Rudenį turėjau kiek neįprastą užsiėmimą – it rimčiausius turistinius objektus lankiau buvusių kolūkių gyvenvietes, ieškodama architektūros inkliuzų. Tarp silikatinių plytų individualių namų, triaukščių daugiabučių, alytnamių ir likimo valiai paliktų fermų vis dar stūkso visuomeniniai centrai su kultūrinės paskirties statiniais. Kelionės buvo pagrindinis universitete atliktos paveldosauginės praktikos tikslas: sukaupti kiek įmanoma daugiau visuomeninių centrų pavyzdžių, kurie bus analizuojami vykdant mokslinius tyrimus. Šiandien mažai kas kalba apie tai, kad kaimo aplinkoje sovietmečiu būta išskirtinių pastatų, kuriuos projektavo profesionalūs architektai. Individuali architektūra kaimo aplinkoje sovietmečiu iki šiol nesusilaukė išsamaus tyrėjų žvilgsnio – tik sudomino kelis fotografus ir apleistų vietų tyrinėtojus. Ultramodernūs gigantai, postmodernizmo grynuoliai, regioniniai perlai – dauguma šių pagal individualius projektus kurtų kultūros namų nepriklausomoje Lietuvoje yra per dideli besitraukiančioms kaimų bendruomenėms. Todėl ekspedicijų metu žvilgsnis krypo ne tik į pastatus ir jų būklę, bet ir į juose veikiančias bendruomenes bei šiandienos iššūkius, tikintis suprasti, ar architektūra turi jiems kokios nors įtakos ir kaip šie ansambliai paveikė jų gyvenimo būdą.
ĮMANTRIEJI ŠILGALIO RŪMAI
Perekšlių (Panevėžio raj.) centre, greta parko, pagal Henriko Šilgalio projektą 1972 m. ėmė kilti plastiškos formos objektas – Perekšlių kultūros namai. Raiškus ir išskirtinis pastatas niekad neturėjo progos suklestėti. Audronė Ercmonaitė teigia, kad centrinio fasado plastika – improvizuotas medžių lajos silueto motyvas1. Savo architektūrine užmačia projektas atrodo be galo modernus, Lietuvos kaimo ir miestelių aplinkoje panašių pavyzdžių atrasti nepavyko. Užapvalinti pastato kampai, ant liaunų kolonų kybantys sunkūs tūriai, įgilintas cokolis, aptakių formų dinamika, juostiniai langai, grubus tinkas – tai vėlyvojo sovietinio modernizmo ženklai. Panašius bruožus galima pamatyti Aušros ir Romualdo Šilinskų kūryboje arba Vytauto Edmundo Čekanausko projektuotame Žemės ūkio ekonomikos instituto pastate Vilniuje.
Atkūrus nepriklausomybę, daugybė panašių sovietinio gyvenimo centrų kaimuose tapo tiesiog nereikalingi ar nepritaikyti gyvenimui rinkos sąlygomis – šiandien pastatas vis dar neatranda naujo šeimininko. Apleistas kultūrnamis traukia vandalus ir smalsuolius – išdaužti langai, vidus išgraibstytas, prie pagrindinio įėjimo ant grindinio guli nuo silikatinių plytų atšokęs storas reljefinio tinko sluoksnis. Pastatą supa aukšti žolynai, greta įsišakniję krūmokšniai glaudžiasi artyn, apsamanoję laiptai nukloti sudužusių butelių stiklais. Ant stogo augantis medelis tarsi liudija apie besikuriančią naują ekosistemą. Šiuo metu Perekšlių kultūros namus galima įsigyti už 80 000 eurų.
