Šį pusmetį įvairiose vietose ir įvairiomis progomis sakoma ir rašoma, kad nuo neatmenamų laikų Vilniuje nebūta tiek „senosios Europos“ dailės. Ir iš tiesų – vyksta tikra XV–XIX a. dailės puota. Didelė tos puotos dalis kartu yra ir pagalba svarbiausiems Ukrainos muziejams išsaugoti savo aukso fondą nuo Rusijos oro išpuolių, tad dauguma dabar vykstančių parodų, kuriose matome labai vertingus kūrinius, parengtos greitai, rimtai jas apmąstyti nebuvo nei laiko, nei jėgų. Daugumos parodų sąranga ir pristatymas rodo siekį kuo įspūdingiau, patraukliau ir moderniau supažindinti su praeities epochų daile. Tuo tarpu pačių ekspozicijų sudarymas ir jų komunikavimas atveria įdomių ir iki šiol nesvarstytų požiūrių į tą dailę ir į pačią dailės istoriją besikeičiančiame Lietuvos muziejininkystės ir kultūros tyrimo kontekste.
Vilniaus muziejų modernizacijos ir atsinaujinimo procesas prasidėjo nuo Bažnytinio meno muziejaus, drąsiai pasukusio konceptualių parodų bei darbo su publika keliu, ir nuo Valdovų rūmų, išsikėlusių LDK istorijos rekonstravimo ir pateikimo per edukaciją misiją. Kituose miesto muziejuose, ypač nacionaliniuose, atsinaujinimas įsibėgėjo po pandemijos, kuri prieš pat jos pradžią atnaujintos šių muziejų administracijos buvo išnaudota intensyviai vidinei pertvarkai.
Kai kurios iš dabar vykstančių parodų buvo sumanytos ir sudarytos, planuotos kaip reikšmingi įvykiai prieš kelerius metus. Rimtai imtasi esamų muziejinių erdvių atnaujinimo ir naujų kūrimo, o šiuo metu pradedamos ambicingos pastatų ir nuolatinių ekspozicijų rekonstrukcijos. Tad galima laukti didelių naujovių, o apie jas galvojant pažiūrėti, kokiomis kultūros ir muziejininkystės koncepcijomis grindžiamas vadinamosios „senosios“ dailės pristatymas Vilniaus muziejuose.
Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į istorijos periodizavime Lietuvoje įsigyvenusį terminą „senovė“. Juo apibrėžiama ne seniausių pasaulio visuomenių – Tarpupio, Egipto ir pan. istorija bei kultūra, o laikotarpis nuo XIV iki XIX a. – tai yra vėlyvieji Viduramžiai ir Naujieji laikai. Nesigilinsiu į įdomią ir daug pasakančią tokio lietuviško istorijos periodizavimo genezę, tik pastebėsiu, kad toks termino vartojimas iš esmės labai neseną praeitį kategoriškai atidalina nuo dabarties ir ją deaktualizuoja.
Kitas labai specifiškai vartojamas terminas, Lietuvoje įsitvirtinęs panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis kaip ir „Senovės istorija“, yra „Europa“. Mūsų kultūros ir ypač meno istorijoje, nežiūrint visų pastarųjų dešimtmečių politikų, kultūrologų ir istorikų pastangų „sugrįžti“ į Europą, pati Europa tebėra pateikiama kaip nuo Lietuvos atskira kultūros erdvė. Pažiūrėkime, kaip minėtos skirtys atsispindi (arba ne) dabar vykstančiose parodose ir atnaujintose ekspozicijose.
