Kaip konkrečiai prasidėjo Atviros Lietuvos fondo veikla?
Istorija tokia. Ponas Sorosas, nutaręs steigti fondų tinklą Rytų ir Centrinėje Europoje, susitiko Niujorke, atrodo, 1989 m. su profesore Kazimiera Prunskiene, tuo metu aktyvia Sąjūdžio dalyve, ir pasiūlė jai įkurti fondą. Atvažiavusi į Lietuvą ji surinko valdybą, tačiau labai greitai tapo ministre pirmininke, tad fondui vadovauti nebegalėjo. 1990 m. sausio ar vasario mėnesį į Lietuvą atvyko pono Soroso atstovas, protingas, energingas ir labai motyvuotas jaunuolis Anthonis Richteris, kurį vėliau su meile pavadinome fondo „krikštatėviu“. Atsivežęs ilgą pavardžių sąrašą, jis ieškojo žmonių, kuriems galėtų pavesti sukurti fondą. Nežinau, su kuo jis kalbėjo, bet galiausiai pakvietė profesorių Česlovą Kudabą ir mane balandžio mėnesį atvažiuoti į Dubrovniką. Ten turėjo įvykti susitikimas su ponu Sorosu ir kitais besiformuojančių fondų atstovais iš įvairių kraštų. Susitikimo atmosfera buvo draugiška, paprasta, pavasariška. Iš karto pajutome, kad Dubrovnike vyksta kažkas svarbaus, lemtinga, supratome, kokio aštraus ir skvarbaus proto žmogus yra pats Sorosas. Atviros visuomenės idėja plaukė ne tik iš jo racionalių apmąstymų, bet organiškai ir iš jo asmeninės patirties. Mes su Kudaba buvome laimingi, pasijutome esą tarp bendraminčių. Soroso idėjas ir jo veiklos principus laikėme labai aktualiais, atveriančiais daug naujų galimybių, ir tvirtai pasiryžome kurti atviros visuomenės fondą. Tačiau pasirodė, kad tai nėra labai paprasta. Ponas Sorosas, kaip ir visas Vakarų pasaulis, tuo metu tikėjo Gorbačiovo politika. Jam atrodė, kad ne visai laiku paskelbėme nepriklausomybę ir galime pakenkti Gorbačiovo perestroikai. Jis nebuvo įsitikinęs, kad dabar tinkamas laikas Lietuvoje kurti fondą. Kalbėjomės su juo labai ilgai, apie 45 minutes. Kudaba nemokėjo kalbėti angliškai, todėl kalbėti teko man, o kalbėti su Sorosu – tas pats, kaip žaisti stalo tenisą – turi greitai ir tiksliai atmušti kiekvieną kamuoliuką. Tai didelė įtampa, bet ir didžiulis malonumas, nes ponas Sorosas skatina tave peržengti savo galimybių ribas, jis moka išgauti iš žmogaus daugiau, negu pats žmogus mano savyje turįs. Įrodinėjome jam, kad delsti atidaryti fondą būtų pražūtinga, kad mums svarbiausia – keisti žmonių mentalitetą, nes be to atviros visuomenės pokomunistinėje erdvėje nesukursi, kad be to net ir tobuliausia politinė sistema vis tiek neveiks. Ponas Sorosas vis dar dvejojo, jis net sakė: „Lietuva yra kaip dvejų metų vaikas, kuris iš karto nori visų žaislų“. Bet po ilgų derybų, padedant draugams, ypač įžymiam vengrų vertėjui ir baltistui Endre Bojtarui užtarus, ponas Sorosas pagaliau sutiko pradėti veiklą Lietuvoje, paskyrė mums pirmuosius 100 000 JAV dol., tik paprašė nepasivadinti jo vardu. Grįžome į Lietuvą su nepaprastu entuziazmu, nutarėme sukurti Dubrovniko komitetą, ir jeigu jo veikla būtų sėkminga, tai žiūrėtume, ką daryti toliau. Mums pavyko suburti gražų būrį žmonių, norinčių prisidėti prie Lietuvos atsinaujinimo (atgimimo), demokratizacijos. Galiu paminėti prof. Vytautą Kubilių, prof. Kęstutį Nastopką, prof. Ramūną Kubilių, dr. Nataliją Kasatkiną, doc. Vytautą Karpų ir Iną Marčiulionytę. Čia, mano bute, šiame kambaryje, kur dabar kalbamės, vyko pirmi susirinkimai. Dubrovniko komitetas tapo iniciatyvine fondo kūrimo grupe.