Nepatogūs ar nereikalingi tapo ir kiti Šilgalio projektuoti kaimo visuomeninės architektūros objektai. Dešimtmetį statyti „Komunaro“ kolūkio Žeimelio (Pakruojo raj.) kultūros namai su 500 vietų sale ir kolūkio valdyba dabar tapę našta. Pastatas priklauso Žeimelio žemės ūkio bendrovei, kuri 2015 m. norėjo pastatą padovanoti bendruomenei, tačiau priimti tokią dovaną rajono valdžia atsisakė – tektų investuoti į stogo taisymą, mokėti už tokių didelių patalpų šildymą2. Toks sprendimas, žinoma, racionalus. Ypač turint omenyje, kad pastatas ilgą laiką stovi nenaudojamas – nyksta ir vietinių emocinė sąsaja su objektu, nors jos tikrai būta: šie kultūros namai su profesionalia scena ir akustine sistema iki šiol yra didžiausia koncertų salė rajone. Rūmuose rodyti spektakliai, rengtos dailės parodos, čia koncertavo garsiausi tiek LSSR, tiek SSRS atlikėjai. Gyventojai teigia, kad net batus palikdavo už durų, kad neprineštų purvo ant nublizginto granito grindų ir parketo. Interjere esanti dailininkės Nijolės Vilutytės kurta freska-sgrafitas „Žemynos juosta“ vietinėms gyventojoms neva netgi atstojo Mariją3.
Taip ir stūkso įspūdingi rūmai patys sau, retai lankomi ar matomi svetimų akių. Pastatas miestelio kontekste atrodo gan neįprastai: iš vienos pusės itin grubus, turi brutalistinės architektūros bruožų, iš kitos pusės – besilaikantis mastelio, vyraujančio aukštingumo, atitrauktas nuo gatvės. Pastato eksterjere naudojamas raudonų plytų mūras gana dera prie greta esančios senosios – žydiškosios – miestelio dalies. Fasade, virš įėjimo, puikuojasi stilizuota rozetė, kuri tarsi primena netoliese esančią neogotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią. Ant liaunų kolonų laikomas sunkus pastato tūris tik dar labiau sustiprina monumentalumo įspūdį. Salės interjeras, visai kaip ir pastato išorė, monumentalus, modernus. Dėl salės dydžio, akustikai gerinti sienų plokštumos skaidomos „burėmis“, kurių dekorui pritaikytas rombų motyvas. Žvelgiant į šį milžiną sunku patikėti, kad plastiškuosius Perekšlių kultūros namus panašiu metu projektavo tas pats žmogus.
DOTNUVOS MILŽINAS
Kultūros namų link vedančios alėjos Dotnuvoje (Kėdainių raj.) atrodo kiek pavargusios, apšiurusios, nykios. Artėjant prie pastato galima stebėti masyvius bordo spalvos parapetus. Priėjus artyn intriguoja skirtingos fasadų formos. Ant masyvių kolonų pakabinti sunkūs tūriai teikia grakštumo jausmą. Monumentalus pastato tūris atrodo nepajudinamas.
1981 m. Marijos Melnikaitės kolūkio Dotnuvos gyvenvietėje architektas Algimantas Jukna projektavo bene didžiausią kolūkio visuomeninį centrą: 420 vietų salę talpinančio daugiafunkcio pastato maketas dalyvavo SSRS tarptautinėje parodoje kaip pavyzdinis4. Pastatas kompleksiškas, sudėtingo plano. Didelis pastato tūris skaidomas į mažesnius darinius – formuojama pusiau uždara erdvė. Į akis labiausiai krinta nevienodas aukštų skaičius ir didelė scenos dėžė – kultūros namuose įrengta profesionalams skirta scena. Salė – dviejų lygių, į parterį ar antrą lygį galima patekti per atskirus įėjimus. Salės lubos išgaubtos formos, apkaltos uosio lentutėmis, o sienos – ąžuolo dailylentėmis. Projekte įvertintas salės nuolydis ir lubų formuojami kampai. Taip siekta išgauti kuo geresnę akustiką5. Patalpos kultūros namuose jungiamos vertikaliai ir horizontaliai. Erdvinei raiškai gerinti fojė-šokių salėje suprojektuota trijų aukštų atvira erdvė su įmantriais vario šviestuvais.
