Vyskupo sostas, ko gero, ne ta vieta, kurią užėmus reikėtų pateikti detalią modernizacijos programą ar „penkmečio planą“. Vis dėlto kokie jūsų asmeniniai lūkesčiai Telšių vyskupijoje?
Visų pirma, Telšių vyskupija man nėra pažįstama. Netgi mažiausiai pažįstama, nes gana tolima nuo mano gimtųjų vietų. Todėl viena pirmųjų užduočių – susipažinti su žmonėmis, su vyskupija, dvasininkais ir bendradarbiais pasauliečiais. Antra užduotis – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Telšiuose išbuvo tik kelerius metus, tačiau pradėjo daugybę gražių darbų: tai ir Palaiminimo šeštadieniai, ir kitos evangelizacinės iniciatyvos, taip pat administraciniai, ūkiniai darbai. Mano atvykimas neturėtų sugriauti visų pradėtų iniciatyvų, jos turėtų būti tęsiamos. Tai ir bus pagrindinės mano užduotys pirmaisiais metais. Kitaip – nepažįstant situacijos, nepažįstant žmonių mėginti pritaikyti kažkokią schemą, kaip čia viskas turėtų būti, kartu sugriaunant pradėtus darbus – žmonės tuo nusiviltų.
Kiek suprantu, kai kurios Telšių vyskupijos problemos labai panašios į politines Lietuvos problemas. Netyla kalbos apie urbanizaciją ir kiek dirbtinai vykdomą regionų plėtrą, egzistuoja su(si)priešinimas tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir regionų. Ko gero, panašiai galime kalbėti ir apie Telšių vyskupiją – yra Klaipėda ir „visa kita“. Ar religiniame gyvenime ši problema tokia pat svarbi, kaip ir politiniame?
Kiek teko girdėti iš geriau pažįstančių situaciją, iš to paties arkivyskupo Kėvalo, Telšių vyskupiją iš tiesų sudaro du regionai – tai, ką vadiname Žemaitija, ir tai, ką vadiname buvusia Mažąja Lietuva su Klaipėda ir visu pajūriu. Sielovados požiūriu šie regionai ženkliai skiriasi: Žemaitijoje yra labai tankus parapijų tinklas, yra netgi labai nedidelių parapijų, kurios turi ar koplytėlę, ar bažnytėlę, kur žmonės aktyviai meldžiasi. Tačiau aplink Klaipėdą ir jos priemiesčius tikrai jaučiasi, kad trūksta sielovadinių struktūrų, parapijų. Tačiau kad parapija įsikurtų, turi būti labai aiškiai žmonių išreikštas noras – jie turi prabilti, kad nori turėti bažnyčią, savo parapiją. Ši mintis negali gimti prie rašomojo stalo vyskupo ofise, kurijoje – mintis turi būti subrandinta pačių tikinčiųjų, tik tada ji gali būti sėkmingai įgyvendinta. Be abejo, apie šią problematiką kalbėjo ir vyskupas emeritas Jonas Boruta, ir arkivyskupas Kėvalas, jie turėjo savų minčių ir planų. Man irgi teks šia tema daug galvoti, tartis, svarstyti, sekti žmonių nuotaikas. Bažnytinės struktūros kuriasi ten, kur yra poreikis – jei šis poreikis bus išreikštas, be abejo, visi kartu ieškosime būdų, kaip tai įgyvendinti.
Istoriškai susiklostė, kad vyskupijos centras yra Telšiuose, nors de facto gyvenimo (nebūtinai religinio) centru galima ar net derėtų laikyti Klaipėdą. Kiek girdėjau, būta pasvarstymų dėl galimo sosto perkėlimo į Klaipėdą. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
Neskubėčiau teigti, kad tai būtų teisinga, nes bet kuriuo atveju vieni liktų nuskriausti, kiti – pamaloninti. Tačiau aš pats esu mokęsis Vokietijoje, gerai pažįstu tenykštę situaciją. Ten yra tokių vyskupijų, kurios turi keletą katedrų ar net dvigubą pavadinimą, pavyzdžiui, Rotenburgo-Štutgarto vyskupija. Tai kažkada buvę du sostai, bet vyskupas ir vienur, ir kitur turi katedrą. Kita vertus, Vokietijoje yra ir tokių vyskupijų, kurios turi savo teritorijas, net nesiribojančias su vyskupijos teritorija, pavyzdžiui, Oldenburgo kraštas priklauso Miunsterio vyskupijai ir turi vyskupą, gyvenantį Fechtoje. Tačiau ta Oldenburgo krašto teritorija netgi nesiriboja su motinine vyskupija, nors jai ir priklauso. Taigi Bažnyčia turi įvairiausių struktūrinių būdų, darinių, kaip padaryti, kad nei istoriškai, nei emociškai žmonės nebūtų nuskriausti, o priimtas sprendimas atspindėtų realią situaciją. Todėl manau, kad ir šiuo atveju galimi įvairūs sprendimo būdai.
