Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Kaip kon­kre­čiai pra­si­dė­jo Atviros Lietuvos fon­do veik­la?

Is­to­ri­ja to­kia. Po­nas So­ro­sas, nu­taręs steig­ti fon­dų tin­klą Ry­tų ir Cent­ri­nė­je Eu­ro­po­je, su­si­ti­ko Niu­jor­ke, atro­do, 1989 m. su pro­fe­so­re Ka­zimie­ra Pruns­kie­ne, tuo me­tu ak­ty­via Są­jū­džio da­ly­ve, ir pa­siū­lė jai įkur­ti fon­dą. At­va­žia­vu­si į Lie­tu­vą ji su­rinko val­dy­bą, ta­čiau la­bai grei­tai ta­po mi­nist­re pir­mi­nin­ke, tad fon­dui vado­vau­ti ne­be­ga­lė­jo. 1990 m. sau­sio ar va­sa­rio mė­ne­sį į Lie­tu­vą at­vy­ko pono So­ro­so at­sto­vas, pro­tin­gas, ener­gin­gas ir la­bai mo­ty­vuo­tas jau­nuo­lis An­t­ho­nis Rich­te­ris, ku­rį vė­liau su mei­le pa­va­dino­me fon­do „krikš­ta­tė­viu“. At­si­ve­žęs il­gą pa­var­džių są­ra­šą, jis ieš­ko­jo žmonių, ku­riems ga­lė­tų pa­ves­ti su­kur­ti fon­dą. Ne­ži­nau, su kuo jis kal­bė­jo, bet ga­liau­siai pa­kvie­tė profe­so­rių Čes­lo­vą Ku­da­bą ir ma­ne ba­lan­džio mė­ne­sį at­va­žiuo­ti į Dub­rov­ni­ką. Ten tu­rė­jo įvyk­ti su­si­ti­ki­mas su po­nu Soro­su ir ki­tais be­si­for­muo­jan­čių fon­dų at­sto­vais iš įvai­rių kraš­tų. Su­si­ti­ki­mo at­mos­fe­ra bu­vo drau­giš­ka, pa­pras­ta, pa­va­sa­riš­ka. Iš kar­to pa­ju­to­me, kad Dub­rov­ni­ke vyks­ta kaž­kas svar­baus, lem­tin­ga, su­pra­to­me, ko­kio ašt­raus ir skvar­baus pro­to žmo­gus yra pats So­rosas. At­vi­ros vi­suo­me­nės idė­ja plau­kė ne tik iš jo ra­cio­na­lių ap­mąs­ty­mų, bet or­ga­niš­kai ir iš jo as­me­ni­nės pa­tir­ties. Mes su Ku­da­ba bu­vo­me lai­min­gi, pa­siju­to­me esą tarp ben­dra­min­čių. So­ro­so idė­jas ir jo veik­los prin­ci­pus lai­kė­me la­bai ak­tu­a­liais, at­ve­rian­čiais daug nau­jų ga­li­my­bių, ir tvir­tai pa­si­ry­žo­me kur­ti at­vi­ros vi­suo­me­nės fon­dą. Ta­čiau pa­si­ro­dė, kad tai nė­ra la­bai pa­pras­ta. Po­nas So­ro­sas, kaip ir vi­sas Va­ka­rų pa­sau­lis, tuo me­tu ti­kė­jo Gor­ba­čio­vo po­li­ti­ka. Jam at­ro­dė, kad ne vi­sai lai­ku pa­skel­bė­me ne­pri­klau­so­my­bę ir ga­lime pa­kenk­ti Gor­ba­čio­vo pe­rest­roi­kai. Jis ne­bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad da­bar tinkamas lai­kas Lie­tu­vo­je kur­ti fon­dą. Kal­bė­jo­mės su juo la­bai il­gai, apie 45 mi­nu­tes. Ku­da­ba ne­mo­kė­jo kal­bė­ti an­gliš­kai, to­dėl kal­bė­ti te­ko man, o kal­bė­ti su So­ro­su – tas pats, kaip žaisti sta­lo te­ni­są – tu­ri grei­tai ir tiks­liai at­muš­ti kiek­vie­ną ka­muo­liu­ką. Tai di­de­lė įtam­pa, bet ir di­džiu­lis ma­lonu­mas, nes po­nas So­ro­sas ska­ti­na ta­ve per­ženg­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bas, jis mo­ka iš­gau­ti iš žmo­gaus dau­giau, ne­gu pats žmo­gus ma­no sa­vy­je tu­rįs. Įro­di­nė­jo­me jam, kad dels­ti ati­da­ry­ti fon­dą bū­tų pra­žū­tin­ga, kad mums svar­biau­sia – keis­ti žmo­nių men­tali­te­tą, nes be to at­vi­ros vi­suo­me­nės po­ko­mu­nis­ti­nė­je erd­vė­je ne­su­kur­si, kad be to net ir to­bu­lia­usia po­li­ti­nė sis­te­ma vis tiek ne­veiks. Po­nas Soro­sas vis dar dve­jo­jo, jis net sa­kė: „Lie­tu­va yra kaip dve­jų me­tų vai­kas, ku­ris iš kar­to no­ri vi­sų žais­lų“. Bet po il­gų de­ry­bų, pa­de­dant drau­gams, ypač įžy­miam veng­rų ver­tė­jui ir baltis­tui En­dre Boj­ta­rui už­ta­rus, po­nas So­ro­sas pa­ga­liau su­ti­ko pra­dė­ti veik­lą Lie­tu­vo­je, pa­sky­rė mums pir­muo­sius 100 000 JAV dol., tik pa­pra­šė ne­pasi­va­din­ti jo var­du. Grį­žo­me į Lie­tu­vą su ne­pa­pras­tu en­tu­ziaz­mu, nu­ta­rė­me su­kur­ti Du­b­rov­ni­ko ko­mi­te­tą, ir jei­gu jo veik­la bū­tų sėk­min­ga, tai žiū­rė­tume, ką da­ry­ti to­liau. Mums pa­vy­ko su­bur­ti gra­žų bū­rį žmo­nių, no­rin­čių pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos at­si­nau­ji­ni­mo (at­gi­mi­mo), de­mok­ra­ti­za­ci­jos. Ga­liu pa­mi­nė­ti prof. Vy­tau­tą Ku­bi­lių, prof. Kęs­tu­tį Nas­top­ką, prof. Ra­mū­ną Kubi­lių, dr. Na­ta­li­ją Ka­sat­ki­ną, doc. Vy­tau­tą Karpų ir Iną Mar­čiu­lio­ny­tę. Čia, ma­no bu­te, šia­me kam­ba­ry­je, kur da­bar kal­ba­mės, vy­ko pir­mi su­si­rinki­mai. Dub­rov­ni­ko ko­mi­te­tas ta­po ini­cia­ty­vi­ne fon­do kū­ri­mo gru­pe.