Klasikinio Europos kultūros laikotarpio, t. y. XIV–XIX a., „meno puotos“ Lietuvoje uvertiūra galima laikyti Valdovų rūmuose vasario 15 d. atidarytą parodą „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio dailės galerijos“. Pavadinime figūruoja „europietiškumas“, o rodomi skirtingų šalių tapytojų, įskaitant lenkus (tiesa, kūrusius tuometinei Austrijos ir Vengrijos imperijai atitekusioje ATR dalyje), darbai pabrėžiant, kad jie kilę iš senosios europinės dailės kolekcijų Vakarų Ukrainos rezidencijose. Pati paroda, pasak jos anotacijos, sudaryta taip, „kad Vilniuje būtų galima pamatyti Lietuvos valdovų ir didikų kolekcijose buvusių meistrų arba jų mokyklų kūrinius“, taigi orientuota į plačiai suprantamą lituanistinį kontekstą. Parodos eksponavimas fokusuotas į atskirus kūrinius, palydimus gana išsamiomis anotacijomis. Parodos prieigose pristatomas pats Voznyckio muziejus ir gausūs jo padaliniai, įsikūrę įvairiuose istoriniuose pastatuose. Taigi žiūrovas, panaudojant edukaciją, supažindinamas su Lvivu kaip europietišku Ukrainos ir ATR kultūros centru ir dalimi jo turtų.
Labai panašiai sumanyta ir gegužės 3 d. atidaryta „Žygimanto Augusto gobelenų Vilniuje“ paroda, pabrėžianti lituanistinį šios kolekcijos kontekstą ir elitinio LDK kultūros sluoksnio aukščiausią „europinę“ kokybę. Prisimenant prieš metus rodytą Alberto Goštauto maldaknygę ir dar ankstesnes Valdovų rūmų parodas, tegalima pasakyti, kad šis muziejus yra suradęs savo rekonstrukcinės ir edukacinės veiklos prieigą, kryptingai orientuojasi į LDK ir ATR laikotarpio elitinės kultūros pristatymą bei auginasi raumenis, atsigabendamas vis aukštesnės kokybės eksponatų, turinčių lituanistinį kontekstą. Iškomunikuotas muziejaus brendas ir nusistovėjusi eksponavimo maniera nežada jokių netikėtumų, vien pažintį su labai vertingais eksponatais ir išmanymo apie LDK kultūrą papildymą.
Tuo tarpu Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, labai ilgai atstovavęs itin konservatyviai muziejinei linijai, pastaraisiais metais atsinaujina konceptualiomis parodomis, eksponavimo bei komunikavimo maniera ir modernaus požiūrio paieškomis.
Kovo 16 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmuose po ilgesnės pertraukos vėl buvo atverta Vilniaus paveikslų galerijos XVI–XIX a. tapybos rinkinio dalis, įvardinta kaip „Vakarų Europos tapyba“ arba, kaip oficialiai pavadinta nauja ekspozicija ir jos katalogas – „Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai“. Šios Nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos dalies eksponavimo atnaujinimas rengtas kelerius metus. Tiesa, nemaža šios kolekcijos paveikslų buvo iš saugyklų sugrįžę į muziejaus sales 2021 m. Laimos Laučkaitės-Surgailienės ir Rimos Rutkauskienės kuruotoje parodoje „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“, kurią lydėjo labai informatyvus katalogas. Ta paroda puikiai atskleidė, kad Vilniaus paveikslų galerijos branduolį sudariusios kolekcijos, nors ir gimusios Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje, nedarė skirties tarp „Europos“ ir „vietinių“ dailininkų kūrinių, nors, be abejo, vertino ir mokyklas bei epochas, kuriose įsigyti darbai buvo sukurti, ir kolekcionuotų darbų žanrus. „Vakarų Europos tapybos“ dalis buvo atskirta ir kaip tokia pirmą kartą parodyta 1949 m. Tas labai specifiniu mūsų kultūros gyvavimo metu priimtas sprendimas nekvestionuojamas ir dabartinėje ekspozicijoje, nors „Hommage donatoriams“ galėjo tapti postūmiu kitokiam požiūriui į visą Paveikslų galerijos rinkinį. Tačiau išsaugant „senosios Vakarų Europos tapybos“ ekspoziciją, bet norint ją naujai pateikti, buvo atsisakyta bet kokio istoriškumo, geografinio ar žanrinio apibrėžtumo, kūriniai sugrupuoti siekiant dabartiniam žiūrovui priartinti jam menamai svetimą – seną ir tolimą Vakarų Europos meną, jį aktualizuojant pagal „gyvybingus profilius“ arba temas. Tos temos – „Pasirinkimai ir priesaikos“, „Darbai“, „Kovos“, „Gamtos stichijos“, „Geismai ir gundymai“, „Puotos“, „Kelionės ir atradimai“, „Vizijos ir susitikimai“, „Religinės pasijos“, „Miegas, budėjimas, mirtis“ – turėtų pastūmėti žiūrovą pamatyti beveik be išimties krikščioniškais ar klasikinės Antikos siužetais bylojantį meną kaip modernų, jame padėti atpažinti bendražmogiškas, taigi – visais laikais gyvybingas temas. Tačiau klasikine Europos dailės kalba kalbantys kūriniai net savo plastine raiška nepaklūsta spraudimui į labai nevienodo konceptualaus lygio temas, dažnai jų žinią redukuojančias į beveik banalybę, arba tikrai nustebina žiūrovą, kai greta atsiduria medžioklės trofėjų natiurmortas ir į kapą guldomą Jėzų vaizduojantis paveikslas.
