Kaip ir kada kilo mintis suburti „Future for Religious Heritage“ tinklą? Kas rėmė šią idėją? Ar aktyvių narių skaičius išaugo, ar kaip nors kitaip keitėsi?
Future for Religious Heritage (FRH, liet. „Religinio paveldo ateitis“) – tai entuziastų, dirbančių Europos religinio paveldo srityje, tinklas. 2010 m. lapkritį Kenterberyje pirmą kartą susitiko daugiau kaip 50 organizacijų, kurios rūpinasi istorinėmis maldos vietomis 24 šalyse, pagrindiniai atstovai ir sutarė, kad atėjo laikas kelti į viešumą religinio paveldo apsaugos klausimą ir įsteigti tinklą, kuris tuo rūpintųsi. Mes jautėme, kad visoje Europoje žmonės yra suinteresuoti išlaikyti ir apsaugoti savo religinį paveldą, o sumažėjusio savaitinių religinių apeigų lankomumo nederėtų klaidingai interpretuoti – religinė praktika gal ir pasikeitė, bet daugeliui žmonių vis dar rūpi jų paveldas ir tradicijos. Ypač tarp jaunosios kartos atstovų pastebėjome norą daugiau sužinoti apie savo istoriją, šaknis ir tradicijas, o religinis paveldas yra svarbi viso to sudedamoji dalis. Manėme, kad skirtingų šalių, religijų institucijų atstovų susitikimas gali atnešti daug naudos, nes visus šiuos žmones vienija bendras tikslas – išsaugoti unikalų ir įvairialypį Europos religinį paveldą. Europoje yra apie 500 000 bažnyčių, koplyčių, sinagogų, mečečių, katedrų ir vienuolynų. Jų turinys – baldai, paminklai, skulptūros, paveikslai, freskos, liturginiai indai, drabužiai, bibliotekos – tai kartu ir vietos, ir nacionalinio paveldo saugykla. Taigi 2011 m. šis tinklas buvo oficialiai įsteigtas Briuselyje ir tapo Europos paveldo aljanso nariu. Tarp jo steigėjų buvo įvairių sričių atstovų: Thomas Coomansas iš Liuveno katalikiškojo universiteto, škotas Angusas Fowleris, dirbantis kaimo bažnyčių apsaugos ir restauravimo srityje Vokietijoje, Olivier de Rohan, Prancūzijos meno apsaugos fondo vadovas, Michaelas Hoare‘as, buvęs Jungtinės Karalystės Nacionalinio bažnyčių fondo vadovas, ir kiti. Kai 2011 m. buvo įkurta FRH, vis dar reikėjo išoriniam pasauliui paaiškinti, ko siekiame ir kodėl mūsų tinklas yra svarbus. Dabar, praėjus dešimčiai metų, situacija yra visiškai pasikeitusi: esame pripažinti daugelyje ES šalių, užmezgėme ryšius su institucijomis ir esame daugelio ES masto iniciatyvų partneriai. Šiandien FRH yra vienintelis nepriklausomas ir pelno nesiekiantis labdaros organizacijų, vyriausybinių, religinių ir universitetinių institucijų, departamentų ir kitų specialistų, dirbančių Europos religinio paveldo pastatų apsaugos srityje, tinklas, vienijantis daugiau kaip 200 narių daugiau kaip 43 šalyse. Dalis narių iš organizacijos pasitraukė, ypač per kovido pandemiją. Vis dėlto bendras tikrųjų ir asocijuotų tinklo narių skaičius auga, todėl organizacija plečiasi.
Koks yra FHR tikslas: inventorizuoti religines vietas, prižiūrėti jų būklę, dar kas nors kita? Ar daugiausia dėmesio skiriama krikščioniškai religinei architektūrai, ar ir kitų religijų – judaizmo, islamo, budizmo – paveldui? Kokia geografinė tinklo veiklos aprėptis?
Mūsų tikslus galima suskirstyti į tris dalis. Pirmasis – sudaryti sąlygas tinklo nariams susitikti, todėl dalyvaujame konferencijose, paskaitose, meistriškumo seminaruose ir kituose renginiuose. Tokie susitikimai yra vienas svarbiausių FRH tikslų, nes esame įsitikinę, kad egzistuoja didžiulis žinių korpusas, tiesiog reikia juo dalintis. Kas dvejus metus FRH rengia konferenciją, šiemet ji vyko Lunde ir buvo skirta tvarumo temai. FRH kartu su savo nariais dalyvauja ir organizuojant bendras konferencijas, pavyzdžiui, 2019 m. Groningene vykusią konferenciją „Religinis paveldas įvairialypėje Europoje“. Taip pat rengiame tiesioginius susitikimus, ekspertų paskaitas ir seminarus, konferencijas aktualiomis temomis, kurie būna transliuojami FRH nariams, o vėliau internete pateikiami platesnei auditorijai. Šių metų rugsėjo seminaras, kurį organizavau Achene, buvo skirtas religinių pastatų atstatymo po sunaikinimo XX ir XXI a. Europoje temai. Dėl Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro ir Odesos Kristaus Atsimainymo katedros sugriovimo rekonstrukcijos tema sulaukė daug dėmesio.
