Mėgindama apibrėžti populizmą Margaret Canovan teigia, kad „populizmas yra demokratijos metamas šešėlis“1, t. y. kad populizmas ir jo pagrindinės sąvokos neatsiejamos nuo demokratijos suvokimo, bet kartu populizmas nėra tikroji demokratija – tai tamsesnis ir nedetalus demokratijos vaizdinys. Šio šešėlio analizė mums gali padėti geriau suprasti demokratiją ir atkreipti dėmesį į tai, kaip ir kokias visuomenėje egzistuojančias problemas populistai išnaudoja savo tikslams.
Jeigu populizmas yra demokratijos šešėlis, kaip tada reikėtų suprasti populizmo ir demokratijos santykį? Pasak Canovan, demokratija turi dvi puses – pragmatinę (angl. pragmatic) ir atperkančiąją (angl. redemptive)2. Demokratijos „atperkančiosios“ pusės esmė yra visuomenės galia (angl. popular power) – įsitikinimas, kad vienintelis legitimios valdžios šaltinis yra piliečiai. Jie rinkimų metu nusprendžia, kas jų vardu priims politinius sprendimus tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą. Ši demokratijos pusė siekia visų žmonių įsitraukimo ir dalyvavimo sprendimų priėmimo procese (tautos valdymo). Pavyzdžiui, džiaugiamės, kai rinkėjų aktyvumas rinkimuose auga, ir turime numatę reikalavimą, kiek piliečių turi dalyvauti, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu. Pasak Canovan, modernioje demokratijoje mes tikime, kad tautos, suverenių žmonių priimti sprendimai ves į geresnį gyvenimą. Ši demokratijos pusė priešinasi įvairiems biurokratiniams reguliavimams ir ribojimams, siekia romantiškai ir spontaniškai įvykstančio tautos pasirodymo sprendimų priėmimo procese. Referendumas – geriausias to pavyzdys.
Vis dėlto norint, kad demokratija funkcionuotų, reikalingos ir sprendimų priėmimo procesą struktūruojančios institucijos ir taisyklės, leidžiančios taikiai spręsti politinius konfliktus, t. y. pragmatinė demokratijos pusė3. Institucijos ir taisyklės, viena vertus, apriboja galią (tiek piliečių, tiek valdžios), bet ir daro ją efektyvią. Pragmatinė pusė būtina tam, kad, pavyzdžiui, galėtume tikėtis, jog kartą pralaimėjus vienuose rinkimuose, turėsime galimybę bandyti dar kartą ir galbūt laimėti. Tai užtikrinama valdžios perdavimo taisyklėmis, rinkimų būdu. Pragmatinė demokratijos pusė yra būtina norint užtikrinti tęstinumą, sistemos nuspėjamumą, visiems bendras taisykles. Tačiau jei visi politinio proceso dalyviai pradėtų traktuoti demokratiją kaip paprasčiausią pragmatinį instrumentų rinkinį, sistema prarastų legitimumą4. Kaip teigia Canovan, „pragmatizmas be atpirkimo impulso veda tiesiai į korupciją“5.
Šios dvi demokratijos pusės iš esmės yra viena kitai priešiškos, bando suvaldyti viena kitą, bet abi yra reikalingos demokratijos funkcionavimui. Populizmas iškyla tada, kai dvi demokratijos pusės nutolsta viena nuo kitos ir įsivyrauja pragmatinė pusė (institucijos ir taisyklės). Populizmą, pasak Canovan, galima suprasti kaip siūlymą atsigręžti į „atperkančiojo“ stiliaus (kitaip sakant, visuomeninės galios) politiką. Populistai teigia atstovaujantys paprastiems žmonėms6 – tyliajai daugumai, kurios neva korumpuotas ir privilegijuotas elitas nereprezentuoja7. Populistai žmonių vardu priešinasi valdžios arba galios struktūrai ir ypač dažnai įsitvirtinusioms politinėms partijoms; ginčija ne tik įsitvirtinusius galios turėtojus, bet ir politinio, ekonominio bei kultūrinio elito vertybes; vertina paprastą kalbą, paprastus visiems suprantamus sprendimus ir kritikuoja sudėtingus abejotinus kompromisus. Todėl populizmas į politinę areną traukia ir paprastai nepolitiškus žmones.