Bet, kaip suprantu iš jūsų, griežto nusistatymo palikti esamą padėtį nėra – šioje srityje reformų galime sulaukti?
Manau, kad reformos tikrai galimos, bet jos neturi būti skausmingos – jos turi būti išaugusios iš esamo poreikio, kad nė vienas regionas nesijaustų nuskriaustas ar pažemintas. Telšiai tituluoja save Žemaitijos sostine, turi vyskupo sostą, katedrą – tai yra svarbi šio miesto ir viso regiono tapatybės dalis.
Sukant pokalbį kiek kita linkme, viena esminių popiežiaus Pranciškaus pontifikato žinučių yra raginimas Bažnyčiai atsiverti, tapti dar atviresne. Vis dėlto kartais tas atsivėrimo procesas atrodo labai sudėtingas, netgi skausmingas, jį sunku komunikuoti. Ar pavyksta Bažnyčiai susikalbėti su visuomene? Ypač atsižvelgiant į tai, kad šiandien visuomenei didžiulę įtaką daro masinės žiniasklaidos priemonės, ne visada gebančios (ar net norinčios) įsigilinti į Bažnyčios gyvenimą.
Atvirumas yra ambivalentiškas: yra atvirumas Dievui, o kartu – ir atvirumas žmonėms, kultūrai. Jei šios dvi kryptys bus išlaikytos, tai, be abejo, tas atvirumas bus teisingai suprastas ir juo bus pasinaudota. Kartais, ypač Vakaruose, kai kuriuose kraštuose matosi, kad Bažnyčia yra labai atvira visuomenei, kultūros įtakai, dėl to į Bažnyčią patenka ir tokių abejotinos vertės elementų, kartais net ir priešingų krikščionybei. Bažnyčia tai pakenčia, nes yra atvira viskam, bet atrodo, kad dažniau trūksta atvirumo Dievo veikimui. Dievo veikimas istorijoje yra reikšmingas, ir mes negalime jo nuvertinti – nėra taip, kad žmogus kaip sugalvoja, taip ir įvyksta. Save laikau dialogo žmogumi, o Telšių vyskupijos globėjas yra šv. Justinas, filosofas, pasaulietis, kankinys, aš vyskupu buvau paskirtas būtent šv. Justino dieną. Šv. Justinas dirbo keliomis kryptimis: vedė dialogą su žydais, – yra išlikęs jo veikalas Dialogas su žydu Trifonu, – taip pat jis gynė krikščionybę ir vedė dialogą su pagonimis. Reiškia, jis buvo plačių pažiūrų žmogus ir mano vyskupystės pradžioje man tai labai imponuoja – kalbėtis ir su vienais, ir su kitais: ir su labiau krikščioniškais, ir su labiau pasaulietiškais žmonėmis, bendrauti ir rasti tą sugyvenimo būdą, kontaktą, užmegzti ryšį. Bažnyčios užduotis tokia ir yra – būti Išganymo Sakramentu pasaulyje, ne atstumti, bet ieškoti kontaktų, vienyti, telkti, burti, kad vieni kitus geriau suprastume, nežiūrint įsitikinimų, pasaulėžiūrų skirtumų.
Jūs atsispyrėte nuo Vakarų patirties – o kaip Lietuvoje?
Aš manau, kad Lietuvoje Bažnyčia ieško kelio, kaip bendrauti su šiuolaikiniu žmogumi. Nebūtinai šiandieninė žiniasklaida atspindi šiuolaikinio žmogaus nuomonę, neretai galima pastebėti sąmoningus bandymus tą nuomonę formuoti, o ne atspindėti. Žiniasklaida daugeliu atvejų yra privati, ji turi ir savo interesų, tad nereikia suabsoliutinti ir priimti į širdį to, ką kartais parašo vienas ar kitas laikraštis, portalas. Nesakyčiau, kad atsivėrimas yra pakankamas, bet ir nesakyčiau, kad nepakankamas. Bažnyčios ir visuomenės bendravime turi būti nuolatinė dinamika – nėra taip, kad pravėrei duris, pamatei plyšį ir durys toje vietoje užsifiksuoja. Nuolat reikia bendrauti, nes jeigu pasitenkinsime tik kontakto užmezgimu, vadinasi, šis traukinys rieda ant klaidingų bėgių. Natūralu, kad kartais tarp Bažnyčios ir visuomenės yra visiškas sutarimas kažkokiu klausimu, o kartais atsiranda klausimų, kur visuomenė nesupranta Bažnyčios arba nenori priimti jos nuomonės. Vienas paskutinių pavyzdžių – Bažnyčios reakcija į pandemiją. Prieš priimant sprendimą nutraukti viešas pamaldas, mes vis sulaukdavome skambučių, raginančių jas nutraukti: skambindavo susirūpinę žmonės, kurių artimieji, ypač vyresnio amžiaus, kasdien keliauja į bažnyčias, nors yra galimybė užsikrėsti. Kai nusprendėme neorganizuoti viešų pamaldų, pasipylė kiti skambučiai: išsigandote, netikite Dievo galybe, netikite, kad bažnyčios bus apsaugotos ir visa kita. Manau, kad tai – viena iš to bendravimo ir atvirumo išraiškų. Kai Bažnyčia mato, kad žmogui kyla pavojus, ji daro viską, kad tą žmogų apsaugotų – naudojasi ir valstybinių, ir kitų institucijų nuomone, konsultuojasi, tačiau sprendžia pati. Čia ir yra balansavimas tarp to, kiek Bažnyčia turi atsiverti, ir kaip tai turi atsispindėti sprendimuose. Tačiau viską lemia tikrai ne ambicijos, o meilė žmogui – apsaugoti žmogų tiek, kiek mes šiandien gebame.
