2022 m. vasarį prasidėjusi plataus masto Rusijos karinė invazija į Ukrainą iškėlė į paviršių kolektyvines mūsų regiono traumas. Daugiau nei metus besitęsiantys Rusijos bandymai sunaikinti Ukrainą verčia iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo (toliau – II PK) sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. Dar iki karo Ukrainoje pradžios šie niekaip nepraeinančios praeities vaiduokliai atsiskleidė Lietuvos viešojoje erdvėje kilusiuose konfliktuose. Vyko audringos diskusijos dėl kontroversiškų veikėjų atminimo įamžinimo: Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjo ir vieno iš lyderių Kazio Škirpos vardu pavadintos alėjos Vilniuje pervadinimo, Jono Noreikos-Generolo Vėtros memorialinės lentos ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fasado, rašytojo ir vadinamojo Liaudies Seimo deputato Petro Cvirkos paminklo jo vardo skvere Vilniuje pašalinimo, žydų ir karo belaisvių žudynėse dalyvavusio partizano Juozo Krikštaponio paminklinio akmens Ukmergėje, kovų už nepriklausomybę įprasminimo Lukiškių aikštėje. Rusijos invazija į Ukrainą paaštrino dekomunizacijos klausimus Lietuvoje ir įstatyminės bazės pakeitimai padėjo tašką daugelyje šių istorijų – Kultūros ministerijos iniciatyva sovietinius reliktus leista išbraukti iš paveldo objektų sąrašų ir savivaldybių sprendimu pašalinti iš viešųjų erdvių. Susidariusi situacija lėmė sąlyginį visuomenės daugumos pritarimą sovietmečio paminklų demontavimui, nepaisant ankstesnių nuomonių dėl aptariamų objektų galimos istorinės vertės. Tad susitarimas dėl vienos iš problematiškų II PK atminties dalių pasiektas – griauname sovietinius paminklus vildamiesi, kad jų demontavimas padės užglaistyti sovietinės okupacijos žaizdas. Tačiau konfliktiškos atminties – Holokausto ir kolaboravimo su nacistiniu režimu – segmentas ryžtingesnių sprendimų vis dar laukia.
Konsensuso paieškas komplikuoja faktas, kad Lietuvoje II PK atmintis yra nevienalytė, ją sudaro trigubos – pirmosios sovietinės, nacistinės ir antrosios sovietinės – okupacijos patirtis, neleidžianti suvesti konflikto į aiškiai suprantamas gėrio ir blogio kovos, agresoriaus ir aukos susidūrimo schemas. Šiandienos situaciją taip pat sąlygojo beveik penkis dešimtmečius sovietinio režimo vykdyta istorinės atminties politika, diegusi propagandinius įvaizdžius vietos gyventojų sąmonėje ir užkirtusi kelią šių trauminių įvykių tyrimams, jų rezultatų refleksijoms. Šiuolaikinė mūsų atminties būklė yra paveikta ilgamečių manipuliacijų – faktų iškraipymo, klastojimų ir nutylėjimų. Todėl svarbu identifikuoti okupacinės sistemos diegtus ir mūsų sąmonę formavusius propagandinius II PK naratyvus ir atskleisti, kokius istorinės atminties aspektus stengėsi įamžinti okupacinis režimas, kokių tikslų tuo buvo siekiama.
Istorinės atminties formavimo ypatumus galėtų padėti apčiuopti sovietų Lietuvoje funkcionavusio II PK vizualinio naratyvo rekonstrukcija, tačiau iki šiol šis naratyvas sistemiškai nebuvo tyrinėtas. Tema – itin plati, tad šiame straipsnyje pristatomos tik kelios ideologizuoto istorinio naratyvo ir jo raiškos sovietų Lietuvos vizualiuosiuose menuose gijos.
ATMINTIES MANIPULIACIJOS
Analizuojant II PK vizualizaciją sovietiniame mene, būtina sugrįžti prie šio konfliktiško istorinio naratyvo sampratos ir interpretacijų, kurias yra aptaręs istorikas Nerijus Šepetys1. Karo pradžia visuotinai priimta laikyti 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusią nacistinės Vokietijos agresiją prieš Lenkijos Respubliką, o pabaiga – Japonijos imperijos kapituliaciją 1945 m. rugsėjo 2 d. Faktas, kad ginkluota tarpvalstybinė kova prasideda su nacių ir netrukus sovietų įsiveržimu į Lenkiją, o 1939 m. buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, pagrįstai leidžia pagrindinėmis agresorėmis įvardyti abi Europą į įtakos sferas pasidalinusias totalitarines valstybes – Trečiąjį Reichą ir Sovietų Sąjungą. Laikantis šios nuostatos, SSRS įsiveržimas į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 17 d., lapkričio 30 d. pradėtas karas prieš Suomiją ir Baltijos valstybių okupacija 1940 m. birželį laikomos integraliomis II PK istorijos dalimis ir sovietų agresijos pavyzdžiais. Tačiau 1941 m. birželio 22 d. Trečiajam Reichui įsiveržus į sovietų okupuotas Baltijos valstybes, Sovietų Sąjunga sudarė karinę sąjungą su JAV ir Jungtine Karalyste ir perėjo į antinacistinės koalicijos gretas – būtent šis II PK etapas tapo sovietinio karo naratyvo, kuris buvo diegiamas visoje SSRS įtakos erdvėje, taigi ir Lietuvoje, pagrindu.