Pasak Canovan, populizmas gali veikti kaip demokratijos savireguliacijos mechanizmas, kai siūloma atsigręžti į žmones ir taisyti senąsias institucijas ar jas keisti naujomis. Problema kyla neįgyvendinus žmonių valdymo ir neišpildžius gerovės pažado – politinis elitas apkaltinamas savanaudiškumu. Nusivylus valdžia, pradedama priešintis institucinei struktūrai ir siekiama žmones paversti vieninteliu legitimiu valdžios šaltiniu. Taip iškyla politikai, žadantys žmonių valdžią8. Taigi populistai siūlo ne tik stiprinti entuziazmo pilną atperkančiąją demokratijos pusę, bet ir griauti institucinę demokratijos pusę. Tai ypač aktualu šiandien, kai perėjimas į autoritarizmą vyksta ne karinių perversmų, o rinkimų būdu. Vis dažniau populistai politikai užima valdžios postus laimėdami rinkimus, žadėdami žmonių valdžią ir tada, jau turėdami visus reikalingus instrumentus, priima sprendimus, apribojančius demokratiją9. Tai reiškia, kad autoritarizmas neatsiranda iš niekur, ir visi siūlymai riboti demokratiją ar keisti konstituciją turėtų būti priimami rimtai.
Papildant Canovan, populistinis politinio pasaulio aiškinimas yra pasakiškas: jis suaugusiems, rimtiems žmonėms bando paaiškinti (arba juos įtikinti), kas yra geriečiai, kas yra blogiečiai, ir kas yra kenčiantieji10. Tokiame pasakojime yra tik dvi proceso dalyvių pusės: kenčiantieji drauge kenčia, slegiami juos valdančių ir išnaudojančių blogiečių rankos. Pasakojime blogiečiai yra ne skirtingus interesus turintys, klystantys, sudėtingi ir besikeičiantys ar kartais iš tiesų nedorai besielgiantys asmenys, bet išvien veikiantis junginys – tamsi pilis, kurioje priimami bloga linkintys sprendimai. Geriečiai – priešingai – yra neklystantys ir šviečiantys iš tolo, netgi ne visai žmonės. O jei jie ir suklysta, tai tik iš begalinio noro padėti, išgelbėti kenčiančius, pasiaukoti, net jeigu teks padėti galvą nelygioje kovoje už teisybę pragmatiniame, pažadais grįstame politinės karjeros kelyje. Tokiam pasakojimui reikia pasakotojų, veidų, kurie pasakytų, kas yra kas – paprastais žodžiais paaiškintų sudėtingą pasaulį. Populizmas yra panašus į pasaką, nes jis supaprastina sudėtingą realybę ir jam nebūtini faktai (ar bent jau nebūtinai tikslūs). Jam reikia, kad kuriamas paaiškinimas dėl netobulos (o gal net pavojingos) santvarkos taip pataikytų į pasakos klausytojo atmintį, kad pasakojimas būtų atpažintas, o klausytojas nesunkiai suprastų, kas yra įsitvirtinęs toje aukštoje pilyje.
KRIZĖ, NAUJUMAS IR PATIKIMUMAS: POPULISTINIAI PASAKOJIMAI LIETUVOJE 2000–2004 M.
Rengiant šį tekstą buvo analizuotos politinių partijų programos11, bandant suprasti, kaip įsivaizduojama visuomenė arba „visi Lietuvos žmonės“; į kokias Lietuvos demokratijos problemas ar spragas politikai populistai taiko; kaip politikai naudojasi tuo, kam visuomenė pritaria (stojimas į ES ar NATO) ir kuo visuomenė nepatenkinta; ar ir kada siekis atkurti didingą praeitį aplenkia siekį pasivyti ateitį.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį neturėjome ryškių populistinių partijų, buvo mokomasi demokratijos ir apskritai būti politine partija demokratijoje. Partijos programas adresuodavo visai visuomenei – tautai, liaudžiai ar „visiems Lietuvos žmonėms“. Vienur buvo šiek tiek daugiau skiriama dėmesio kaimui, kitur – socialiai remtinoms grupėms ar saugumui, skirtingai būdavo įvardijami nesėkmių kaltininkai – ar visa valdžia, ar kairieji, ar dešinieji. Tačiau visos politinės partijos žadėjo gero gyvenimo ateityje viltį. Ateities buvo laukiama, nes nepriklausomos valstybės atkūrimas ir žinių visuomenės plėtra sutapo su interneto atsiradimu ir globalizacija. Buvo tikima, kad jei spėsime užšokti ant šių pokyčių bėgių, ateityje Lietuvoje klestės verslumas ir inovacijos, aukščiausio lygio švietimo sistema rūpinsis jaunimo ateitimi, jaunimas – Lietuvos ateitimi, pagaliau integruosimės į Europos Sąjungą. Pagrindiniai politinių partijų programose formuluojami tikslai buvo žmonių materialinės gerovės kūrimas (pritraukti investicijas ir patiems kurti verslus), o tam buvo būtina užtikrinti visuomenės saugumą tiek geopolitine prasme, tiek valstybės viduje. Todėl pirmą nepriklausomybės dešimtmetį ypač daug dėmesio skirta pragmatinei demokratijos pusei ir teisinės valstybės įtvirtinimui (įstatymų leidybai, institucijų ir teisėsaugos struktūrų kūrimui), kad būtų pagaliau galima išspręsti didelio nusikalstamumo ir visuotinio nesaugumo problemas. Sekamos pasakos rėmuose pagrindiniai blogiečiai buvo nusikaltėliai ir Rusija.