Koks bu­vo ant­ras veik­los eta­pas, jeigu ne­klys­tu, Rad­vi­lų rū­muo­se?

Čia jau kiek vė­liau, kai ten įsi­kūrė­­ me per Na­cio­na­li­nio dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Ro­mu­al­do Bud­rio ma­lonę. Tuo tar­pu vis­kas vy­ko ar­ba čia, ar­ba pro­fe­so­riaus Ku­da­bos ka­ted­ro­je, Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Pir­mas Dub­rovni­ko ko­mi­te­to pro­jek­tas bu­vo pa­siųs­ti mū­sų ūki­nin­kus į Mi­ne­so­tos uni­versi­te­tą Ame­ri­ko­je, kur jie ga­lė­tų pa­simo­ky­ti ūki­nin­ka­uti; mes jį gar­bin­gai įvyk­dė­me. Vi­si la­bai ste­bė­jo­si, kad ga­li nuvyk­ti į už­sie­nį ne­da­vę jo­kio ky­šio. Įro­dė­me, kad ga­li­me veikti. Tačiau po­nas So­ro­sas iš­kė­lė dar vie­ną są­lygą – tu­rė­jo­me ras­ti nors vie­ną vie­ti­nį rė­mė­ją. Ir ta­da mums labai pa­dė­jo Soglasije re­dak­to­rė Liu­ba Čior­na­ja, taip pat At­gi­mi­mo re­dak­ci­ja. Iš jų ga­vo­me 15 000 rub­lių. Taipbu­vo įvykdy­tos vi­sos są­ly­gos, ir 1990m. spa­lio 5 d. įstei­gė­me At­vi­ros Lie­tu­vos fon­dą. Po to, be abe­jo, kilo daug sun­ku­mų regist­ruo­jant fon­dą,nes ne­vy­riau­sy­bi­nė vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja tais lai­kais bu­vo ne­su­pran­ta­mas fe­no­me­nas ir vi­si žiū­rė­jo įta­riai – „kas čia per paukš­tis“. Tik gruo­džio 19 d. mi­nist­rė pir­mi­nin­kė Pruns­kie­nė vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je iškė­lė tą klau­si­mą ir mus už­re­gist­ravo. Ka­dan­gi pa­ro­dė­me sa­vo va­lią, ryž­tą ir su­ge­bė­ji­mą veik­ti, po­nas So­ro­sas 1991 m. mums da­vė jau 300 000 JAV dol. Pra­si­dė­jo fon­do veik­los plėt­ra…

Da­bar per­šo­ki­me is­to­ri­ją. Kai žiūri­te at­gal, koks jū­sų pro­jek­tas bu­vo sėk­min­giau­sias?

Ži­no­te, kai pra­šo ver­tin­ti, man visa­da no­ri­si sa­ky­ti, kad rei­kia di­desnės dis­tan­ci­jos, be to, ver­tin­ti tu­rė­tų žmo­nės iš ša­lies. Aš ne­ga­liu bū­ti visai ob­jek­ty­vi. Bet jei­gu jau klau­siate, ban­dy­siu at­sa­ky­ti, kas man as­meniš­kai bu­vo pra­smin­giau­sia, o gal ir bran­giau­sia. Tai mū­sų dau­gia­ly­pė lei­dy­bos pro­gra­ma. Per de­šim­tį me­tų iš­lei­do­me apie 800 kny­gų. Man at­ro­do, kad su šia pro­gra­ma pa­sie­kė­me ke­le­tą tiks­lų. Pir­ma, tar­si iš­si­ver­žė­me iš 50 me­tų tru­ku­sios so­vie­ti­nės izo­lia­ci­jos, su­pa­žin­di­no­me vi­suo­me­nę su va­karie­tiš­ka min­ti­mi, grą­ži­no­me ją į pasau­li­nės so­cia­li­nės ir hu­ma­ni­ta­ri­nės min­ties kon­teks­tą. Tos kny­gos daž­nai bu­vo nau­do­ja­mos kaip uni­ver­si­te­ti­niai va­do­vė­liai. La­bai nu­ste­bau, kai pa­mačiau, kad net dien­raš­čių žur­na­lis­tai ci­tuo­ja mū­sų iš­leis­tų kny­gų min­tis, jos pra­dė­jo pla­čiai cir­ku­liuo­ti, po tru­pu­tį griau­da­mos ste­re­o­ti­pi­nį mąs­ty­mą. An­tra, už­sa­ky­da­mi ver­ti­mus, ska­tinda­mi ra­šy­ti va­do­vė­lius, pa­dė­jo­me išgy­ven­ti dau­ge­liui mū­sų moks­li­nin­kų, in­te­lek­tu­a­lų, mo­ky­to­jų, ku­rių pa­dė­tis pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais tik­rai ne­bu­vo lengva. Vi­liuo­si, kad mo­kė­da­mi už ver­ti­mus, mes pa­lai­kėme jų eg­zis­ten­ci­ją ir ją įpras­mi­no­me. Ma­ža to, man atro­do, kad ši ver­ti­mų pro­gra­ma pa­dė­jo vys­ty­tis ir mo­der­nė­ti lie­tu­vių kal­bai. Tre­čia, pa­ska­ti­no­me su­kur­ti nau­ją kny­gos ko­ky­bę. Kny­ga ta­po es­te­tiška, ne­be­bu­vo lei­džia­ma ant laik­raš­ti­nio po­pie­riaus, dvo­kiančio da­žais. Ir ga­liau­siai – pa­dė­jo­me su­griau­ti so­viet­me­čiu vy­ra­vu­sį lei­dybos mo­no­po­lį – pa­lai­kė­me pri­va­čias lei­dyk­las ir mokė­me lei­dė­jus, kaip veik­ti rin­kos sa­ly­go­mis, kaip gauti autorines teises.­