Buvusioms sąjungininkėms po karo ėmus konkuruoti dėl įtakos pasaulyje, kilusios įtampos peraugo į naują ideologinį komunizmo ir kapitalistinės sistemos konfliktą – Šaltąjį karą. Šiame kontekste skirtingos II PK patirties interpretacijos tapo svarbiu ideologinės kovos įrankiu. Konfrontacijos su Vakarais sąlygomis komunistinių valstybių bloke iki pat 1991 m. siekta įtvirtinti sovietinį pasakojimą apie „Didįjį tėvynės karą“ (toliau – DTK), prasidėjusį nacistinei Vokietijai įsiveržus į SSRS okupuotas Baltijos šalių teritorijas 1941 m. birželio 22 d. ir pasibaigusį Trečiojo Reicho kapituliacija 1945 m. gegužės 9 d. Pati DTK formuluotė karo mitologijos kūrybai pradėta tikslingai taikyti Stalino vardu 1942 m. išleistoje knygoje Apie Didįjį Tarybų Sąjungos Tėvynės karą2. Knygoje išspausdintos sovietų lyderio kalbos rėmėsi faktu, kad SSRS užpuolęs Trečiasis Reichas sulaužė 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį ir pažeidęs šį tarpvalstybinį susitarimą tapo pagrindiniu ir vieninteliu agresoriumi. Akcentuota, kad 1941 m. birželio 22 d. rytą, kartu su Palangos (Girulių) pionierių stovyklos bombardavimu, prasidėjo „klastingas hitlerinės Vokietijos karinis užpuolimas prieš mūsų tėvynę“, todėl Sovietų Sąjunga prisiėmė aukos, stojančios į moraliai teisingą kovą prieš nacizmą dėl humanistinių vertybių, poziciją3. Šis kovotojo už demokratiją ir taiką vaidmuo sovietų agresiją Europoje 1939–1941 m. ignoruojančiame naratyve įgalino SSRS tapti nuo fašizmo ir nacionalsocializmo režimų išlaisvinančia jėga.
Fašizmas buvo sutapatintas su kapitalistine sistema apskritai, kurios labiausiai iškreipta versija DTK kontekste tapo nacistinė Vokietija, Šaltojo karo sąlygomis – JAV, todėl sovietinis išvadavimas reiškė ne tik Hitlerio sutriuškinimą, bet ir socialistinių revoliucijų inicijavimą nacių okupuotose šalyse. Gynybinius tikslus – „išvalyti nuo vokiškųjų fašistinių okupantų visą tarybinę žemę“4 – papildė globaliniai proletarinės revoliucijos siekiai. Kitaip tariant, sovietinės imperijos „saugumo garantu“ laikytas komunistinės sistemos eksportas ir SSRS ekspansinių ambicijų pergalė prieš demokratinio bloko valstybes – jų destabilizacija, perversmų inicijavimas ir užvaldymas. Tad lietuviškame „išvaduotojo“ pasakojime neigiama karo patirtis buvo sutelkta į nacistinės okupacijos Lietuvoje metus, kuriuos nutraukė šlovinga Sovietų Sąjungos „pergalė“, nors akivaizdu, kad socialistinėmis revoliucijomis prisidengę ir pagal Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus jų įtakos zonon patekusias Europos teritorijas okupavę sovietai jau anksčiau dalyvavo kare ir DTK naratyve deklaruota pagalba kovoje už išsivadavimą tebuvo ekspansinių imperijos tikslų priedanga.
Šiame pasakojime itin svarbus ideologinis krūvis tenka „tėvynės“ sąvokai. Kadangi terminu apibrėžiama ne tik asmens gimtoji šalis, bet ir išskirtinė bendros kultūrinės, tautinės ir istorinės tapatybės erdvė, šios sąvokos vartojimas sovietų okupuotose teritorijose yra itin problemiškas. Didžiojo „tėvynės“ karo naratyvu teigiama, kad nepriklausomybę praradusių ir po sovietų jungu atsidūrusių valstybių gyventojai patriotiškai grūmėsi bendroje savanoriškoje kovoje prieš fašistinius režimus, keršydami Trečiajam Reichui už jų sovietinės „tėvynės“ užpuolimą. Kitaip tariant, „tėvynės“ sąvoka stengtasi maskuoti užkariauto krašto patirtį ir paneigti patį okupacijos faktą. Šios kolektyvinės sąmonės manipuliacijos kolektyvizacijos, partizaninio karo ir tremčių fone turėjo padėti greičiau sovietizuoti ir integruoti karo liudininkus į naują imperinę „tėvynę“.
Ideologinėmis klišėmis grįstas DTK pasakojimas Rytų bloke išliko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Iš sovietinės imperijos išsivadavusioje ir nepriklausomybę 1990 m. atkūrusioje Lietuvoje jis pamažu buvo atmestas kaip akivaizdus okupacinės propagandos reliktas, tačiau kiek kitokia situacija susiklostė Sovietų Sąjungos teises perėmusioje Rusijos Federacijoje. Subyrėjusi imperija, šoko terapijos būdu liberalizuota ekonomika, naujai suformuotas oligarchų ratas ir bendra dešimto dešimtmečio nestabilumo trauma lėmė neigiamą Rusijos visuomenės požiūrį į SSRS griūtį ir įsuko sovietinės nostalgijos mašiną – apklausų duomenimis daugiau nei pusė šiuolaikinės Rusijos gyventojų gailisi dėl SSRS žlugimo5. Pagrindinėmis nusivylimo priežastimis respondentai įvardijo ekonominės sistemos sunaikinimą ir prarastą priklausymo „didžiai jėgai“ jausmą. Ženklios visuomenės dalies nepasitenkinimas ekonominėmis sąlygomis yra akivaizdi laukinių devyniasdešimtųjų ir oligarchinės Rusijos sistemos išdava, kelianti pavojų valdančiajai klasei, todėl XXI a. pradžioje šiuolaikinės Rusijos propaganda pradėjo koncentruotis į prarastą didybę akcentuojančią sovietinės kultūros nostalgiją ir „herojiškiausią“ imperijos istorijos etapą – DTK.