Koks buvo antras veiklos etapas, jeigu neklystu, Radvilų rūmuose?
Čia jau kiek vėliau, kai ten įsikūrė me per Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio malonę. Tuo tarpu viskas vyko arba čia, arba profesoriaus Kudabos katedroje, Vilniaus universitete. Pirmas Dubrovniko komiteto projektas buvo pasiųsti mūsų ūkininkus į Minesotos universitetą Amerikoje, kur jie galėtų pasimokyti ūkininkauti; mes jį garbingai įvykdėme. Visi labai stebėjosi, kad gali nuvykti į užsienį nedavę jokio kyšio. Įrodėme, kad galime veikti. Tačiau ponas Sorosas iškėlė dar vieną sąlygą – turėjome rasti nors vieną vietinį rėmėją. Ir tada mums labai padėjo Soglasije redaktorė Liuba Čiornaja, taip pat Atgimimo redakcija. Iš jų gavome 15 000 rublių. Taipbuvo įvykdytos visos sąlygos, ir 1990m. spalio 5 d. įsteigėme Atviros Lietuvos fondą. Po to, be abejo, kilo daug sunkumų registruojant fondą,nes nevyriausybinė visuomeninė organizacija tais laikais buvo nesuprantamas fenomenas ir visi žiūrėjo įtariai – „kas čia per paukštis“. Tik gruodžio 19 d. ministrė pirmininkė Prunskienė vyriausybės posėdyje iškėlė tą klausimą ir mus užregistravo. Kadangi parodėme savo valią, ryžtą ir sugebėjimą veikti, ponas Sorosas 1991 m. mums davė jau 300 000 JAV dol. Prasidėjo fondo veiklos plėtra…
Dabar peršokime istoriją. Kai žiūrite atgal, koks jūsų projektas buvo sėkmingiausias?
Žinote, kai prašo vertinti, man visada norisi sakyti, kad reikia didesnės distancijos, be to, vertinti turėtų žmonės iš šalies. Aš negaliu būti visai objektyvi. Bet jeigu jau klausiate, bandysiu atsakyti, kas man asmeniškai buvo prasmingiausia, o gal ir brangiausia. Tai mūsų daugialypė leidybos programa. Per dešimtį metų išleidome apie 800 knygų. Man atrodo, kad su šia programa pasiekėme keletą tikslų. Pirma, tarsi išsiveržėme iš 50 metų trukusios sovietinės izoliacijos, supažindinome visuomenę su vakarietiška mintimi, grąžinome ją į pasaulinės socialinės ir humanitarinės minties kontekstą. Tos knygos dažnai buvo naudojamos kaip universitetiniai vadovėliai. Labai nustebau, kai pamačiau, kad net dienraščių žurnalistai cituoja mūsų išleistų knygų mintis, jos pradėjo plačiai cirkuliuoti, po truputį griaudamos stereotipinį mąstymą. Antra, užsakydami vertimus, skatindami rašyti vadovėlius, padėjome išgyventi daugeliui mūsų mokslininkų, intelektualų, mokytojų, kurių padėtis pirmaisiais nepriklausomybės metais tikrai nebuvo lengva. Viliuosi, kad mokėdami už vertimus, mes palaikėme jų egzistenciją ir ją įprasminome. Maža to, man atrodo, kad ši vertimų programa padėjo vystytis ir modernėti lietuvių kalbai. Trečia, paskatinome sukurti naują knygos kokybę. Knyga tapo estetiška, nebebuvo leidžiama ant laikraštinio popieriaus, dvokiančio dažais. Ir galiausiai – padėjome sugriauti sovietmečiu vyravusį leidybos monopolį – palaikėme privačias leidyklas ir mokėme leidėjus, kaip veikti rinkos salygomis, kaip gauti autorines teises.
Tačiau kai kurie leidėjai kadaise sakė, turbūt ir dabar galėtų pasakyti, kad fondas iškreipė Lietuvos knygų rinką, nes knygos leidžiamos išpūstais tiražais, kainos pernelyg žemos.