Antrasis tikslas – aktyviai siekti religinio paveldo apsaugos ir tęstinumo, teikti informaciją ir daryti įtaką politikos formuotojams. FRH yra vienintelė organizacija, kuri užtikrina, kad religinio paveldo balsas būtų išgirstas ES lygmeniu. Mūsų lobistinės veiklos dėka 2015 m. religinio paveldo svarbą pripažino Europos Parlamentas ir Europos regionų komisija. Šis svarbus žingsnis prilygo mažai revoliucijai, o tam ypač pasitarnavo 2014 m. surengtos europiečių apklausos rezultatai. Europos gyventojų buvo prašoma pareikšti nuomonę apie religinio paveldo aktualumą šiandien. Rezultatai buvo stulbinantys – 84 proc. europiečių (vyresnių nei 18 metų amžiaus) sutiko, kad bendras Europos religinis paveldas yra unikali ir esminė Europos paveldo dalis bei pagrindinis Europos tapatybės elementas. Be to, 79 proc. apklaustųjų mano, kad religinių pastatų išsaugojimas turi lemiamos reikšmės jų bendruomenių dabarčiai ir ateičiai. Religiniai pastatai jungia bendruomenes per kulto ir nekulto veiklą bei juose slypinčią istoriją, dažnai tai yra vieninteliai išlikę viešieji pastatai ir, mažėjant valstybės finansavimui visoje Europoje, yra labai svarbus vietos bendruomenių palaikymo objektas. Ši apklausa mums įrodė tai, ką jau patys patyrėme įvairiuose regionuose ir šalyse: dauguma žmonių Europoje brangina religines tradicijas ir paveldą. Tad FRH užduotis tapo aiški: kurstyti šią ugnį, kad neišblėstų. Kadangi ši apklausa buvo surengta maždaug prieš dešimtmetį, FRH inicijavo naują apklausą su tais pačiais klausimais. Bus įdomu sužinoti, ar labai pasikeitė ES gyventojų nuomonė apie jų religinį paveldą.
Ir pagaliau trečiasis FRH veiklos tikslas – skatinti plačiosios visuomenės, ypač jaunosios kartos, suvokimą apie religinį paveldą. To siekiama įvairiais būdais. Antai FRH sukūrė visos Europos interneto svetainę Religiana, kurioje pateikiama informacija apie Europos maldos vietų gausą bei įvairovę ir skatinama tyrinėti šį paveldą. Ši svetainė yra vienintelė tokio pobūdžio ir vis dar auga. Be to, mūsų tinklas reguliariai rengia fotokonkursus. Taip pat pradėjome įgyvendinti „Bėgimą už paveldą“ – jaunimui skirtą smagų projektą, kad jie galėtų aktyviai leisti laiką gamtoje ir pažinti vietos religinį paveldą. Kiti „Bėgimai“ buvo surengti įvairiose Europos šalyse – naujausias vyko šią vasarą Rytų Vokietijos Saksonijos Anhalto žemėje, viename iš mažiausiai religingų Europos regionų. Tačiau vaikų entuziazmą „Bėgimuose už paveldą“ rodo tai, kaip jie su pasididžiavimu demonstruoja dalyvio pažymėjimus. Praėjusiais metais FRH įsteigė „Metų religinio paveldo novatoriaus“ apdovanojimą – taip siekiama atkreipti dėmesį į naujus Europoje vykdomus projektus, kuriais saugomas, puoselėjamas ar plačiajai auditorijai atskleidžiamas paveldas.
Krikščionybė kaip jokia kita religija per pastaruosius šimtmečius suformavo ir paveikė Europą, taigi dauguma mūsų narių domisi bažnyčiomis, vienuolynais ir koplyčiomis. Dauguma tikriausiai yra Romos katalikai, tačiau atstovaujama ir įvairioms protestantų konfesijoms, taip pat kai kuriems stačiatikiams. Antroji pagal dydį grupė yra judaizmas, tinklui priklauso kelios svarbios žydų organizacijos: Jewish Heritage Europe, Foundation for Jewish Heritage, Krokuvos Galicijos muziejus. Kita kas dvejus metus rengiama FRH konferencija kaip tik vyks Krokuvoje, organizuojama kartu su mūsų partneriais žydų paveldo srityje.
Geografinė tinklo aprėptis – Europos žemynas plačiąja prasme (įskaitant Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Ukrainą ir kt.). Turime keletą narių iš Šiaurės Amerikos ir Azijos.
