PAVASARIS
1. Grybai mieste
Vėjas, pūstelėjęs miesto pusėn, atgabena keisčiausių gėrybių, kurias pastebi vos kelios jautrios sielos, pavyzdžiui, sergantieji šienlige, čiaudantys nuo tolimų kraštų žiedadulkių.
Kartą vienoje gėlių lysvėje, besidriekiančioje palei miesto alėją, nežinia iš kur atpustyta nugulė sporų saujelė ir sudaigino grybus. Grybų nepastebėjo niekas, išskyrus Markovaldą, nekvalifikuotą darbininką, kasdien būtent čia lipantį į tramvajų.
Markovaldo akis menkai tebuvo pritaikyta gyvenimui mieste: skelbimai, šviesoforai, krautuvių vitrinos, blyksinčios iškabos ir plakatai, kad ir kaip sugalvoti praeivio dėmesiui sugauti, Markovaldo žvilgsnio neužkabindavo – šis klaidžiojo po miestą lyg po dykumos smėlynus. Priešingai, gelstantis lapas ant šakos ar stogo čerpėse įstrigusi plunksna niekada nepraslysdavo pro jo akis: nebuvo tokios sparvos, įkibusios arkliui į sprandą, stale kinivarpos pragraužto plyšelio ar ant šaligatvio sutraiškytos figos žievelės, kurių Markovaldas nebūtų pastebėjęs ir pavertęs savo gilių apmąstymų objektu, tyrinėjant metų laikų virsmus, sielos troškimus ir būties graudulius.
Taip vieną rytą belaukdamas tramvajaus, kursuojančio į įmonę „Sbav“ ir ko, kurioje tarnavo paprastu mechaniku, Markovaldas pastebėjo kažką neįprasto greta stotelės, tame sterilios ir apsinešusios žemės ruoželyje palei alėjos medžių virtinę: tai vienur, tai kitur ties medžių šaknimis, sakytum, brinko gumbai, vietomis vėrėsi ir nokino apvalainus svetimkūnius.
Markovaldas pasilenkė užsirišti batraiščio ir žvilgtelėjo įdėmiau: ten buvo grybai, tikrų tikriausi grybai, ir dygo pačioje miesto širdyje! Vyriškiui pasirodė, tartum pilkšvas ir varganas jį supęs pasaulis staiga būtų prisipildęs slėpiningų lobių – vadinasi, iš gyvenimo dar galima kažko tikėtis, ne tik valandinio atlygio pagal darbo sutartį, išmokų, šeimos pašalpos ir priemokų už maistą1.
Tą dieną Markovaldas darbe buvo išsiblaškęs labiau nei įprasta; mąstė, kad kol jis krauna maišus ir dėžes, žemės tamsybėse tylūs, lėti ir jam vienam žinomi grybai nokina savo korytą minkštimą, siurbia požeminius skysčius ir trupina velėnos plutą. „Užtektų, kad pernakt palytų – mąstė, – ir bus galima grybaut.“ Ir baisiai nekantravo pasidalinti šiuo atradimu su žmona ir šešiais vaikais.
– Štai, ką jums pasakysiu! – pareiškė prie skurdaus vakarienės stalo. – Po savaitės valgysim grybus! Omletą su grybais! Garbės žodis!
O mažiausiems vaikeliams, nenutuokusiems, kas tie grybai, ėmė užsidegęs pasakoti apie nuostabiausią grybų karalystės įvairovę, jų delikatų skonį ir paruošimo gudrybes, į aiškinimus įtraukdamas ir žmoną Domitilę, lig tol nepatiklią ir gana abejingą.
– O kur tų grybų ieškoti? – klausinėjo vaikai. – Sakyk, kur jie dygsta!
Išgirdus šį klausimą, Markovaldo entuziazmą pristabdė įtari mintis: „Štai imsiu ir atskleisiu grybų vietelę, o vaikai leisis jų ieškot su kitais kiemo vaikigaliais, netrukus žinia pasklis po kvartalą ir visi grybai – kaimynų keptuvėn!“ Taip atradimas, pirma užliejęs Markovaldo širdį visuotine meile, dabar sužadino nuosavybės nerimą, apsupo pavydulingu ir įtariu nuogąstavimu.