Suprantu tokį kaltinimą. Visada lazda turi du galus. Kad ir ką darytum, efektas gali būti ir teigiamas, ir nepageidaujamas. Sorosas mėgsta tai įvardyti kaip mūsų gerų intencijų „nenumatytas pasekmes“. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad žlugdėme rinką, nes mes kartu ir kūrėme ją. Užeikite šiandien į bet kurį knygyną ir galėsite tuo įsitikinti. O dėl kainų, tai mums buvo labai svarbu, kad šios knygos būtų prieinamos, juk Lietuva nėra turtinga šalis, studentai ir net profesūra negalėtų tų knygų įpirkti, jeigu jų kainos nebūtų sumažintos. Jei neprieštarautumėte, norėčiau dar sugrįžti prie jūsų klausimo apie sėkmingiausias programas. Akivaizdu, kad labai reikšminga mūsų sąlygomis buvo švietimo programa ir projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Į ją buvo investuota daug energijos, išmonės ir apie 20 mln. JAV dol.
Kada ji prasidėjo?
Įkūrėme iš karto, bet ji įsisiūbavo nuo 1993 m. Projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“ buvo numatytas 5 metams, tad veikė iki 1998 m. pabaigos. Jam vadovavo Darius Kuolys. Didžiuojuosi tuo, kad pavyko Darių pakviesti į ALF valdybą. Susipažinau su Dariumi jam dar esant švietimo ministru. Paskui, kai 1992 m. pasikeitė valdžia, o jis dar kurį laiką liko viceministru, aš atidžiai stebėjau, kas bus toliau. Prisipažinsiu, kad jaučiausi tuo metu kaip pelės tykanti katė. Tą dieną, kai Darių atleido ar jis pats atsistatydino, tiksliai nebeprisimenu, iš karto jam paskambinau ir pakviečiau į mūsų valdybą. Tai buvo didelis fondo laimėjimas, o Dariui buvo suteikta galimybė ir toliau vienaip ar kitaip įtakoti švietimo reformą. Turbūt nelabai klysčiau sakydama, kad ALF švietimo programa daug prisidėjo prie mokyklų modernizacijos proceso, tapo savotišku švietimo reformos vykdymo garantu.
Vykdydami Švietimo programą, pradėjote glaudžiai bendradarbiauti su Švietimo ministerija. Kaip apskritai sekėsi bendrauti su valdžia?
Turiu pasakyti, kad su Švietimo mi-n is t er ija b endradarb iav om e konstruktyviai ir kūrybingai, na, gal su keletu išimčių, kai buvome patekę į didelę nemalonę, pvz., ministro Zinkevičiaus laikais, bet ir jis sutarčių su mumis nenutraukė. Mūsų nuostata, kad jokiu būdu nesame opozicija valdžiai ar vyriausybei, atvirkščiai, jeigu valdžia vykdo demokratinę, atvirą politiką, džiaugiamės galėdami padėti. Tikiu lietuvių patarle: „kur du stos, daugiau padarys“. Tačiau aktyviai bendradarbiaudami su Švietimo, Sveikatos, Teisės, Kultūros ministerijomis ar kitomis valdžios institucijomis, visada stengiamės išsaugoti nepriklausomo, bet patikimo partnerio poziciją. Tai mums ir suteikia laisvę visada ginti ne partijos ar grupės, bet visuomenės, žmonių interesus. Tokia nuostata neleidžia į valdybą įtraukti valdžios atstovų, nes galėtų susikirsti interesai. Pavyzdžiui, kai mūsų valdybos narys daktaras Stasys Stačiokas buvo išrinktas į Seimą, jis turėjo suspenduoti savo veiklą ALF valdyboje. Taip pat iš valdybos išėjo ir Kuolys, pradėjęs dirbti prezidentūroje, ir Gintautas Bartkus, tapęs Teisingumo ministru. Mums buvo labai gaila prarasti tokius stiprius valdybos narius, bet pasirinkome šitokį kelią. Kad ir kaip būtų, valdžia žmogų įpareigoja, jis nėra toks laisvas kaip valdžios struktūrose nedirbantis žmogus. Fondui, atstovaujančiam visą visuomenę, reikia nepriklausomų, laisvų žmonių. Man atrodo, kad elgėmės teisingai nesusitapatindami su valdžia, bet aktyviai su ja bendradarbiaudami.