Tačiau iki 2000-ųjų ši ateitis taip ir nespėjo ateiti. Visuomenės kantrybė ir nusiteikimas, kad valstybės atkūrimo pradžioje nebus labai lengva, išseko12. Nusivylimas pasireiškė rinkimuose, o neišpildyti lūkesčiai virto simpatijomis naujoms politinėms partijoms. 2000 m. parlamento rinkimuose sėkmingai pasirodė populistinėms priskiriamos Naujoji sąjunga (NS) ir Lietuvos liberalų sąjunga (LLS)13, 2004 m. – Darbo partija (DP) ir Rolando Pakso koalicija „Už tvarką ir teisingumą“. Šių partijų sėkmė pradėjo naują politinio Lietuvos gyvenimo etapą, pasižymintį tuo, kad rinkimuose naujos partijos sulaukia didesnio palaikymo negu jau įsitvirtinusios.
Mokslininkai vargo bandydami Centrinės ir Rytų Europos populizmą priskirti kairiajam ar dešiniajam, todėl galiausiai jis buvo pavadintas naujuoju arba centristiniu14. Šioms partijoms naujumas buvo svarbesnis už aiškią ideologinę programą, pavyzdžiui, NS teigė esanti neideologinė ar net antipolitinė, ir todėl galėjo sakyti tai, ką rinkėjai norėjo girdėti. Be to, naujųjų partijų programose buvo derinama tai, kas tiktų skirtingoms politinėms ideologijoms. Pavyzdžiui, NS skelbėsi kovosianti ir su ekonominiu nepritekliumi, nuo kurio kenčia „visi Lietuvos žmonės“, ir su „tautinės savimonės“ išnykimo grėsme. LLS programoje ekonominis liberalizmas derinamas su griežta tvarka ir kontrole, skirta saugumui užtikrinti. Pasak programos autorių, žmonėms Lietuvoje nesaugu: gatvėse – dėl nusikalstamumo, valstybėje – dėl korupcijos, todėl partijos lyderis Paksas siūlo programą, sprendžiančią teisingumo, tvarkos, nusikalstamumo, teisinės valstybės klausimus. 2004 m. DP žadėjo atsinaujinimą, o programoje buvo numatytas mokesčių mažinimas ir pajamų didinimas konkrečiomis sumomis: kiek kas turi ko gauti, o gauti turi visi – ir studentai, ir pensininkai. Kitaip pasakius, naujasis centristinis populizmas buvo skirtas visiems.
Žadėdami visiems viską, politikai populistai kartu tvirtino, kad valstybė yra apimta krizės. Pirmasis atkurtos valstybės dešimtmetis buvo paženklintas daugybės pasiekimų, bet taip pat ir nesėkmių: ekonominio nestabilumo (įskaitant įmonių bankrotus, valiutos nestabilumą) ir fizinio nesaugumo (nusikalstamumo lygis buvo aukštas), privatizacijos procesas nebuvo paprastas ir visada sėkmingas, o korupcijos lygis gal ir buvo žemesnis nei kai kuriose kitose regiono valstybėse, bet mes juk save lyginom tik su Vakarais. Tačiau populistai krizę kūrė diskursyviai susiedami nepavykusius sprendimus ar klaidas ir teigdami, kad tai yra kur kas gilesnės, beveik egzistencinės krizės požymis15, kurios neišsprendus, lieka tik bedugnė.