Ta­čiau kai ku­rie lei­dė­jai ka­dai­se sa­kė, tur­būt ir da­bar ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, kad fon­das iš­krei­pė Lie­tu­vos kny­gų rin­ką, nes kny­gos lei­džia­mos iš­pūs­tais ti­ra­žais, kai­nos per­ne­lyg že­mos.

Su­pran­tu to­kį kal­ti­ni­mą. Vi­sa­da laz­da tu­ri du ga­lus. Kad ir ką da­rytum, efek­tas ga­li bū­ti ir tei­gia­mas, ir ne­pa­gei­dau­ja­mas. So­ro­sas mėgs­ta tai įvar­dy­ti kaip mū­sų ge­rų in­ten­cijų „ne­nu­ma­ty­tas pa­sek­mes“. Ta­čiau ne­no­rė­čiau su­tik­ti, kad žlug­dė­me rin­ką, nes mes kar­tu ir kū­rė­me ją. Už­ei­ki­te šian­dien į bet ku­rį kny­gy­ną ir ga­lė­si­te tuo įsi­ti­kin­ti. O dėl kai­nų, tai mums bu­vo la­bai svar­bu, kad šios kny­gos bū­tų pri­ei­na­mos, juk Lie­tu­va nėra tur­tin­ga ša­lis, stu­den­tai ir net pro­fe­sū­ra ne­ga­lė­tų tų kny­gų įpirk­ti, jei­gu jų kai­nos ne­bū­tų su­ma­žin­tos. Jei ne­pri­eš­ta­rau­tu­mė­te, no­rė­čiau dar su­grįž­ti prie jū­sų klau­si­mo apie sėkmin­giau­sias pro­gra­mas. Aki­vaiz­du, kad la­bai reikš­min­ga mū­sų są­ly­go­mis bu­vo švie­ti­mo pro­gra­ma ir pro­jek­tas „Švie­ti­mas Lie­tu­vos at­ei­čiai“. Į ją bu­vo in­ves­tuo­ta daug ener­gi­jos, iš­mo­nės ir apie 20 mln. JAV dol.

Ka­da ji pra­si­dė­jo?

Įkū­rė­me iš kar­to, bet ji įsi­siū­ba­vo nuo 1993 m. Pro­jek­tas „Švie­ti­mas Lie­tu­vos at­ei­čiai“ bu­vo nu­ma­ty­tas 5 me­tams, tad vei­kė iki 1998 m. pa­baigos. Jam va­do­va­vo Da­rius Kuo­lys. Di­džiuo­juo­si tuo, kad pa­vy­ko Da­rių pa­kvies­ti į ALF val­dy­bą. Su­si­pa­ži­nau su Da­riu­mi jam dar esant švie­ti­mo mi­nist­ru. Pas­kui, kai 1992 m. pa­sikeitė val­džia, o jis dar ku­rį lai­ką li­ko vi­ce­mi­nist­ru, aš ati­džiai ste­bė­jau, kas bus to­liau. Pri­si­pa­žin­siu, kad jau­čiau­si tuo me­tu kaip pe­lės ty­kan­ti ka­tė. Tą die­ną, kai Da­rių at­lei­do ar jis pats atsi­sta­ty­di­no, tiks­liai ne­be­pri­si­me­nu, iš kar­to jam pa­skam­bi­nau ir pa­kvie­čiau į mū­sų val­dy­bą. Tai bu­vo di­de­lis fon­do lai­mė­ji­mas, o Da­riui bu­vo su­teik­ta gali­my­bė ir to­liau vie­naip ar ki­taip įta­ko­ti švie­ti­mo re­for­mą. Tur­būt nelabai klys­čiau sa­ky­da­ma, kad ALF švie­timo pro­gra­ma daug pri­si­dė­jo prie mo­kyk­lų mo­der­ni­za­ci­jos pro­ce­so, ta­po sa­vo­tišku švie­ti­mo re­for­mos vyk­dy­mo ga­ran­tu.­

Vykdydami Švie­ti­mo pro­gra­mą, pra­dė­jote glau­džiai ben­dra­dar­biau­ti su Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja. Kaip ap­skri­tai se­kė­si ben­drau­ti su val­džia?