Prisimenant tarpukarį, buvo daugybė katalikiškų organizacijų, leidinių, aišku, ir dabar jų netrūksta. Vis dėlto man susidaro įspūdis, kad labai trūksta tokių žmonių kaip Juozas Tumas-Vaižgantas ar net Maironis, kurie sugebėdavo krikščionišką mokymą perteikti aktualiai ir patraukliai tuometiniam žmogui. Šiandien kartais atrodo, kad viešumoje dažniau (ar noriau) matomi dvasininkai nuo vaižgantiškų idealų truputį nutolo – jie mieliau tampa savotiškais koučeriais, gyvenimo mokytojais, kurių skleidžiamas turinys atrodo pakankamai eklektiškas.
Na, ko gero, antro Vaižganto nebebus. Tarp daugybės tarpukariu dirbusių kunigų atsirasdavo vienas kitas, kuris mokėdavo sugyventi su žmonėmis, su kultūra, su visuomene. Žvelgiant į šiandieną, galime pasakyti, kad yra vienas kitas dvasininkas, kuris tikrai aktyviai ieško tokio kontakto. Kiek pavyksta, kiek nepavyksta – dabar sunku pasakyti. Tačiau jeigu Vaižgantas rašydavo į spaudą, tai dabar yra kitos galimybės: dvasininkai turi socialinius tinklus, transliuoja pamaldas internetu. Kartais ir džiaugiasi ne vienas, kiek daug žmonių nuotoliniu būdu dalyvauja pamaldose, tačiau taip pat pasigirsta nuomonių, kad pasibaigus pandemijai, kunigams derėtų nustoti transliuoti Mišias – vien dėl to, kad tai veda į tikėjimo virtualizavimą. Bendruomenės išgyvenimas, atėjimas į bažnyčią yra visiškai kas kita negu įsijungimas per kompiuterį ar mobilų telefoną.
Pamenu, kai mokiausi Frankfurte prie Maino, gyvenau seminarijoje, kur kartu gyveno ir jėzuitų bendruomenė. Prie viso korpuso, kur mokėsi, valgė ir gyveno dvasininkai, buvo pastatyta koplyčia, sujungta ilgu koridoriumi su pastatų kompleksu. Buvo galima vos ne su šlepetėmis nueiti į koplyčią, pasimelsti ir grįžti atgal į kambarį. Viskas po vienu stogu, sujungta. Pamenu, kaip dvasios tėvas skundėsi, kad tai yra blogai, jog geriau koplyčia būtų buvusi pastatyta už kelių šimtų metrų, kad reikėtų eiti per lauką. Nes tai yra piligrimystės patirtis – tu keliauji į koplyčią, tau reikia apsirengti, apsiauti ir eiti į Dievo namus, o kai viskas po vienu stogu, buitiška – iš vienos pusės lyg ir gerai, kad Dievas taip arti, kad gali žiūrėti į kompiuterio ekrane vykstančią adoraciją, iš kitos pusės pagalvoji, kad geriau jau kartais išgyventi tą piligrimystę, keliavimą, tam tikrą nepatogumą, laiko skyrimą, nes tai jau yra pamaldų dalis – pats susiruošimas eiti, vykti į bažnyčią. Nuo to prasideda žmogaus apsisprendimas už Dievą. Grįžtant prie jūsų klausimo, aš manau, kad šiandien matyti, jog kai kurie populiaresni kunigai turi savo publiką, kurią net skaitine išraiška galima įvardyti – vienų klausosi šimtai, kitų tūkstančiai. Nežinau, ar Vaižgantas savo rašymu pasiekdavo tokį populiarumą, kokį savo populiariais mokymais ar pasisakymais aktualiomis temomis pasiekia šiandienos dvasininkai. Manau, kad tokių vedlių, kurie geba pasidalinti savo tikėjimu ir savo tikėjimo žiniomis, yra ir šiandien, taip pat netrūksta žmonių, kuriuos jie dvasiškai maitina. Manau, kad visa tai vyksta, tik truputį kitame lygmenyje.