– Grybų vietelę žinau aš ir tik aš, – pareiškė vaikams. – Ir vargas jums, jei bent žodžiu prasitarsit.
Kitos dienos rytą Markovaldas patraukė į tramvajų stotelę giliai susirūpinęs. Palinko virš lysvės ir su palengvėjimu apžiūrėjo žemėmis vis dar prisidengusius grybukus, kiek paūgėjusius, bet ne per labiausiai.
Tebestovėjo palinkęs, kai susivokė kažką esant jam už nugaros. Žaibiškai išsitiesė ir pabandė nutaisyti abejingą veidą. Į Markovaldą skersakiavo gatvės šlavėjas, parimęs ant šluotkočio.
Tas šlavėjas, kurio jurisdikcijoje ir dygo grybai, buvo išstypęs akiniuotas jaunuolis. Vardu Amadidžis ir Markovaldui antipatiškas jau kurį laiką, gal dėl tų savo akinių, vis tiriančių gatvės asfaltą ieškant gamtos ženklų, kuriuos sunaikintų šluotos smūgiais.
Buvo šeštadienis, Markovaldas praleido pusę laisvadienio sukiodamasis netoli lysvės, neva abejingas, akies krašteliu iš tolo sekdamas gatvės šlavėją ir grybukus, skaičiuodamas, kiek laiko šie užtruks sunokti.
Pernakt palijo. Panašiai kaip valstiečiai po ilgų sausros mėnesių pabudę ir išgirdę kapsint pirmuosius lašus džiaugsmingai pašoka ant kojų, taip ir Markovaldas, vienintelis visame mieste, stryktelėjo iš lovos ir sukvietė namiškius.
– Lyja, lyja, – tarė giliai įkvėpdamas iš gatvės sklindantį šlapių dulkių ir šviežio pelėsio kvapą.
Apyaušriu – buvo sekmadienis – su atžalomis ir pasiskolintu krepšiu išskubėjo į stotelę. Grybai buvo sudygę, stovėjo pasitempę ant kotų, su aukštomis kepuraitėmis, virš vandens prisisunkusios žemės.
– Valio! – suriko Markovaldas ir puolė rinkti grybų.
– Tėte! Tik pažiūrėk, kiek surinko anas ponas! – stebėjosi mažasis Mikelinas, o tėvas kilstelėjęs galvą išvydo šalia stypsantį Amadidžį, irgi su grybų pintine rankoje.
– A, irgi renkate? – pasidomėjo šlavėjas. – Vadinasi, šie grybai valgomi? Nuraškiau kelis, bet nežinojau, ar galima kliautis… Ten, alėjos gale pridygo dar didesnių… Puiku, ir kad jau išsiaiškinau, einu perspėsiu giminaičius, mat šie vis dar ginčijasi, rinkti ar verčiau palikti – Amadidžis nužirgliojo tolyn.
Markovaldui pristigo žodžių: dar mėsingesni grybai, kurių nė nepastebėjo, neregėtas derlius, kurį dar ims ir nušvilps jam iš panosės. Sekundei kone suakmenėjo iš įtūžio ir pykčio, o tada – kaip kartkartėmis nutinka – asmeninių aistrų žlugimas virto netikėto dosnumo proveržiu. Tą valandą nemažai žmonių stotelėje lūkuriavo tramvajaus, su skėčiais rankose, mat lauke tebebuvo drungna ir šlapia.
– Ei, žmonės mielieji! Norėtumėt vakarienei omleto su grybais? – riktelėjo Markovaldas stotelėje susigūžusiems žmonėms. – Alėjoje pridygo grybų! Sekite paskui mane! Visiems užteks! – ir Markovaldas pasileido Amadidžiui pavymui, lydimas žmonių bandos.
Grybų rado visi ir, kadangi neturėjo su savimi krepšių, krovė tiesiai į praskleistus skėčius. Kažkas mestelėjo:
– Būtų šaunu suruošti bendrą vakarienę!
Tačiau kiekvienas prisirinko sau ir patraukė namo.
