BIOGRAFIJA
Prancūzų literatūros žurnale La Revue de Paris 1832 m., praėjus vos metams po sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią, randame tokį įrašą:
Lietuvos sukilimo metu, kuris buvo 1830 m. Lenkijos revoliucijos dalis, vienas bajoras, turtingas dvarininkas iš Upytės apskrities, besiribojančios su Kurlandu, apginklavo savo valstiečius ietimis, durklais ir dalgiais, paskubomis juos surikiavo į būrį ir nuvedė priešais rusų patrankas. Po to, kai buvo nublokštas didesnių pajėgų, dar pakovojęs keletą mėnesių, buvo priverstas palikti tėvynę ir pasitraukti į neutralią žemę. Šis drąsus pilietis, nenorėdamas nieko palikti priešui, pats padegė savo dvarą. Toks keistas patriotiškumo aktas sukėlė daug triukšmo tame krašte…
Šis žmogus, Lietuvos bajoras, turtingas dvarininkas, sudeginęs savo turtą iš tautinių paskatų, yra majoras Juozapas Straševičius, kuris šiuo metu yra Paryžiuje. Būdamas užkietėjęs patriotas, jis siekia atgaivinti tremties žemėje prarastos Lenkijos prisiminimus.1
Kas buvo tas Lietuvos bajoras, apie kurį rašė ano meto prancūzų spauda? Tai – biografijų ir memuarų rašytojas bei leidėjas Juozapas Straševičius, kilęs iš pasiturinčių bajorų Straševičių giminės. Jo biografiją randame parašytą Vladislovo Pliaterio ir atskiru leidiniu publikuotą lenkų kalba 1838 m. birželio mėn., jau po rašytojo mirties. Autorius taip atsiliepia apie bajorą Straševičių:
Juozapas Straševičius gimė 1800 m. sausio 1 d. Mykolo Straševičiaus, Upytės apygardos maršalo, ir Kazimieros Koščicaitės šeimoje, [Raguvoje, – I. B.]. Studijavo Vilniaus universitete, daugiausia dėmesio skyrė gražiems ir naudingiems amatams [studijavo literatūrą ir laisvuosius menus, – I. B.]. Baigęs mokslus, jis keliavo į užsienį tobulintis, o grįžęs dėl savo gerumo ir lenkiškos dvasios tapo mylimu ir gerbiamu asmeniu. Anksti netekęs tėvo, jis pasišventė rūpintis motina.
Prasidėjus tautiniam sukilimui už Lenkijos nepriklausomybę, Straševičius aistringai prisijungė prie šio reikalo. Jis atliko svarbius vaidmenis, įskaitant tarnavimą Laikinojoje vyriausybėje, sukilėlių valdžios organizavimą, taip pat įvairiomis kitomis pareigomis prisidėjo prie nacionalinių pastangų. Deja, Lenkijos kovos už laisvę nebuvo sėkmingos, Straševičius išvyko į tremtį. Per tą laiką jis pasišventė istorinės medžiagos apie Lenkijos revoliuciją tyrinėjimui, daug metų rinkdamas ir analizuodamas informaciją.2
Galėtume tik pridurti, kad Straševičiaus gyvenimas glaudžiai susijęs su Upytės apskritimi – 1826–1829 m. jis ėjo Upytės apskrities žemės teisėjo pareigas. Po sukilimo pralaimėjimo Straševičiui emigravus į Prancūziją, jo turtas buvo konfiskuotas (Pamūšė ir Puknioniai Upytės apskrityje ir Raguva Ukmergės apskrityje). Paryžiuje jis priklausė lenkų tremtinių iš Rusijos imperijos aneksuotų regionų organizacijai, Lietuvių ir rusėnų žemių draugijai. Šios draugijos, įkurtos 1831 m. gruodžio 10 d., pirmininkas buvo Cezaris Pliateris.
KŪRYBA
Juozapas Straševičius yra daugelio kūrinių autorius ar bendraautorius. Trumpai apžvelkime keletą svarbiausių jo leidinių. Kartu su hercogiene d’Abrantès, garsia prancūzų memuarų rašytoja, Straševičius išleido žymių pasaulio moterų biografijų rinkinį3. Būdamas Joachimo Lelevelio bičiulis, padėjo jam suredaguoti ir išleisti keletą leidinių, pavyzdžiui, Pitėjų iš Marselio4 ir žymiąją Viduramžių numizmatiką5, kuriai parašė įžangą ir joje paaiškino savo darbų priežastis:
Mano norą paskatino kitokio pobūdžio motyvai nei komercinė nauda. Atvykęs į Prancūziją po politinių įvykių Lenkijoje, maniau, kad kiekvieno lenko, turinčio tam tikrų išteklių, pareiga yra perteikti Prancūzijai naujausios mūsų istorijos, šiuolaikinių iliustracijų paveikslą […]. Ėmiausi leisti lenkų, dalyvavusių paskutiniame sukilime, portretus. Įdomus, romantiškas, herojiškas Emilijos Pliaterytės, kurios draugu ir bendražygiu man pasisekė būti, gyvenimas suteikė dar vieną temą, galinčią sužadinti prancūzų visuomenės smalsumą.6
Straševičius buvo sukrėstas savo vaikystės draugės ir kaimynės Emilijos Pliaterytės mirties, traukiantis po nepavykusio sukilimo. Jos garbei jis paskyrė visą biografinį kūrinį, pavadintą Emilijos Pliaterytės gyvenimas ir mirtis7, kuriam įvadą parašė prancūzų rašytojas Pierre‘as-Simonas Ballanche‘as. Tais pačiais metais pasirodė ir lenkų poeto bei dramaturgo Juliano Ursyno Niemcewicziaus parašyta Kunigaikščio Adomo Čartoriskio, buvusio Lenkijos nacionalinės vyriausybės prezidento, biografija8, kurią redagavo ir Paryžiuje išleido Straševičius.
Vos per keletą metų jis parašė, suredagavo ir išleido daugybę neįkainojamos vertės kūrinių, kurie mums iki šių dienų išsaugojo detalų to meto istorijos vaizdą. Straševičius ketino išleisti ir Lelevelio Lenkijos istoriją, tačiau sušlubavo sveikata. Lelevelis, tuo metu jau ištremtas iš Prancūzijos, savo 1838 m. gegužės 8 d. laiške rašė Prancūzijoje likusiam bičiuliui Charles‘ui Ducas (į kurį laiškuose visuomet kreipėsi „M Ducas“ – „Pone Ducas“), kad Straševičius nemirė, kaip kad buvo pranešta, tačiau „jo egzistencija visiškai apgailėtina […], visos publikacijos sustabdytos […]. Jei jis būtų, kaip man žadėjo, atvykęs į Briuselį, būtų galėjęs išvengti šios nelaimės“9. Bičiulio liga visiems kėlė nerimą. Lelevelis viename iš laiškų atskleidė: „Jūs tikriausiai žinote apie Straševičiaus nelaimę, jis kenčia nuo beprotybės, niekaip negalėdamas išgyti. Ši netikėta liga mane pastatė į sunkią padėtį, aš dar nežinau, kaip susiklostys mano ateitis“10. Deja, tą pačią gegužės 8 d., kai Lelevelis rašė apie netikrą žinią dėl Straševičiaus mirties, jis iš tiesų mirė. Laidotuvių apeigos įvyko Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, o amžino poilsio Juozapas Straševičius atgulė Monparnaso kapinėse Paryžiuje. Užrašas ant antkapio byloja, kad čia palaidotas majoras Juozapas Straševičius, miręs tremtyje. Simbolinį kapelį su kryžiumi ir atminimo lentele prie Raguvos bažnyčios pastatė Straševičiaus motina ir sesuo.
LIETUVIŠKA IR ŽEMAITIŠKA 1830–1831 M. SUKILIMO BIOGRAFIJA
Tačiau labiausiai žinoma Juozapo Straševičiaus knyga yra Lenkai ir lenkės 1830 m. lapkričio 29 d. sukilime11, kurioje jis pristato visą eilę portretų ir biografijų asmenų, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie sukilimo prieš Rusijos imperiją. Ši knyga, parašyta prancūzų kalba, buvo išversta į italų12 ir vokiečių13 kalbas, plačiai leidžiama ir skaitoma. Lietuvos bibliotekose yra vos keletas šio leidinio egzempliorių – prancūziškas leidimas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir po vieną italų bei vokiečių kalbomis. Be to, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas ir neįrištas, iš Lelevelio kolekcijos paveldėtas prancūziškas egzempliorius (Lelev. 1259).
Savo stiliumi Straševičiaus sukilėlių biografijos primena Plutarcho Paralelines biografijas, kur autorius aprašo iškilių graikų ir romėnų valstybės veikėjų gyvenimus, nurodydamas ne tik faktus, bet ir charakterio savybes, moralines vertybes. Straševičius savo kūrinį pradėjo rašyti tais pačiais metais, kai baigėsi sukilimas. Pats aktyviai jame dalyvavęs ir asmeniškai pažinojęs daugelį aprašomų asmenybių, ėmėsi nelengvos užduoties. Kaip jis pats rašo: „paskutiniai lenkų dramos incidentai dar pernelyg švieži, kad istorikas ar biografas galėtų kiekvieną faktą aprašyti teisingai, kiekvienai asmenybei priskirti savo vietą. Laikas parodys, kas buvo teisus tarp tiek skirtingų nuomonių, niuansų, kurie skyrė šlovingus vieno ir to paties tikslo kankinius“14. Jis save suvokė kaip biografą, kurio
įprastinė užduotis yra išskirti epochoje, amžiuje, kampanijoje pasižymėjusias asmenybes, kurių vardas, pasiaukojimas, šlovė labiausiai išryškėja bendrame peizaže. Taip mes vieną po kito surenkame visus politinius ir karinius vadus, išskiriame jų indėlio dalį bendrame veiksme, pasirenkame, detalizuojame, gilinamės, nes istorija yra didžiulė sintezė, kurioje biografija yra analizė.15
Savo raštais autorius siekė išsaugoti sukilimo atminimą, pabrėždamas bendrą lenkų ir lietuvių reikalą, taip pat pripažindamas savitą kiekvienos tautos charakterį ir indėlį. Jam kova nebuvo vien politinis maištas, bet ir siekis atkurti dviejų tautų, kurias sieja bendra istorija ir bendras priešas, orumą bei kultūrinį paveldą.