Jūsų klausantis susidaro įspūdis, kad nesutinkate su žmonėmis, skelbiančiais, kad po pandemijos „niekad negyvensime taip, kaip anksčiau“. Gal kaip tik norėtųsi sakyti atvirkščiai – sugrįžkime?
Aš manau, kad sugrįžti tikrai reikia ir reikės. Tačiau mes dar nežinome, kada pavojus pasibaigs. Vyriausybė priėmė nutarimą, kad karantinas baigėsi, bet tai dar nereiškia, kad baigėsi ir pandemija. Ji gali vėl prasidėti ir baigtis tik po kelių metų, kai mokslas, medicina atras veiksmingas priemones nuo ligos. Vis dėlto manau, kad pasaulis tikrai bus kitoks – jau mūsų santykiai tampa truputį kitokie. Daugelio žmonių širdyse atsirado bendruomenės ilgesys, gilesnis šv. Komunijos priėmimo troškimas. Kitas dalykas, kai girdi, kokie yra pandemijos mastai įvairiuose kraštuose ir kaip sunkiai pasaulis tvarkosi su šia epidemija, tiesiog suvoki, koks trapus yra žmogus. Ir čia vėl atsiveria galimybės gilesniam Dievo veikimui, suvokimui, kad visi mes esame Dievo rankose. Nesvarbu, ar į kosmosą skrendam, ar į mėnulį, ar Marsą kolonizuoti – bet netgi savo Žemėje nesusitvarkome. Manau, kad pandemija dar labiau sustiprino Bažnyčios pozicijas, ypač buvo išgirstas popiežiaus Pranciškaus balsas, kviečiantis į aplinkos išsaugojimą, ekologinį atsivertimą, rūpestį žmogumi, tai, apie ką jis kalbėjo enciklikoje Laudato si’.
Jeigu pažvelgtume taip žemiškai, buitiškai – kiek parapijų per pandemiją atrado virtualią erdvę kaip galimybę evangelizacijai? Ir filmuoti siužetai, ir transliacijos, filmukai, pranešimai – netgi mes Vyskupų konferencijoje rinkdavomės į posėdžius nuotoliniu būdu, kas visai neseniai buvo neįsivaizduojama. Aš manau, kad tos patirtys ir pamokos po pandemijos tikrai išliks ir turės išliekamąją vertę, ne tik kokiame viename regione, bet visame pasaulyje, įskaitant ir Bažnyčią.
Jūsų knyga apie Teofilių Matulionį yra bene sėkmingiausias hagiografijos pavyzdys Lietuvoje per ilgus metus. Neabejoju, kad apskritai daug dėmesio skiriate krikščioniškai literatūrai Lietuvoje. Ko joje pasigendate?
Rašydamas knygą visų pirma norėjau pasirinkti tokį žanrą, kuris nebūtų patogus. Norėjau, kad skaitytojas knygos neišleistų iš rankų, būtinai perskaitytų iki galo ir kuo greičiau. Kitas dalykas – norėjau išvengti biografinių knygų klišių: gimė tada ir tada, buvojo ten ir ten, reikšmingas tuo ir tuo. Norėjau duoti daugiau. Nors nesu tos srities specialistas ar žinovas, nestudijavau literatūros, bet manau, kad rašančiam žmogui, įskaitant ir lietuvių autorius, ir yra svarbiausia išsivaduoti iš tam tikrų klišių. Nėra taip lengva surasti savo stilių, savo kelią.
Knygos turi būti skaitomos. Prieš dvejus metus krausčiausi iš Kaišiadorių į Kauną, turėjau daug knygų, kurias reikėjo peržiūrėti – ką vežtis, ką padovanoti, ko atsisakyti. Šiuo metu irgi vyksta panašus procesas, dėlioju savo daiktus kraustymuisi į Telšius. Pastebėjau, kad dalis knygų, kurios išleidžiamos – aš jas tiesiog perverčiu ir suprantu, jog neskaitysiu. Iš vienos pusės – mažai domina, iš kitos – ir laiko nėra. Dabar leidžiama labai daug knygų. Žmonės, kurie bent kiek prakutę, turi pinigų ir nori aprašyti savo gyvenimą ar kažkokius vaizdinius, eilėraščius – ir jie sugeba išleisti savo knygas, net jeigu jų atsisako leidyklos. Tai gražu, kaip dovana giminaičiams, tačiau tokios knygos beveik nieko nepasako kitiems žmonėms – tai daugiau savo norų, poreikių realizavimas. Aš manau, kad autorius turi rašyti apie tai, kas plaukia iš širdies – tik tada jis atras savo skaitytoją, o knyga bus ugdanti ir sėkminga.