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad su Švie­ti­mo mi­-n i­s t e­r i­ja b en­dra­dar­b ia­v o­m e kon­struk­ty­viai ir kū­ry­bin­gai, na, gal su ke­le­tu iš­im­čių, kai bu­vo­me pa­te­kę į di­de­lę ne­ma­lo­nę, pvz., mi­nist­ro Zinke­vi­čiaus lai­kais, bet ir jis su­tar­čių su mu­mis ne­nu­trau­kė. Mū­sų nuo­sta­ta, kad jo­kiu bū­du ne­sa­me opo­zi­ci­ja valdžiai ar vy­riau­sy­bei, at­virkš­čiai, jei­gu val­džia vyk­do de­mok­ra­ti­nę, at­vi­rą poli­ti­ką, džiau­gia­mės ga­lė­da­mi pa­dė­ti. Ti­kiu lie­tu­vių pa­tar­le: „kur du stos, dau­giau pa­da­rys“. Ta­čiau ak­ty­viai ben­dra­dar­biau­da­mi su Švie­ti­mo, Sveika­tos, Tei­sės, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­mis ar ki­to­mis val­džios insti­tu­ci­jo­mis, vi­sa­da sten­gia­mės iš­sau­go­ti ne­priklau­so­mo, bet pa­ti­ki­mo part­ne­rio po­zi­ci­ją. Tai mums ir su­tei­kia lais­vę vi­sa­da gin­ti ne par­ti­jos ar gru­pės, bet vi­suo­me­nės, žmo­nių in­te­re­sus. To­kia nuo­sta­ta ne­lei­džia į val­dy­bą įtraukti val­džios at­sto­vų, nes ga­lė­tų su­si­kirs­ti in­te­re­sai. Pa­vyz­džiui, kai mū­sų val­dy­bos na­rys dak­ta­ras Stasys Sta­čio­kas bu­vo iš­rink­tas į Sei­mą, jis tu­rė­jo su­spen­duo­ti sa­vo veik­lą ALF val­dy­bo­je. Taip pat iš val­dy­bos iš­ėjo ir Kuo­lys, pra­dė­jęs dirb­ti pre­zi­dentū­ro­je, ir Gintautas Bart­kus, ta­pęs Tei­sin­gu­mo mi­nist­ru. Mums bu­vo la­bai gai­la pra­ras­ti to­kius stip­rius val­dy­bos na­rius, bet pa­si­rin­ko­me šito­kį ke­lią. Kad ir kaip bū­tų, val­džia žmo­gų įpa­rei­go­ja, jis nė­ra toks lais­vas kaip val­džios struk­tū­ro­se ne­dir­bantis žmo­gus. Fon­dui, at­sto­vau­jan­čiam vi­są vi­suo­me­nę, rei­kia ne­pri­klau­somų, laisvų žmo­nių. Man at­ro­do, kad el­gė­mės tei­sin­gai ne­su­si­ta­pa­tin­da­mi su val­džia, bet ak­ty­viai su ja ben­dradar­biau­da­mi.

Kaip glaus­tai su­for­mu­luo­tu­mė­te sa­vo veik­los tiks­lą?

Mū­sų mi­si­ja per vi­sus 10 me­tų turbūt nepa­ki­to – tai įgy­ven­din­ti at­vi­ros vi­suo­me­nės ide­a­lą. Šis ide­a­las nie­kad ne­ga­li bū­ti pa­siek­tas iki ga­lo, nes įgy­ven­di­nus vie­na, suaktualėja kita. Iš es­mės tai sie­ki­s, kad vi­suo­me­nė nesiliautų to­bu­lė­jusi. ALF no­ri pa­dė­ti kur­ti de­mok­ra­ti­nę pi­lie­ti­nę vi­suome­nę, ku­rio­je ger­bia­mas įsta­ty­mas, gi­na­mos žmo­gaus tei­sės, ska­ti­na­ma lais­va, kri­tiš­kai mąs­tan­ti as­me­ny­bė, pi­lie­ti­nė at­sa­ko­my­bė. No­ri­me, kad Lie­tu­va at­si­ver­tų pa­sau­liui ir pa­saulis at­si­ver­tų jai. Sun­ku glaus­tai atsa­ky­ti į jū­sų klau­si­mą, vis­kas skam­ba šiek tiek de­kla­ra­ty­viai. Ta­čiau mūsų mi­si­ja ir tiks­lai le­mia mū­sų veik­los stra­te­giją, ku­rią ALF val­dy­ba kas­met nau­jai for­mu­luo­ja, steng­da­ma­si daly­kiš­kai, jaut­riai ir grei­tai at­si­liep­ti į di­na­miškai kin­tan­čius kraš­to po­rei­kius.

Pa­pras­to žmo­gaus aki­mis, kal­ba­me apie mil­ži­niš­kas su­mas: mi­li­jo­nus ir net de­šim­tis mi­li­jo­nų do­le­rių. Po­nas So­ro­sas yra mi­nė­jęs ne vie­ną ša­lį, kur bū­ta ne­men­kų fi­nan­si­nių skan­da­lų, va­gys­čių, ko­rup­ci­jos. At­vi­ros Lie­tuvos fon­das, nors ir daug kas jį įta­riai stebė­jo, nė kar­to ne­įkliu­vo. Kaip jūs ma­no­te, ko­dėl taip sėk­min­gai vis­kas klo­jo­si?

Tik­rai sėk­min­gai. Į mū­sų val­dy­bą su­si­rin­ko la­bai gar­bin­gi žmo­nės. Turė­jo­me pui­kius, mo­ty­vuo­tus pro­gra­mų di­rek­to­rius. Ypač no­rė­čiau pa­brėž­ti mū­sų fi­nan­sų di­rek­to­rės, da­bar jau vyk­do­mo­sios di­rek­to­rės, Dia­nos Vily­tės vaid­me­nį. Ji – ne­pri­ekaiš­tin­gai doras žmo­gus, jai fon­do nau­da rū­pėjo la­biau ne­gu jos pa­čios. Ji bu­vo ap­stulbu­si, kad štai kaž­koks žmo­gus, ku­ris gal ne­tu­ri nie­ko ben­dra su Lie­tu­va, mums pa­ti­ki da­ly­ti pi­ni­gus, ir jautė sa­vo ir fon­do di­džiu­lę at­sa­ko­mybę. Jei nė­ra pa­ti­ki­mų žmo­nių, tai ir sis­te­ma ne­iš­gel­bės. Bet ir sis­te­ma rei­ka­lin­ga. Tur­būt ži­no­te gar­sią vo­kiečių pa­tarlę: Ge­le­gen­heit macht Diebe – ne­rei­kia kur­ti są­ly­gų va­gims reikš­tis. ALF val­dy­ba są­mo­nin­gai nu­sta­tė to­kius val­dy­mo prin­ci­pus, ku­rie už­kirs­tų ke­lią pik­tnau­džiauti. Pini­gus skirs­ty­ti ga­li­ma tik val­dy­bai nu­ta­rus. Nei val­dy­bos pir­mi­nin­kas, nei di­rek­to­rius jokių dis­kre­ti­nių fondųne­tu­rė­jo ir netu­ri.