Šiuo metu Dotnuvos kultūros namai su kontora pamažėle nyksta. Priežastis paprasta – nėra poreikio. Įspūdingo mastelio ir formų pastatą galima vadinti vaiduokliu – kultūrinė veikla čia seniai nevykdoma. Vidiniame kieme veši žolynai, tinkas nutrupėjęs, stogas nesandarus. Fojė sienos pažaliavusios, nuo tvyrančios drėgmės parketlentės išklero, užuolaidose prairo skylės, ant grindinio veši samanos, medis ir tinkas prisisiurbė pelėsio kvapo. Pastate sunku būti – plaučiai apsunksta ir, regis, pats aplimpi pelėsiu.
Pastato dalyje, kuriame glaudėsi kolūkio valdyba, vis dar veikia žemės ūkio bendrovė, kurioje dirba apie 15 žmonių. Atsitiktinai sutikta viena iš darbuotojų aprodė valdybos patalpas. Ši pastato dalis taip pat nėra šildoma. Antro aukšto fojė tebematyti nepageidautų lankytojų išniekinta ir nepalankių vidinio klimato sąlygų suniokota freska. Dalis jos nuplauta pro stogą varvančio lietaus vandens. Vis dar galima įžiūrėti į siužeto dinamiką įkliuvusius žmones: statybininkus ir žemdirbius, jų gyvulius. Greta freskos patupdyti augalai, regis, nesiskundžia drėgmės pertekliumi – veši ir žaliuoja. Grindys nuklotos pilkšvais ir rožiniais teraco rombais, kurie savo spalvomis akomponuoja freskos koloritą. Pro nedideles duris patenkama į kontoros pasitarimų salę – klubo patalpas. Pastarosios sienos išskaidytos į kvadratus tamsiais mediniais apvadais. Dalis jų – akyti, akustikai gerinti. Greta scenos yra dar vienos durys, pro kurias patenkama į metodinį kabinetą. Ten vis dar galima matyti kolūkines aktualijas – statistiką apie produktų gamybą, pajamų augimą, taip pat pažvelgti į akis nusipelniusiems kolūkiečiams, darbo pirmūnams. Žemės ūkio bendrovės darbuotoja sakė, kad bendrovė salę naudoja, tačiau visai neseniai į ją ėmė sunktis vanduo. Bendrovės vadovė lyg ir ketina sutvarkyti šią problemą, tačiau vargu ar dar įmanoma nedidelėmis intervencijomis išgelbėti šį pastatą – ir ar išvis yra prasmė bandyti.
Prie pagrindinio fasado telkšojo rudens lapų sriuba, kurioje atsispindėjo Dotnuvos milžinas. Ironiška, kad milžinas rodėsi nepajudinamas – laikas glemžiasi jį gabalėlis po gabalėlio.
ALKSNIUPIŲ OAZĖ
Alksniupiuose (Radviliškio raj.) nuo 1979 m. kultūros namuose besidarbuojanti Laima Didžbalienė savo pasakojimą pradėjo nostalgiškai: dar jai sėdint mokyklos suole į Alksniupius atvykdavo garsūs operos solistai, Lietuvos teatrai rodydavo naujausius spektaklius, su filharmonija buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Ji atsimena, kaip visi mokiniai, išskyrus pradinukus, pamokų metu stiklo gabalėliais šlifavo kultūros namų salės ąžuolo lentutes.
„Draugo“ kolūkio visuomeninio centro istorijoje svarbiausios dvi asmenybės – užsakovas kolūkio pirmininkas Algirdas Malinauskas ir vizijos autorius architektas Algimantas Mačiulis. Jų bendradarbiavimas užsimezgė 1972 m. Atsiminimuose Mačiulis rašo, kad Malinauskas užgriuvęs į jo butą ir prisistatė esąs Lietuvos kiaulių karalius. Jis pasiūlė architektui projektuoti Alksniupių visuomeninį centrą – administraciją, mokyklą, baseiną, darželį, polikliniką, valgyklą6.