Kaip glaustai suformuluotumėte savo veiklos tikslą?
Mūsų misija per visus 10 metų turbūt nepakito – tai įgyvendinti atviros visuomenės idealą. Šis idealas niekad negali būti pasiektas iki galo, nes įgyvendinus viena, suaktualėja kita. Iš esmės tai siekis, kad visuomenė nesiliautų tobulėjusi. ALF nori padėti kurti demokratinę pilietinę visuomenę, kurioje gerbiamas įstatymas, ginamos žmogaus teisės, skatinama laisva, kritiškai mąstanti asmenybė, pilietinė atsakomybė. Norime, kad Lietuva atsivertų pasauliui ir pasaulis atsivertų jai. Sunku glaustai atsakyti į jūsų klausimą, viskas skamba šiek tiek deklaratyviai. Tačiau mūsų misija ir tikslai lemia mūsų veiklos strategiją, kurią ALF valdyba kasmet naujai formuluoja, stengdamasi dalykiškai, jautriai ir greitai atsiliepti į dinamiškai kintančius krašto poreikius.
Paprasto žmogaus akimis, kalbame apie milžiniškas sumas: milijonus ir net dešimtis milijonų dolerių. Ponas Sorosas yra minėjęs ne vieną šalį, kur būta nemenkų finansinių skandalų, vagysčių, korupcijos. Atviros Lietuvos fondas, nors ir daug kas jį įtariai stebėjo, nė karto neįkliuvo. Kaip jūs manote, kodėl taip sėkmingai viskas klojosi?
Tikrai sėkmingai. Į mūsų valdybą susirinko labai garbingi žmonės. Turėjome puikius, motyvuotus programų direktorius. Ypač norėčiau pabrėžti mūsų finansų direktorės, dabar jau vykdomosios direktorės, Dianos Vilytės vaidmenį. Ji – nepriekaištingai doras žmogus, jai fondo nauda rūpėjo labiau negu jos pačios. Ji buvo apstulbusi, kad štai kažkoks žmogus, kuris gal neturi nieko bendra su Lietuva, mums patiki dalyti pinigus, ir jautė savo ir fondo didžiulę atsakomybę. Jei nėra patikimų žmonių, tai ir sistema neišgelbės. Bet ir sistema reikalinga. Turbūt žinote garsią vokiečių patarlę: Gelegenheit macht Diebe – nereikia kurti sąlygų vagims reikštis. ALF valdyba sąmoningai nustatė tokius valdymo principus, kurie užkirstų kelią piktnaudžiauti. Pinigus skirstyti galima tik valdybai nutarus. Nei valdybos pirmininkas, nei direktorius jokių diskretinių fondųneturėjo ir neturi.
Bene didžiausių abejonių kelia Atviros Lietuvos fondo „atvirumas“. Ar yra kokių išankstinių apribojimų?
Mūsų veikla yra atvira, kasmetišleidžiamos smulkios dalykinės ir finansinės ataskaitos. Mūsų sprendimai, kaip minėjau, priimami kolektyviai, remiantis ekspertų rekomendacijomis. Be abejo, turime ir tam tikrų apribojimų, susijusių su mūsų principais ir prioritetais. Tarkime, neremiame politinių partijų ir uždarų religinių konfesijų veiklos. Pvz., prieš paskutinius rinkimus kartu su Tarptautinių santykių institutu pateikėme spaudoje visoms rinkimuose dalyvavusioms partijoms dešimt klausimų, į kuriuos jos turėjo atsakyti. Skaitytojas rinkėjas galėjo lengviau lyginti įvairių partijų nuostatas ir taip pat sąmoningiau apsispręsti. Taip rėmėme ne kurią vieną partiją, bet patį demokratinių rinkimų procesą. Taip ir su religinėmis konfesijomis. Esame parėmę labai daug katalikiškų nevyriausybinių organizacijų. Pagrindinis atrankos kriterijus, be paraiškos kokybės, – tos nevyriausybinės organizacijos atvirumas visiems, ne vien katalikams. Jeigu ši sąlyga įvykdoma – viskas gerai, mes remiame, ir nėra jokių kliūčių.