Be­ne di­džiau­sių abe­jo­nių ke­lia At­viros Lie­tu­vos fon­do „at­vi­ru­mas“. Ar yra ko­kių iš­anks­ti­nių ap­ri­bo­ji­mų?

Mū­sų veik­la yra at­vi­ra, kas­metišleidžia­mos smul­kios da­ly­ki­nės ir finansi­nės ata­skai­tos. Mū­sų spren­di­mai, kaip mi­nė­jau, pri­ima­mi ko­lek­ty­viai, re­mian­tis eks­per­tų re­ko­men­da­ci­jo­mis. Be abe­jo, tu­ri­me ir tam tikrų ap­ri­boji­mų, su­si­ju­sių su mū­sų prin­ci­pais ir pri­ori­te­tais. Tar­ki­me, ne­re­mia­me po­li­ti­nių par­ti­jų ir už­da­rų re­li­gi­nių kon­fe­si­jų veik­los. Pvz., prieš pas­ku­tinius rin­ki­mus kar­tu su Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ins­ti­tu­tu pa­tei­kė­me spau­do­je vi­soms rin­ki­muo­se da­ly­va­vu­sioms parti­joms de­šimt klau­si­mų, į ku­riuos jos tu­rė­jo at­sa­ky­ti. Skai­ty­to­jas rin­kė­jas ga­lė­jo leng­viau ly­gin­ti įvai­rių par­ti­jų nuo­sta­tas ir taip pat są­mo­nin­giau apsi­spręs­ti. Taip rė­mė­me ne kurią vie­ną par­ti­ją, bet pa­tį de­mok­ra­ti­nių rin­ki­mų pro­ce­są. Taip ir su re­li­gi­nė­mis konfe­si­jo­mis. Esa­me pa­rė­mę la­bai daug ka­ta­li­kiš­kų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­zaci­jų. Pa­grin­di­nis at­ran­kos kri­te­ri­jus, be pa­raiš­kos ko­ky­bės, – tos ne­vyriau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos at­vi­ru­mas vi­siems, ne vien ka­ta­li­kams. Jei­gu ši są­ly­ga įvyk­do­ma – vis­kas ge­rai, mes re­mia­me, ir nė­ra jo­kių kliū­čių.

Vie­nas iš pa­grin­di­nių prie­kaiš­tų fondui Lie­tu­vo­je, gal ne vi­sa­da sa­ko­mas vie­šai, – kad fon­das sklei­džia per­dėm kos­mo­po­li­ti­nę pa­sau­lė­vo­ką ar ide­o­logi­ją. Kaip jūs su­pran­ta­te kosmo­po­litiz­mo, jei­gu taip ga­li­ma pa­va­din­ti, ir įsi­pa­rei­go­ji­mo kraš­to kul­tū­rai, kraš­to žmo­nėms san­ty­kį?

Na, ma­to­te, įsi­pa­rei­go­ji­mo lie­tu­vių kul­tū­rai ir kos­mo­po­li­tiz­mo jo­kiu būdu ne­su­prie­ši­nu. Tai ne opo­zi­ci­nės są­vo­kos – mes pri­va­lo­me sa­vo kultū­rą puo­se­lė­ti, ją rem­ti, tai – mū­sų šak­nys, tam tik­ra mū­sų eg­zis­ten­ci­jos ba­zė. Ki­ta ver­tus, kad Lie­tu­va ga­lė­tų aug­ti, keis­tis, mo­der­nė­ti, pa­ga­liau tap­ti ci­vi­li­zuo­to šiuo­laik­inio pa­sau­lio da­li­mi, tu­ri­me jai at­ver­ti ir pa­sau­linės min­ties kon­teks­tą. Tai, ką daug kas va­di­na kos­mo­po­li­tiz­mu, man nė­ra joks keiks­ma­žo­dis, keiks­ma­žo­džiu tai bu­vo tik so­vie­ti­niais me­tais. Yra žmo­nių, ku­rie jau­čia­si esą pa­sau­lio pi­lie­čiai, bet tai ne­reiš­kia, kad jie ig­no­ruo­ja savo kal­bą, kraš­tą ar tau­tą. Man ar­ti­ma Czesùawo Miùos­zo ir To­mo Venc­lo­vos po­zi­ci­ja: jie vi­siš­kai aiš­kiai pri­klauso tam tik­rai kul­tū­rai ir nie­ka­da to ne­nei­gia, bet ir ne­su­prie­ši­na jos su pa­sau­lio kul­tū­ra. Man at­ro­do, kad kos­mo­po­li­tiz­mu esa­me kal­ti­na­mi dėl in­for­ma­ci­jos sto­kos. Pa­žiū­rė­ki­te į mūsų me­ti­nes ata­skai­tas ir pa­ma­ty­si­te, kiek esa­me rė­mę lie­tu­vių kul­tū­rą. Aš net ne­ži­nau, kiek lie­tu­viš­koms mokyk­loms iš­lei­do­me Lie­tu­vos is­to­ri­jos, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir kt. va­do­vė­lių. Mes re­mia­me lie­tu­vių kul­tū­rą, lietu­vių švie­ti­mą, Lie­tu­vos pri­sta­ty­mą in­ter­ne­te ir t. t. Be to, žmonės mėgs­ta pa­šne­kė­ti: žy­dė va­do­vau­ja, ir So­ro­sas žy­das – tai jau įtar­ti­na. Vei­kia įsi­senė­ję ste­re­o­ti­pai.