Alksniupiuose Mačiulis dirbo daugiau nei dešimtmetį. Kurdamas visuomeninį centrą jis laikėsi nuostatos, kad kaime reikia kurti šiuolaikišką architektūrą, kuri savo masteliu ir medžiagomis neišsiskirtų iš kaimo aplinkos7. Pirmasis pastatas, kuriame suplanuotos apylinkės tarybos, pašto, kolūkio valdybos, bibliotekos patalpos, taip pat įkurti keli viešbučio kambariai, pasitarimų salė su kino įranga ir šokių salė, suprojektuotas tais pačiais 1972 m., o įkurtuvės švęstos po penkerių metų. Pagrindiniame fasade įkomponuota architekto žmonos Marijos Mačiulienės mozaika „Darbo džiaugsmas“. Statybų eigą akylai prižiūrėjo pats Malinauskas8. Administracinis pastatas su kultūros paskirties patalpomis tapo svarbiu alksniupiečių gyvenimo akcentu: čia vyko kolūkiečių susirinkimai, žiūrėtas kinas, rūsyje esančiose patalpose organizuotos ne vienos vestuvės.
Šiuo metu žemės ūkio bendrovė „Draugas“, taigi ir bendrovės pastatas, priklauso „Agrokoncerno“ grupei. Jos savininkas Ramūnas Karbauskis, priešingai nei Naisiuose, į miestelio kultūrinį gyvenimą beveik neinvestuoja, tiesa, bendrovė vis dar tvarko administracinio pastato aplinką ir šildo gan didelį objektą. Viduje esančios salės bendruomenei yra užvertos, patekti į pastatą galima tik paskambinus nurodytu telefonu.
Pastato fasadas tarsi persismelkia ir į interjerą – jaučiamas išorės ir vidaus integralumas. Saikas, tikslios proporcijos kuria harmonijos jausmą, nėra pigaus bandymo imituoti etninę architektūrą. Sukurta kokybiška ir moderni architektūra, niekuo neatsiliekanti nuo miestietiškosios. Buvusiose bibliotekos patalpose įsikūrė „Draugo“ kolūkio muziejus. Kolekcijai renkami iš vietinių žmonių perimti ir nupirkti sovietmečio buities daiktai: skalbimo mašinos, televizoriai, radijo prietaisai, indai, buitinė chemija. Čia galima rasti daiktų, perimtų iš jau neveikiančių Alksniupių įstaigų: darželio, ambulatorijos, baseino. Taip pat kaupiami Alksniupių istorijos fragmentai: nuotraukos, laikraščių iškarpos, darbo ir profsąjungų knygelės, jubiliejiniai medaliai ir ženkliukai.
Mokyklos priestate įkurti kultūros namai su sporto-koncertų sale ir pažangia apšvietimo bei įgarsinimo aparatūra. Sovietmečiu tai buvo itin moderni salė, kurioje galėjo vykti tiek sporto, tiek kultūros renginiai: koncertų metu užtiesiami kilimai, krepšinio stovas paslepiamas užkulisiuose, ištraukiamos po scena laikomos kėdės (iš viso 300 vietų)9. Salėje buvo įrengta orkestro duobė, čekiška įgarsinimo aparatūra, scenos apšvietimą projektavo specialistai iš Leningrado. Dienos metu sporto sale naudojosi mokykla, o vakarais ir savaitgaliais čia vykdavo koncertai. Šio projekto autoriaus ir tikslių statybos metų nustatyti nepavyko10. Vėliau, 1986 m. pastačius baseiną su nauja sporto sale ir nusidėvėjus daugiafunkcinei kultūros renginių salei, atsirado galimybė ją transformuoti į amfiteatrinę koncertų salę. Pagal kolūkio architektės Eglės Lėckaitės-Kuprėnienės 1988 m. parengtą projektą buvo įkurtos kultūros namams reikalingos patalpos, patraukta kapitalinė kultūros namų siena – įrengti balkonai, moderni diskotekų salė. Rekonstrukcija baigta 1990 m.11
Šiuo metu kultūros namai vis dar atlieka savo funkciją. Nors retai beužklysta profesionalūs teatrai, vyksta teatro festivaliai, mokykloje veikia teatro ir kiti saviveiklos būreliai. Mažojoje salėje tebeorganizuojamos diskotekos. Ne mažiau svarbu, kad kultūros namuose išliko be galo daug sovietmečio autentikos – net vilnoniai Lentvario fabriko kilimai. Alksniupius pralenkė aklos modernizacijos ir euroremontų poreikis, nors iš dalies tokį požiūrį lemia ir lėšų trūkumas – juk autentika geriausiai išlieka skurdo sąlygomis.