Perskaitę keletą biografijų, kuriose aprašyti sukilime dalyvavę Lietuvos ir Žemaitijos bajorai, pastebime įdomių tendencijų. Visų pirma, jie yra kilę iš senų ir garbingų giminių. Rašydamas apie Šemetas Straševičius prideda nuorodą, kurioje paaiškina, kad ši giminė Žemaitijoje buvusi dar iki Jogailai apkrikštijant kraštą ir garbinusi savo dievus. Tai galėtų paaiškinti, kodėl garsus prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée savo novelėje „Lokys“ pagrindiniam herojui suteikė Šemetos pavardę ir kodėl jį taip traukė senieji Žemaitijos miškai, piliakalniai, Perkūnas, į Kirkę panaši senolė su gyvate, vis kviečianti sugrįžti namo.
Sukilimo vadai – tai buvę Vilniaus universiteto studentai. Ezechielis Stanevičius veikė kartu su Kazimieru Kontrimu, pasak Straševičiaus, „plačių pažiūrų žmogumi“, kuris, dirbdamas universiteto bibliotekininku, rūpinosi lietuvybe, tautiniu susipratimu ir dėjo pastangas, kad būtų įkurta Lietuvių kalbos katedra, o jos dėstytoju taptų raseiniškis Leonas Uvainis. Visi trys priklausė masonams. Raseiniai turėjo savo masonų ložę „Palemonas“, pavadintą legendinio romėnų didiko, iš kurio save kildino Lietuvos bajorai, vardu. Žemaičių sukilimo vadai vadinami „didžiais patriotais“, drąsiais, sumaniais, iniciatyviais, o tokiais galėjo būti tik „romėniško temperamento“ žmonės. Šios nuorodos pagalba Straševičius tiesiogiai susieja bendrą romėnų ir žemaičių liniją.
Sukilimo dalyvių portretai persmelkti romantizmo dvasia. Kaip ir Adomo Mickevičiaus poemų herojai, jie nenusileidžia jiems nei drąsa, nei kilnumu, nei pasiaukojimu Tėvynės labui. Jie yra tie didvyriai, kurie perėmė protėvių stiprybę, kovojo ir patys „liko šios didvyriškos tautos atmintyje“. Be Emilijos Pliaterytės, Straševičius mini ir kitas sukilime dalyvavusias moteris, pavyzdžiui, Kunigundą Oginskienę, Mariją Rašanavičiūtę. Tačiau itin herojiškai jis aprašo jauną, vos šešiolikos metų merginą Antaniną Tamašauskaitę, kilusią iš Raseinių krašto, kuri savarankiškai, nepaisydama šeimos ašarų, nori prisijungti prie sukilėlių ir kartu su jais kovoti, paprašiusi Julijaus Gruževskio duoti jai žirgą ir ginklų. Antaninos portretas yra išskirtinis, nes autorius jaučia pareigą aprašyti ne tik jos charakterį, bet ir išvaizdą: šviesių pelenų spalvos plaukų, didelių mėlynų akių mergina, kurią kareiviai priima simpatijos kupinais šūksniais, tačiau savo rimtumu ir tvirtu charakteriu ji užsitarnauja visų pagarbą, „tampa vyru“, kad galėtų kovoti už savo Tėvynę. Šiame aprašyme dar kartą sutinkame nuorodą į lietuvių ir žemaičių drąsą, kuri užprogramuota jų kraujyje: „Antanina tiek kūnu, tiek siela buvo panaši į amazonę. Apdovanota lakia vaizduote, aistringa širdimi, tuo įgimtu heroizmu, būdingu lietuviams ir žemaičiams“.
1 L. R., [apie knygą Lenkai ir lenkės 1830 m. lapkričio 29 d. sukilime], in: La Revue de Paris, 1832, t. LXI, p. 61.
2 Władysław Plater, Biografia Józefa Straszewicza członka Towarzystwa Literackiego Polskiego w Paryżu, Paris: Maulde et Renou, 1838, p. 2.
3 La Duchesse D‘Abrantès et Joseph Straszewicz, Les femmes célèbres de tous les pays: Leurs vies et leurs portraits, Paris: Imprimerie de Lachevardiere, 1834.
4 Joachim Lelewel, Pythéas de Marseille et la géographie de son temps, ouvrage publié par Joseph Straszewicz, Paris: Chez l‘Editeur; Rue du Colombier, no 3, 1836.
5 Joachim Lelewel, Numismatique du moyen-age, considérée sous le rapport du type, ouvrage publié par Joseph Straszewicz, Paris: Chez l‘Editeur; Rue du Colombier, no 3, 1835.
6 Ibid., p. 10.
7 Joseph Straszewicz, Émilie Plater: Sa vie et sa mort, Paris: Chez l‘Editeur; Rue du Colombier, no 3, 1835.
8 Julian Ursyn Niemcewicz, Biographie du prince Adam Georges Czartoryski, ex-président du gouvernement national de Pologne, publié par Joseph Straszewics, Paris: Chez l‘Editeur; Rue du Colombier, no 3, 1835.
9 Joachimo Lelewelio laiškas Charles Ducas, 1838-05-05, in: Helena Wieckowska, Listy emigracyjne Joachima Lelewela, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 1949, p. 195.
10 Helena Wieckowska, Listy emigracyjne Joachima Lelewela, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 1949, p. 188.
11 Joseph Straszewicz, Les Polonais et Polonaises de la révolution du 29 novembre 1830, Paris: Chez l‘Editeur; Rue du Colombier, no 3, 1832.
12 Giuseppe Straszewicz, I Polacchi della rivoluzione del 29 novembre 1830: Ossia ritratti dei personaggi che hanno figurato nell‘ultima guerra dell‘indipendenza polacca, Capolago: Tipografia e Libreria Elvetica, 1834.
13 Joseph Straszewicz, Die Polen und die Polinnen: Der Revolution vom 29. November 1830, oder Lebensbeschreibungen derjenigen Personen, die sich in dem lezten polnischen Freiheitskampfe ausgezeichnet haben, aus dem Französischen von Karl Andree, Stuttgart: E. Schweizerbart‘s Verlagshandlung, 1832.
14 Joseph Straszewicz, Le Polonais et les Polonaises de la révolution du 29 novembre 1830, p. [I].
15 Ibid., p. 1.
Lenkai ir lenkės 1830 m. lapkričio 29 d. sukilime
Juozapas Straševičius
knygos Les Polonais et les Polonaises de la révolution du 29
novembre 1830 (Paris: A. Pinard, 1832; VUB, Versal. 85785)
EZECHIELIS STANEVIČIUS
Stanevičius (Ezechielis) gimė 1796 m. Žemaitijoje, senoje ir garsioje šeimoje.
Auklėtas neapykanta Lenkijos engėjams, patriotas nuo paauglystės, Ezechielis Stanevičius buvo įsitraukęs į visus sąmokslus, nukreiptus prieš rusų despotizmą. Jis priklausė patiems aršiausiems Lietuvos laisviesiems mūrininkams, o uždarius jų ložes, prisijungė prie karbonarų, masonų atšakos.
Tokios buvo jo pažiūros, kai lapkričio 29 d. sukrėtimas pastūmėjo jį į aktyvesnę kovą. Tą pat akimirką jis kreipėsi į savo kolegas ir ėmėsi telkti naują bendruomenę, kuri turėjo iškilti į viešumą kaip ryžtingai nusiteikusi imtis ginklų. Tikėdamiesi, kad diktatorius1 Chlopickis atsiųs sukilėlių būrį į Lietuvą, žemaičių patriotai laukė akimirkos, kada galėtų pulti ir nuginkluoti husarų brigadą, turėjusią savo įtvirtinimus šioje provincijoje. Taip nuo pat pradžių sukilę lietuviai išplėtė lenkų revoliuciją iki Dauguvos [Dwina], apsupdami Rozeno vadovaujamą rusų kariuomenės būrį tarp dviejų ugnių. Tokios kovos rezultatai galėjo būti neįkainojami, tačiau vyriausiasis vadas nesiėmė veiksmų; jis trypčiojo, derėjosi, ir proga buvo prarasta. Įtūžusi rusų valdžia pasiuntė husarų pulką į Gardiną ir nurodė patriotus Riomerį, Zavišą, Giedraitį, Bilevičių, Stanevičiaus uošvį ir daugelį kitų suimti ir ištremti į Rusijos gilumą.