Ar FRH veikla veda prie praktinių priemonių, tokių kaip religinių vietų atstatymas ar apsauga nuo nugriovimo, vandalizmo aktų ar tiesiog sunykimo?
Kaip jau minėjau, mūsų pirmutinis tikslas yra skatinti susitikimus. Kadangi įvairūs partneriai ir nariai turi patirties, FRH siekia, kad ta patirtimi būtų dalijamasi. Pavyzdžiui, tokios organizacijos kaip Open Churches / Eglises Ouvertes, taip pat National Churches Trust žino, kaip geriausiai kovoti su vandalizmu ir dalijasi tokiomis žiniomis per susitikimus ar pokalbius. Mes siekiame ilgalaikių sprendimų, kurie užtikrintų religinio paveldo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms. Tai reiškia, kad pirmiausia būtina, jog visuomenė suvoktų to paveldo svarbą, o tai nėra savaime supratama, iš dalies ir dėl įvykusios visuomenės sekuliarizacijos. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, bažnyčios ir vienuolynai uždaromi beprecedenčiu greičiu, dėl to prarandama vietos istorija, socialinis patogumas, meno kūriniai. Daugeliui šių pastatų kyla reali ir neatidėliotina grėsmė, tad jei nebus imtasi skubių priemonių, visoje Europoje uždarinėjamų ir naikinamų pastatų srautas gali virsti potvyniu. Tačiau dalindamiesi žiniomis, galime rasti tokį sprendimą, kuris padėtų išsaugoti istorinį religinį pastatą ateities kartoms.
Kaip traktuojami religiniai pastatai, kai nebelieka bendruomenės, kuri iki tol juos naudojo kaip kulto vietą?
Į šį klausimą nėra vieno atsakymo, nes jis skiriasi priklausomai nuo religijos, šalies, vietovės. Skirtingos religijos skirtingai žiūri į tai, ką reiškia maldos vieta ir ką reikėtų daryti su apleistu pastatu. Labai svarbu yra teisėtas pastato savininkas, o tai priklauso nuo šalies. Mano gimtojoje Belgijoje, prieš likviduojant Romos katalikų maldos vietą ar koplyčią, pirmiausia išsiaiškinama, kam oficialiai priklauso pastatas, nes daugelis istorinių bažnyčių ir koplyčių teisiškai priklauso valstybei, dažnai savininkas būna savivaldybė. Tačiau daug kur kitur pastato savininkė yra bažnyčia, parapija ar kongregacija. Kai pastatas nebenaudojamas arba kai parapija neįstengia jo išlaikyti, ji gali nuspręsti jį parduoti. Tokiu atveju iškyla nauja situacija: ar pastatas įtrauktas į paminklų sąrašą, ar ne, ir ką šis įtraukimas reiškia.
Daug kas priklauso ir nuo buvusių maldos namų vietos: jei jie yra geroje vietoje, statybų investuotojai yra suinteresuoti įsigyti buvusią bažnyčią, koplyčią ar vienuolyną, nugriauti ir pastatyti naują pastatą arba pritaikyti naujai paskirčiai. Tai nėra naujiena. Tokie procesai vyko protestantiškose šalyse po Reformacijos XVI a. ir katalikiškose šalyse po sekuliarizacijos XIX a. Ir, žinoma, tai, kas nutiko religiniams pastatams daugelyje socialistinių valstybių XX a.
Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į tai, ką daryti su nebenaudojamomis maldos vietomis, labai skiriasi nuo protestantų bažnyčių, o stačiatikių bažnyčiose vis dar laikoma tabu kalbėti apie alternatyvias funkcijas. 2018 m. FRH dalyvavo rengiant oficialias Vatikano bažnyčių atsisakymo gaires (žr. http://www.cultura.va/content/dam/cultura/docs/pdf/beniculturali/guidelines.pdf). Iki šių gairių priėmimo Bažnyčia oficialiai laikėsi pozicijos nugriauti nebenaudojamus kulto pastatus. Dabar buvusioms maldos vietoms leidžiama suteikti naują paskirtį, o gairėse pateikiamos rekomendacijos dėl gerųjų pavyzdžių ir pageidaujamų naujų paskirčių. Šiuo metu daugelyje šalių vyrauja tendencija, kad nebenaudojama Romos katalikų maldos vieta iš naujo pritaikoma kitos (krikščioniškos) religijos maldos vietai – tai labai būdinga Vakarų Europos miestams, kur buvusios parapinės bažnyčios tampa, pavyzdžiui, rumunų ortodoksų bendruomenės ar sirų ortodoksų pabėgėlių maldos vieta. Kitais atvejais buvusi parapijos bažnyčia tampa koplyčia: ji vis dar išlieka sakraline erdve, bet gali būti naudojama ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, koncertams, parodoms. Trumpai tariant, FRH stengiasi paveikti sprendimų priėmėjų mąstyseną, kad paveldas nebūtų griaunamas, o būtų ieškoma būdų, kaip finansuoti išlaidas – galbūt per turizmą, prekybą vietiniais produktais, pastato nuomą koncertams,
parodoms ir pan.