Sovietinė nostalgija ir ideologizuotas DTK naratyvas tapo šiuolaikinės Rusijos propagandos įrankiu vidaus ir užsienio politikoje. Šį propagandinį DTK naratyvą kaip oficialią Rusijos politikos kelrodę įstatymiškai įtvirtino 2020 m. liepos 4 d. konstitucijos pataisos. Konstitucijos tekstą papildęs 67.1 straipsnis įtvirtino tolesnę ideologinio naratyvo sklaidą Rusijoje ir jos įtakos zonoje esančiose teritorijose. Trečiojoje šio straipsnio dalyje skelbiama, kad „Rusijos Federacija gerbia Tėvynės gynėjų atminimą, užtikrina istorinės tiesos apsaugą. Tėvynės gynėjų herojiškų veiksmų sumenkinimas yra draudžiamas“6. Straipsnį užbaigia teiginys, kad vaikai ir jų patriotinis auklėjimas yra valstybės prioritetas. Analitikai teigia, kad „tėvynės gynėjų“ sąvoka gali būti kildinama tik iš II PK patirties, su jokiu kitu Rusijos istorijai svarbiu kariniu konfliktu ji nėra pakankamai glaudžiai siejama. Sąvokos aktualumą palaiko iki šiol įtampas tarp Rusijos ir buvusio Rytų bloko valstybių keliantis Europos „išlaisvinimo“ pasakojimas7. Anot ekspertų, pataisa įtvirtina DTK mitą kaip oficialią ideologinę poziciją, atkartojančią SSRS funkcionavusias klišes ir įvaizdžius, ir ženklina naują karo atminties eksploatavimo politiniais tikslais etapą.
Invazijos į Ukrainą kontekste Kremliaus propagandinė retorika apie „išvadavimą“, „denacifikaciją“ ir pavojų keliančius „fašistus“ atkartoja DTK ideologinį repertuarą. Tad naujo ideologinio puolimo, neva pateisinančio agresiją prieš nepriklausomas valstybes, kontekste itin svarbu tirti okupuotos Lietuvos patirtis ir okupantų diegtą DTK naratyvą, kuris vėl iškyla kaip oficiali agresyvios kaimyninės valstybės pozicija.
Didžiojo Tėvynės karo NARATYVO ĮVAIZDINIMAS IR SKLAIDA
Siekdamas greičiau sovietizuoti vietos gyventojus, okupacinis režimas siekė pakeisti Lietuvos piliečių istorinę atmintį. Tam tikslui pasitelktos ir vizualinio poveikio priemonės – dailės kūriniai, fotografija. Miestų aikštėse sparčiai kilo paminklai Raudonosios armijos (toliau – RA) „išvaduojamosioms“ kovoms ir herojams, pakeisti gatvių pavadinimai, dailininkams diktuoti siužetai orientavosi į ideologizuotos karo sampratos – Didžiojo tėvynės karo – propagavimą, aukščiausiais sąjunginiais apdovanojimais apdovanoti DTK įvaizdinę autoriai, šių temų atspindėjimas tapo privalomas muziejų nuolatinėse ir keičiamose ekspozicijose. Tad nenuostabu, kad didžiąją dalį II PK įvaizdinimo pavyzdžių sudaro valstybiniams užsakymams, proginiams konkursams ar jubiliejinėms parodoms skirti darbai. Galima sakyti, kad sovietinės Lietuvos viešoji erdvė buvo traktuojama kaip estetinis megaprojektas – pagal ideologijos poreikius sukonstruotais vaizdiniais (užsakytais monumentais, didelio formato paveikslais, spaudos iliustracijomis, plakatais ir t. t.) formuota nuo nacių priespaudos išvaduoto (nors iš tiesų sovietų okupuoto) krašto realybė.
Šiame kontekste sovietų režimo kontroliuotas kultūros ir muziejų tinklas taip pat atsiskleidžia kaip valdžios įrankis, siekiantis visuomenei perteikti ir jos sąmonėje įtvirtinti ideologizuotas žinių sistemas ir jų vaizdinius. Lietuvą okupavus sovietams, svarstyta muziejų tinklą pertvarkyti pagal komunistinės ideologijos nuostatas ir įsteigti revoliucijos, ateizmo ir tautų draugystės muziejus, kuriuose būtų integruoti DTK siužetai. Šių muziejų koncepcijos rėmėsi Maskvoje įrengtų propagandinių muziejų modeliais ir tapo kiekvienos sovietinės respublikos kultūros atributu8.
Muziejų ideologizacijos nuostatas ir ypatingą dėmesį DTK naratyvo įtvirtinimui atskleidžia 1945 m. gegužę Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pranešimas, kuriame pabrėžiama DTK naratyvo adaptavimo ir tvirtinimo svarba. Sniečkus pasiūlė kurti „lietuvių liaudies kovos Didžiojo Tėvynės karo metais studijavimo įstaigą ir Tėvynės karo muziejų“9 ir akcentavo, kad taip Lietuvos „darbo žmonėms būtų diegiami draugystės ir dėkingumo didžiajai rusų tautai“ jausmai, atskleista, „kad tik Tarybų Sąjungos sudėtyje Lietuvai užtikrinama tikroji laisvė, materialinė gerovė ir spartus kultūros pakilimas“10. Kitaip tariant, DTK naratyvo įtvirtinimas suvoktas kaip būtinas sovietinės okupacijos įteisinimo krašto sąmonėje elementas.
Nepaisant Sniečkaus deklaruotų tikslų, DTK kovų muziejus LSSR niekada nebuvo įkurtas – karo naratyvas integruotas į kitas muziejines ekspozicijas. Verta atkreipti dėmesį, kad Sovietų Sąjungoje DTK istorijai dedikuoti muziejai buvo retenybė ir Baltijos šalyse tokios įstaigos įkurtos nebuvo. Pirmasis šio tipo muziejus atidarytas 1944 m. Minske, kitas didelis kompleksas atidarytas 1974 m. Kyjive, keliose respublikose įrengtos nedidelės atskiros DTK ekspozicijos. Maskvoje DTK muziejus duris atvėrė jau po Sovietų Sąjungos griūties – 1995 m. Tad ir Lietuvos atvejis šiame kontekste nebuvo išskirtinis – LSSR apsiribota privalomais muziejų tipais, įrengtais pagal Maskvos modelį, į jų ekspozicijas integruojant DTK istoriją.