Prieš gerą
šimtmetį Aby Warburgo pradėtas kurti skirtingų epochų kūrinių ikonografinės
atminties atlasas „Mnemosyne“, ekspozicijos kataloge minimas kaip vienas iš
postūmių sugretinti skirtingų epochų ir žanrų dailės kūrinius, buvo itin
elitinės dailėtyros minties produktas, kurio tikslas kaip tik buvo Antikos
vizualinių sprendimų gyvavimas ir jų pritaikymas skirtingoms temoms iki pat
modernybės. Sutinkant su tame pačiame kataloge išsakytu siekiu, kad muziejus
turi sudaryti geriausias sąlygas betarpiškam žiūrovo susitikimui su
dailės kūriniu, norėtųsi visgi priminti jau aksiominiu tapusį modernių
vizualumo studijų postulatą, kad mes matome pirmiausia smegenimis, taigi
žinojimas, o muziejaus atveju – žiūrovui, kuris nėra dailės istorikas, būtina
edukacija yra kelias į įmanomai betarpišką
susitikimą.
Konkrečiu „Gyvybingų senojo pasaulio profilių“ atveju prie betarpiško susitikimo savaip stengiasi prisidėti ekspozicijos scenografija, kurios dėka darbų visuma atrodo labai efektingai, o kai kurie stambaus formato kūriniai – pavyzdžiui, du Antonio Belucci paveikslai „Diana ir Akteonas“ bei „Diana ir nimfa Kalistonė“ – atsiveria ankstesnėse kolekcijos ekspozicijose nematytu grožiu. Panašiai sužiba ir dar keli paveikslai, bet kiti – kaip tik pasimeta. Ypač tai pasakyta apie peizažus, išskaidytus per kelias temas, nors ir specialistui sunku juose tas temas atpažinti arba – pripažinti. Grįžtant prie Belucci Dianos istorijų – ar šių dviejų teismą ir bausmę vaizduojančių drobių patalpinimas „geismo ir gundymo“ temoje, matyt, sąlygotas labai minkštai ir vingriai nutapytų moterų kūnų gausos, tikrai palengvina žiūrovo susitikimą su šiais kūriniais? Juo labiau, nors ant sienų kūriniai sukomponuoti efektingai, kad pagal iškabinimą ne visada aišku, kuriai darbų grupei skirti temas pristatantys stendai, o etiketės, įvardijančios darbų autorius ir pavadinimus, neryškios, dažnai prastai apšviestos, nustumtos žemyn arba į šoną, ir kiekvienoje salėje sutinki žiūrovų, bandančių tose etiketėse ir pačiuose eksponatuose susigaudyti.
Šią ekspoziciją palydi solidus katalogas, kuriame eksponuojami kūriniai yra per visą Vilniaus paveikslų galerijos istoriją išsamiausiai aprašyti ir paaiškinti. Tačiau, jei ta informacija nevirs audiogidu arba ja nebus galima pasinaudoti tiesiogiai ekspozicijoje, masyvaus formato katalogas taps dar vienu albumu, skirtu knygų lentynai ar kavos staleliui. Tik kad tokių leidinių pagrindinė vertė yra labai aukštos kokybės iliustracijos, o ne eruditiški tekstai, gi šio leidinio reprodukcijų kokybė labai vidutinė, o informatyvūs tekstai dėl modernumo siekiančio maketo specifikos sunkiai skaitomi.