Vienas iš pagrindinių priekaištų fondui Lietuvoje, gal ne visada sakomas viešai, – kad fondas skleidžia perdėm kosmopolitinę pasaulėvoką ar ideologiją. Kaip jūs suprantate kosmopolitizmo, jeigu taip galima pavadinti, ir įsipareigojimo krašto kultūrai, krašto žmonėms santykį?
Na, matote, įsipareigojimo lietuvių kultūrai ir kosmopolitizmo jokiu būdu nesupriešinu. Tai ne opozicinės sąvokos – mes privalome savo kultūrą puoselėti, ją remti, tai – mūsų šaknys, tam tikra mūsų egzistencijos bazė. Kita vertus, kad Lietuva galėtų augti, keistis, modernėti, pagaliau tapti civilizuoto šiuolaikinio pasaulio dalimi, turime jai atverti ir pasaulinės minties kontekstą. Tai, ką daug kas vadina kosmopolitizmu, man nėra joks keiksmažodis, keiksmažodžiu tai buvo tik sovietiniais metais. Yra žmonių, kurie jaučiasi esą pasaulio piliečiai, bet tai nereiškia, kad jie ignoruoja savo kalbą, kraštą ar tautą. Man artima Czesùawo Miùoszo ir Tomo Venclovos pozicija: jie visiškai aiškiai priklauso tam tikrai kultūrai ir niekada to neneigia, bet ir nesupriešina jos su pasaulio kultūra. Man atrodo, kad kosmopolitizmu esame kaltinami dėl informacijos stokos. Pažiūrėkite į mūsų metines ataskaitas ir pamatysite, kiek esame rėmę lietuvių kultūrą. Aš net nežinau, kiek lietuviškoms mokykloms išleidome Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir kt. vadovėlių. Mes remiame lietuvių kultūrą, lietuvių švietimą, Lietuvos pristatymą internete ir t. t. Be to, žmonės mėgsta pašnekėti: žydė vadovauja, ir Sorosas žydas – tai jau įtartina. Veikia įsisenėję stereotipai.
Na, gal ponas Sorosas ir atrodo kosmopolitas. Pirma, jis – žydas, antra, gimęs kažin kokioje paslaptingoje šalyje – Vengrijoje, trečia, gyvenantis, jeigu neklystu, lyg ir Amerikoje.
Taip.
Savo įstaigą jis turi kažkur kitur, veikia visame pasaulyje, visose rinkose. Jūs su ponu Sorosu gana daug bendravote, tad kas jis – amerikietis, kosmopolitas, pasaulio pilietis?
Jis yra Vengrijoje gimęs Amerikos pilietis, bet visų pirma – iškili asmenybė, turinti, kaip ir mes visi, ne vieną identitetą, taip pat ir pasaulio piliečio. Jis atėjo į Rytų ir Centrinę Europą, nes norėjo padėti mums išsiveržti iš komunizmo gniaužtų, o vėliau palengvinti sudėtingą transformacijos laikotarpį. Ir jis tai padarė. Šiuo metu jis mažina finansavimą šalims, kurios jau integruojasi į Europą, nes mato krizines situacijas Indonezijoje, Pietų Afrikoje, Vakarų Afrikoje, jis galvoja apie Lotynų Ameriką. Ten dabar blogiau negu pas mus. To nepaneigsi. Ponas Sorosas yra labai tiesus, atviras ir savikritiškas žmogus. Man tai labai imponuoja. Jis laikosi moralinių principų net tada, kai jie kliudo jo finansiniams interesams. Man atrodo, kad pinigai ponui Sorosui svarbūs tiek, kiek suteikia laisvės veikti ir galimybę įgyvendinti savo misiją. Beje, jis apie tai labai atvirai kalbėjo lapkričio 14 d. „Spaudos klube“, žurnalisto Siaurusevičiaus laidoje.
Ar žmogus nepasijunta dievu…
Ne, ne, man atrodo, kad jis per daug protingas ir kritiškai mąstantis žmogus. Jis visada pripažįsta savo klaidas ir mokosi iš jų. Gal čia ir slypi jo sėkmės paslaptis?