Vienu ryškiausių DTK integracijos muziejuose pavyzdžių tapo LSSR revoliucijos muziejus. Anot Nastazijos Keršytės, ši įstaiga (kaip ir buvęs LSSR ateizmo muziejus) buvo akivaizdus ideologinės sovietų propagandos skleidimo įrankis11. Pradėtas formuoti Juliaus Būtėno pastangomis 1940 m. Kaune kaip Liaudies kovų muziejus prie buvusio Vytauto Didžiojo karo muziejaus, transformuoto į Kariškai istorinį muziejų, 1948 m. jis buvo perkeltas į sostinę Vilnių, kur pavadintas daug skambesniu LSSR valstybinio istorijos ir revoliucijos muziejaus vardu. 1965 m. pavadinimas pakeistas darsyk į LSSR revoliucijos muziejų – taip jis dažniausiai įvardijamas ir šiandien. Muziejuje veikė atskiras DTK skyrius, rūpinęsis su šiuo įvykiu susijusiais eksponatais, propagandiniais leidiniais, parodomis. Nuolatinės DTK ekspozicijos muziejuje keistos bent tris kartus – 1958, 1972 ir 1989 m., su II PK istorija susijusių kilnojamų ir laikinų parodų surengta apie dvi dešimtis. Išlikę parodų eksponatų sąrašai atskleidžia, kad DTK dažniausiai reprezentuotas autentiškais artefaktais, fotografijomis, dokumentais ir liudininkų atsiminimais. Pastebėta, kad didelė reikšmė taip pat teikta sovietiniams plakatams, jų išskirtinei svarbai „propagandiniame darbe“. 1972 m. DTK nuolatinėje ekspozicijoje beveik kiekviena potemė užbaigta plakatu, ekskursijos tekste prie ikoninio Iraklio Toidzės plakato „Motina-tėvynė šaukia“ (1941) akcentuota, kad „[d]idelę reikšmę tarybinio patriotizmo masiniam ugdymui turėjo platinami tarybiniai plakatai“12.
Tapybos, skulptūros ir grafikos kūrinių aptinkama gerokai mažiau, tačiau jų funkcija išlieka svarbi – parodose daugiausia eksponuoti vaizduojamų įvykių dalyvių karo arba ankstyvais pokario metais sukurti dailės darbai, funkcionavę kaip autentiški tos patirties liudijimai. Revoliucijos muziejaus parodų panoramoje dailės kūrinių gausa išsiskyrė Lietuvos prosovietinio pasipriešinimo ikona tapusios nacių nužudytos partizanės Marytės Melnikaitės (Marijos Melnik) ekspozicija13. Pagrindine Lietuvai pritaikyto DTK naratyvo heroje ir savotiška šventąja „mergele-kovotoja“ tapusios moters gyvenimo istorija dokumentuota prastai – išlikusių artefaktų, dokumentinės medžiagos itin nedaug14. Pagal sovietinių didmoterių prototipus sukurptą Melnikaitės mitą režimas galėjo užpildyti ideologijos poreikius atitinkančiu turiniu, tad meno kūriniai įgavo pakaitinę funkciją ir turėjo reprezentuoti faktiškai neegzistuojančią didvyrės biografiją. 1973 m. LSSR revoliucijos muziejaus paroda liudija, kad Melnikaitės vaizdinys buvo sukurtas pasitelkus kelias skirtingas menines medijas – kiną, literatūrą ir dailę. Kitaip tariant, Melnikaitės mitas yra ne tik ideologizuotas, bet ir išimtinai estetinis.
Sovietinėje Lietuvoje daugiausia iškilo su bolševikų perversmo ir II PK istorija susiję muziejai. Okupacijos metais įsteigtas ne tik minėtas LSSR revoliucijos muziejus, bet ir jo padaliniai – Felikso Dzeržinskio namai-muziejus, raudonųjų partizanų bazė Rūdninkų girioje; įrengti Kauno IX forto, Pirčiupių ir Panerių memorialai (pastaruosius du taip pat administravo LSSR revoliucijos muziejus). Minėti memorialiniai kompleksai buvo suformuoti auteniškose masinių žudynių vietose, kuriose II PK žiaurumai buvo atkleisti per konkretaus atvejo studiją.
1944 m. birželio 3 d. sovietų partizanams nužudžius 5 vokiečius, SS padalinys sudegino visą Pirčiupio kaimą su pastatuose uždarytais gyventojais. Ši baudžiamoji akcija buvo įtvirtinta sovietiniame pasakojime kaip vienintelio istorijos piktadario – nacistinės Vokietijos – nusikaltimų įrodymas. Ją siekta paversti viena svarbiausių lietuvių tautos kančių nacių okupacijos metais vietų. Sudeginto kaimo tragedija pradėta idėjiškai sieti su raudonųjų partizanų veikla, herojiškais priežasties ir pasekmės ryšiais sujungianti beprasmio smurto apraišką ir prosovietinio pogrindžio veiklą. Tuo tarpu Kauno IX fortas tapo sąjunginės reikšmės objektu ne tik dėl karo metais čia vykdytų masinių, daugiausia žydų, žudynių – nors istorikų skaičiavimais Paneriuose aukų būta daugiau, – bet ir dėl antikomunistinės forto priešistorės. Tarpukariu forte kalinti žymūs Lietuvos komunistai, todėl ši vieta simbolizavo ilgai besitęsusią revoliucinę kovą už sovietinę santvarką Lietuvoje. Prielaidą patvirtina ir buvęs muziejaus direktorius, teigęs, kad sovietų valdžią itin domino „faktas, kad tarpukariu IX forte veikė sunkiųjų darbų kalėjimo filialas, kuriame buvo kalinami komunizmo didvyriai“15. Pastarasis aspektas konkuravo su masinių žudynių vietos atmintimi iki pat naujo memorialo, kurį sudarė monumentalus betono paminklas, muziejaus ir jo administracijos pastatai, atidarymo 1984 m. Tad Pirčiupiai ir IX fortas DTK naratyve išryškinti ne tik kaip pagrindinės nacių nusikaltimų Lietuvoje atminties vietos, bet ir antivokiško pasipriešinimo erdvės.