Vis dėlto netrukus visi ir vėl pasimatė, tiksliau dar tą patį vakarą ir tame pačiame ligoninės skyriuje – skrandžio plovimui, kuris išgelbėjo nuo apsinuodijimo: laimei, nieko rimto, mat kiekvienas grybautojas tesuvalgė po nedidelę grybų porciją.
Markovaldo ir Amadidžio lovos stovėjo greta ir jiedu ilgai dėbčiojo iš padilbų vienas į kitą.
PAVASARIS
5. Gydymas vapsvomis
Žiema iškeliavo, palikdama už savęs reumatinius skausmus. Silpna vidudienio saulė skaidrino dienas ir Markovaldas leido laiką stebėdamas sproginėjančius pumpurus, prisėdęs ant parko suolelio, laukdamas, kol galės grįžti į darbą. Ant to paties suoliuko prisėsdavo kuprotas senolis sulopytu paltu: toks ponas Ricieris, pensininkas ir vienišius, irgi dažnas saulėtų parko suoliukų lankytojas. Kartkartėmis šis ponas Ricieris pašokdavo ir sušukdavo: „Ai!“, – ir dar labiau susikūprindavo palte. Senolį kamavo reumatas, artritas ir strėnų gėla, kuriuos susirinkdavo per drėgną ir šaltą žiemą ir kurie jį persekiojo likusius metus. Guosdamas senuką Markovaldas pasakodavo apie įvairias savojo reumato fazes, taip pat apie žmonos ir vyresnėlės dukters Izolinos, kuri, vargšelė, augo paliegusios sveikatos, sąnarių skausmus.
Kasdien Markovaldas atsinešdavo į laikraštį suvyniotus pietus, prisėsdavo ant suolelio, išvyniodavo maistą, o glamžytą laikraščio lapą paduodavo ponui Ricierui, kuris nekantriai tiesdavo ranką sakydamas:
– Nagi, pažiūrėkim, kas naujo ant šio svieto.
Skaitydavo visada susidomėjęs, net tada, kai laikraštis būdavo dvejų metų senumo.
Taip vieną dieną senukas aptiko straipsnį apie reumato gydymą bičių nuodais.
– Turbūt medum, – pastebėjo Markovaldas, kaip visad linkęs į optimizmą.
– Ne, – paprieštaravo ponas Ricieris. – Nuodais, taip parašyta: geluonyje esančiais nuodais. – Ir perskaitė Markovaldui kelias eilutes. Tada jiedu ilgai kalbėjosi apie bites, jų savybes ir galimus tokio gydymo kaštus.
Nuo tada, vaikštinėdamas miesto alėjomis, Markovaldas nugirdęs dūzgesį ištempdavo ausis ir akimis sekdavo aplink skraidžiojančius vabzdžius. Kartą taip stebėdamas vieną stambią vapsvą juodai geltonu kailiuku išvydo, kad ši landžioja į medžio drevę, iš kurios išropoja kitos vapsvos: zvimbimas ir skrajojimas aplink išdavė kamiene esant vapsvų lizdą. Markovaldas kaipmat leidosi medžioklėn. Su savimi turėjo stiklainį, ant kurio dugno buvo likęs plonytis uogienės sluoksnis. Padėjo atvožtą stiklainį greta medžio. Netrukus šalimais sudūzgė vapsva ir įsiropštė vidun, suviliota saldaus kvapo – Markovaldas mikliai uždengė stiklainį
popieriumi.
O ponui Ricieriui, vos jį išvydęs, pareiškė:
– Nagi, drąsiau, tuoj atliksiu jums injekciją! – ir atkišo stiklainį su įkalinta įsiutusia vapsva.