Vėliau, kai pagal bendrą abiems provincijoms planą, Lietuva ir Žemaitija tam tikru numatytu metu turėjo iškelti nepriklausomybės vėliavą, įsiaudrinęs Žemaitijos jaunimas nesulaukė sutarto ženklo ir paankstino sutartą laiką. Stanevičius tuo metu buvo Liepojoje, rūpinosi ginklų ir šaudmenų įsigijimu. Kai 1831 m. kovo 25 d. Raseiniuose įvyko sprogimas, jis parskubėjo į mūšio lauką, ėmėsi vadovauti sukilėliams ir jau po poros dienų ant Dubysos kranto susitiko su rusų pulkininku Bartolomėjumi. Nors dėl stipresnio priešo jam teko palikti Raseinius, jis išlaikė savo dalinį, kol sulaukė pastiprinimo iš Šiaulių ir galėjo iš naujo pulti, jėga paimti miestą ir išstumti Bartolomėjų iki pat Prūsijos sienos. Vėliau tas pats išstumtas rusų būrys gavo Vilhelmo [Guillaume] vyriausybės leidimą lengvai nužygiuoti nuo Tilžės iki Memelio, prūsų valdžia buvo gavusi įsakymą aprūpinti juos maistu ir ginklais iki jie sugrįš į karo veiksmų lauką. Šis faktas, kaip ir begalė kitų, parodo, koks iš tiesų buvo prūsų neutralitetas.
Vos tik išlaisvinti, Raseinių apskrities žmonės suteikė Stanevičiui itin plačius įgaliojimus ir paskelbė jį žemaičių sukilėlių vadu. Padedamas aiškių ir plačių pažiūrų piliečio Kazimiero Kontrimo, jis sudarė ir paskelbė laikinos vyriausybės darinį, kurį daugelis kitų Lietuvos apygardų skubinosi paremti.
Per savo trumpą valdymo laiką Stanevičius spėjo įsteigti du malūnus parakui gaminti Josvainiuose, o vėliau Mantvyduose. Jis taip pat gavo ginklų iš Prūsijos, pasinaudojo švinu, rastu Ventspilio spynų dirbtuvėse ir iš jo ėmėsi gaminti šovinius, kuriais pasidalijo su lietuviais. Tuo pat metu jis aktyviai skubino patrankų, kurias sukilėliai gamino Varniuose, liejimą; Stanevičius gavo gerbiamo Žemaitijos vyskupo Juozapo Giedraičio žinią, kad jis siūląs visų bažnyčių varpus – tai įstabus ir retas religijos ir patriotizmo pasireiškimas!
Tačiau netrukus rusų generolas Malinovskis su dviem ietininkų pulkais, trimis pėstininkų batalionais ir aštuoniomis patrankomis atžygiavo susigrąžinti Raseinių. Keisdamas taktiką, Stanevičius padalijo savo sukilėlių dalinį į mažesnius būrius ir netrukus suorganizavo partizaninį karą, neduodamas rusams nei ramybės, nei poilsio, ir versdamas be paliovos, dieną ir naktį, budėti.
Tuo tarpu Žemaitiją pasiekė naujiena apie Gelgaudo žygį ir jo pergalę ties Raigardu. Tai sužinojęs, Malinovskis išsigando: pabijojęs būti atkirstas nuo likusių rusų dalinių, jis kovėsi traukdamasis iki pat Kauno, kur susijungė su Sakeno [Osten-Sacken] būrio bėgliais ir susitiko Vilniuje su kitomis po Lietuvą išsibarsčiusiomis kolonomis. Taip besitraukdamas, ties Gėluva [Gialow] jis susidūrė akis į akį su bebaimiu Stanevičiumi, kuris jį puolė ir privertė pagreitinti savo žygį.
Išsilaisvinę iš priešo, žemaičiai pagaliau galėjo susijungti su savo broliais iš Varšuvos. Tai buvo didingas ir gražus vaizdas, kai baltas Lenkijos erelis ir Lietuvos raitelis su kardu rankoje suvienijo abiejų provincijų karius. Jie su ašaromis akyse puolė vieni kitiems į glėbį, didingu choru vis giedojo abiem tautoms bendrus patriotinius himnus ir prisiekė gyventi ir mirti kartu dėl tautos laisvės.
Gelgaudas, žygiuodamas Vilniaus link, atskyrė generolą Šymanovskį su aštuoniais šimtais 19-osios linijos vyrų ir pasiuntė išvalyti Žemaitijos ir perimti vadovavimą šioje provincijoje. Tuo tarpu Stanevičius, turėdamas reguliarios kariuomenės užnugarį, atsidėjo gynybos organizavimui. Jo rūpesčiu Gelgaudo pulkas, kuriam visko trūko, netrukus buvo iš dalies aprūpintas maistu, amunicija ir drabužiais. Parako gamyba, kuriai iš Prūsijos prekybviečių buvo perkama salietra, įgavo naują postūmį ir padidėjo iki šimto svarų2 per dieną, iki pat ano nelaimingo nutikimo Vilniuje bei skuboto Gelgaudo atsitraukimo, kuris tą naudingą ir svarbų darbą pavertė niekais.
Stanevičius sekė savo bendražygių pėdomis, o prisijungęs prie Šymanovskio būrio demonstravo paskutinius ryžto likučius, kovojant Šiauliuose bei Pavandenėje [Powendenie], ir lydėjo kariuomenę iki pat Prūsijos sienų. Ten, nors už jo galvą buvo pažadėtas atlygis, Ezechielis norėjo likti Lenkijos žemėje. Jis žinojo, kad jei bus sučiuptas ir atpažintas, jo lauks Sibiro kančios; tačiau jis buvo įsitikinęs, jog kaip patriotas, privalo likti sukilime. Maža to, jis tikėjo, kad jo buvimas, jo visagalis vardas tarp žemaičių galėjo pratęsti karo padėtį, o Varšuvos kariuomenei tai buvo naudinga. Taip keletą mėnesių jis keliavo po kaimus ir miestus, mėgindamas sugrąžinti draugams viltį, palaikydamas jų pasipriešinimo dvasią. Kokių tik pavojų jis nepatyrė per šį ilgą išbandymų laikotarpį! Persekiojamas ištisų dalinių, stebimas žydų šnipų, kuriuos rusų policija pasiuntė pavymui, jis sugebėdavo išvengti pavojų tik atsidavusių žmonių ir savo paties įtakos tenykštėse vietovėse dėka. Valstiečiai visur aukodavosi, kad jį išgelbėtų, iškęsdavo viską – baudas, konfiskavimus, netinkamą elgesį, kad tik jo neišduotų. Kartais persirengęs valstiečiu, jis įsimaišydavo į maskolių karių būrį ar, apsuptas kazokų, tris dienas slėpėsi trobelėje. Dažnai rudenį, kai persekiotojai lipdavo ant kulnų, jis būdavo priverstas trauktis į miškus ir pelkes, kur iki juosmens tūnodavo vandenyje tarp viksvų.
Galų gale, kai viskas buvo paruošta naujam sukilimui, Stanevičius persikėlė per Nemuną kartu su Valentu Nasierovskiu, ištikimu jo kančių bendrakeleiviu. Jis jau buvo susitaręs su sukilėlių vadu Mirskiu; viskas buvo suruošta, ginklai, amunicija, žmonės, kai išaušo lenkų revoliucijos agonijos diena. Varšuva buvo paimta, generolas Rybinskis su nacionalinės armijos likučiais pasitraukė į Prūsijos pasienį. Viskas buvo prarasta; teko atsižadėti vilties tęsti kovą už Lenkijos nepriklausomybę. Stanevičius apie tai perspėjo savo bičiulius ir verčiau liepė patausoti rankas ir narsą geresniems laikams.
Tačiau jis vis dar nepaliko šalies, kur prabuvo iki spalio mėnesio. Tik tuomet jis kirto Prūsiją ir nuvyko į Prancūziją, kur dabar gyvena.
Taip šiame gražiame lenkų dramos epizode, kurio veiksmas vyko Žemaitijoje, Stanevičius buvo priešakinėje eilėje ir atsidūrė visų šalies patriotų dėmesio centre. Jo trumpas valdymo laikas buvo pažymėtas didžia išmintimi ir veiklumu. Žemaičių vado vardas liko šios didvyriškos tautos atmintyje, ir jei ateityje dangus atsiųs daugiau kovų, vien šio vardo pakaks sukviesti tūkstančius karių į kovą.
PRANCIŠKUS ŠEMETA
Šemeta (Pranciškus) gimė 1803 m. gegužės mėn. Diktariškėse (Žemaitijoje) Anelės Koščicaitės ir Tado Šemetos šeimoje, abu tėvai buvo kilę iš senų ir kilmingų šalies giminių3. Augintas ir auklėtas tėvų namuose, vėliau mokėsi Raseinių mokyklose, dar vėliau buvo išsiųstas į Vilniaus universitetą. Nors iš išorės atrodė labai rimtas, Šemeta viduje slėpė audringą ir pakylėtą dvasią. Apdovanotas neeiliniais gebėjimais ir ugninga vaizduote, jis anksti pajuto didžiulę pagarbą tėvynei ir visiškai pasišventė jos reikalui.
Polinkis ginklams pirmiausia paskatino jį stoti į tautinę Lenkijos kariuomenę, tačiau susidūręs su neįveikiama kliūtimi – didžiojo kunigaikščio nenoru į ją įsileisti lenkų iš provincijų, prijungtų prie imperijos, – 1825 m. susitaikė su savo vieta Lenkijos karalystės sekretoriate ir buvo įdarbintas valstybės sekretoriaus Grabovskio kabinete Sankt Peterburge.
Po karūnavimo Nikolajus panoro į savo pusę palenkti senųjų lenkų giminių atstovus, suteikė jiems apdovanojimų ir titulų, ir Šemeta nebuvo pamirštas tų malonių dalybose. Paskyrus jį Lenkijos karaliaus rūmų ponaičiu, šį titulą priėmė labiau su nuolankumu, nei dėkingumu, kaip tą parodė netolima ateitis.