Baseino vaidmuo visuomeniniame komplekse yra gan svarus. Kolūkio pirmininkas nusprendė, kad Alksniupiams reikia savo profilaktoriumo, kur kolūkiečiai galėtų sveikatintis nenutoldami nuo namų. Projektavimo užduotis vėl buvo patikėta Mačiuliui. Architektas, žvalgęsis po Radviliškio rajono kaimus, pastebėjo, kad pagrindinis lygumose esančių gyvenviečių akcentas – bažnyčios bokštas. Kaip ir priklauso tikram sovietmečio kolūkio centrui, Alksniupiai bažnyčios neturėjo, tad statant baseiną architektas pasiūlė pastatyti raiškios architektūros vandens bokštą su smaile. Viršuje turėjo būti įtaisytas laikrodis, pirmininko lūkesčiu – kolūkiečiams laukuose pranešantis, kada eiti namo. Bokštas tapo Alksniupių skiriamuoju ženklu ir raiškiu urbanistiniu akcentu12. Pastato konstrukcijomis rūpinosi inžinierius Jonas Rusteika, baseino patalpai sukūręs unikalias klijuoto medžio konstrukcijas13.
Tačiau suprojektuotą pastatą dar reikėjo pastatyti, o tai buvo ne tokia paprasta užduotis. Kultūros namų vadovė pasakojo, kad pas ją atėjęs kolūkio pirmininkas Malinauskas pareiškė, jog reikės nurašyti du „Šilelius“ kyšiui. Televizoriai buvo nurašyti ir leidimas statyti baseiną duotas. O baseiną iš tiesų buvo galima vadinti profilaktoriumu: jame buvo purvo vonios, pirtis, cirkuliariniai ir Šarko dušai, vertikali vonia, vykdytos procedūros su mineraliniu vandeniu14. 1986 m. baseino komplekso su bokštu statybos oficialiai užbaigtos. Paslaugomis naudojosi ne tik kolūkiečiai ir jų šeimos, jį mėgo ir rajono gyventojai. Atkūrus nepriklausomybę pastatą ištiko keistas likimas: buvo ketinimų parduoti – pirkti siūlėsi krepšinio mokykla, bet bendruomenės susirinkimo metu vienas iš narių pasiūlė pardavimo sąlygose prirašyti, kad pastatas negali būti naudojamas komerciniais tikslais, tad jo niekas nenusipirko, galiausiai išlaikyti baseiną tapo per sunku. Šiuo metu naudojama tik viena pastato dalis – sporto salė, kita jau nusėta stiklais, įgriuvusiu stogu. Be minėtų įstaigų, Alksniupiuose veikė pirtis, skalbykla, lopšelis-darželis15. Prie pastarojo 1986 m. pagal Mačiulio projektą buvo pristatytas priestatas su postmodernistine arka16. Mačiulis taip pat parengė medicinos punkto (1988) ir 250 vietų valgyklos projektus (1990), tačiau nė vienas iš jų nebuvo įgyvendintas17.
