ir grįžau. Po dvidešimties metų į beveik tokią pat, iš kokios iškeliavom sunkvežimiu su daiktais, komunalkę.
Manoji buvo nudrengta ir sovietmečio nužmoginta tiek, kad jos gyventojų poreikis turėti orų patogumą buvo išspręstas klozetą pastačius virtuvėje ant betoninio postamento priešais vienintelį langą. Pirkau ją iš Vitkos ir Natalijos, kuri čia gyventi negalėjo, parduoti kam nors be Vitkos – taip pat. Kas norės gyventi komunalkėje su Vitka ir dalintis klozetu bendroje virtuvėje priešais langą?
Vitkos motina, kol buvo gyva, pardavinėjo skiestą spiritą. Įvijais laiptais, ant kurių turėklų buvo likusios kelios varinės rozetės, šniūrais atslinkdavo mėgėjai. Per kiaurą stogą bėgo vanduo, supuvo balkis ir įgriuvo lubos. Ant sienų – aštuoni sluoksniai tapetų, tamsūs užkaboriai išdažyti ryškiai žaliai.
Tie sluoksniai slėpė beveik nebeatkuriamą sienų tapybą, o palėpėje mėtėsi senovinių koklių duženos.
Vitkos motina pasimirė, kol jis sėdėjo kalėjime. Kai karstą reikėjo išnešti iš buto žemyn, nešikai suprato, kad jis niekaip neišsisuka per duris. Išnešė atskirai. Atskirai numirėlę. Ir atskirai karstą. Kaip tai įgyvendino, detalių nebeklausinėjau, nors mintyse jau spėjau suplanuoti buto pašventinimą.
Šią istoriją papasakojo Vitkos teta, netikėtai užklydusi aplankyti giminaičio, kai jis už gautus pardavus butą pinigus jau buvo išmovęs lyg Kanadon, lyg Australijon. Šie žmonės neturėjo įpročio bendrauti telefonu. Nepanašu, kad derindavo ir vizitus – atvažiuodavo ir užeidavo. Taigi ir teta atvažiavo, užėjo į vidų, pabuvo ir išėjo. Kita, kaimynų tetulė, taip pat užgriuvusi netikėtai, liko nesulaukusi jų sėdėti ant šaltų laiptų iki nakties. Tai mane užgraužė sąžinė: pasikviečiau vidun, paklojau čiužinį. Kaimynai negrįžo nei ryte, nei popiet, ir ji dingo taip, kaip ir atvyko.
„Bobos kojos nebus ant stogo“, – girdžiu šaukiant kaimyną Aleksandrą, kai paprašau rakto nuo palėpės. Reikėjo pažiūrėti, kodėl varva per stogą tiesiai ant šviežiai išdažytų sienų. Žiopčiojau, kažką aiškinau, bet prieš akis užkabino spyną ir pasiuntė velniop. Ne bobų reikalas yra stogas. Stogas liovėsi varvėti, kai stipriau pašalo. O kartu užšalo per laukuję sieną išvedžioti vamzdžiai. Atsibundi, ir vandens nėra. Net jei klozetas nebe virtuvėje ir ne priešais langus. Užšalo.
„O tai jūs nepalikot srovelės bėgti?“ – klausia kaimynas Romas. Susirūpinęs ne todėl, kad užšalo – užšaldavo kasmet, o užėjus šalčiams – ir palikus srovelę. Bet tokie, kaip aš, Romo gyvenimą pakeitė. Jo metodai nebeveikė, o prisitaikyti prie naujų sąlygų dar nespėjo. Kol nebuvo tokių kaip aš, nei Vitka, nei Romas, nei kuris kitas komunalininkų užšalusiuose vamzdžiuose didelės bėdos nematydavo. Padarydavo trumpą sujungimą ir problema išspręsta. Betgi špižiniai vamzdžiai – tik pas Romą ir sienoje. O pas mus tai jau plastikiniai.
Ir ne pas visus yra ką speigui išvesti iš rikiuotės. Nes jų rikiuotė paprastesnė ir kasdien ta pati – per kiemą iki sandėliukų, o ten – lauko tualetas ir vandens čiaupas.
Romas ir Vitka patogumus turėjo. O Valia ir jos šeima pirmame aukšte – ne. Net vandens. Žiemą, kai ji arba jos žentas bromoje kapodavo malkas, galvodavau, grius namas. Smūgiai atsitrenkdavo į asfaltą ir garsas, atrodė, išeidavo per sienas aukštyn iki stogo.
Rytais iš mažyčio tamsaus buto lyg pusrūsio jie eidavo link sandėliukų, vienas paskui kitą per kiemą, net ir mama senutė, sulinkus perpus. Atgal grįždavo su pilnu kibiru vandens.
Butą, kur išvis vienas langas, Valiera buvo pavertęs dvokiančia irštva. Ten irgi nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Tualeto norėtumei, bet nenori apatinė kaimynė Nijolė. Tai jo ir nėra. Ir dar viena šeima rikiuojasi prie sandėliuko. Prie jo per plytgalius permesta lenta, o ten visada kas nors sėdi. Rūko, kalbasi. Arba tiesiog tyli ir šiaip žiūri.
Užtat kasryt aštuntą ir vakarop penktą visas kiemas ir net sandėliukai skamba Šv. Dvasios vienuolyno katedros varpais su varpeliais. Ilgai ir linksmai. Netgi iškilmingai. Iš cerkvės kiemo matyti besistiebiantys kaštonai. Tarp dvigubų Valios langų, visad dulkinų, nes į gatvę, žiemą vasarą ant vatos prisagstyta blizgučių ir kitokių papuošimų. Ir visuose languose žemyn gatve tas pats – vata ir blizgučiai. Dar gal pigūs eglutės žaisliukai.