1830 m. lapkričio 29 d. revoliucija Šemetą užklupo Žemaitijoje, kur jis buvo pusmečiui grįžęs atostogų. Sulaukęs tokios žinios, jis norėjo iš karto vykti į Varšuvą, tačiau vėliau persigalvojo ir nusprendė, jog būtų naudingesnis, jei liktų provincijoje, kur jo šeimos turtai ir geras vardas turėjo daug įtakos, tad liko veikti kartu su kitais žemaičių sukilėlių vadais, savo bičiuliais ir kaimynais. Jis, kaip ir jie, įvairiausiais būdais stengėsi surinkti kuo daugiau ginklų, parako ir amunicijos; tuomet jis išvyko į Vilnių, kur susitiko su slaptų bendruomenių vadovais, gavusiais nurodymus tiesiai iš Varšuvos.
Tai buvo apytikriai tas laikas, kai caro įsakymu Lietuva turėjo išsiųsti į Rusiją rekrūtus ir išteklius, nukreiptus prieš savo seserį Lenkiją. Sukilimo valanda nebuvo numatyta; vieni norėjo sulaukti, kol sugrįš į Varšuvą išsiųstas pasiuntinys, kiti ragino pakentėti iki kol nutirps sniegas. Tačiau nekantraudamas dėl tokio atidėliojimo ir užbėgdamas už akių slaptų draugijų instrukcijoms, Žemaitijos jaunimas netikėtai sukilo ir kovo 25 d. Lietuvoje pradėjo revoliuciją.
Nuo 26 d. Šemeta sugrįžta pas sukilusius tautiečius. Jis siuntinėja žinutes į Vilnių ir aplinkines apygardas, mėgindamas ir jas išjudinti sukilimui, o pats, susitikęs su Konstantinu Herubavičiumi, kovo 27 d. naktį puola Šiaulių apygardos sostinę su trisdešimčia raitelių ir dviem šimtais dalgininkų. Šiauliai pasiduoda, o įgula lieka nelaisvėje; ligoninės pereina į sukilėlių rankas. Šiauliuose jie ilsisi iki kovo 30 d., kol pasiekia žinia, kad rusai vėl perėmė Raseinius į savo rankas; Šemeta su Herubavičiumi išžygiuoja su aštuoniais šimtais dalgininkų ir šimtu raitelių. Šis pastiprinimas atgaivina Raseinių sukilėlių drąsą ir žemaičiai atsiima miestą.
Nors sukilėliai vis labiau įsitvirtino, deja, nelaimei, centrinio komiteto planai numatė, kad visi paskiri sukilėlių būriai susiburtų jungtiniam Vilniaus puolimui, užuot kiekvienas likę savo vietovėse tęsti aktyvaus partizaninio karo. Norėta turėti išrikiuotą armiją, kuri kautųsi atvirame lauke, o kunigaikštis Karolis Zaluskis jau buvo paskirtas lietuvių būrio, susirinkusio ties Kaugonimis [Kowgany], vadu. Tačiau jau pirmasis bandymas buvo lemtingas tokiai puolimo sistemai, per pirmą susidūrimą Ausieniškėse [Owsieniszki] arba Kaugonyse (šis mūšis žinomas abiem pavadinimais) Zaluskis patyrė nesėkmę, visiems laukiamiems būriams dar nė nespėjus susijungti.
Žemaičiai, kaip ir kiti, norėjo prisijungti prie centrinės vadovybės ir pasiuntė jai į pagalbą Pranciškų Šemetą, tačiau kai šis patriotas atvyko, Ausieniškių mūšis jau buvo pasibaigęs, tad nuspręsta pereiti prie partizaninio karo.
Vos sugrįžęs į Žemaitiją, Šemeta rado savo bičiulį Herubavičių atsidūrusį priešo akivaizdoje netoli Joniškio [Janiszki]. Nedelsdamas iš Šiaulių pasiėmė du šimtus dalgininkų, kuriuos buvo surinkęs bebaimis Narbutas4, tą pačią dieną su jais nužygiavo šešias lenkiškas mylias (dvylika Prancūzijos lygų) ir švintant atvyko į mūšio lauką. Tačiau nepaisant bendrų pastangų, drąsos ir pasiaukojimo, žemaičiai nepajėgė atsilaikyti prieš skaitlingesnį priešą, o iš užnugario grasinant rusų generolui Širmanui, puolusiam Šiaulius, jie ėjo ginti savo miesto, kurį vis dėlto vėliau buvo priversti apleisti.
Partizaninis karas toliau tęsėsi apylinkėse. Išstumti iš miestų, Šemeta ir Herubavičius pasitraukė į miškus. Nematomi, tačiau visuomet šalia, jie puldavo priešą, kuris manydavo juos esant toli, trikdydavo priešo komunikavimo sistemą, sulaikydavo maisto atsargas, sumušdavo pavienius būrius, atimdavo siuntas ir laikė rusų armiją nuolatinėje parengtyje. Jausdamas būtinybę pribaigti tokį priešininką, rusų generolas Malinovskis išžygiavo prieš juos su dviem raitelių pulkais, dviem pėstininkų batalionais ir aštuoniomis patrankomis. Jo įsakymu kraštas turėjo būti išvalytas, o nenuilstantieji maištininkai bet kokia kaina sunaikinti. Šemeta tuo metu buvo Tytuvėnuose [Cytowiany], vadovavo šešiems šimtams dalgininkų ir dviem pulkams naujų raitelių, kurie turėjo saugoti šį komunikacijos centrą tarp Šiaulių ir Raseinių. Malinovskis metėsi jo link, siekdamas jį sučiupti ir sunaikinti, arba bent jau atimti dideles švino atsargas, iš kurio buvo liejami šoviniai (brangus sukilėlių lobis) ir kurį jis atsigabendavo nuo Ventos [Vindaw] kanalo krantų. Tačiau Šemeta, apdovanotas ir kariška narsa, ir vado atsargumu, atspėjo jo planus ir jį pergudravo. Jis apgavo rusų generolą, paspruko nuo jo, sparčiai išžygiavęs ir įviliojęs aną į pasalą, kuri jam kainavo keleto vyrų gyvybes.
Tai įvyko maždaug tuo laiku, kai generolas Gelgaudas pasirodė Lietuvoje. Kai generolas Šymanovskis atsiskyręs su savo pulku atžygiavo į Žemaitiją, Šemeta ir Herubavičius ne tik buvo apsirūpinę ginklais, bet dar ir galėjo suburti, nepaisant patirtų nuostolių, du tūkstančius pėstininkų ir keturis raitelių pulkus. Su tokiu pastiprinimu jie prisijungė prie reguliarios lenkų kariuomenės būrio. Prisijungęs prie Šymanovskio, Šemeta dar keletą kartų žygiavo pulti Šiaulių, ne tik pademonstruodamas narsą, bet ir gebėdamas ją suderinti su šaltakraujiškumu. Šymanovskis jį labai vertino ir rekomendavo Gelgaudui, kuris suteikė jam majoro laipsnį. Tačiau, nestokodamas ne tik narsos, bet ir kuklumo, Šemeta ilgą laiką atsisakinėjo šio laipsnio, ir tik būdamas Prūsijoje teikėsi jį priimti. Vėliau jis buvo apdovanotas karo kryžiumi, kurį vyriausiasis generolas jam suteikė generolo Dembinskio, sugrįžusio iš Lietuvos į Lenkiją, prašymu.
Po Gelgaudo pulko padalijimo ties Kuršėnais, Šemeta perėjo į generolo Rohlando būrį ir su juo dalyvavo mūšyje Pavandenėje. Kai Gelgaudo būrys buvo priverstas trauktis į Prūsiją, jis irgi ten išvyko kartu su bendražygiais; tačiau bijodamas dyko buvimo, kol tebevyksta kovos, jis pabandė kartu su vienu savo giminaičiu ir bičiuliu slapta prasmukti į Varšuvą. Abu buvo sustabdyti Tilžėje, įmesti į ankštą požemį, kur sąlygos buvo nežmoniškos, Prūsijos valdžios kankinami, išrengti ir bauginami įkaitinta geležimi, priversti iškęsti daugybę tardymų. Galop, po daugybės savaičių nelaisvės, generolui Rohlandui pareikalavus, jie buvo paleisti, vargais negalais perėjo Prūsijos sieną ir, kirtę Saksoniją bei Vokietiją, pasiekė Prancūziją.
Tuomet Šemeta panoro dalyvauti Antverpeno paėmime kaip savanoris, priskirtas prie generalinio štabo, kuriam vadovavo generolas Gerardas. Šiuo metu jis yra Egipte, kur jį nuviliojo karo su Rusija perspektyva. Ten jis išvyko kartu su generolu Dembinskiu.