Siekiant įprasminti šias erdves ir suformuoti tinkamą vizualinį pasakojimą, XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje pradėti organizuoti Pirčiupių, Panerių ir IX forto simbolinės reikšmės skulptūrinio ir architektūrinio įprasminimo projektai. Jeigu Panerių memorializacijos procesai strigo ir konkursą laimėjęs projektas įgyvendintas nebuvo, tai 1960 m. Pirčiupiuose iškilusi skulptūra „Pirčiupio motina“ (skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Vytautas Gabriūnas) ir muziejus, 1966–1984 m. skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno ir architektų Vytauto Vieliaus bei Gedimino Baravyko realizuotas Kauno IX forto memorialas tapo ne tik ikoniniais XX a. antros pusės Lietuvos monumentaliosios dailės pavyzdžiais, bet ir ryškiausiais nacistinio teroro Lietuvoje simboliais. Už gedinčios motinos skausmą įvaizdinusią granitinę skulptūrą 1963 m. Jokūbonis buvo apdovanotas aukščiausiu SSRS apdovanojimu – Lenino premija, o „nutrūkstančio gyvenimo kelio“ motyvą įvaizdinusi IX forto kūrybinė komanda 1984 m. įvertinta SSRS valstybine premija16. Pažymėdamas šiuos kūrinius svarbiausiais valstybės apdovanojimais, sovietinis režimas patvirtino išskirtinę DTK tematikos vietą dailės kūrinių hierarchijoje ir įtraukė juos į aktyvią viešąją apyvartą.
Kultūros ir meno ideologizacijos procesus taip pat gerai iliustruoja dailės kūrinių užsakymų sąrašai, kuriuose dominuoja propagandiniai siužetai. Pavyzdžiui, 1945 m. LSSR meno reikalų valdybos dokumente, informuojančiame apie dailės kūrinių užsakymus aktualiomis temomis, absoliučią daugumą (16 iš 18) sudaro su II PK istorija, tiksliau – su DTK naratyvu, susiję pavadinimai17. Jų tarpe – raudonarmietis priima valstiečių dovanas, Kauno išvadavimas, Vilniaus išvadavimas, (raudonieji) partizanai miške, Melnikaitė, raudonarmietis išvaduotojas, teroras, sušaudymas ir t. t. Likusios dvi temos susijusios su karo padarinių likvidavimu – miestų atstatymu ir į ištuštėjusias teritorijas atsikraustančiais naujakuriais. Būtent valstybės atstatymo ir tariamo progreso – industrializacijos ir kolektyvizacijos – pasakojimai vėliau papildė privalomus siužetų rinkinius, nustelbusius DTK vaizdavimą.
Vėlesniuose parodų tematiniuose planuose atsiranda konkretesnės ir lokalizuotos temos – 16-oji lietuviškoji šaulių divizija kaip Lietuvos miestų išvaduotoja, vadinamoji Liaudies Seimo delegacija Maskvos kremliuje, lietuvių rašytojai pas RA karius18. Žinoma, DTK siužetų gausą ankstyvuoju pokariu lėmė ne tik temos aktualumas sovietizacijos kontekste, bet ir faktas, kad funkcionieriai nespėjo perinterpretuoti Lietuvos istorijos iš klasių kovos perspektyvos, o naujų gyvenviečių statyba, industrializacija ir kolektyvizacija dar nebuvo įgavusi pagreičio, todėl DTK tapo bene vieninteliu įmanomu siužetų rinkiniu istorinėms figūrinėms kompozicijoms.
Šie dokumentai liudija išskirtinį sovietų dėmesį DTK vizualizacijai pokario metais. Ryškiausiais šio periodo kūriniais tapo Vytauto Jurkūno linoleumo raižinių ciklas „Hitlerinių okupantų žvėriškumai“ (1945–1946), Juozo Mikėno skulptūrinė grupė „Pergalė“ Kaliningrade (1945) ir paminklas Marytei Melnikaitei Zarasuose (1955), Vytauto Mackevičiaus didelio formato drobės „Partizanai“ (1946) ir „Liaudies Seimo delegacija Kremliuje 1940 m.“ (1950–1953), Sergejaus Gračiovo figūrinė kompozicija „Klaipėdos išvadavimas“ (1954), Bronės Jacevičiūtės paveikslas „Rašytojai 16-toje lietuviškoje divizijoje“ (1953). Šį sąrašą modernesnės raiškos kūriniais vėliau papildė jaunesnės kartos kūrėjai: Augustinas Savickas – paveikslai „Pirčiupio tragedija“ (1959) ir „Fašistų sudegintame kaime. Prie žuvusiųjų“ (1965), Stasys Krasauskas – iliustracijos Justino Marcinkevičiaus poemai Kraujas ir pelenai (1960) ir raižinių ciklas „Amžinai gyvi“ (1975), Alfonsas Vincentas Ambraziūnas – Kauno IX forto memorialas (1966–1984), Gediminas Jokūbonis – monumentas „Pirčiupio motina“ (1960), Bronius Vyšniauskas – „Kryžkalnio motina“ (1972), Kazys Morkūnas – vitražai Kauno IX forto (1984), Pirčiupių (1960) ir Kryžkalnio (1972) memorialuose.