Tokie, kaip mes, į šių žmonių gyvenimą įnešėm sumaištį. Daug klausimų. O kodėl reikia remonto, jei kitų namų niekas neremontuoja ir jie visai normaliai stovi? O kodėl negali būti lauke tualeto? O kodėl negalima kapoti malkų bromoje? O kodėl kodėl kodėl?
Ir ką jūs čia apskritai iš savęs statote?
Ir išties pagavau save svarstančią, ar tikrai norėjau čia grįžti. Čia? Užtat pagaliau supratau, kodėl mano tėvai, abu gilios, jautrios meniškos sielos žmonės, taip lengvai iškeitė Ašmenos gatvelę į brežnevinį mikrorajoną. Ir ištraukė mane iš susikurto pasaulio, į kurį atgal sugrąžino nepamaitinta nostalgija. 1984-aisiais nebuvo nė ženklo, kad kas nors gali būti kitaip.
Senamiesčio buvusią komunalkę pavertus gražiais namais pradėjau galvoti, o ką čia vis dar veikia šitie žmonės? Kodėl gi neparduoda savo landynių ir nugyventų butų ir neišvažiuoja į chruščiovkes? Juk ten irgi Vilnius. Garsiai sakyti buvo nedrąsu, bet viduje man atrodė visiškai akivaizdu, kad ten jiems ir vieta – tiktų ir prie veido, ir prie būdo.
Kaip ir Vitką, taip ir Valią su Valiera labai greitai pakeitė kiti gyventojai. Romas mirė, tiesa, jo butas taip ir liko smirdinčia landyne, nes dar gyvas sūnus. Kas mirė vienišas, kas pardavė. Ką iškeldino iš socialinio būsto, apsižiūrėję, kad labiau apsimoka parduoti iš varžytinių nei remontuoti. Neliko vatos ir blizgučių tarp langų rėmų ne tik Valios bute, bet ir einant gatve žemyn. Net lauko tualetas ilgainiui nustojo atlikti funkciją, kuriai buvo įrengtas. Suoliukas prie sandėliukų vis dažniau matydavosi tuščias.
Tuos gyventojus pakeitė verslininkas, renovuotame name įsirengęs du garažus ir užėmęs pusę kiemo, kuriame plauna ir siurbia savo BMW. Vadybininkas, kuris nori supirkti visas dar nesupirktas palėpes, siundo inspektorius skaičiuoti atstumų tarp ugniasienių ir grasina teismais. Šiaip prakutęs veikėjas, kuris automobilį – juk nestatysi gatvėje – įmūrija kitam kaimynui tiesiai po langu. Matai, kaip viskas keičiasi: langų rėmai, stogai, nebyra balkonai ir nekrenta jų turėklai. Šyla laiptinės, o sienose nebeužšąla vamzdžiai.
O tada man pasidaro graudu ir gėda, kad variau Valią su Romu lauk iš savo Vilniaus, nes tikrai tarsi šluota kas sklaidytųsi, – akyse išnyko ištisas socialinis sluoksnis. Atvykėlių, sukeltų į ištuštėjusį po karo Vilnių ir jų užgyventų vaikų. Gyvenusių taip, kaip suprato, nes visi jie taip pat turėjo savo skurdžias ir skaudžias gyvenimo istorijas, iš kažkur taip pat išplėšti nebūtinai savo valia. Kas trečias su tėvu kalėjime. Su vieniša pavargusia motina, dirbančia pamainomis fabrike. Savaitiniais darželiais ir internatais. Kas neįsisuko į atskirties ratą, gyveno. Kai kurie prasigyveno iki euroremonto. O tada iš nesupratimo plėšė lauk ir degino medines grindis, duris su staktomis, kuriose dar buvo likusių mezuzos (plg. Įst 6, 9) žymių, ir ardė koklinius pečius.
Iš nesupratimo ir pykčio, kad nesupranta, o norisi gražiau. Taip, kaip supranta gražiau.
Kaip ir to buto, į kurį iš man, o ne jai nepakenčiamo Šeškinės penkiaaukščio mirus tėčiui atsivežiau mamą, buvusio savininko Dimos tėvas. Padėjęs sūnui remontuoti geležinkelių valdybos skirtą komunalkę. Iškalęs visas sienas dailylentėmis, iškirtęs durų angose arkas ir įmontavęs per pusę kambario židinį su ąžuolo masyvu, inkrustuotu metalo detalėmis, jis kone pasiuto iš nusivylimo, kad skrynioje, ištrauktoje iš nišos sienoje, tebuvo keli ritiniai popieriaus, o ne auksas ar pinigai.
Ir išmetė viską velniop į šiukšlyną. Bet juk tą patį darė ir prakutęs verslininkas su BMW kieme. Ir trinkelėmis kiemelius išsikloję turtingi snobai.
Tą butą Šeškinėje, kuriame gyveno tėvai, niekada nesigailėję į jį atsivežę mantą iš 9 kv. m kambarėlio Ašmenos gatvėje, parduodama neišgyvenau nieko. Sovietinio išplanavimo promenados ir alėjos, dabar žalios ir vasarą – ūksmingos, nekelia jokių sentimentų, jokios ašaros gerklėj nestringa net dėl dvylika metų minto kelio į mokyklą. Užtat Vilnius, į kurį jaučiausi grįžusi, man vis daugiau kelia nerimo ir graudulio. Gaila kaip nežinia ko, kad tas tikrasis dabar jau tikrai dingęs negrįžtamai. Mes, kad ir ne vitkos ar valierkos, be BMW ir be pozos, vis tiek tik įsibrovėliai.