ANTANINA TAMAŠAUSKAITĖ
Tamašauskaitė (Antanina) gimė 1814 m. Raseinių apygardoje, Žemaitijoje. Kilmingų ir pasiturinčių tėvų dukra buvo auklėjama vienuolių pensionate, veikusiame prie Kražių šv. Benedikto ordino vienuolyno. Vidutinio ūgio, tačiau dailiai nuaugusi, gražiais šviesiais pelenų spalvos plaukais, ryškių veido bruožų, didelių mėlynų ir išraiškingų akių, rimto ir melancholiško žvilgsnio, Antanina tiek kūnu, tiek siela buvo panaši į amazonę. Apdovanota lakia vaizduote, aistringa širdimi, tuo įgimtu heroizmu, būdingu lietuviams ir žemaičiams, ji negalėjo ramiai klausytis tariamo tėvynės vardo, kad nesuvirpėtų kiekvienas jos kūno raumenėlis. Ji nuo mažumės išsiskyrė iš savo bendraamžių derama pagarba ir giliu atsidavimu lenkybei. Su kokiu užsidegimu, kokia aistra ji rinko viską, ką tik galėjo išgirsti apie senovės Lenkijos šlovę! Kokios karštos ašaros ritosi jos skruostais, girdint pasakojimus apie jos krašto nelaimes ir pasibjaurėtiną despotizmą, kuris buvo jį pavergęs! Klausantis jos akys užsidegdavo pasipiktinimu ir karšta tėvynės meile, ji visa širdimi svajojo apie atpildo valandą ir šaukėsi jos.
Kai išmušė toji valanda, Antaninai tebuvo šešiolika. Nuo pirmosios žinios, raginusios imtis ginklų, jaunoji mergina buvo pasiryžusi veikti. Ar jai rūpėjo jos amžius, lytis, silpnumas? Ji viską pamiršo! Viską, net savo šeimos ašaras. Tėvynės šauksmas yra galingesnis nei gamtos. Ji paliko vienuolyną, paskubomis atsisveikino su vietomis, kuriose ramiai bėgo jos vaikystė, ir netrukus atsidūrė pas Gruževskį, vieną iš Raseinių apskrities sukilėlių vadų.
Kai Antanina Tamašauskaitė atvyko į žemaičių stovyklą, ją pasitiko entuziazmo ir simpatijos kupini šūksniai, niekas nežinojo, kuo labiau žavėtis – jos grožiu ar tokiu stulbinančiu patriotizmu. Tačiau ne pagyrų ji atvyko klausytis, o kilnaus jausmo vedama, ji patraukė tiesiai pas vadą, nedaugžodžiaudama paaiškino tokio savo poelgio motyvus ir paprašė žirgo bei ginklų. Nepaisant visų prieštaravimų, teko nusileisti jos pageidavimams.
Ji buvo įrašyta į raitelių pulką ir vos per keletą dienų taip patobulėjo, jog galėjo mojuoti ietimi ne prasčiau nei jos bendražygiai. Nuo to laiko ji tapo vyru, savo šalies gynėju. Būdama paprastu Gruževskio būrio kareiviu, su uniforma, ginkluota nuo galvos iki kojų ir visada su savimi turėdama durklą, kurį laikė paslėpusi už diržo, jei kartais ištiktų nelaimė, ji lydėjo tą būrį visuose mūšiuose, drąsiai žvelgdama į akis pavojams ir mirčiai. Per susirėmimą Mankūnuose, Plemborgo apylinkėse, jaunoji Antanina darė tikrus stebuklus. Generolai Gelgaudas ir Chlapovskis vadovavo šiam mūšiui, kuriame čerkesų pulkas persekiojo lenkų kolonas, negalėjusias atsilaikyti prieš dešimt kartų stipresnį priešą. Žūtbūt reikėjo sustabdyti tą negailestingą persekiojimą, tad žemaičių raiteliai gavo įsakymą prasibrauti tarp čerkesų. Antanina drąsiai išjojo kartu su kavalerija, ryžtu degančiomis akimis, jo veidas švietė įniršiu ir drąsa. Jaunoji narsuolė prasibrovė pro maskolių eiles, rodydama herojišką pavyzdį mūsų šauniems kariams, ir priešo pulkai buvo greitai išsklaidyti. Gelgaudas, Chlapovskis ir visas pulkas negalėjo nuslėpti susižavėjimo, matydami tokį atsidavimą. Kai po tokio ryžtingo poelgio čerkesai buvo priversti galutinai trauktis, grįžtant į stovyklą herojė buvo sveikinama ilgais entuziazmo šūksniais.
Kai vėliau Lietuvos-Lenkijos sukilime prasidėjo nesėkmės, drąsioji Antanina liko ištikima savo apsisprendimui. Kartu su atsitraukiančia armija ji dalyvavo Šiaulių mūšyje ir pasižymėjo kitose kovose, ypač Pavandenėje, kur antrojo leitenanto antpečiai pagaliau atlygino už jaunosios amazonės drąsą bei žygdarbius. Žavi savo kantrybe ir nuolankumu, ji guodė bendražygius, leisdama jiems patikėti šviesesne ateitimi. Nors atsitraukimas buvo be galo sunkus, nuolat glaudžiantis stovyklose, spaudžiant įvairiausiems nepritekliams, niekas neišgirdo iš jos jokio nusiskundimo, jokios savigailos, ji elgėsi taip, lyg dvidešimt gyvenimo kaime metų ją būtų užgrūdinę gyvenimui stovykloje. Nuo pat pradžių ji savo rimta ir oria laikysena sugebėjo užsitarnauti visuotinę bičiulių pagarbą. Po amazonės apranga jie sugebėjo pamatyti ir įvertinti jauną merginą, kurią patriotizmas atvedė iš vienuolyno į mūšio lauką.
Galiausiai, kai visos viltys žlugo, kai nebeliko ką veikti Lietuvos žemėje, Antanina Tamašauskaitė pasekė visos armijos pavyzdžiu ir pasitraukė į Prūsiją kartu su generolo Rohlando pulku. Ten, išgirdę apie jos nuotykių kupiną gyvenimą ir jaunatviškus žygdarbius, visi troško ją pamatyti ir pasikalbėti; vis aukštino jos heroiškumą, norėjo suteikti jai prieglobstį. Prūsai ar lenkai, visi žavėjosi gležnos išvaizdos mergele, kuri prisijungė prie kovotojų kaip eilinis kareivis ir savo ieties taiklumu pelnė antrojo leitenanto antpečius.
Dabar Antanina Tamašauskaitė yra ištekėjusi už vieno iš narsiųjų lenkų kareivių, jos heroiškumo ir dorybių gerbėjo. Žmonos ir motinos pareigos, be jokios abejonės, apmalšino šios audringos patriotiškos sielos skausmus, tačiau tėvynės sunaikinimas, jaunystės iliuzijų netektis jos gyvenimui atnešė kartėlio ir nusivylimo. Antanina buvo viena iš tų užsigrūdinusių būtybių, linkusių į didingus dalykus: jos vaidmuo buvo kovoti už Lenkiją, ji troško ją matyti laisvą, bet likimas nusprendė kitaip.
JULIJUS GRUŽEVSKIS
Gruževskis (Julijus), Jokūbo Gruževskio ir Dorotėjos Sacken iš Kuršo sūnus, gimė 1808 m. vasario 8 d. Kelmėje, šeimai priklausančioje valdoje, esančioje Raseinių apskrityje, Vilniaus gubernijoje, Žemaitijoje. Jo tėvas, būdamas protestantas, sūnų auklėjo reformatų tikėjimo dvasia; būdamas išmintingas ir išsilavinęs žmogus, jis nenorėjo savo vaiko atiduoti žiauraus Novosilcevo užgaidoms, kuris tuo metu despotiškai valdė Vilniaus universitetą, ir baiminosi, kad maskolių įtaka nepagadintų jaunuolio širdyje nuo amžių paveldėto patriotizmo. Julijus buvo lavinamas tėvų namuose paties švelniausio rūpesčio apsuptyje, stropiai mokydamasis pamokų metu, jis greitai atskleidė nuostabius savo gabumus ir stebėtinai tvirtą būdą.
1829 m. Jokūbas Gruževskis mirė. Netekęs tokio įstabaus mentoriaus, Julijus, kaip vyriausias šeimoje, perėmė ant savo pečių tėvo reikalų naštą ir seserų bei brolių auklėjimo rūpesčius. Naujas pareigas jis vykdė išmintingai ir atkakliai, rūpindamasis tik saviškių laime ir apribodamas savo poreikius. Be abejo, toks ramus gyvenimas būtų trukęs ilgai, jei lapkričio 29 d. revoliucija nebūtų pažadinusi jaunojo patrioto dvasioje kitų jausmų ir troškimų.
Lenkų tauta ką tik sukilo Varšuvoje, ir Lietuva jau virpėjo iš vilties ir nekantrumo. Kilnioji Lenkijos sesuo negalėjo jos apleisti pavojaus akimirką, ji turėjo likti ištikima šeimyniniam paktui, atgimti laisvėje su savo vyresnėle arba mirti kartu su ja.
Ši mintis sukosi visų lietuvių galvose; nuojauta, gebanti suburti mases, skatino juos manyti, kad pirmasis karo vado Chlopickio įsakymas bus pasiųsti į Lietuvą narsiuosius karalystės batalionus. Tai, beje, buvo vienintelis išsigelbėjimo kelias, vienintelis šios kampanijos planas, galėjęs atverti plačias ateities perspektyvas taip palankiai prasidėjusiai revoliucijai.
Julijus Gruževskis labiau už kitus pasikliovė šiuo sujudimu. Jau nuo pirmųjų karo šūksnių jis davė sau tvirtą pažadą nelikti nuošalyje. Turtus ir šeimą, viską paaukojo tėvynės labui. Kasdien jis vaikščiojo po aplinkinius miestus, klausinėdamas ir vildamasis sulaukti naujienų apie reguliarios kariuomenės atvykimą. Jis būtų prisijungęs prie daugelio rekrūtų, sukilusių jo valdose. Tačiau po dviejų mėnesių jo laukimas tebebuvo bergždžias. Chlopickis paleido iš rankų šią progą.