Akivaizdu, kad prie Lietuvos gyventojų sąmonės
ir jų sovietinės tikrovės formavimo prisidėjo cenzūros ir kontrolės
mechanizmai, kurie aktyviai kūrė komunistinį diskursą19. Ideologiškai
paveikiausių dailės kūrinių cirkuliavimas viešojoje erdvėje užtikrino
propagandinių įvaizdžių įtvirtinimą visuomenėje. Garsiausios DTK naratyvo
meninės vizualizacijos buvo matomos ir kino dokumentikoje, fotografijose, buvo
reprodukuojamos atvirukuose ir vokuose, atsirasdavo ant degtukų dėžučių ar
moksleivių sąsiuvinių viršelių, buvo pritaikomos suvenyriniams ženkleliams,
pristatomos kaip privalomos lankytinos vietos, kitaip sakant, reprezentuodavo
didmiesčius ir įrašydavo mažesnius miestelius į populiarius turistinius
maršrutus. Pavyzdžiui, sovietiniuose vokuose ir atvirukuose dažniausiai
reprodukuojamas Marytės Melnikaitės paminklas Zarasuose (1955), Pirčiupio
memorialas (1960), Ivano Černiachovskio skulptūra Vilniuje (1950). Svarbu
pažymėti, kad Zarasai ir Pirčiupiai sovietmečiu susilaukė išskirtinio dėmesio
ir pateko į turizmo žemėlapius tik dėl sąsajų su
II PK įvykiais – Zarasai kaip svarbiausios LSSR herojės Marytės Melnikaitės
gimtinė ir amžinojo poilsio vieta (žuvusios partizanės palaikai buvo palaidoti
Zaraso ežero pakrantėje), Pirčiupiai kaip lietuvių kančios ir sovietinio
partizaninio pasipriešinimo nacių okupacijos metais simbolis.
DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO ATVAIZDAI DAILĖJE
Straipsnio apimtis verčia apsiriboti trumpomis kelių kūrinių interpretacijomis, kurios įkūnija pagrindinius DTK naratyvo elementus – sovietinius partizanus, RA „herojizmą“ ir nacių teroro žiaurumus. Bene ryškiausiu teminio paveikslo sovietinėje Lietuvoje pavyzdžiu tapo Vytauto Mackevičiaus kūrinys „Partizanai“ (1946), vaizduojantis vieną iš kertinių DTK elementų – prosovietinio pasipriešinimo kovotojus. Anot sovietų dailės ideologo Prano Gudyno, naujosios lietuvių dailės klasika tapęs darbas pasižymi dramatišką nuotaiką kuriančiu koloritu ir potėpiu, vieninga kompozicija, psichologine keturių vaizduojamų figūrų ir peizažo derme20. Paveikslo turinys gana iliustratyvus – per snieguotą peizažą klampoja ginkluoti raudonieji partizanai, apsivilkę žieminiais drabužiais ir maskuote. Aprašydamas kūrinį Gudynas 1971 m. akcentavo: „Čia žmogus ir gamta nėra atskiri, vienas kitam svetimi elementai: tai vienas lydinys, kuriame heroizmas sulydytas su meile savai tarybinei žemei, žmogui, neapykanta priešui“21.
Kadangi okupacijos kontekste klausimas „Kieno tu, žeme, ak, kieno tu, / Penėtoja, maitintoja?“22 yra kertinis, tai karo naratyvas suponuoja mintį, kad teritorijos priklauso už jas kovojusiems ir pageidautina – žuvusiems, todėl pagrįstai galima kelti žemės ideologizacijos dailėje problemą. Mackevičiaus kūrinyje žemė yra simboliškai įsisavinama būtent per peizažo vaizdavimą, t. y. su peizažu „sulydyti“ partizanai teigia vaizduojamų teritorijų priklausymą šiems žmonėms ir bendrai idėjai, kuri juos veda į kovą už komunistinę tėvynę.
Peizažo ideologizacija ir erdvės užvaldymas raiškiausiai atsiskleidžia skulptūrų ir memorialų statyboje. Pirmuoju sovietinės Lietuvos monumentaliosios skulptūros pavyzdžiu tapo 1945–1946 m. pastatytas „Pergalės“ monumentas Kaliningrade. Sovietams atitekusiame istoriniame Prūsijos mieste iškilusį paminklą kūrė architektai Sergejus Nanušjanas ir Inokentijus Melčiakovas, kartu su Juozo Mikėno vadovaujama Lietuvos skulptorių grupe. Memorialas suformuotas aplink pilko granito obeliską, kurį puslankiu supa tašyto granito siena su iš bronzos išlietomis figūrinėmis skulptūrų grupėmis – Juozo Mikėno „Pergalės“ ir Broniaus Pundziaus „Šturmo“ skulptūromis šonuose. Mikėno „Pergalė“, nors ir nepasižymėjo išskirtiniais meniniais privalumais, sulaukė ypatingo pripažinimo ir 1947 m. buvo pažymėta aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu – Stalino premija. Šis apdovanojimas tarnavo politiniams tikslams, kadangi premijuotas kūrinys įtraukė Lietuvos menininkus į sovietinių kūrėjų gretas ir aktyviai dalyvavo kolonizacinio naratyvo sklaidoje – jis gausiai aptarinėtas spaudoje, spausdintas atvirukuose, įtrauktas į krašto kūrybą reprezentuojančius leidinius. Nepaisant to, kad dailės albumų, ypač dedikuotų vienam kūriniui, tuomet nebuvo daug, tačiau 1965 m. apie memorialą buvo išleista atskira knyga, liudijanti išskirtinę režimo teikiamą reikšmę šiam monumentui. Knygoje buvo nuosekliai dokumentuota statybų eiga ir rezultatai, reprodukuotos skirtingų komplekso elementų architektūrinės ir skulptūrinės detalės23.