Na, gal po­nas So­ro­sas ir at­ro­do kos­mo­po­li­tas. Pir­ma, jis – žy­das, antra, gi­męs kažin ­ko­kio­je pa­slap­tin­go­je ša­lyje – Veng­ri­jo­je, tre­čia, gy­ve­nan­tis, jeigu ne­klys­tu, lyg ir Ame­ri­ko­je.

Taip.

Sa­vo įstaigą jis tu­ri kaž­kur ki­tur, vei­kia vi­sa­me pa­sau­ly­je, vi­so­se rinko­se. Jūs su po­nu So­ro­su ga­na daug bend­ra­vo­te, tad kas jis – ame­ri­kie­tis, kos­mo­po­li­tas, pa­sau­lio pi­lie­tis?

Jis yra Veng­ri­jo­je gi­męs Ame­ri­kos pi­lie­tis, bet vi­sų pir­ma – iš­ki­li as­meny­bė, tu­rin­ti, kaip ir mes vi­si, ne vie­ną iden­ti­te­tą, taip pat ir pa­sau­lio pi­liečio. Jis at­ėjo į Ry­tų ir Cen­tri­nę Eu­ro­pą, nes no­rė­jo pa­dė­ti mums iš­si­verž­ti iš ko­mu­niz­mo gniauž­tų, o vė­liau paleng­vin­ti su­dė­tin­gą trans­for­ma­ci­jos lai­ko­tar­pį. Ir jis tai pa­da­rė. Šiuo me­tu jis ma­ži­na fi­nan­sa­vi­mą ša­lims, ku­rios jau in­teg­ruo­ja­si į Eu­ro­pą, nes ma­to kri­zi­nes si­tu­a­ci­jas In­do­ne­zi­jo­je, Pie­tų Af­ri­ko­je, Va­ka­rų Af­ri­ko­je, jis gal­vo­ja apie Lo­ty­nų Ame­ri­ką. Ten da­bar blogiau ne­gu pas mus. To ne­pa­neigsi. Po­nas So­ro­sas yra la­bai tie­sus, at­viras ir sa­vik­ri­tiš­kas žmo­gus. Man tai la­bai im­po­nuo­ja. Jis lai­ko­si mo­ra­li­nių prin­ci­pų net ta­da, kai jie kliudo jo finan­si­niams in­te­re­sams. Man at­ro­do, kad pi­ni­gai po­nui So­ro­sui svar­būs tiek, kiek su­tei­kia lais­vės veik­ti ir ga­li­my­bę įgy­ven­din­ti sa­vo mi­si­ją. Be­je, jis apie tai la­bai at­vi­rai kal­bė­jo lap­kri­čio 14 d. „Spau­dos klu­be“, žur­na­lis­to Siauru­se­vi­čiaus lai­do­je.

Ar žmo­gus ne­pasijunta dievu…

Ne, ne, man at­ro­do, kad jis per daug pro­tin­gas ir kri­tiš­kai mąs­tan­tis žmo­gus. Jis vi­sa­da pri­pa­žįs­ta sa­vo klai­das ir mo­ko­si iš jų. Gal čia ir sly­pi jo sėk­mės pa­slap­tis?

Kai per piet­ry­čių Azi­jos kri­zę sa­kė: „…aš nu­bau­džiau Azi­jos vals­ty­bes už tai, kad…“

Ne­no­rė­čiau kal­bė­ti apie eko­no­miką, ne­su eko­no­mis­tė. Ži­nau vie­na – ponas So­ro­sas vi­sa­da sa­ko, kad fi­nan­si­nės spe­ku­lia­ci­jos yra pa­sau­ly­je įteisin­tas žai­di­mas. Ne jis su­kū­rė to žai­di­mo tai­syk­les, jos jam net ne­la­bai pa­tin­ka, bet yra pri­pa­žin­tos, ir jeigu jis ne­žais, žais ki­ti. Be­je, jūs ži­no­te, kad po­nas So­ro­sas – vie­nas pirmų­jų šian­die­nio glo­ba­li­nio ka­pi­ta­liz­mo kri­ti­kų.

Ta­čiau tai – šioks toks pa­ra­dok­sas.

Vie­na pa­grin­di­nių jo te­zių, kad žmogus ne­iš­ven­gia­mai klys­ta. Dėl to jis vis­ką kves­tio­nuo­ja. Pa­lai­ky­da­mas glo­­ ba­li­nę eko­no­mi­ką, jis ke­liaklausi­mą, ar šian­dien eg­zis­tuo­jan­čios glo­bali­nės or­ga­ni­za­ci­jos, to­kios kaip Eu­ropos Są­jun­ga, Jung­ti­nės Tau­tos, Pasau­lio ban­kas ir ki­tos, yra pa­jė­gios suval­dy­ti glo­ba­li­nį ka­pi­ta­liz­mą, ap­gin­ti žmo­gų ir vi­suo­me­nę. Jis tuo abejo­ja, ak­ty­viai ieš­ko nau­jų ke­lių ir veiklos for­mų.

Jūs sa­ko­te, kad žmo­gus klys­ta, neto­bu­los ir žmo­nių ins­ti­tu­ci­jos. Kaip jums at­ro­do, ko­kia di­džiau­sia fon­do ne­sėk­mė per tuos de­šimt me­tų? Kažkas, ko ne­pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, nors la­bai rei­kė­jo?