O ar skaitote kitų dvasininkų pamokslus?
Būna taip, kad, ruošdamasis pamokslui, perskaitai tos dienos Dievo Žodį ir jautiesi tuščias – jis tau nieko nepasakė. Neturi net už ko užsikabinti, kad galėtum išrutulioti visą pamokslą iš kažkurios Šventojo Rašto minties. Tuomet labai naudinga pasižiūrėti į kitų dvasininkų pamokslus. Nesu tas, kuris perimtų visą pamokslą – kartais tiesiog užtenka vienos ar dviejų minčių, ir staiga ateina atradimas, supranti, apie ką kalbėti. Kiti žmonės pastebi tose Šventojo Rašto eilutėse tokių gilių klodų, kurių pats nepastebi, ir tada jautiesi praturtintas kitų dvasininkų įžvalgų – tuomet gali pasakyti pamokslą perteikdamas tą mintį ir remdamasis savo dvasine patirtimi. Tokių situacijų yra buvę tikrai ne kartą ir esu dėkingas, kad šiuo metu taip paprasta internete susirasti kitų dvasininkų homilijų.
Nuolatiniai NŽ-A skaitytojai tikrai jus prisimena kaip ilgametį žurnalo autorių. Kai žurnalas buvo kuriamas 1991 m., leidėjai juto iš po sovietmečio likusį vakuumą – viešumoje nebuvo žinių apie krikščionybę, o poreikis buvo didžiulis. Šiemet minėjome Nepriklausomybės trisdešimtmetį – ar išlieka ta pati prasmė krikščioniškos, katalikiškos žiniasklaidos?
Manau, kad devyniasdešimtaisiais katalikiška žiniasklaida buvo aktualesnė, kadangi nebuvo kitų komunikacijos priemonių. Ryšys su pasauline Bažnyčia buvo sudėtingas. Kai įsijungiau į NŽ-A veiklą, ėmiau rašyti straipsnius, tačiau troškau rašyti tekstus, kurie įneštų kažką naujo į Lietuvos padangę. Pamenu, 2004 ar 2005 m. parašiau straipsnį apie ekologinį atsivertimą – dabar labai malonu, kad šia tema nuolat kalba popiežius Pranciškus. Vokietijoje studijavau diakonato teologiją, susipažinau su vedusiais diakonais, kurie Vokietijoje jau buvo, o pas mus – ne. Pasakiau: ir mums reikia! Ketverius gyvenimo metus pašvenčiau nuolatinio diakonato istorijai, teologijai, apsigyniau teologijos daktaro disertaciją, o kartu pabandžiau pamąstyti, kaip ši tarnystė atrodytų Lietuvoje. Po kelių metų prasidėjo nuolatinių diakonų ruošimas Lietuvoje. Tad aš manau, kad šiandien krikščioniška žiniasklaida turėtų būti savotiškai pranašiška. Kartais pranašiška savo temomis, bet pranašiška ir aprašant ar analizuojant dabartį. Konstruktyviai analizuojanti, kritikuojanti, tačiau ne pikta. Dvasininkai, perskaitę kokį piktesnį straipsnį krikščioniškoje žiniasklaidoje, truputį įsižeidžia – daugelis daro viską, ką gali, su tomis kukliomis turimomis priemonėmis ir resursais, o čia dar pakritikuoja kartais piktdžiugiškai, kad kažkas nepavyko. Tuomet toks dvasininkas gali kiek nusivilti krikščioniška žiniasklaida.
Kitas dalykas – matau, kad Lietuvos žiniasklaidoje vyksta tam tikrų problemų importavimas iš užsienio. Tai įprasta praktika užsienyje – jeigu kuris leidinys nori pakelti savo reitingus, imasi rašyti tokiomis temomis ir pradeda diskusiją nuo, pavyzdžiui, kunigų celibato. Vieni už, kiti prieš – ir pliekiasi, kol atsibosta, bet reitingai tuo metu truputį pakyla. Arba moterų kunigystė – galima, negalima. Tai yra tokios temos, kurios nelabai kur veda, bet tarsi kelia susidomėjimą. Kažkada Gintaras Beresnevičius vienoje savo knygų rašė, kaip derėtų Bažnyčiai atkreipti žiniasklaidos dėmesį. Jo siūlymas buvo paprastas – karts nuo karto vyskupams reiktų suspenduoti kokį kunigą. Šiaip sau. Kad atkreiptų dėmesį, kad apie tai rašytų. Kartais pasinaudojama tokiais metodais ir sunku suprasti, kodėl apie tai rašoma. Pavyzdžiui, Lietuvos Bažnyčios ir Vokietijos Bažnyčios aktualijos, problemos, dėl kurių diskutuojama – skiriasi kaip Žemė ir Mėnulis. Aš manau, kad tas svetimų problemų importavimas į Lietuvos katalikišką žiniasklaidą ar net Lietuvos Bažnyčią yra labai dirbtinas, nei ugdantis, nei naudingas – tiesiog kažkiek praplečiantis akiratį ir tiek.