Senukas dvejojo, tačiau Markovaldas kategoriškai atsisakė atidėlioti eksperimentą ir pareiškė atliksiąs jį čia pat, ant jų suolelio: pacientui net nebūtina išsirengti. Baimingai ir drauge viltingai ponas Ricieris kilstelėjo palto kraštą, tada švarką ir marškinius, ir praskynęs kelią pro skylėtus drabužius apnuogino skaudamą vietą strėnose. Markovaldas priartino stiklainį ir nuvožė dangtį atstojusį popieriaus lapą. Pirma nenutiko nieko: vapsva nejudėjo, gal užmigo? Kad pažadintų vapsvą, Markovaldas trinktelėjo per stiklainio dugną. To ir tereikėjo: skrajūnė šovė it strėlė į priekį ir suleido savo geluonį ponui Ricieriui į strėnas. Senolis suklykė, stryktelėjo ir leidosi žingsniuoti it kareivis per paradą, trindamas įgeltą vietą ir gliaudydamas painią keiksnojimų virtinę.
Markovaldas jautėsi neapsakomai patenkintas: senukas buvo kaip niekad anksčiau tiesus ir gyvybingas. Bet pro šalį ėjęs policijos pareigūnas stabtelėjo ir ėmė juos stebėti, tad Markovaldas čiupo poną Ricierį už parankės ir nusitempė švilpaudamas.
Namo parsirado su nauja vapsva stiklainyje. Įtikinti sutuoktinę leistis įdurti pasirodė nelengva, bet galop pavyko. Kurį laiką Domitilė skundėsi tik vapsvos įgėlimu, bent tiek.
Nuo tada Markovaldas pasišventė vapsvų gaudymui. Suleido injekciją Izolinai, antrą Domitilei, nes tik sistemingas gydymas duoda rezultatų. Paskui ryžosi leistis įduriamas ir pats. Vaikai, kaip ir būdinga vaikams, šūkčiojo: „Ir man, ir man“. Bet Markovaldas įbruko po stiklainį jiems į rankas ir pasiuntė medžioti vapsvų, kasdieniams poreikiams patenkinti.
Ponas Ricieris susirado jo namus, drauge vedėsi kitą senolį, kavalierių Ulriką, sunkiai pavelkantį koją ir trokštantį kuo skubiau pradėti gydymą.
Žinia plačiai pasklido. Markovaldas dirbo it konvejeris: bute visad laikė apie pustuzinį atsarginių vapsvų, uždarytų atskiruose stiklainiuose, surikiuotuose ant lentynos. Dėdavo stiklainį ant paciento strėnų it švirkštą, patraukdavo popierinį dangtelį ir vapsvai įgėlus patrindavo odą degtinėje suvilgyta vata, patyrusio mediko rankos judesiu. Markovaldo butą sudarė vienas vienintelis kambarys, kuriame glaudėsi visa šeima. Improvizuota širma padalijo kambarį pusiau: vienoje pusėje – laukiamasis, kitoje – gydytojo kabinetas. Laukiamajame Markovaldo žmona pasitikdavo klientus ir rinko mokestį. Atžalos griebdavo tuščius stiklainius ir skuosdavo prie vapsvų lizdo papildyti atsargų. Kartais kuri vapsva jiems įgeldavo, bet vaikai neverkė: dabar jie žinojo, kad tai sveika.
Tą pavasarį reumatiniai skausmai įsisuko tarp žmonių nelyg aštuonkojo čiuptuvai ir Markovaldo gydymas nepaprastai išpopuliarėjo. Vieną šeštadienio popietę jo palėpę užpildė nedidelė minia aimanuojančių vyrų ir moterų, šie laikė rankomis susiėmę už šono ar strėnų, vieni jų buvo apskurę lyg valkatos, kiti – pasiturinčios išvaizdos, suvilioti naujoviško gydymo.
– Greičiau, – šūktelėjo Markovaldas savo trims berniukams. – Čiupkit stiklainius ir bėkit prigaudyt kuo daugiau vapsvų.
Ir berniukai išbėgo.
Buvo saulėta diena, alėjoje zvimbė gausybė vapsvų. Vaikigaliai buvo įpratę medžioti vabzdžius kiek atokiau medžio su lizdu, nusitaikę į vapsvas vienišes. Bet tądien mažasis Mikelinas, trokšdamas pagauti jų daugiau ir greičiau už kitus, įsitaisė tiesiai priešais drevę su lizdu.
– Štai kaip reikia, – šūktelėjo broliams ir pabandė sugauti vapsvą užvoždamas ją stiklainiu, vos ši pritūpdavo. Bet vapsva kaskart paskrisdavo šalin ir tūptelėdavo arčiau lizdo.