Praėjus tik porai mėnesių nuo Vokietijos kapituliacijos – 1945 m. rugsėjo 30 d., – buvo iškilmingai atidengtas memorialas Karaliaučiaus šturmo metu žuvusiems sovietų kariams, žymėjęs ambicingą Lietuvos ir Karaliaučiaus (nuo 1946 m. – Kaliningrado) sovietizacijos pradžią. Šio tipo monumentai iškilo skirtinguose Europos miestuose – Vienoje, Berlyne, Sofijoje – ir buvo itin svarbūs naujai užkariautose imperijos teritorijose kaip okupacijas įteisinančio „išvadavimo“ mito simbolis. Vis dėlto istorinėse vokiečių žemėse pastatytas monumentas atskleidžia sovietų norą radikaliai performuoti Karaliaučiaus kultūrinį peizažą. Rytų Prūsija nebuvo „išvaduota“ – SSRS karo grobiu tapęs kraštas buvo užkariautas civilių gyventojų skerdynėmis, grupiniais vietos moterų prievartavimais ir marodieriavimu24. Po priverstinės vokiečių repatriacijos šias teritorijas apgyvendino naujakuriai iš Rusijos provincijų, neturintys santykio su vietos istorija ir 1945 m. šturmo siaubais25, tad Karaliaučiuje su „išvadavimo“ pasekmėmis tvarkytis nereikėjo – užteko išnaikinti vokiškosios istorijos ženklus, juos pakeičiant naujais sovietinės „pergalės“ simboliais. Monumento statybos aplinkybes Sovietų Sąjungos karo trofėjumi tapusiame mieste gerai iliustruoja dailininkų atsiminimai. Į statybų aikštelę 1945 m. vasarą keliavęs Mackevičius pasakojo:
Nakties glūdumoje mašinos žibintai nušviečia klaikius didžiulio miesto griuvėsius. Šią šiltą naktį iš visur sklinda aitrus lavonų kvapas. Pravažiuojam šį didžiulį miestą – kapinyną. […] Apsirengiame įvairutėliais trofėjiniais baltiniais vokiškais ereliais anspauduotais ir kaip naujai gimę pradedame savo kūrybinę veiklą. […] Pietūs buvo labai iškilmingi ir taip pat su trofėjiniais prancūziškais gėrimais.26
Patys funkcionieriai teigė, kad monumentas „būsiąs paminklas kartu ir Tarybų Lietuvos išvaduotojams, o parinktoji jam vieta istoriškai susijusi su mūsų tautos praeitimi“27. Akcentuotos ne tik istorinės Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos sąsajos, bet ir karo aktualijos – Rytų Prūsijoje žuvo ukrainiečių kilmės generolas Ivanas Černiachovskis, kurio vadovaujami RA daliniai „išvadavo“ Vilnių 1944 m. liepos 13 d. Nepaisant žūties vietos, Černiachovskį nuspręsta palaidoti Vilniaus miesto centre – dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje – ir 1950 m. toje vietoje iškilo garsaus rusų skulptoriaus Nikolajaus Tomskio projektuotas paminklas, tapęs „Pergalės“ memorialo Vilniuje substitutu28. Tad „Pergalės“ memorialas Kaliningrade ne tik simbolizavo herojišką karo baigtį, Sovietų Sąjungos karinę galią, bet ir sovietų dėmesį kuo spartesniam DTK pasakojimo tvirtinimui.
Neigiama karo patirtis sovietiniame naratyve buvo sukoncentruota į nacių okupacijos žiaurumus. Nacistinės represijos tebuvo svarbios sąryšyje su sovietų pergale, todėl režimas palaikė vadinamųjų „optimistinių tragedijų“ kūrimą, t. y. savaiminiai skausmo motyvai, neteigiantys viltingų regeneracijos ar herojiško pasipriešinimo idėjų, mene nebuvo pageidaujami. Populiariu „optimistinių tragedijų“ įvaizdžiu tapo motinos figūra – kenčianti, sauganti ir gimdanti ateities kartas.
Motinos skausmas įvaizdina lietuvių tautos kančių nacių okupacijos metais simboliu tapusį Pirčiupių kaimo sudeginimą. Sovietiniame naratyve šios tragedijos akcentavimas išryškėjo šešto dešimtmečio pabaigoje – prasidėjo memorialo statybos konkursas, publikuota pirmoji knyga apie kaimo istoriją. 1960 m. buvo išleista poeto Justino Marcinkevičiaus poema Kraujas ir pelenai su grafiko Stasio Krasausko iliustracijomis. Pirčiupio tragedijai skirtos eilės iliustruoja amžiną tvirtybę per neįsivaizduojamą kančią įgijusios Motinos-Tėvynės įvaizdį ir „optimistinės tragedijos“ taikymo menuose principą:
Liepsna pradėjo glostyti jos plaukus,
Paskui nuvilko jos lininį rūbą,
Bet jos pačios nepajėgė praryti.
Nes ji tada jau buvo Lietuva:
Tiek kartų deginta – ir nesudeginta,
Tiek kartų šaudyta – ir nesušaudyta.29
Analogiški įvaizdžiai matyti Krasausko iliustracijose, kuriose kenčiančios senos motinos figūra papildoma jaunos merginos teigiama atgimimo viltimi. Viename iš raižinių vaizduojamas vokiečių karys, įrėmęs ginklą į nėščios moters nugarą, kuri prieš krisdama į kapo duobę rankomis apglobia pilvą, tarsi gindama nešiojamą kūdikį. Jos veido kūrinyje nesimato – autorius akcentavo griežtą smurtaujančio vokiečio siluetą ir apvalių formų besilaukiančios moters torsą. Poema užsibaigė viltingu gimusio vaikelio motyvu, kurį priešpaskutiniame raižinyje pavaizdavo Krasauskas – nuoga moteris guli su kūdikiu pašonėje, kūrinio apačioje spindi gėlė, simbolizuojanti po kančios atgimstantį pasaulį. Tad moterų figūros dramatiškuose karo siužetuose įvaizdino ne tik žmonijos skausmą, bet ir geresnio rytojaus pažadą.