Neabejotinai skaudžiausia pastarųjų metų tema Bažnyčioje – pedofilija. Sugrįžkime prie to popiežiaus Pranciškaus atvirumo. Norėčiau kalbėtis ne globaliai, o apie Lietuvą: ar netrūksta Lietuvoje atvirumo iš Bažnyčios pusės kalbant šia tema?
Manau, kad pas mus nėra tiek žmonių, kurie kreipiasi dėl šios problemos. Nežinau, kodėl – gal čia yra ir lietuvių būdas, o gal nebuvo tiek daug incidentų, gal kažkaip kitaip žmonės tas problemas išsisprendė, sunku pasakyti. Kitas dalykas, kad Bažnyčia visada gyvena visuomenėje – kiek atvirumo yra visuomenėje, tiek jo yra ir Bažnyčioje, kurią sudaro žmonės iš tos pačios visuomenės. Žinia, prieš keletą metų arkivyskupas Gintaras Grušas viešai pareiškė visais įmanomais kanalais: kas susidūrė su šiais nusikaltimais – ar tai būtų dvasininkai, ar pasauliečiai – prašome kreiptis į vyskupijas, buvo nurodomas kiekvienos vyskupijos kontaktinis asmuo ir t. t. Kažkokio proveržio, kad dešimtys žmonių skambintų, kreiptųsi nebuvo, tad Lietuvoje mes kalbame apie pavienius atvejus, kai pradėti tyrimai.
Žvelgiant į praeitį, aš nedrįsčiau kažkokių skaičių ar faktų vardinti, nes Bažnyčia jau keletą metų kviečia atsiliepti. Kas atsiliepia, tas atsiliepia, tačiau antplūdžio nėra. Yra priimtos ir vykdomos gairės, kurios visur pristatomos – mokoma atsargaus bendravimo, kaip įžvelgti lytinį išnaudojimą, jeigu vaikai nepasisako patys, kaip tą būtų galima pajusti. Dabar ruošiamos atnaujintos gairės, nes Vatikanas tam skiria labai daug dėmesio. Taigi Lietuvos vyskupų konferencija taip pat įdėmiai viską stebi, yra atnaujinimo kelyje. Iš tiesų darome, kad to niekad nebūtų bažnytinėje aplinkoje – nei iš kunigų, vienuolių, bažnyčioje dirbančių ar net savanoriaujančių pasauliečių pusės. Aš manyčiau, kad yra du žvilgsniai: žvilgsnis į praeitį ir žvilgsnis į dabartį bei ateitį. Manyčiau, kad prieš dvejus-trejus metus įvyko lūžis, kai buvo labai aiškiai paskatinta: žvelkime į praeitį – ar turime kažkokių atvejų, ar yra nukentėjusių. Jeigu yra – prašome kreiptis, duoti telefonai, kontaktai, ir kas kreipiasi, tie atvejai yra tiriami. Tačiau tikrai ne kiekviena vyskupija turi tokių atvejų. Tai nėra tokie mastai kaip mes kartais skaitome, girdime iš kai kurių užsienio kraštų.
Bet ar negali būti – jūs pats užsiminėte apie žvilgsnį į praeitį, – kad ta praeitis Lietuvoje dar mus pasivys? Matėme, kaip viskas atrodė Lenkijoje – ir daugybę skaudžių pasakojimų, ir garsiuosius filmus. Juk atrodo, kad Lietuva nuo Lenkijos neturėtų taip skirtis – istoriškai tai yra artimi, katalikiški kraštai. Ar nėra taip, kad aukos tiesiog dar pernelyg bijo apie tai kalbėti, bet visa tai gali sprogti ateityje?