Ga­liu pa­sa­ky­ti, kas mums ne­si­se­kė. Nuo pat pra­džių vie­nu iš di­džiau­sių pri­ori­te­tų lai­kė­me tei­sę: tei­si­nį švieti­mą, įsta­ty­mų lei­dy­bą, tų įsta­ty­mų ko­men­ta­rus ir ruo­ši­mą. Kai ką gal pa­vy­ko nu­veik­ti, įstei­gė­me mo­der­nią Tei­sės bib­lio­te­ką, Tei­sės kli­ni­kas, išlei­do­me Röme­rio raš­tus, bet vis dėlto se­kė­si sun­kiai ir ne­ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad pa­sie­kė­me, ko tik­rai norė­jo­me. Pa­na­šiai at­si­ti­ko ir su eko­no­mi­kos pro­gra­ma. Ga­li­me di­džiuotis ne­bent tuo, kad di­de­lių mū­sų vyk­do­mo­jo direk­to­riaus Vy­tau­to Gruo­džio pa­stan­gų dė­ka mums pa­vy­ko kar­tu su Ka­na­dos vy­riau­sy­be įsteig­ti kre­di­tų uni­ją, ku­ri pa­de­da kai­mui telk­tis ir fi­nan­suo­ti sa­vo reik­mes.

Kaip ma­no­te, ko­dėl ne­pa­vy­ko?

Man at­ro­do, kad tei­sę ir eko­no­miką la­biau­siai pa­vei­kė so­vie­ti­nė sis­te­ma, jos bu­vo la­biau­siai ide­o­lo­gi­zuo­tos ir neati­ti­ko nau­jų rei­ka­la­vi­mų, tad sun­ku bu­vo ras­ti žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų veik­ti pa­sau­li­niu ar­ba bent Eu­ro­pos ly­giu. Daug ką lė­mė ir sa­va­nau­diš­ki pa­vienių as­me­nų ir gru­pių in­te­re­sai.

Fon­das dėl įvai­rių prie­žas­čių siauri­na veik­lą, joks rė­mi­mas ne­ga­li bū­ti am­ži­nas. Kaip tu­rė­tų kis­ti Lie­tu­vos si­tu­a­ci­ja, kad fon­do trau­ki­ma­sis iš kny­gų lei­dy­bos ne­su­kel­tų griū­ties?

Ne­ma­ny­čiau, kad rei­kė­tų ar­ti­miausiu lai­ku už­da­ry­ti lei­dy­bos pro­gra­mą. Ji tu­rė­tų keis­ti sa­vo kryp­tį, gal­būt ne­be­leis­ti tiek daug fi­lo­so­fi­jos kū­ri­nių, gal rink­tis dau­giau su gy­ve­ni­mo prakti­ka, su po­li­ti­ka, so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, va­dy­ba su­si­ju­sias knygas. Ta­čiau jei­gu net nu­tar­tu­mėm ar bū­tu­mėm pri­vers­ti dėl lė­šų sto­kos trauktis, ne­manau, kad Lie­tu­vos lei­dy­bai grėstų griū­tis. Ji jau tvir­tai stovi ant ko­jų.

Na, ir be­bai­giant pa­sa­ky­ki­te, kas per tuos de­šimt me­tų jus as­me­niš­kai la­biau­siai nu­džiu­gi­no?

Daug kas. Gal vi­sų pir­ma pats darbas fon­de. Tuo me­tu, kai Lie­tu­vo­je griu­vo se­nos struk­tū­ros, o nau­jų dar ne­bu­vo, mes ga­lė­jo­me kur­ti, konstruk­ty­viai veik­ti, pa­dė­ti žmo­nėms. Tu­rė­jo­me tiks­lą ir jo sie­kė­me. Mes pa­tys, ir fon­do val­dy­bos na­riai, ir darbuo­to­jai, dirb­da­mi fon­de iš­au­go­me, su­bren­do­me, daug ko iš­mo­ko­me, prasi­plė­tė mū­sų mąs­ty­mo ho­ri­zon­tai. Tai bu­vo di­de­lis džiaugs­mas. Fon­das ta­po gy­ve­ni­mo bū­du. Esu dė­kin­ga li­ki­mui, kad su­si­ti­kau su prof. Čes­lo­vu Ku­daba, kad ga­lė­jo­me kar­tu kur­ti fon­dą. Pro­fe­so­rius Ku­da­ba bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė – ne tik tik­ras moks­li­ninkas, tik­ras Lie­tu­vos pa­trio­tas ir pilie­tis, bet ir žmo­gus, sa­vo mąs­ty­mu, jau­se­na ir el­ge­siu įkū­ni­jan­tis at­vi­ros vi­suo­me­nės idė­ją. Jo do­ra, jaut­rumas bet ko­kiai ne­tei­sy­bei, no­ras pa­dė­ti skriau­džia­miems žmo­nėms, mo­kė­ji­mas de­rin­ti pla­čius mos­tus su smul­kių veiks­mų gro­žiu tie­siog ne­tu­ri ly­gių. Pri­si­me­nu mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko pa­sa­ky­tus žo­džius per prof. Ku­da­bos lai­do­tuves: „Jei Lie­tu­va tu­rė­tų bent šim­tą Ku­da­bų, ji at­ro­dy­tų ki­taip“. Sun­kiai iš­gyve­nau jo ne­tek­tį… Ga­lė­čiau pasi­džiaug­ti ben­dra fon­do at­mos­fe­ra. Mes dir­bome kar­tu de­šimt me­tų. Per val­dy­bos po­sė­dį ga­lė­da­vo­me bai­siausiai su­si­gin­čy­ti, kar­tais net pra­dė­ti šauk­ti, bet tai nie­ka­da ne­pa­veik­da­vo mū­sų asme­ni­nių san­ty­kių. Mes bu­vome drau­giš­ki, pa­gar­būs, ne­pri­si­me­nu per tuos de­šimt me­tų, kad val­dy­bą suskal­dy­tų ko­kios in­tri­gos. Sten­gė­mės ne­tap­ti biu­rok­ra­tais, nors vi­siš­kai to iš­veng­ti tur­būt ne­ga­lė­jo­me. Biu­rokra­tiz­mo ap­raiš­kų at­si­ra­do ir vi­sa­me iš­au­gu­sia­me So­ro­so fon­dų tin­kle. Ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti ir džiaugs­mo, kai pa­vy­ko pa­kvies­ti me­tams į Lietu­vą pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Ka­vo­lį. Tai ne­bu­vo la­bai leng­va, nes rei­kė­jo profe­so­rių iš­pirk­ti me­tams iš Di­ken­so­no ko­le­džo, o tai bran­giai kai­na­vo.