Kai per pietryčių Azijos krizę sakė: „…aš nubaudžiau Azijos valstybes už tai, kad…“
Nenorėčiau kalbėti apie ekonomiką, nesu ekonomistė. Žinau viena – ponas Sorosas visada sako, kad finansinės spekuliacijos yra pasaulyje įteisintas žaidimas. Ne jis sukūrė to žaidimo taisykles, jos jam net nelabai patinka, bet yra pripažintos, ir jeigu jis nežais, žais kiti. Beje, jūs žinote, kad ponas Sorosas – vienas pirmųjų šiandienio globalinio kapitalizmo kritikų.
Tačiau tai – šioks toks paradoksas.
Viena pagrindinių jo tezių, kad žmogus neišvengiamai klysta. Dėl to jis viską kvestionuoja. Palaikydamas glo balinę ekonomiką, jis keliaklausimą, ar šiandien egzistuojančios globalinės organizacijos, tokios kaip Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas ir kitos, yra pajėgios suvaldyti globalinį kapitalizmą, apginti žmogų ir visuomenę. Jis tuo abejoja, aktyviai ieško naujų kelių ir veiklos formų.
Jūs sakote, kad žmogus klysta, netobulos ir žmonių institucijos. Kaip jums atrodo, kokia didžiausia fondo nesėkmė per tuos dešimt metų? Kažkas, ko nepavyko įgyvendinti, nors labai reikėjo?
Galiu pasakyti, kas mums nesisekė. Nuo pat pradžių vienu iš didžiausių prioritetų laikėme teisę: teisinį švietimą, įstatymų leidybą, tų įstatymų komentarus ir ruošimą. Kai ką gal pavyko nuveikti, įsteigėme modernią Teisės biblioteką, Teisės klinikas, išleidome Römerio raštus, bet vis dėlto sekėsi sunkiai ir negaliu pasidžiaugti, kad pasiekėme, ko tikrai norėjome. Panašiai atsitiko ir su ekonomikos programa. Galime didžiuotis nebent tuo, kad didelių mūsų vykdomojo direktoriaus Vytauto Gruodžio pastangų dėka mums pavyko kartu su Kanados vyriausybe įsteigti kreditų uniją, kuri padeda kaimui telktis ir finansuoti savo reikmes.
Kaip manote, kodėl nepavyko?
Man atrodo, kad teisę ir ekonomiką labiausiai paveikė sovietinė sistema, jos buvo labiausiai ideologizuotos ir neatitiko naujų reikalavimų, tad sunku buvo rasti žmonių, kurie galėtų veikti pasauliniu arba bent Europos lygiu. Daug ką lėmė ir savanaudiški pavienių asmenų ir grupių interesai.
Fondas dėl įvairių priežasčių siaurina veiklą, joks rėmimas negali būti amžinas. Kaip turėtų kisti Lietuvos situacija, kad fondo traukimasis iš knygų leidybos nesukeltų griūties?
Nemanyčiau, kad reikėtų artimiausiu laiku uždaryti leidybos programą. Ji turėtų keisti savo kryptį, galbūt nebeleisti tiek daug filosofijos kūrinių, gal rinktis daugiau su gyvenimo praktika, su politika, socialinėmis problemomis, vadyba susijusias knygas. Tačiau jeigu net nutartumėm ar būtumėm priversti dėl lėšų stokos trauktis, nemanau, kad Lietuvos leidybai grėstų griūtis. Ji jau tvirtai stovi ant kojų.
Na, ir bebaigiant pasakykite, kas per tuos dešimt metų jus asmeniškai labiausiai nudžiugino?