Alksniupių centrą vėlyvuoju sovietmečiu formavo modernūs, iš kokybiškų medžiagų pastatyti statiniai18. Amžininkai prisimena, kad kolūkio pirmininkas Malinauskas, nors ir nepriklausė partijai, rengdavo medžiokles respublikos valdžiai, vaišindavo, o už tai gaudavo naudos kolūkiui: aprūpinimą nauja technika, statybinėmis medžiagomis ir panašiai. Kolūkiečiai atsimena pirmininką buvus itin griežtą, autoritarą – reikėjo sunkiai ir sąžiningai dirbti, tačiau rezultatai buvo matomi. Kolūkio architektės teigimu, jis niekad neatidėliodavo gerų sumanymų – keldavo telefoną ir organizuodavo, ko reikia19.
Įdomu, kas laukia Alksniupių komplekso pastatų. Mokykla vis dar surenka reikiamą mokinių skaičių, bet neaišku, kiek ilgai tai tęsis. Administraciniame pastate nebeveikia paštas, buvusiose tarybos patalpose bendruomenė įsikūrė šarvojimo salę. Buvęs darželis virs senelių globos namais. Galbūt tokia natūrali sovietmečio miestietiško kaimo vizijos pabaiga.
DZŪKIJOS DVYNIAI: NEMUNAITIS IR MIROSLAVAS
Dzūkijoje ne vieni kultūros namai bando vilktis regiono rūbą: čerpes, šlaitinį stogą, raudonų plytų mūrą. Ne išimtis ir 1980 m. Jono Zmitravičiaus projektuoti Nemunaičio (Alytaus raj.) kultūros namai su kolūkio valdyba. Statybai pasirinktas sklypas yra visai netoli Nemuno, priešais neogotikinę Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią. Projektuojant buvo numatytas geltonų plytų mūras, kuris būtų derėjęs prie bažnyčios, tačiau šis sumanymas neįgyvendintas – galiausiai panaudotos raudonos plytos. Statybos baigtos 1986 m.
Pastate žaidžiama spalvų kontrastais (raudona-balta), derinamos vertikalios ir horizontalios langų juostos, raiškos ir įdomesnį siluetą bandoma išgauti laužant stogo plokštumą. Korpusai skirtingų aukščių (dviejų ir trijų) – tai padeda suvaldyti ir vizualiai paslėpti tūrio masyvumą. Tradicinės medžiagos (čerpės, raudonos plytos, mediena) derinamos su moderniomis (grubus teracinis tinkas, gelžbetonio karkasas). Šiomis priemonėmis bandoma pastatą pritaikyti prie gamtinės aplinkos, esamo užstatymo, tačiau nenuklystama į kaimo aplinkos romantizavimą. Pats architektas teigia, kad kurdamas kamerinį pastato charakterį kūrė sąsają su senąja dzūkų krašto architektūra20. Dėl juostinių langų tiek į salę, tiek į fojė patenka daug dienos šviesos, salės interjere dėmesį traukia ryškiai raudonai dažyto medžio pakabinamos lubos. Interjere buvo numatyta įrengti vitražą, o eksterjere – įrengti baseiną ir skulptūrą, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Po nepriklausomybės atkūrimo pastatas buvo apleistas. Nuo 2020 m. dalyje pastato įrengtas viešbutis „Baimės namai“. Jame siūlomos pramogos visiems siaubo mėgėjams. Sunku tikėtis, kad pastato interjeras dar gali būti išsaugotas – apleistumas tampa esmine dekoracija. Apdailinės pastato plytos graužiamos lietaus vandens, medžio apdaila apsunkusi nuo pelėsio, čerpės dailiai apsamanojusios. Kita pastato dalis vis dar parduodama.
Kitame Nemuno krante, tiesia linija vos už 11 km nuo Nemunaičio (tiesa, artimiausias tiltas – Alytuje), Miroslave, stūkso šio pastato dvynys. Tik jis visiškai baltas, nors vis dar čerpiniu stogu. Medį viduje pakeitė aliuminio plokščių geometrinis raštas, tarsi atsisakantis dzūkiško rūbo ir krypstantis į sovietinę modernybę. Gali būti, kad Zmitravičius norėjo eksperimentuoti su vidaus apdaila, suteikti pastatui savitumo ir atitolinti jį nuo Nemunaičio, o galbūt bandė atsižvelgti į vietos architektūrinę dominantę, šiuo atveju – tinkuotą Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčią. Bet kokiu atveju rezultatas yra matomas: pamačius šiuos pastatus vieną šalia kito, akimirką galima suabejoti, kad jie statyti pagal tą patį projektą.