Pas­ta­rai­siais me­tais man di­de­lį pa­si­ten­ki­ni­mą tei­kia, kad, siau­ri­nant fon­do veik­lą, mums pa­vy­ko ge­riau­sias pro­gra­mas ati­duo­ti ki­toms ins­ti­tu­cijoms, ku­rio­se jos to­liau vyk­do sa­vo misi­ją. Pa­vyz­džiui, mū­sų tei­sės bib­liote­ka pa­gal su­tar­tį ati­duo­ta Na­cio­na­linei Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kai, kuri ati­da­rė tei­sės skai­tyk­lą, vei­kian­čią pa­gal mū­sų su­kur­tą mo­de­lį. So­ro­so Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­trą ati­da­vė­me Na­cio­na­li­niam dai­lės mu­zie­jui. Ten įsteig­tas nau­jas šiuo­lai­ki­nio me­no sky­rius, ku­rio pa­grin­di­nis už­da­vinys – su­kur­ti mo­der­naus me­no muzie­jaus kon­cep­ci­ją. Vy­riau­sy­bė ža­da ati­da­ry­ti to­kį mu­zie­jų su nuo­la­ti­ne lie­tu­vių dai­lės eks­po­zi­ci­ja po ko­kių pen­ke­rių me­tų. Dau­ge­lį ge­riau­sių fon­do pro­gra­mų per­ve­dė­me į ne­priklau­so­mų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­niza­ci­jų sta­tu­są. Taip joms su­tei­kė­me šan­są to­liau veik­ti, su­si­ras­ti nau­jus fi­nansa­vi­mo šal­ti­nius. Pra­džiai joms pa­skyrė­me šiek tiek pi­ni­gų, kad iš kar­to neuž­griū­tų fi­nan­si­nė naš­ta, kad po tru­pu­tį pri­pras­tų tvar­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai. Ne­ži­nau, ar vi­sos pro­gra­mos iš­gy­vens, ar su­ge­bės gau­ti jų eg­zis­ta­vi­mui rei­ka­lin­gą fi­nan­si­nę pa­ra­mą. Bet vil­čių tik­rai tu­riu. Aš ti­kiu mū­sų dar­buoto­jais, jų pro­fe­siona­lu­mu ir mo­ty­va­cija.­

Tad ko­kia ar­ti­miau­sia fon­do ateitis?

Pa­si­bai­gus pir­mam ALF veik­los de­šimt­me­čiui, iš­lei­dus į sa­va­ran­kišką gy­ve­ni­mą dau­ge­lį pro­gra­mų, o kai ku­rias už­da­rius, mes pa­ruo­šė­me dir­vą ir nau­jai fon­do veik­lai. Ji bus kuk­liau fi­nan­suo­ja­ma, bet gal ne­mažiaureikš­min­ga. Esa­me nu­ma­tę veik­ti tri­mis pri­ori­te­ti­nė­mis kryp­ti­mis. Tai: 1) pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės stip­ri­ni­mas; 2) stra­te­gi­nio (po­li­cy) pla­na­vi­mo ir Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų ska­tini­mas; 3) in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mas. Vi­sos fon­do pro­gra­mos bus vie­naip ar ki­taip fo­ku­suo­ja­mos pa­gal šias pri­ori­te­ti­nes kryp­tis, at­si­žvelgiant į pro­jek­tų iš­lie­ka­mą­ją ver­tę, tęs­ti­nu­mo ga­limy­bę, mo­der­nių infra­struk­tū­rų kūri­mą. Veikdami kaip vi­sa­da, siek­si­me bū­ti ana­li­tiš­ki, nepra­ras­ti su­ge­bė­ji­mo kri­tiš­kai mąs­ty­ti, taip pat ir sa­vik­ri­tiš­kai, bet ku­riuo at­ve­ju gin­ti pi­lie­čių, vi­suo­me­nės inte­re­sus. Tai nė­ra leng­vi už­da­vi­niai. Daž­nai jie at­si­tren­kia į stag­nuo­jan­tį žmo­nių mąsty­mą, ta­čiau, kaip sa­ko prof. Egi­di­jus Alek­san­dra­vi­čius, „Iški­lių stra­te­gi­nių at­ei­ties orien­ty­rų su­kū­ri­mas nė­ra be­są­ly­gi­nis įsi­ti­kini­mas, kad vi­si jie bus sėk­min­gai įgy­ven­din­ti. Ža­vin­gos vizi­jos pri­gy­ja tik nuo­la­ti­nio rū­pes­čio ir in­te­lek­tinių pa­stan­gų dė­ka. Ta­čiau sto­vint ant tre­čio­jo tūk­stant­me­čio slenks­čio, ALF ti­ki sa­vo vi­zi­jos per­spek­ty­vu­mu“. Lai­kas pa­ro­dys…