Taigi pasikliaudamas vien savo jėgomis, Gruževskis, būdamas vos dvidešimt dvejų, surezgė planą perimti sukilimo iniciatyvą. Jis susisiekė su savo draugais Dobroslavu ir Kalinausku ir dviem broliais, Ignacu ir Zenonu, Stanevičiais, kurie savo ruožtu irgi ėmėsi veiklos ir buvo jo bendraminčiai. Tie kilnūs patriotai vasario mėnesį surengė daugybę susitikimų, kurių metu sustygavo bendrą provincijos sukilimo planą. Užduotis buvo sunki, kliūtys praktiškai neįveikiamos, reikėjo romėniško temperamento žmonių, kurie ryžtųsi tai padaryti. Gruževskis su savo bendražygiais nesitraukė. Jie suprato, kokia galinga būtų lenkiškam pasipriešinimui tokia diversija pačioje Rusijos imperijos širdyje ir jos kariuomenės užnugaryje, kokia pražūtinga ji būtų carui, jei kariuomenė būtų atkirsta nuo išteklių, sužlugdyta komunikacija, atimti mokesčiai, vyrų ir žirgų rinkliava, kurios reikalavo caro įsakymas visose Lenkijos provincijose. Turėdami prieš akis tokią perspektyvą, lietuvių patriotai nekreipė dėmesio nei į pavojų, nei į mažesnį turimų žmonių skaičių. Jie pirmiausia kreipėsi į įtakingiausius aplinkinių provincijų asmenis, bet matydami, kad dvejonės tik eikvoja laiką, įtikėję savo tautos dvasia, pasitikėdami liaudies, kurią rusų valdininkai tiek laiko skriaudė, parama, jie nutarė parodyti Lietuvai patriotiškumo pavyzdį.
Naktį iš kovo 25 į 26 dieną sąmokslininkai turėjo išeiti iš savo namų kaimuose, subūrę visus nusprendusius stoti į kovą valstiečius, draugus ir tarnus, daugiausia ginkluotus dalgiais ir ietimis. Planas buvo žygiuoti tiesiai į Raseinius, apskrities ir Žemaitijos sostinę, ir paimti miestą jėga.
Kovo 25 d., penktą valandą vakaro Julijus Gruževskis jau buvo kelyje. Išvykęs iš savo žemių Kelmėje su keturiais šimtais dalgininkų, penkiasdešimt raitelių ir apie šimtu profesionalių medžiotojų, visi paskubomis apsiginklavę ir pasiėmę reikalingą įrangą, jie pasuko link Raseinių miesto, esančio už keturių lenkiškų mylių (aštuonių prancūziškų lygų). Pusiaukelėje prie jo prisijungė Ignacas Stanevičius ir Kalinauskas, ir pirmą valandą po vidurnakčio visi kartu puolė miestą. Kai ši nedidelė kuopa netikėtai pasklido po gatves, ten įsitvirtinę rusų kareiviai baisiausiai persigando. Turėdami daug žmonių ir gerai ginkluoti, jie nė nemanė gintis ir pasidavė į nelaisvę dešimtkart už juos mažesniam būriui.
Šis puikus žygdarbis, įvykdytas per keletą valandų, turėjo milžinišką poveikį. Nugalėtojai Raseinių krautuvėse rado du tūkstančius šautuvų ir penkiasdešimt tūkstančių rublių kasoje. Jie suėmė visus rusų darbuotojus ir iškart įsteigė laikiną valdžią, kuriai priklausė Kalinauskas, Julijus Gruževskis ir Ignacas Stanevičius. Tą pačią dieną jie pasiuntė pranešimą į Lietuvą, apeliuodami į visas patriotiškas širdis ir ragindami palaikyti judėjimą, kurio pradžia buvo tokia ryžtinga. Jie priminė visus gyventojų vargus, patirtus po maskolių jungu, minėjo šlovingą Jogailos dinastijos atmintį ir kartojo magiškus žodžius, tokius kaip tėvynė ir laisvė.
Tas pranešimas, pirmiausia pasklidęs po kaimynines apskritis, o vėliau nusiųstas į kitas provincijas, sujudino visas tautas nelyg sverto smūgis. Per mažiau nei dešimt dienų visa Lietuva buvo pasiruošusi ir apsiginklavusi.
Patriotų triumviratas Raseiniuose šeimininkavo keturias dienas, kai prie miesto pasirodė rusų pulkininkas Bartolomėjus su dvylika šimtinių kareivių ir keturiomis patrankomis. Sukilėliams teko trauktis, tačiau jau po aštuonių dienų jie surengė antpuolį, atsiėmė miestą ir privertė priešą bėgti į Prūsiją.
Tapę visos apskrities šeimininkais, jie organizavo sukilimą kartu su žymiais šalies asmenimis, savo vadu paskyrė žmogų, kurio įtaka krašte buvo didžiulė, ir jam patikėjo valdžios įgaliojimus, kurie turėjo baigtis praėjus kritiniam laikui. Tas žmogus buvo Ezechielis Stanevičius, pateisinęs jį išrinkusių piliečių pasirinkimą ir šauniai pasirodęs šioje pavojingoje misijoje.
Nuo tos dienos, kai Ezechielis Stanevičius pradėjo eiti šias pareigas, Julijus Gruževskis ir Kalinauskas atsisakė savo laikinųjų pareigų, tapo paprastais būrio vadais ir pakluso įsakymams to, kurį patys iškėlė į valdžią, jų ambicijoms patenkinti užteko to, kad jie užėmė patį pavojingiausią postą ir įvykdė rizikingiausią misiją. Julijus Gruževskis vadovavo šimtinei raitelių, kuriuos jis surinko ir apginklavo savo lėšomis. Kadangi turimo turto nepakako visoms išlaidoms padengti, jis tam paaukojo ir Prūsijoje pardavė turtingą numizmatinę kolekciją, kurią jo protėviai rūpestingai rinko daugelį amžių. Otonai, Cezariai ir Titai iš Kelmės monetų dėžutės buvo išmainyti į paraką ir karo amuniciją.
Vadovaudamas savo mažam būriui, išsilaikydamas tik savais ištekliais, Julijus Gruževskis parodė riterišką narsą vykdydamas įvairias užduotis: užpuldavo daugybę priešų būrių, plūstančių į kraštą, juos užklupdamas iš pasalų ir išsklaidydamas, ir taip užsitarnavo reputaciją šiame partizaniniame kare.
Vėliau, kai Lietuvoje pasirodė Gelgaudas su būriu, atskilusiu nuo lenkų armijos, Julijus vienas pirmųjų prisijungė prie šio generolo, kuris jį iš karto pasiuntė stebėti Telšių [Teltze] pusės. Nesitraukdamas iš pražūčiai pasmerktos kampanijos, ties Mankūnais jis prisijungė prie lenkų būrio, kuris traukėsi po nesėkmingo bandymo pulti Vilnių. Norėdamas apsaugoti ginklo brolius, jis puolė juos persekiojusį čerkesų batalioną. Po šio svarbaus paskutinio manevro jis ėmė trauktis kartu su Gelgaudo būriu ir su juo perėjo į Prūsiją.
Nuo to laiko tremtis ir persekiojimai prislėgė jaunąjį lietuvių didvyrį. Vis dėlto jo gyvenimas buvo gražus! Šeimoje, kuri juo didžiavosi, buvo apsuptas visų gyvenimo džiaugsmų, turtingas, garbinamas, įtakingas, liūliuojamas įvairiausių jaunam amžiui būdingų iliuzijų, dar tik pradedantis atrasti gyvenimo malonumus. Ateityje jo laukė daugybė gražių dienų, tačiau jis viską paaukojo – gyvenimą, turtus, ramybę, viską sudėjo tėvynei, kurią mylėjo labiau už viską, po kojomis, tėvynė jam buvo nelyg stabas! Ir kai šiandien, pasitraukęs į Prancūziją, Julijus Gruževskis gali atsigręžti į praeitį, palyginti savo dabartinį gyvenimą su buvusiuoju, nemanykite, kad jaunasis spartietis liūdi savo malonių pramogų Kelmėje, savo ūkių, valstiečių ir visko, ką paliko Lietuvoje. Ne – vien tik jo šeimos atminimas kartkarčiais priverčia atsidusti ar nubraukti ašarą. Bet jei jūs jo paklausite, jis atsakys: „Aš vykdžiau savo pareigą, ir jei reikėtų pakartoti, viską daryčiau taip pat“. Kilnus pasiaukojimas tėvynei, kurį Europos diplomatija kasdien menkina, ir kurios pirmykščius syvus savyje vis dar išsaugojo Lenkijos vaikai!
KONSTANTINAS HERUBAVIČIUS
Herubavičius (Konstantinas), vienas pirmųjų sukilimo vadų Šiaulių apskrityje, gimė Žemaitijoje 1796 m., mokėsi Vilniaus universitete, ten įgijo mokslinį laipsnį. Vos Napoleonui įžengus į Lenkiją, dar būdamas paauglys, jis paliko tėvų namus ir skubėjo užsirašyti į 8-ąjį lenkų lankininkų pulką Varšuvoje, vadovaujamą Neapolio karaliaus, kur jis tarnavo kaip kareivis, vėliau kaip karininkas, kupinas drąsos ir atsidavęs savo pareigoms.
Po Napoleono nesėkmės, Herubavičius nenorėjo stoti į kariuomenę, kurią tuo metu organizavo caras; jis pasitraukė į savo žemes, kur vis buvo renkamas baudžiamojo teismo pirmininku, apeliacinės instancijos teisėju, teismo teisėju ir galiausiai antrojo civilinio skyriaus tarėju. Visose šiose pareigose jis susilaukė visuotinės pagarbos ir pripažinimo.