Tuose pat Radvilų rūmuose tuo pat metu, kovo 16 d. inauguruota paroda „Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“, efektinga scenografija sakytum papildo „Gyvybingųjų profilių“ ekspoziciją. Deja, čia atkartojamos ir pagrindinės problemos. Špaleriniu būdu iškabinti puikūs paveikslai yra gražus reginys, bet atskirus darbus apžiūrėti sunku, o etiketažą perskaityti – dar sunkiau. Geras sumanymas yra atskira erdvė, skirta Georges’o de La Touro „Mokėjimo“ eksponavimui, bet to sumanymo atsiskleidimui pritrūko aiškesnės informacijos tiek apie kūrinį, tiek apie jo išskirtinumą.
Gegužės 5 d. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Radvilų rūmuose atidarė dar dvi, kaip komunikuojama, „visame pasaulyje garsių senųjų Europos meistrų“ parodas – šį kartą grafikos. Iš savų rinkinių rodomas „Priartintas peizažas“, o iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus – graviūros „Nuo Dürerio iki Rembrandto“. Klasikinės grafikos epochos parodos mūsuose itin retos, eksponatai itin aukštos kokybės, bet ir čia orientuojamasi į hipotetiškai betarpišką, t. y. informacija ir interpretacija neapsunkintą, žiūrovo susitikimą su grafikos kūriniais, apie kuriuos nespecializuota publika įprastai žino mažiau, nei apie tapybos. Taigi pagrindinė jų savybė ir vertė pateikiamos kaip priklausymas Europos dailei. Šių parodų etiketės ne tik minimalistinės, bet ir itin nepatogios. Lietuviškoje kolekcijos dalyje jos labai smulkios ir patalpintos labai žemai, o ukrainietiškoje – ant kabančių skritinių, kuriuos prieš perskaitant reikia pagauti. Bet ir perskaičius daug nesužinoma. Abiejose parodose orientyrai žiūrovams yra minimalistiniai ir greičiau dekoratyvūs. Dailės muziejaus rinkinio lakštai visi pristatomi kaip peizažiniai (nors dalyje jų peizažas yra tik šalutinė tema), o ukrainietiško rinkinio eksponavime paryškinami žymiausių dailininkų vardai. Na, paroda, sprendžiant pagal netiesioginius ženklus, rengta greitai, tuo, kas parodyta, tikrai galima džiaugtis, o kontekstu bei prasmėmis galima ir patiems pasirūpinti, nors iš lankytojų ir frustracijos teko išgirsti.
Panašus įspūdis susidaro ir iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Chodkevičių rūmuose balandžio 18 d. atidarytos parodos „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų“. Ir čia rodomi tapybos darbai iš Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus bei Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Šios ekspozicijos įvardinime pabrėžiamas jos senoviškumas, bet kažkaip nusitrina tai, kad pirma ekspozicijos dalis skirta mūsų regiono meistrams, kurie tikrai Lietuvoje buvo žinomi, o kai kurie jų net čia dirbo, pavyzdžiui, Ferdynandas Ruszczycas. Tik edukuotas žiūrovas gali sumoti, kad gretimose, nuolatinės ekspozicijos salėse kabo ne tik tų meistrų amžininkų, bet ir dažnai bendraminčių, bet jau pristatomų kaip Lietuvos dailininkai, darbai. Tačiau edukuoto žiūrovo negali neerzinti špalerinis labai kokybiškų kūrinių iškabinimas, kur dalį palubėje atsidūrusių mažo formato paveikslų itin sunku pamatyti, labai nepatogus etikečių išdėstymas, reikalaujantis arba teatrinio binoklio, arba pagarbaus priklaupimo. Kita šios parodos dalis, eksponuojama „tradiciniu būdu“ darbus grupuojant pagal žanrą, kabinant po vieną, gerai priderintame neutraliame fone ir su gerai skaitomomis etiketėmis, kurių pateikiama informacija trumpa, bet pasakanti esminius dalykus, leidžia atidžiau susitikti su pristatomais paveikslais. Tad, nežiūrint modernumo siekio, santykis su Europos daile lieka tradicinis ir, tiesą sakant, tradicinė muziejinė eksponavimo maniera tos dailės kūrinius žiūrovui labiau priartina. Moderni, o tiksliau – aktuali, t. y. atitinkanti dabartinį mūsų žinojimo ir supratimo lygį, turėtų būti informacija ir paaiškinimai.