Panašūs motyvai atsikartojo Stasio Krasausko raižinių cikle „Amžinai gyvi“ (1973–1975), kuris 1975 m. buvo pažymėtas svarbiausiu sąjunginiu apdovanojimu – Lenino premija. Kūrinys užsimezgė Krasauskui sukūrus iliustracijas DTK atmintį šlovinančiai rusų poeto, grafiko draugo Roberto Roždestvenskio poemai Rekviem (1962). Šių iliustracijų pagrindu dailininkas vėliau išvystė savarankišką temos interpretaciją, suskirstytą į keturias dalis: „Kova“, „Atminimas“, „Svajos“, „Gyvenimas“. Kiekvieno raižinio apatinėje dalyje vaizduojamas žuvęs sovietų karys – apnuogintas jauno vyro kūnas, kurio galvą dengia šalmas su išraižyta penkiakampe žvaigžde. Universalumo matmenį įgijęs atvaizdas yra tarsi stabilus pasaulio pamatas. Nekintantis žuvusio kario vaizdinys gyvenimo rato principu susiejo aukos už tėvynę ir atkurtos taikos – gimstančios meilės ir vaikų – motyvus.
Šie trumpai aptarti DTK vizualizacijos atvejai rodo, kad okupacinė valdžia vizualinį karo naratyvą išnaudojo propagandiniais tikslais. Sovietinė sistema siekė perimti istorinės atminties kontrolę, todėl stengėsi nepalikti vietos autentiškoms ir suasmenintoms II PK patirties refleksijoms. Vietoj to dauguma karo atvaizdų tapo aiškia politinės programos dalimi – sovietų užsakyti proginiai kūriniai, sukurti pagal paties režimo suformuluotas DTK ideologines temas. Pirmaisiais pokario metais būtent DTK tapo svarbiausiu siužetų rinkiniu, diegusiu socrealistinės dailės praktikas Lietuvoje, o sovietinio režimo kontroliuotoje meno produkcijos ir viešosios apyvartos erdvėje vienais iš ryškiausių darbų tapo propagandinį karo naratyvą atspindintys dailės kūriniai.
1 Nerijus Šepetys, Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva, Vilnius: Aidai, 2006; Nerijus Šepetys, „II pasaulinis karas pagal Suvorovą: Lemiamas mūšis už desovietizaciją“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2000, Nr. 5, p. 246–256.
2 Иосиф Сталин, О Великой Отечественной войне Советского Союза, Пенза: Издание газеты „Сталинское знамя“, 1942.
3 Josifas Stalinas, Apie Didįjį Tarybų Sąjungos Tėvynės karą, Maskva: Karinė leidykla, 1942, p. 5.
4 Tarybų Sąjungos Komunistų partijos istorija, Vilnius: LSSR valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 521.
5 „The Fall of the Soviet Union“, in: Yuri Levada Analytical Center, 2017-01-09, in: https://www.levada.ru/en/2017/01/09/the-fall-of-the-soviet-union, (2023-01-09).
6 „Конституция РФ дополнена статьей 67.1 с 4 июля 2020 г. – Закон РФ о поправке к Конституции РФ от 14 марта 2020 г. N 1-ФКЗ“, in: Конституция Российской Федерации, in: http://base.garant.ru/10103000/aae119c5fa225c0d54e7c866f74a3548, (2021-03-02).
7 Дина Хапаева, „Зачистка памяти“, in: Новая газета, 2020-06-17, in: https://novayagazeta.ru/articles/2020/06/17/85880-zachistka-pamyati, (2021-03-02).
8 Nastazija Keršytė, Lietuvos muzeologija: Lietuvos muzeologijos raida XVIII amžiaus antroje pusėje – XXI amžiuje, Vilnius: Akademinė leidyba, 2016, p. 243.
9 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: Dokumentų rinkinys, sudarytojai Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 48.
10 Ibid., p. 44–45.
11 Nastazija Keršytė, op. cit., p. 48.
12 LSSR revoliucijos muziejaus dokumentai, in: Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas, f. RM, ap. 2, b. 33, l. 8.
13 Ibid., ap. 2, b. 85, l. 3–6.
14 Violeta Davoliūtė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, „Sovietizacija ir kinas: lytis, tapatybė ir ideologija filme „Marytė“ (1947)“, in: Politologija, 2018, Nr. 2 (90), p. 34–64.
15 Lina Jankauskaitė, Kauno IX forto muziejus: Kultūros politikos įtaka muziejaus ekspozicijų formavimui: Magistro darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2021, p. 27.
16 Skulptūra 1975–1990, sudarytojos Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Vilnius: Aidai, 1997, p. 42.
17 Meno reikalams valdybos užsakymų temos, [1945], in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 146, ap. 1, b. 23, l. 67.
18 Tarybų Lietuvos dešimtmečiui atžymėti rengiamos jubiliejinės respublikinės dailės parodos tematinis planas, [1950], in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 81, l. 4.
19 Arūnas Streikus, Minties kolektyvizacija: Cenzūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, p. 9.
20 Pranas Gudynas, Vytautas Mackevičius, Vilnius: Vaga, 1971, p. 23.
21 Vytautas Mackevičius: Katalogas, sudarytojai Pranas Gudynas, Stasys Jakštas, Vilnius: Vilniaus valstybinis dailės muziejus, 1961, p. 7–8.
22 Salomėja Nėris, Poema apie Staliną, Kaunas: Spaudos fondas, 1940, p. 5.
23 Stasys Budrys, Pergalės monumentas Kaliningrade, Vilnius: Vaga, 1965.
24 Joachim Tauber, „Ostpreussen 1945: Die deutsche Perspektive“, in: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2009, t. 18: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos, sudarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė, p. 118.
25 Jurijus Kostiašovas, „Prūsiškosios dvasios išvarymas: Kaip formavosi Kaliningrado srities gyventojų istorinė sąmonė pokario metais“, vertė Arūnė Liucija Arbušauskaitė, in: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2009, t. 18, p. 275–312.
26 Vytautas Mackevičius, Straipsnio „Kaip buvo kuriamas paminklas Kaliningrade“ juodraštis, in: LLMA, f. 314, ap. 1, b. 9, l. 38–44.
27 Stasys Budrys, op. cit., p. 9.
28 Rasa Antanavičiūtė, Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė, Vilnius: Lapas, 2019, p. 328.
29 Justinas Marcinkevičius, Kraujas ir pelenai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 123.