Būtent ten jį pasiekė žinia apie lapkričio 29 d. revoliuciją. Pasigirdus pirmiesiems karo aidams, patriotiškai nusiteikęs kareivis vėl griebėsi ginklo ir slapta, kad nepatrauktų rusų dėmesio, rengėsi didžiajai sprogimo dienai. Jis pirmasis Žemaitijoje įkūrė patriotinę draugiją, kurios tikslas – pirma pasitaikiusia proga paremti Tėvynės atgimimą. Jis net nuvyko į Vilnių pasitarti su jau pradėjusiu veikti centriniu komitetu. Jis skleidė revoliucinę dvasią visame regione ir ruošė šiai neišvengiamai kovai, kai Raseinių jaunimas davė pirmąjį ženklą. Šio ženklo Herubavičius jau seniai troško. Tą pačią akimirką jis apginklavo savo valstiečius, sukvietė apylinkių bajorus, patikėjo Jonui Goštautui ir Jančevskiui husarų vilkstinės Baisogaloje nuginklavimą; tuomet prisijungęs prie Pranciškaus Šemetos ir Ignacijaus Liutkevičiaus, su dviem šimtais pėstininkų ir maždaug trisdešimt raitelių jis nužygiavo užimti Šiaulių, kurie buvo paimti nepaisant stiprios rusų įgulos. Šimtas šio garnizono karių ir dvidešimt grenadierių iš Šačavskos pulko buvo paimti į nelaisvę.
Ši pirmoji sėkmė tebuvo įžanga į kitas pergales. Miesto šeimininkas Herubavičius suorganizavo laikinąją vyriausybę, kuri paskyrė jį rajono sukilimo pajėgų vadu, tačiau vos įsteigus šią vyriausybę Šiauliuose, teko žygiuoti į kaimyninio rajono sostinę Raseinius. Rusai, laimėję mūšį prie Plemborgo, užėmė šį miestą, tačiau Herubavičiui su Šemeta susijungus su Stanevičiaus būriu, jis galutinai perėjo sukilėlių valdžion, o rusų pulkininkas Bartolomėjus, persekiojamas iki pat Jurbarko, pabėgo į Prūsiją.
Vos tik Raseinių rajonas tapo laisvas, sukilėlių vadai gavo žinią apie Kauno garnizono persikėlimą per Viliją. Užtikrinęs padėtį Kurlande, kur paliko Stanislovą Tiškevičių su stipriu kavalerijos būriu, Herubavičius nužygiavo link Kauno ir, sunaikinęs tiltą per Viliją, privertė priešą trauktis į savo slėptuves. Herubavičiaus planas buvo pulti Kauną, jis apie tai kalbėjosi su Leonu Potockiu, žygiavusiu link Vilniaus su Upytės apygardos pėstininkais, tačiau nesulaukęs jo pagalbos ir gavęs blogų žinių iš atsiskyrusio Tiškevičiaus būrio, pasuko atgal link Kurlando, kur šis karininkas buvo sumuštas rusų. Vos tik atvykęs į vietą, Herubavičius subūrė visus savo žmones prie Joniškio ir po šešių valandų įnirtingos kovos, tik išnaudojęs visus savo kariuomenės išteklius, pasitraukė į Šiaulius. Šiame mūšyje galime apgailestauti dėl narsaus Jokūbo Kievnarskio, kavalerijos eskadrono vado, kuris, pervertas dvidešimt aštuonių šūvių, iššautų iš priešo pabūklų, leisgyvis pateko į maskolių rankas.
Po mūšio prie Joniškio Herubavičius norėjo žygiuoti į susitikimą su generolu Širmanu, tačiau nuovargio iškankinti jo pėstininkai nepajėgė žygiuoti pakankamai greitai. Kai mūšis prie Vilniaus buvo visiškai pralaimėtas, Herubavičius dar organizavo partizaninį karą, išstatydamas savo karius nuo Šidlovo iki Tytuvėnų. Taip nuolat laikydamas rusus parengtyje, jis išgelbėjo savo kraštą nuo niokojimo, ką priešo būriai darė kitur. Nieko nebebijodamas iš išorės, jis aktyviai rūpinosi savo būrio organizavimu. Padedamas Vincento Gžymalos, vyriausiojo savo kavalerijos instruktoriaus ir kapitono Viežbickio, jis greitai visus pastatė ant kojų, o tai dar ilgai leido sėkmingai tęsti šį partizaninį karą. Tęsiantis kovoms, rusų generolas Malinovskis, suvaldęs sukilimus kituose rajonuose, sudarė planą, kaip suduoti tam nepakenčiamam priešui, kuris liko vienui vienas, paskutinį smūgį. Herubavičius perprato jo planus, bet tąkart susirgęs ir negalėdamas pats kautis, patikėjo savo kariuomenę Šemetai, kuris žinojo, kaip sužlugdyti Rusijos planą (žr. Šemetos biografiją).
Atvykęs į Žemaitiją, generolas Šymanovskis šį sukilėlį rado Tytuvėnuose. Herubavičius pirmasis jam prisistatė su dviem tūkstančiais pėstininkų ir keturiais kavalerijos eskadronais. Šymanovskis pasidžiaugė jo mažos armijos tvarka ir drausme. Vos tik susijungus būriams ir lietuviams su lenkais žygiuojant link Šiaulių, kurie tada buvo maskolių rankose, Herubavičius, ką tik atsigavęs po ilgos ligos, paprašė generolo leidimo pirmam pulti savo būrio priešakyje. Veltui Šymanovskis prieštaravo, bet Herubavičius, nors vis dar silpnas ir ligotas, neatlyžo. Tris kartus nustumtas stipresnių pajėgų ir pražūtingų kulkų, zvimbiančių pro kiekvieno namo, kuriame slėpėsi rusai, langus, jis sukaupė visas savo pajėgas ir, matydamas patį generolą netausojant savęs, paskutinį kartą metėsi pirmyn su kapitonu Viežbickiu, kupinas ryžto ir užsidegimo, pasileido maža gatvele, vadinama Fabryčna. Sužeistas viso būrio į jį paleistų kulkų, nulipo nuo žirgo, pasruvęs krauju, nebegalėdamas žengti nė žingsnio. Tik vargais negalais jam pavyko išsigelbėti, sukniubus ant patrankos vežimo.
Kareivių ašaros ir sielvartas jo bendražygių veiduose, kurie manė jį esant mirtinai sužeistą, buvo geriausi liudininkai apie pagarbą ir pasitikėjimą, kurį jam jautė tie naujieji karžygiai. Tačiau jis visuomet buvo bebaimis ir ramus: „Neverkit, – sakė jis, – man tai puiki akimirka, kai krauju grąžinu skolą Tėvynei. Apgailestauju tik dėl to, kad nesugebėjau išvyti rusų iš Šiaulių“. Po šio mūšio generolas Gelgaudas pasiūlė Herubavičiui pulkininko leitenanto laipsnį, tačiau kuklusis patriotas atsisakė. Būdamas sužeistas ir nebegalėdamas kovoti, jis gavo leidimą pasitraukti į savo valdas. Ten jį pasiekė paskutinės siaubingos žinios iš lietuviško sukilimo. Jis sužinojo apie Gelgaudo pralaimėjimą ir pasitraukimą į Prūsijos teritoriją. Šios nelaimės trenkė Herubavičių nelyg žaibo smūgis, jis leido dienas visiškoje neviltyje. Negana to, sužinoję, kad jis slepiasi namuose, rusai pasiuntė nemažą būrį jo suimti. Toji žinia suneramino visus namiškius; ir nors visi bandė nuslėpti tiesą nuo ligonio, šeimyniškių laikysena ir poelgiai leido jam tai nuspėti. Šis smūgis buvo per stiprus – jis nualpo ir krito it negyvas. Būtent tokios būklės jį ir rado rusų pulkininkas, atsakingas už jo suėmimą. Jis manė, kad Herubavičius mirė, kaip jam ir buvo pranešta, atitinkamai surašė pranešimą ir išskubėjo toliau ieškoti kitų aukų.
Po kelių valandų alpulio Herubavičius atsigavo ir su džiaugsmu patyrė apie ką tik įvykusią sceną. Ši krizė galop sugrąžino jam sveikatą, o jo draugai Dzievonskis ir Karolis Moravskis, laimei, pergabeno jį per sieną.
Kelyje, Drezdene, jo žaizdos vėl atsinaujino, bet netrukus jį išgydė daktaras Heidenusas, sumanus vokiečių chirurgas. Iš ten jis pasiekė Prancūziją, kur gyvena tremtyje kartu su savo bendratautiečiais, kurie visuomet liks dėkingi savo išvaduotojams.
Sukilimo metu jis niekada kitaip nevadino savo kareivių kaip tik broliais, dalinosi su jais visais to baisaus karo pavojais ir nepakeliamu nuovargiu. Jo strategija buvo pulti pirmam, o ne laukti, kol bus priverstas kautis.
KUNIGUNDA OGINSKIENĖ
Oginskienė (Kunigunda) gimė Lietuvoje, grafų Pliaterių šeimoje. Dar būdama lopšyje ji neteko tėvo, tačiau jos maloninga ir didžiai gerbiama motina padvigubino savo rūpestį ir vedė ją gėrio ir dorybės keliu. Jaunoji mergina išsiugdė visas geriausias savybes; motiniškos pamokos davė vaisių; švelni, gailestinga, dvasinga, negalėjai į ją žvelgdamas jos nepamilti, ji puikiai pritiko rūmų salone, o dar puikiau šiaudinėje trobelėje, šalia nelaimėlių, kuriuos guosdavo. Kiekvienas aplinkinių kaimų gyventojas žinojo, kad Pliaterių rūmuose gyvena vaikas, jų angelas sargas, visada pasiruošęs pagelbėti nelaimės ištiktajam.