Daug kas. Gal visų pirma pats darbas fonde. Tuo metu, kai Lietuvoje griuvo senos struktūros, o naujų dar nebuvo, mes galėjome kurti, konstruktyviai veikti, padėti žmonėms. Turėjome tikslą ir jo siekėme. Mes patys, ir fondo valdybos nariai, ir darbuotojai, dirbdami fonde išaugome, subrendome, daug ko išmokome, prasiplėtė mūsų mąstymo horizontai. Tai buvo didelis džiaugsmas. Fondas tapo gyvenimo būdu. Esu dėkinga likimui, kad susitikau su prof. Česlovu Kudaba, kad galėjome kartu kurti fondą. Profesorius Kudaba buvo išskirtinė asmenybė – ne tik tikras mokslininkas, tikras Lietuvos patriotas ir pilietis, bet ir žmogus, savo mąstymu, jausena ir elgesiu įkūnijantis atviros visuomenės idėją. Jo dora, jautrumas bet kokiai neteisybei, noras padėti skriaudžiamiems žmonėms, mokėjimas derinti plačius mostus su smulkių veiksmų grožiu tiesiog neturi lygių. Prisimenu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakytus žodžius per prof. Kudabos laidotuves: „Jei Lietuva turėtų bent šimtą Kudabų, ji atrodytų kitaip“. Sunkiai išgyvenau jo netektį… Galėčiau pasidžiaugti bendra fondo atmosfera. Mes dirbome kartu dešimt metų. Per valdybos posėdį galėdavome baisiausiai susiginčyti, kartais net pradėti šaukti, bet tai niekada nepaveikdavo mūsų asmeninių santykių. Mes buvome draugiški, pagarbūs, neprisimenu per tuos dešimt metų, kad valdybą suskaldytų kokios intrigos. Stengėmės netapti biurokratais, nors visiškai to išvengti turbūt negalėjome. Biurokratizmo apraiškų atsirado ir visame išaugusiame Soroso fondų tinkle. Negaliu neprisiminti ir džiaugsmo, kai pavyko pakviesti metams į Lietuvą profesorių Vytautą Kavolį. Tai nebuvo labai lengva, nes reikėjo profesorių išpirkti metams iš Dikensono koledžo, o tai brangiai kainavo.
Pastaraisiais metais man didelį pasitenkinimą teikia, kad, siaurinant fondo veiklą, mums pavyko geriausias programas atiduoti kitoms institucijoms, kuriose jos toliau vykdo savo misiją. Pavyzdžiui, mūsų teisės biblioteka pagal sutartį atiduota Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri atidarė teisės skaityklą, veikiančią pagal mūsų sukurtą modelį. Soroso Šiuolaikinio meno centrą atidavėme Nacionaliniam dailės muziejui. Ten įsteigtas naujas šiuolaikinio meno skyrius, kurio pagrindinis uždavinys – sukurti modernaus meno muziejaus koncepciją. Vyriausybė žada atidaryti tokį muziejų su nuolatine lietuvių dailės ekspozicija po kokių penkerių metų. Daugelį geriausių fondo programų pervedėme į nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų statusą. Taip joms suteikėme šansą toliau veikti, susirasti naujus finansavimo šaltinius. Pradžiai joms paskyrėme šiek tiek pinigų, kad iš karto neužgriūtų finansinė našta, kad po truputį priprastų tvarkytis savarankiškai. Nežinau, ar visos programos išgyvens, ar sugebės gauti jų egzistavimui reikalingą finansinę paramą. Bet vilčių tikrai turiu. Aš tikiu mūsų darbuotojais, jų profesionalumu ir motyvacija.
Tad kokia artimiausia fondo ateitis?
Pasibaigus pirmam ALF veiklos dešimtmečiui, išleidus į savarankišką gyvenimą daugelį programų, o kai kurias uždarius, mes paruošėme dirvą ir naujai fondo veiklai. Ji bus kukliau finansuojama, bet gal nemažiaureikšminga. Esame numatę veikti trimis prioritetinėmis kryptimis. Tai: 1) pilietinės visuomenės stiprinimas; 2) strateginio (policy) planavimo ir Europos integracijos procesų skatinimas; 3) informacinės visuomenės kūrimas. Visos fondo programos bus vienaip ar kitaip fokusuojamos pagal šias prioritetines kryptis, atsižvelgiant į projektų išliekamąją vertę, tęstinumo galimybę, modernių infrastruktūrų kūrimą. Veikdami kaip visada, sieksime būti analitiški, neprarasti sugebėjimo kritiškai mąstyti, taip pat ir savikritiškai, bet kuriuo atveju ginti piliečių, visuomenės interesus. Tai nėra lengvi uždaviniai. Dažnai jie atsitrenkia į stagnuojantį žmonių mąstymą, tačiau, kaip sako prof. Egidijus Aleksandravičius, „Iškilių strateginių ateities orientyrų sukūrimas nėra besąlyginis įsitikinimas, kad visi jie bus sėkmingai įgyvendinti. Žavingos vizijos prigyja tik nuolatinio rūpesčio ir intelektinių pastangų dėka. Tačiau stovint ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, ALF tiki savo vizijos perspektyvumu“. Laikas parodys…