Jeigu taip įvyktų, be abejo, Bažnyčia tas žaizdas stengsis gydyti, kreips dėmesį į nukentėjusius žmones. Aš irgi esu susipažinęs su Lenkijos situacija, mačiau abu brolių Sekielskių filmus. Ypač antrasis filmas man parodė, kad kartais iš vyskupų pusės buvo parodytas per didelis gailestingumas. Situacija daugmaž tokia: prievarta įvyko prieš 20 ar daugiau metų, kunigas buvo apskųstas ir iškviečiamas vyskupo. Kunigas ima verkšlenti, aimanuoti, kad niekad daugiau to nebus, o vyskupas nežino, kokį sprendimą priimti. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai yra tam tikras sutrikimas, nestabilumas, kurį galima pagydyti pasitelkus psichoterapiją ar psichologinę pagalbą. Tai ir buvo daroma JAV aštuntame devintame dešimtmetyje – tokie kunigai būdavo siunčiami pas psichoterapeutus, kurie ilgainiui konstatuodavo, jog kunigas pagijo. Tuomet vyskupas paskirdavo tokį kunigą į kurią nors tolimą parapiją ar net perkeldavo į kitą vyskupiją, kur kunigas vėl nusikalsdavo. Žvelgiant į Lenkijos situaciją, padėtis atrodo panaši – vyskupas pasigaili prasižengusio kunigo, kuris dievagojasi, kad tai daugiau niekada nepasikartos. Nusiunčia į kokias griežtesnes rekolekcijas, o paskui sugrąžina tarnauti. Dabar už tai kaltinami vyskupai – ir aš suprantu, kad toks vyskupas buvo per daug gailestingas ir vadovavosi ano meto suvokimu, kad tai galima kažkaip pataisyti, išgydyti, kad žmogus gali nugalėti tą savo nuodėmingą potraukį. Tačiau šiandien mokslas ir visa patirtis sako, kad jeigu kažkas turi tą potraukį, tai jau yra nusikalstama ir nuodėminga. Tokį žmogų siųsti dirbti į parapiją, o ypač su vaikais – negalima. Už tokius nusikaltimus dabar Vatikanas atima kunigo statusą. Tai reiškia, kad Bažnyčia šiuo klausimu yra labai daug pažengusi ir atėjęs suvokimas, kad šiuo atveju nevalia taip rodyti gailestingumo. Nors kitur Dievas yra labai gailestingas, tačiau dabar pati Bažnyčia kenčia nuo pernelyg gailestingų jos ganytojų.
Jei erdvės tolerancijai ar nuolaidumui čia neturėtų būti, ką Bažnyčia gali daryti su nusikaltusiu kunigu? Kokie yra Bažnyčios instrumentai?
Galiu atsakyti pagal šių dienų nuostatas. Jeigu matomas nusikaltimas, pasitelkiama ir civilinė valdžia, kuri šį nusikaltimą taip pat tiria. Kartais ši civilinė valdžia – ar policija, ar teismas – tirti atsisako, nes įvykiai dažniausiai būna nutikę seniai, tad jie supranta, kad ištirti neįmanoma. Tačiau jeigu šiandien kažkas kreipiasi, ypač jeigu tie atvejai yra neseni, tiek Bažnyčia, tiek civilinė valdžia tiria kartu. Jeigu įrodoma ar bent jeigu yra panašu, kad taip tikrai galėjo vykti, dvasininkas šiandien yra pervedamas į pasauliečių luomą – Bažnyčia jo tarnystės atsisako.
Paskutinė tema, kurią norėčiau aptarti, yra artėjantys dar vieni Seimo rinkimai. Ko gero, stebėsime tą patį, ką ir prieš kiekvienus rinkimus – vėl bus mėginama Bažnyčią paversti politiniu įrankiu: ar dengti politinę ideologiją neva krikščionišku vardu, ar įtraukti įvairaus rango dvasininkus į politikavimą, agitaciją. Kiek ši problema atrodo opi iš Bažnyčios vidaus: ar ji sisteminė, ar veikiau marginalinė?
Manyčiau, kad Bažnyčią visada buvo norima kažkam pajungti – ar verslo, ar politikos, ar oligarchų interesams. Iš Bažnyčios istorijos matome, kad popiežiai visada kovojo su karalių noru daryti įtaką Bažnyčios gyvenimui. Todėl natūralu, kad kiekviena politinė jėga nori Bažnyčią turėti savo šalininkų pusėje. Tačiau Lietuvoje prieš rinkimus vyskupai dažniausiai dar kartą primena, kad balsuoti reikia už tuos žmones, kurie vadovaujasi krikščioniška pasaulėvoka, visų pirma atkreipiant dėmesį į tų politikų gyvenimą. Juk kartais politikai gali šūkauti krikščioniškus šūkius, tačiau jų gyvenimas – visiškai pakrikęs. Apaštalas Paulius laiške Titui ir Timotiejui rašė, kad vyskupu negali būti tas, kuris nesusitvarko savo namuose. Sakyčiau, ir politiko atveju tai yra pats svarbiausias kriterijus – jeigu žmogus gerai tvarkosi savo namuose, gyvenime, yra vilčių, kad ir Lietuvos gyvenimą jis tvarkys panašiai.
