Gerbiama Redaktore,
Pradėdamas rašyti laišką, prisiminiau Miguelio de Cervanteso Don Kichotą. Turbūt todėl, kad būtent šį kūrinį vaikystėje man skaitė pusseserė. Tada, kai dar nėjau į mokyklą, pats nemokėjau skaityti. Iš šio šedevro turbūt ryškiausiai prisimenu sceną, kai riteris puola vėjo malūnus. Nes mano, kad jie – milžinai. Ši scena man buvo ir tebėra graži. Kartais galvodavau, kad pats esu Don Kichotas, kurį vėjo malūnų sparnai bloškia ant žemės. Dabar, būdamas vienuoliktoje klasėje, šią sceną interpretuoju kiek kitaip. Galvoju, kad ji moko žiūrėti į tai, kas yra aplinkui, su krisleliu vaizduotės. Ir svajoti.
Šią paprastą tiesą dažnai pamirštu. Ypač kai įsitraukiu į beprasmes internetines diskusijas su internetiniais troliais. Arba kai nuo per didelio informacijos srauto pradeda skaudėti galvą. Tiesą sakant, šiuolaikiniame pasaulyje gebėjimą svajoti labai lengva prarasti. Dar blogiau, kad greitai įmanoma nužmogėti. Nebejaudina kasdieniai pranešimai apie bendraamžių savižudybes, naujienos apie patyčias. Kažkam kažkur ką tik sugriuvo visas pasaulis, o aš sėdžiu čia prie ekrano ir nieko nejaučiu. Nes antraštę, skelbiančią apie panašų įvykį, mačiau vakar, ar užvakar. Ir reklamų visur matau per daug. Per ryškių. Pavyzdžiui, YouTube platformoje netgi muzikos pasiklausyti neįmanoma, prieš tai nepamačius ir neišgirdus vadinamojo „ado“ – trumpo reklaminio siužeto, dažniausiai nederančio su muzika, kurios ketinu klausytis. Po trankios muzikėlės ir teksto, skelbiančio, kad reikia paskubėti įsigyti naujausią automobilį, nepavyksta susikaupti Mozarto ar Verdi kūriniams, Leonardo Coheno ar Davido Bowie dainoms. Be to, didžiojoje dalyje matytų reklamų vaizduojamas idealus gyvenimas. Idealūs raumeningi vyrai vežioja prabangiuose automobiliuose nė kiek ne prasčiau atrodančias savo merginas. Šeimos atrodo taip, tarsi nebūtų jokių rūpesčių. Reklamose nuoširdumui nelieka vietos. Jeigu šiame virtualiame pasaulyje pasirodytų Don Kichotas, niekas jo nepastebėtų. Jotų jis vienišas ant savo Rosinanto per šias informacijos džiungles ir nesuprastų, kur pateko.
Tačiau vis dėlto ne viskas prarasta. Veikiau priešingai. Gyvenant socialinių tinklų, naujienų srauto ir reklamų pasaulyje, kyla noras atsiriboti. Pasibalnoti arklėką, susirasti kokį bendramintį ir joti lauk iš šios iškreiptų veidrodžių karalystės. Tiesa, tam reikia kažko, kas sukrėstų, priverstų išeiti, kaip dabar madinga sakyti, iš komforto zonos. Man, kaip jaunam žmogui, toks įvykis turbūt buvo 2018 m. pabaigoje – mokinių mitingas prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Naujienų sraute žinių apie mokytojų streiką buvo daug. Tačiau įvyko ir mokinių mitingas. Jo metu jauni žmonės iš įvairiausių Lietuvos vietų suvažiavo parodyti, kad jiems irgi rūpi švietimas. Aš taip pat ten buvau. Prisimenu, kaip pro ministerijos duris išėjo ministrė. Nežinojau, ko tikėtis… Galbūt to, kad vis dėlto naujienos apie mokytojų streiką ar mokinių mitingą nebus nustelbtos kitų aktualijų. Nedings žinių sraute. Ir ką gi? Dabar žiniasklaidos antraštėse mirga pranešimai apie koronavirusą, nušautą motiną stumbrę ir informacija apie partijų reitingus. Šios temos – aktualios, sutinku, bet vis dėlto norėtųsi, kad reikšmingi, žmonių gyvenimą keičiantys dalykai būtų ne vienadienės sensacijos. Kad svarbiau būtų problemą išspręsti, ne tik apie ją parašyti feisbuke ar naujienų portale.
Artėja Kovo 11-oji. Kelias dienas visi portalai rašys apie tai, kaip galima ją švęsti. Visur bus iškabintos vėliavos, skambės pompastiškos kalbos. Dar reikės nepamiršti atsidaryti feisbuką ir ant profilio nuotraukos užsidėti kokį rėmelį. Su trispalve ar kokiu kitu lietuviškumą rodančiu simboliu. Taip, visa tai gražu. Bet Kovo 11-osios trisdešimtmetis praeis. Kaip ir viskas praeina. Ir niekas Lietuvoje nepasikeis. Tik per žinias pasakos jau apie naujas aktualijas, apie artėjančius Seimo rinkimus. O norėtųsi, kad atsirastų žmones vienijanti idėja, kuri mums būtų svarbi daugiau negu vieną dieną.
Gyvenant ryškių reklamų, greitai pasenstančių sensacijų laikais, būtina rasti savyje nors kiek donkichotiškumo. Galbūt tereikėtų paimti į rankas knygą ir pabandyti įsivaizduoti jos veikėjus. Aš įsivaizduoju Marcelijaus Martinaičio sukurtą žemaitį Kukutį. Ne kalbantį per radiją ar mirgantį televizijos ekrane kaip influencerį, o gyvenantį savo trobelėje kažkur Lietuvoje ir laukiantį, kol kas nors pasibels į duris. Galbūt tarp puošnių reklaminių stendų ir daugybės naujienų pasiklydęs Don Kichotas ras tą seną trobelę ir kažkur viduryje miškų užsimegs tikras, žmogiškas pokalbis. Viliuosi, kad pašnekesio metu gims kokia nors bendra svajonė, kuri galbūt taps šiuos du personažus vienijančia idėja. Arba net visą jų bendruomenę ar šalį. Visaip gali atsitikti…
Vilnius, 2020 m. vasario 25 d.