Ar tinklas teikia siūlymus dėl apleistų religinių pastatų paskirties keitimo?
Mes, kaip tinklas, daugiausia skatiname abipusius ryšius. Sprendimų yra daug, kaip minėta, apleisti religiniai pastatai nėra naujas dalykas, yra daug gerų ir ypač blogų, nepavykusių paskirties keitimo pavyzdžių. Svarbiausia yra mokytis vieniems iš kitų, o FRH padeda dalytis šiomis žiniomis. Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo, priešingai, kiekviena situacija yra unikali ir reikalauja individualaus sprendimo.
Ar pasaulyje yra kitų panašių institucijų, kurios užsiima religinio paveldo apsauga? Ar FRH palaiko su jomis ryšius?
Ne, FRH yra gana unikali organizacija, nes daugiausia dėmesio skiria tik religiniam paveldui, bet pats tinklas nėra religinė organizacija ir neturi paslėptos darbotvarkės ar misionieriškų tikslų. Mes palaikome gerus ryšius su kitomis paveldo organizacijomis, pavyzdžiui, Europa Nostra, European Historic Houses, Efforts, Europos industrinio ir techninio paveldo asociacijų federacija E-FAITH, kurią įkūrė mano buvęs profesorius Adriaanas Lintersas. Pramoninis paveldas taip pat yra labai įdomus ir saugotinas.
Ar informacijos mainai vyksta tik FRH viduje, ar esama ir kitų komunikacijos kanalų? Pavyzdžiui, ar FRH domisi karo Ukrainoje metu susiformavusiais karo nuostolių inventoriais, kuriuose esama daugybės religinių pastatų: koplyčių, vienuolynų, katalikų ir stačiatikių bažnyčių?
Taip, mus domina inventoriai. Vienas iš mūsų vykdomų projektų – „FRH Inform“ – tiria religinio paveldo objektų būklę visos Europos mastu. Šį tyrimą grindžiame konkrečiais duomenimis, surinktais kiekvienoje Europos šalyje. Norime, kad ši programa taptų informacine duomenų baze visiems, kuriems rūpi religinis paveldas. Kiekvienoje šalyje kategorizuojame religinių pastatų skaičių, jų tipą, finansavimą ir nuosavybę. FRH projektą pradėjo 2017 m., padedama įvairių šalių atstovų, kurie talkino tiek atliekant tyrimus, tiek tikrinant faktus. Be to, surinkta informacija apie šiam sektoriui kylančias grėsmes ir organizacijas, dirbančias šių objektų apsaugos srityje. Tęsiant projektą, bus sukurta Europos religinio paveldo duomenų bazė, kurioje bus pateikta naujausia informacija apie religinio paveldo būklę. Religinio paveldo objektai sudaro bene didžiausią Europos kultūros paveldo objektų kategoriją ir yra vieni populiariausių bet kurio kraštovaizdžio orientyrų. Nepaisant to, vis dar trūksta dėmesio ir pastangų jiems apsaugoti. Bendras šio projekto tikslas – padėti žmonėms suprasti problemas, su kuriomis susiduria religinis paveldas, ir paskatinti jį saugoti.
Grįžtant prie Ukrainos – taip, esame labai suinteresuoti išsaugoti įvairiopą ir svarbų Ukrainos religinį paveldą. Kaip tik šiuo metu kuriu Ukrainai skirtą darbo grupę, kurios tikslas bus sudaryti pažeistų religinių pastatų inventorių ir padėti juos restauruoti ar atstatyti. Šių pastatų restauravimas bus milžiniškas uždavinys. FRH bus pasirengusi padėti ir priartinti Ukrainą prie Europos Sąjungos.
MARCUS VAN DER MEULEN – flamandų architektas, studijavo Liuveno katalikiškojo universiteto Šv. Luko architektūros mokykloje, Acheno universiteto Architektūros fakulteto Architektūros istorijos katedros tyrėjas. Domisi rekonstrukcijomis, transformacijomis, architektūros ir tapatybės santykiais, architektūros ir valstybės santykiais bei religiniais pastatais. FRH (Future for Religious Heritage, liet. „Religinio paveldo ateitis“) tinklo komiteto narys ir atstovas Belgijoje. 2023 m. Achene surengė konferenciją „Religinių pastatų rekonstrukcija XX ir XXI a. Europoje: Paminklai, paveldas, tapatybė“.