Kitaip nei Nemunaityje, Miroslavo kultūros namams buvo sukurtas vitražas, kuris driekiasi per tris pastato aukštus. Vietinių teigimu, vitražą sukūrė vietos menininkas Vladas Krušna. Pro fojė patenkama į salę, kuri daug nuosaikesnė nei Nemunaityje: dominuoja rusvos spalvos medis, paprasti juostiniai šviestuvai, stilingos bordo spalvos užuolaidos.
Buvusios kolūkio valdybos patalpose įsikūrė seniūnija, kultūros namuose vis dar vyksta renginiai, pastate taip pat įkurti nakvynės namai – šįkart įprasti, ne baimės; be to, su labai gerai išlaikytomis autentikos detalėmis. Retai kur sudarytos sąlygos miegoti kultūros namuose. Kultūros namų stogas pakeistas, sienos perdažytos, viduje atliktas kosmetinis remontas.
Nuo Nemunaičio ir Miroslavo į šiaurę yra Krokialaukis, dar vienas šių dviejų kultūrnamių artimas giminaitis: pastato planas ir šoniniai tūriai iš esmės tokie patys, tačiau laiptinės užakcentuotos arkomis, o centrinėje dalyje išnyra trikampis tūris. Kultūros namų fojė lubų plokštuma neskaidoma į bures, yra daug nuosaikesnė nei Miroslavo ar Nemunaičio. Kultūros namai tuo metu nedirbo – atostogos. Visgi durys buvo neužrakintos. Tai unikali salė kitų matytų kultūros namų kontekste, stebina apdailos detalių žaismė: geometrinių formų ritme darniai susietos dailylentės, veidrodžiai, metalas.
UŽSKLANDA
Rudenį teko aplankyti daugiau nei 20 tokių kultūros namų. Kiekvieni jų turi savo slėpinių ir mįslių, kurias ne visuomet pavyksta įminti. Būnant greta galima pajusti jų erdviškumą, įvertinti jų architektūrinę užmačią, pamatyti erdvėse veikiančius ir veikusius žmones. Svarbios yra pastarųjų reakcijos. Vieni atvira širdimi liejo nostalgiškus prisiminimus, kiti buvo kiek kuklesni, tarsi baiminosi prisileisti arčiau. Daug detalių apie tą gyvenimą pamirštos, dažnu atveju sovietinio kaimo visuomeninių centrų geriausi laikai jau praeityje. Nepaisant sovietmečio konteksto, vietiniams sunku išvengti nostalgijos, bendruomenės jaučia poreikį išsaugoti net ir nelabai praktiškus kultūros namus.
Tekste objektai dažnai vadinti didžiais vardais: gigantais, milžinais, rūmais. Tokie epitetai pasirinkti, nes minėti objektai tikrai išsiskiria kaimo architektūros kontekste dydžiu, stiliumi, kokybe ir kitais parametrais. Žinoma, būtina suprasti, kad ne visi individualūs kultūros namai yra verti dėmesio: ne visiems architektams pavyko sukurti unikalumą ir kartu išlaikyti deramą santykį su aplinka. Architektai turėjo spręsti sudėtingą užduotį, kaime kurdami naujos tipologijos pastatus. Kiekvienas jų prisiėmė skirtingą nuostatą – vieni žvelgė į etninę architektūrą, kiti mąstė, kad objektai neprivalo turėti tiesioginių sąsajų, kaip kad kaimuose esantys dvarai ar bažnyčios. Šios nuostatos pasirinkimas tampa lemiamu formuojant visuomeninį centrą. Tai itin justi natūroje.