Būdama šešiolikos metų, jaunoji Kunigunda ištekėjo už kunigaikščio Gabrieliaus Oginskio. Mylėjo jį visa siela, buvo pati mylima, turtinga, džiaugėsi gyvenimu ir atrodė, kad jokios nelaimės jos negali pasiekti. Vis tik jos šeimą ištiko baisi netektis, ji neteko motinos. Ta mirtis buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir ji ilgai dėl to kankinosi. Pasiligojusi ir norėdama prasiblaškyti, ji keliavo po Vokietiją, Italiją ir Prancūziją. Grįžusi į Lenkiją, ji atvėrė savo namų duris visoms iškilioms asmenybėms, garsėjusioms padėtimi, talentais ir charakteriu.
Šis turtingo ir ramaus gyvenimo etapas truko iki 1812 m., kai Napoleonas kreipėsi į Lenkiją, žadėdamas nepriklausomybę. Karštas patriotas kunigaikštis Oginskis vienas pirmųjų atsiliepė į šį kvietimą, o jo pavyzdžiu pasekė du jo svainiai, Kazimieras ir Adomas Pliateriai, įstoję į Maskvos link žygiuojančio pagalbinio būrio tarnybą. Staiga viskas, kas grafaitei buvo brangiausia pasaulyje, ją apleido, patys artimiausi žmonės išvyko, pasinaudoję pasitaikiusia proga. Visų pirma ji norėjo sekti paskui vyrą, dalintis jo bivaku5, tačiau Napoleono įsakymas draudė moterims palikti savo žemes, tad ji nusileido ir lyg tikra spartietė atsisveikino su kunigaikščiu. Išvykus namiškiams, ji ėmėsi kilnių darbų, trokšdama garbingai leisti vienatvės laiką. Ją galėjai sutikti ligoninėse, slaugant ligonius, tvarstant sužeistuosius, malšinant jų skausmą savo angeliškais žodžiais ar dosniomis dovanomis.
Šaltis įveikė Napoleoną, ir jo armija, buvusi tokia puiki ir kompaktiška, grįžo dalimis, apgailėtina, leisgyvė, neturėdama jėgų net muškietai nulaikyti. Kunigaikštis Oginskis grįžo į savo valdas mirtinai išvargęs, suluošintas, nušalusiomis kojomis ir rankomis. Jis negalėjo likti namuose, nes rusai žudė viską, ką sutiko kelyje. Tuomet kunigaikštienė nedvejojodama paliko savo dvarą ir savo kraštą, ir prisijungė prie kenčiančio vyro likimo, tapdama stipresnė už jį, šio baisaus žygio metu rasdama jėgų ir būdų juo pasirūpinti. Dvidešimties laipsnių šaltis ir maisto stygius jos nesustabdė. Nepaisydama rusų būrio, kertančio apsnigtą lygumą, nepaisydama laukiančių sunkumų, ji iškeliavo atviromis rogėmis ir su vyru pasiekė Varšuvą, iš kur vėl paskubomis išvykę tęsė kelionę link Prancūzijos, kol beveik visiškai tuščiomis pasiekė Paryžių.
1814 m. pasirašius taikos sutartį, ji sugrįžo namo ir toliau gyveno kuklų ir pasišventimo kupiną gyvenimą. Likimas nuo to laiko nebuvo jai palankus, ji neteko dviejų brolių, o vyrą nuo sunkios ligos išgelbėjo tik jos rūpestis ir priežiūra.
Kai 1830 m. revoliucija priskyrė kunigaikščiui vaidmenį, kurio imtis jį skatino patriotizmas6, jo žmona iš naujo įgavo didvyriškos drąsos, kurią demonstravo tarp Rusijos sniegynų. Ji nepaliko savo vyro, visur paskui jį sekė, nesitraukė nuo jo stovyklose per partizaninį karą, kurio kovos buvo tokios varginančios ir nelygios, patyrė tokių pavojų, prie kurių jos lytis nėra pratusi, tačiau visada buvo šalia jo, rūpinosi sužeistaisias ir vien savo buvimu įkvėpė po tautine vėliava susirinkusius patriotus. Kai kunigaikščiui dėl nuolatinio persekiojimo teko pasitraukti į pelkes, ji nusekė jį ir ten, kur gyveno keletą savaičių, o apsuptiems kazokų pavyko išsigelbėti tik persirengus valstiečiais ir naktį pereiti ties Prūsijos siena rusų įkurtą stovyklą.
Šiandien ji, pasitraukusi į Prancūziją, gyvena kuklų ir uždarą gyvenimą, džiaugiasi galėdama palengvinti pasmerkto tautiečio vargus ir savo pavyzdžiu paguosti labiau už save nelaimingus.
MARIJA RAŠANAVIČIŪTĖ
Rašanavičiūtė (Marija), gimė Lietuvoje apie 1809 m., kilmingų, tačiau ne itin turtingų tėvų namuose. Vis dėlto jai nieko netrūko, tėvai suteikė jaunajai merginai pilną išsilavinimą ir ji tuo taip puikiai pasinaudojo, kad buvo paskirta pensionato mokytoja. Vis dėlto naujiena apie lapkričio 29 d. revoliuciją šiai narsiai sielai sužadino kitokių minčių ir nurodė kitą veiklos kryptį. Tėvynės meilė, ta svarbiausia lenkų moterų aistra, taip gyvastingai pasireiškė šioje romantizmo užvaldytoje vaizduotėje, kad ji neabejodama ėmėsi to nepaprastai sunkaus, net patiems tvirčiausiems vyrams, uždavinio.
Vos tik Lietuvos patriotai, sudarę sukilimo branduolį, atsiliepė į savo brolių lenkų raginimą, į stovyklą atvyko ši jauna energinga amazonė – dvidešimt vienerių metų, vidutinio ūgio, tačiau liekna ir gerai sudėta, švelnaus ir besišypsančio veido, pasižyminti tiek rimtumu, tiek linksmumu, įsimintino žvilgsnio, mėlynų akių, taurių ir charakteringų bruožų… Tai buvo Marija Rašanavičiūtė, – vilkinti vyriškais drabužiais, be gailesčio nusikirpusi ilgus ir gražius plaukus, ginkluota kardu ir pistoletais, raita ant žirgo, visiškai pasiruošusi mūšiui, ji pasisiūlė savanore ir užėmė vietą tarp sukilėlių. Kurį laiką ji gyveno jų pasisekimais ir nusivylimais, o vėliau, kai garsioji Emilija Pliaterytė buvo priversta išsiskirti su savo pirmąja palydove panele Prušinskaite, Marija grafaitei atstojo prarastą bičiulę ir nuo to laiko dalinosi visais herojės pavojais ir pergalėmis.
Nuo tos akimirkos Marijos Rašanavičiūtės gyvenimas glaudžiai siejosi su Emilijos Pliaterytės, kurį detaliai aprašysiu jos biografijoje. Tik pridursiu, kad Gelgaudo būriui atvykus į Lietuvą, Marija buvo paskirta leitenante, kartu su grafaite Pliateryte dalyvavo itin kruviname mūšyje prie Vilniaus, sekė paskui ją iki Kauno ir pulkininko Kiekiernickio įsakymu aktyviai dalyvavo ten vykusiose nelemtose kautynėse; iš ten lyg per stebuklą pabėgo ir atvyko pas generolus Gelgaudą ir Chlapovskį į mažą kaimelį, esantį šalia Kuršėnų. Prisijungusi prie jų būrio, liko su jais iki pasitraukimo į Prūsiją. Tada, vis dar trokšdama dalyvauti tautiniame išsivadavime, grafaitė Pliaterytė nusprendė pro rusų batalionus prasiskverbti į Varšuvą, o Marija norėjo kartu imtis šio drąsaus plano. Koks buvo abiejų amazonių likimas šioje nuotykių kupinoje kelionėje, sužinosime grafaitės Emilijos biografijoje.
Šiandien Marija Rašanavičiūtė gyvena Lenkijos provincijoje, netoli Prūsijos, kur susižiedavo su jaunu ir turtingu lenku, kurį pasirinko jos širdis.
Per savo karinę karjerą jaunoji lenkė parodė, jog nepabūgo pavojų, pamiršo savo lytį ir visomis jėgomis tarnavo Tėvynei. Ji paliko kovos bendražygiams prisiminimų, kurie niekuomet neišblės, o jos vardas visuomet bus siejamas su grafaite Emilija Pliateryte.
Iš prancūzų kalbos vertė Ingrida Bakutytė
1 Sukilimo metu paskirtas vyriausiuoju vadu, trumpam buvo pasiskelbęs diktatoriumi (vert. past.).
2 Vienas svaras lygus maždaug pusei kilogramo (vert. past.).
3 Šemetų giminė yra kilusi iš Žemaitijos; mūsų senieji kronikininkai pasakoja apie senovinę tų namų didybę ir turtus. Iki Jogailos, kai Žemaitija dar buvo pagoniška, ta šeima turėjo savus dievus (dii penates).
4 Žuvęs Šiauliuose 1831 m. liepos 8 d. savo eskadrono priešakyje (žr. Šymanovskio biografiją).
5 Nuo prancūziško žodžio bivouac – lauko stovykla (vert. past.).
6 Žr. Gabrieliaus Oginskio biografiją.