Gegužės 16 d. Chodkevičių rūmuose pristatyta dvinarė paroda „Florentem. Kunstkamera“, skirta gamtos pažinimui ir dailei, išsprendžia čia suminėtas senumo ir modernumo, Lietuvos ir Europos, religingumo ir sekuliarumo bei panašias kolizijas. Jos ekspozicija žaisminga ir gaivi, bet neužgožia eksponatų, joje puikiai vienas kitą papildo ir funkcionuoja „Lietuvoje“ ir „Europoje“ sukurti labai skirtingos meninės kokybės objektai, informacija papildoma parodą lydinčiais renginiais. O dabartinė, post-postmoderni žiūra pasitelkiama paralelinėje parodoje „Kunstkamera“, pateikiančioje stimuliuojančių analogijų kai kurioms „Florentem“ dalims. Žinoma, teminės parodos palengvina integralią žiūrą, bet jų patirtis atveria kelią ir kitokiam požiūriui į turimą kolekciją bei jos galimybes. Taigi norisi tikėtis, kad tolesniame Nacionalinio dailės muziejaus atsinaujinime, kaip sako sena prancūzų patarlė, bažnyčia atsidurs ten, kur jai pridera – pagrindinėje miesto aikštėje, t. y. kad svarbiausia – labai gausūs ir įvairūs muziejaus rinkiniai bus pristatomi atskleidžiant jų individualumą ir specifiką, ir kad tuo LNDM tarp kitų Vilniaus muziejų įgys ryškią tapatybę. Man tai reikštų, kad šiame muziejuje konceptualumas ir didaktika taps vienas nuo kito neatskiriami, remsis istoriniu raštingumu bei integraliu Lietuvos ir Europos kultūros matymu, kuris atsispindės ir muziejaus veiklos viešinime. Kad ekspozicijoms bus keliami ne tik novatoriškumo ir meniškumo, bet ir patogumo žiūrovams bei paklusimo muziejaus kultūrai kriterijai – taigi pagrindinis asmuo muziejuje bus muziejininkas, pasitelkiantis kitų sričių specialistus, įskaitant dailininkus, ir koordinuojantis visų jų darbą vardan siekiamo specifiškai muziejinio rezultato. Tam, beje, būtina įveikti dar vieną nesuprantamą, bet Lietuvoje, atrodo, nepajudinamai įsitvirtinusią skirtį – akademinių ir tyrimo įstaigų statuso nepripažinimą muziejams.
Norisi tikėtis, kad ne už kalnų (na, bent ne už labai tolimų kalnų) Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicija, kurioje „lietuviška“ ir „europietiška“ dailė bus pateikta vientisai, pradedant nuo Viduramžių eksponatų ir baigiant XIX a. daile, ir kad šiame pateikime pagaliau pamatysime ir pripažinsime, pavyzdžiui, savo XVIII a. dailės vertę. Kad, kai į Vilnių vėl sugrįš Francisco Goya’os grafika, nuo gegužės 30 d. rodoma parodoje „Ar ji prisikels“, ją bus galima rodyti su kūriniais, Lietuvos dailėje atspindinčiais Napoleono karinę kampaniją. O jei atsivešime ir Goya’os tapybos darbus, juos bus galima palyginti su dailininko amžininko ir daug kuo bendraminčio Pranciškaus Smuglevičiaus kūriniais. Kad iš istorinių Lietuvos žemių kilusių, bet Paryžiuje susiformavusių ir ten išgarsėjusių dailininkų kūrybą, dabar rodomą Kasiulio dailės muziejaus parodoje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“, bus galima pristatyti su jų kūrybos įtaka Lietuvos tapyboje, skulptūroje ir grafikoje. Mano giliu įsitikinimu, tai geriausias kelias, skatinantis tikrą ir tvarų pačios plačiausios publikos prisirišimą prie muziejaus, ypatingo sunkmečio laikais įkurto kaip atminties, meilės Tėvynei, pasaulio pažinimo ir žiūrėjimo į ateitį institucija.