Dabar ji zvimbė ant paties drevės kraštelio ir Mikelinas jau ruošėsi pričiupti ją stiklainiu, kai išgirdo dvi kitas stambias vapsvas lekiant jo pusėn, nusitaikiusias tiesiai jam į galvą. Vaikas bandė gintis, bet pajutęs dūrį suklykė iš skausmo ir paleido iš rankų stiklainį. Susivokus, kas nutiko, skausmas kaipmat išgaravo: stiklainis nusirito tiesiai į vapsvų lizdą. Nebuvo girdėti jokio dūzgesio, nematyti nė vienos vapsvos. Mikelinas, baimės surakinta gerkle, paėjo atatupstas, o tada iš lizdo pakilo juodas, tirštas, kurtinančiai gaudžiantis debesis – tai buvo įsiutusių laukinių vapsvų spiečius!
Broliai išvydo klykiantį Mikeliną dedant į kojas, ir taip žaibiškai, kaip dar nebuvo skuodęs gyvenime. Lėkė it garvežys, o iš paskos skriejantis debesis priminė kamino dūmą.
Kur bėga vaikai, kai juos vejasi? Aišku, namo! Taigi ir Mikelinas.
Praeiviai nė nespėjo susigaudyti, kas per debesis ar žmogysta nuskuodė gatve, lydimi garsaus zvimbimo.
Markovaldas ramino pacientus:
– Kantrybės, tuoj vapsvos bus čia, – kai durys plačiai atsilapojo ir vapsvų spiečius įsiveržė į kambarį.
Niekas nė nepažvelgė į Mikeliną, skubiai panardinusį galvą į dubenį su vandeniu: kambarys akimirksniu prisipildė vapsvų ir pacientai puolė mostaguoti rankomis, bergždžiai bandydami jas nuvyti. Reumatikai išdarinėjo vikrumo stebuklus, o anksčiau surakintos jų galūnės pasiutusiai lankstėsi į visas puses.
Prisistatė ugniagesiai ir Raudonasis Kryžius. Gulėdamas ligoninėje ant sulankstomosios lovelės, neatpažįstamai sutinęs nuo įgėlimų, Markovaldas nedrįso atsiliepti į prakeiksmus, kuriuos jo pusėn svaidė gretimose lovose tįsantys jo klientai.
ITALO CALVINO (1923–1985) – italų rašytojas ir žurnalistas, postmodernizmo klasikas, bene ryškiausia XX a. antros pusės italų literatūros figūra greta Umberto Eco. 1943 m., būdamas dvidešimties, atsisakė stoti į fašistinės armijos gretas, slapstėsi, 1944 m. prisidėjo prie komunistinių karinių Garibaldžio brigadų, kur tarnavo iki pat karo pabaigos. Uoliu komunistu išbuvo iki 1956 m., kai pasitraukė iš partijos ir dienraštyje L’Unità nurodė svarbiausias pasitraukimo priežastis: Vengrijos revoliuciją ir Stalino nusikaltimus. Į politiką nebegrįžo. Grožinė Calvino kūryba pasižymi švelnia ironija, fantastikos elementais ir, ypač vėlesnioji, itin išradinga pasakojimo konstravimo meistryste, jis laikomas bene didžiausiu metafikcijos meistru – literatūros, kuri pati atvirai demonstruoja savo fiktyvią prigimtį. Lietuviškai išleistos jo knygos Jeigu keleivis žiemos naktį (2006), Nematomi miestai (2006) ir Mūsų protėviai: Romanų trilogija (2009). Markovaldas, pasirodęs 1963 m., – 20 istorijų, iš kurių kiekviena priskirta metų laikui. Šios istorijos sudaro penkis metų ciklus, vaizduojančius vargingo kaimiečio, nekvalifikuoto darbininko Markovaldo gyvenimą dideliame pramoniniame Šiaurės Italijos mieste. Knygą šiais metais planuoja išleisti leidykla RARA. Iš italų kalbos (Italo Calvino, Marcovaldo, Milano: Mondadori, 2002) vertė Toma Gudelytė.