Žinoma, kiekvienoje partijoje yra įvairių žmonių. Yra buvę ne vieni rinkimai, kai Bažnyčia aiškiai sakė, kad nepalaiko jokios partijos, nors visada būna partijų, kurios savo pavadinime turi žodį „krikščionybė“. Tačiau tuo žodžiu dažniausiai tiesiog prisidengiama kaip figos lapu. Yra buvę tokių rinkimų, kai Bažnyčia ragino balsuoti už žmones, o ne už partijas – ir po tokių rinkimų visai neblogai susiklostydavo politinė situacija. Nemanau, kad šį kartą bus kitaip. Seime vėl bus įvairiausių partijų atstovų, tačiau Bažnyčia neturi savo partijos ir nesiekia jos kurti, kad atstovautų vien tik Bažnyčios interesams. Kiekvienoje partijoje yra tikrai nuoširdžiai Dievą tikinčių žmonių, net ir tose, kurios ideologiškai nuo Bažnyčios yra nutolusios labiau. Žmonės, kurie balsuoja ir priima sprendimus pagal sąžinę, tikrai palaiko krikščioniškąsias vertybes.
Dar kiek apversiu iš esmės tą patį klausimą. Trisdešimt metų viena opiausių problemų nuolat įvardijama Lietuvos politinių partijų korupcija. Ar galima apie tai kalbėti Bažnyčios kontekste? Juk ne taip sunku įsivaizduoti – nuošalios parapijos klebonui už paramą ar agitaciją pažadama suremontuoti bažnyčią…
Na, nesu girdėjęs apie tokius atvejus, tačiau esu girdėjęs daugybę istorijų apie tai, kaip kažkas kažką žadėjo, tačiau atsidūręs Seime, pažadus užmiršo. Tokios patirtys – žymiai dažnesnės, kartu tai reiškia, kad mes visi esame įgavę tam tikrą imunitetą priešrinkiminiams pažadams. Prieš rinkimus visi žada – ir bažnyčias atstatyti, ir stogus keisti, o po to pažadus pamiršta. Anksčiau tai buvo nebrandžios demokratijos iliustracija, o dabar visi supranta, kas yra Seimas. Seimas nėra institucija, dalinanti pinigus, juolab remontuojanti bažnyčias ar keičianti stogus. Todėl galbūt ir šiemet kandidatai mėgins vienaip ar kitaip paveikti Bažnyčios atstovus, bet užtikrinu, kad kunigai šioje srityje irgi yra turėję įvairiausių patirčių. Nemanau, kad jie taip lengvai užkibtų ant tokio jauko.
Kaip jūs apibūdintumėte Bažnyčios ir politikos, ar veikiau – Bažnyčios ir valstybės santykį? Viešumoje ši tema dažniausiai paverčiama banalybėmis – kartojimu, esą Bažnyčia yra „atskirta“ (ne atskira!) nuo valstybės. Tačiau kaip tada jaustis bet kuriam dvasininkui ar tiesiog krikščioniui, kuris irgi yra pilietis – polio gyventojas, besirūpinantis valstybės likimu?
Abi šios struktūros – ir Bažnyčia, ir valstybė – tarnauja žmogui. Manau, kad šis santykis niekada nebus aiškus: ką reiškia tas „atskiras“, bet ne „atskirtas“? Mes turime atskiras veiklos sritis, kuriose veikiame, turime savo teisyną, kuriuo vadovaujamės – yra nemažai skirtumų. Tačiau kiekvienas dvasininkas, taip pat ir vyskupas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl tas dvilypumas visada išliks. Bet ir gerai, kad yra ta įtampa, nes dar II a. laiške Diognetui rašoma, kad krikščionys gyvena savo valstybėse, yra jų piliečiai, bet priklauso kitai tėvynei, esančiai danguje. Dabartinis mūsų gyvenimas yra laikinas būvis, kaip sakytų klasikinė teologija. Įtampa visuomet išliks tarp to, kas yra valstybės, kas yra Bažnyčios, kas yra viešo gyvenimo sritys, kas yra grynai sąžinės klausimai, kuriuose dažnai valstybės ir Bažnyčios pozicijos nesutampa. Krikščionis tada turi vadovautis savo sąžine ir ta pozicija, kurią pristato Bažnyčia. Manau, kad ši įtampa visada bus ir mūsų krašte ji yra minimali. Kituose kraštuose, kur arba valstybės pozicija yra labai liberali, arba Azijos šalyse, kur labai stipri islamo įtaka, ši problema kur kas opesnė, dėl to krikščionys tokioje valstybėje jaučiasi svetimi. Nors mes Lietuvoje esame svetimi, nes mūsų tėvynė – danguje, tačiau mums čia gera. Su valstybe esminiais klausimais daugeliu atveju sutariame, o kur nesutariame – diskutuojame. Įtampa visada išlieka ir bus – čia jos nepanaikinsi.