Nyksmo ir niūrumo jausmas – trumpam užklydusių ar pro šalį vykstančių miestiečių palydovas. Miestelių ir kaimų žmonės, kaip kad Alksniupių kultūros namų vadovė, per daug nesiskundžia ir dirba tiek, kiek gali. Nors bendruomenės mąžta, joms vis dar reikia šokių, meno, susibūrimų, ypač po pandemijos. Norisi bent kiek atsispirti nuo griuvėsių šleifo.
1 Audronė Ercmonaitė, „Henrikas Šilgalis“, in: Archiforma, 2005, p. 43.
2 Janina Vansauskienė, „Žeimelio kultūros rūmai tapo nepakeliama našta“, in: skrastas.lt, 2015, in: http://old.skrastas.lt/?data=2015-08-07&rub=1144745056&id=1438864718.
3 Ibid.
4 Algimantas Jukna, „Dotnuvos kultūrinis ir administracinis centras“, in: Statyba ir architektūra, 1980, Nr. 7, p. 25.
5 Kėdainių raj. M. Melnikaitės kol. Visuomeninis centras Dotnuvoje, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1068, ap. 11, b. 6.
6 Algimantas Mačiulis, Permainingi metai: Architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 280.
7 Svarbu paminėti, kad panašiu metu vyko diskusija, kokia apskritai turėtų būti kaimo architektūra – prisitaikanti prie konteksto (regionalistinė) ar moderni, miestietiška architektūra. Diskusija kilo kaip reakcija į miesto kaime kūrimą – tipinių projektų, daugiabučių, modernistinių dėžučių statybas kaimo aplinkoje. Tai liudija ir žurnale Statyba ir architektūra nuo 1973 m. pasirodantys kritikos straipsniai, kuriuos tarsi apibendrina 1984 m. Nr. 12 publikuotas Kazimiero Šešelgio straipsnis „Ginkime kaimą nuo miesto pastatų“.
8 Algimantas Mačiulis, op. cit., p. 283.
9 Adolfas Venslovas, Gražina Vengrienė, Alksniupių kraštas, Kaunas: Rovilnė, 2009, p. 581.
10 Venslovo ir Vengrienės knygoje Alksniupių kraštas pateikiama netiksli informacija: p. 176 teigiama, kad kultūros namai pastatyti 1976 m., o p. 581 – 1972 m.; p. 550 pasakojant mokyklos atsiradimo istoriją, kultūros namų sąvokos nelieka – priestatas vadinamas sporto-koncertų sale. Didžbalienės prisiminimuose jos pačios sudarytoje knygoje Gaspadorius kultūros namai taip pat datuojami 1972 m. Kita informacija (apie įrangą, kėdes ir kt.) tiksli: ją patvirtina rastos fotografijos, taip pat kultūros namų vadovės Didžbalienės pasakojimas.
11 Eglė Lėckaitė-Kuprėnienė, „Visus darbus siekdavo atlikti tobulai“, in: Gaspadorius: Prisiminimai apie garsųjį buvusio „Draugo“ kolūkio vadovą Algirdą Malinauską, sudarė Laima Didžbalienė, Radviliškis: Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2014, p. 89.
12 Aidos Štelbienės interviu su Algimantu Mačiuliu, 2013, in: Virtualus architektūros muziejus, in: https://vimeo.com/84765686.
13 Algimantas Mačiulis, op. cit., p. 284.
14 Laima Didžbalienė, „Ačiū už tokią mano gimtinę“, in: Gaspadorius, p. 51.
15 Ibid., p. 49.
16 Algimantas Mačiulis, op. cit., p. 286.
17 Ibid.
18 Laima Didžbalienė, op. cit., p. 52.
19 Eglė Lėckaitė-Kuprėnienė, op. cit., p. 88.
20 Jonas Zmitravičius, „Ant Nemuno kranto“, in: Statyba ir architektūra, 1980, Nr. 1, p. 26.