Populizmo iššūkis demokratijai kyla tada, kai politinės klaidos ir nesėkmės imamos aiškinti politinio elito savanaudiškumu ir sąmokslu. Šalia dešimto dešimtmečio „blogiečių“ – nusikaltėlių ir Rusijos – šių naujų partijų programose atsirado naujas blogio šaltinis – pati valdžia. 2002 m. prezidentu rinktas Paksas žadėjo labai teisingus dalykus: „Demokratija – žmogui, laisvė – verslui, diktatūra – mafijai“. Korumpuotas elitas prilyginamas mafijai, o tokia milžiniška problema reikalauja ryžto ir valios įgyvendinti teisingus sprendimus ir pokyčius, reikalingus visuomenės gerovei – būtent tai ir žadėjo gerasis Paksas.
Šių partijų ir politikų programose pasigirsta iki šiol besikartojantys siūlymai apie didesnį piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą: priartinti valdžią prie žmonių, įvertinti visuomenės nuomonę priimant sprendimus, priversti teisę ir valdžią tarnauti žmonėms (LLS), mažinti ministerijų, biurokratų ir parlamento narių skaičių, priversti pareigūnus reguliariai atsiskaitinėti piliečiams, mažinti referendumo kartelę, leisti atšaukti pareigūnus (NS), rinkti parlamento narius vienmandatėse apygardose ir tiesiogiai rinkti merus (DP). Tokie siūlymai buvo ne reali reformų programa, o tik bandymas atsiriboti nuo politinio elito ir apeliavimas į menką visuomenės dalyvavimą politiniame procese ir nepasitikėjimą institucijomis.
Stiprūs charizmatiški lyderiai – Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas – su partija užnugaryje piktinosi neteisinga ir negera valdžia. Būtent tokia retorika pasižymėjo Paksas dar tada, kai atsistatydino iš premjero pareigų ir atsisakė pasirašyti sutartį su JAV bendrove „Williams International“ dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Prieš artėjančius 2004 m. parlamento rinkimus Uspaskichas, taip pat triukšmingai kaip Paksas, atsistatydino neva nepritardamas „Lietuvos dujų“, Rytų ir Vakarų skirstomųjų tinklų bei „Stumbro“ privatizavimo būdui: „Aš matau, kokie procesai vyksta mūsų valstybėje ir nenoriu prisiimti už juos atsakomybės. Aš matau kitą kelią, kaip atnešti naudos savo šaliai“16. Įdomus laikas Lietuvos istorijoje: atsistatydinimai iš postų tapo ne silpno, o ryžtingo, į kompromisus nesileidžiančio politiko požymiu, neprisiimti atsakomybės atrodė teisingas ir garbingas žingsnis, leidęs iškilti į politikos aukštumas.
Nors visi trys politikai turėjo patirties politinėje erdvėje, jie elgėsi taip, lyg nepriklausytų politiniam elitui. Viena vertus, naujumas buvo svarbus kriterijus rinkėjams, kita vertus, lyginamieji tyrimai rodo, kad partijos patikimumas (gebėjimas valdyti apskritai) yra taip pat svarbus, sėkmę rinkimuose lemiantis veiksnys17. Todėl šie lyderiai sėkmingai suderino nepriklausymą tradicinėms politinėms partijoms su pakankama politine patirtimi, kad neatrodytų kaip absoliutūs naujokai. Panašia strategija sėkmingai pasinaudojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) 2016 m. parlamento rinkimuose.
Vis dėlto šiame populizmo įsiveržimo į Lietuvos politinį gyvenimą etape ne tik tauta, bet ir politinis elitas inicijavo partinės sistemos atsinaujinimą. Pasak Steveno Levitsky’o ir Danielio Ziblatto, nuosaikus politinis elitas tiki, kad gali sustiprinti savo pozicijas pasinaudodamas politinės sistemos autsaideriais. Jie taip pat tiki, kad gali aplošti ir visuomenę – leisti išrinkti autsaiderį, bet iš tikrųjų neleisti jam valdyti18. Tačiau populistai irgi dažnai sėkmingai pasinaudoja nuosaikiais politikais savo tikslams pasiekti. Naujosios sąjungos ir apskritai naujosios politikos atsiradimas buvo susijęs su Valdo Adamkaus iniciatyva formuoti daugiapartinę, o ne dvipartinę sistemą Lietuvoje. Paksas parlamento rinkimuose vedė LLS sąrašą, o Eugenijus Gentvilas vėliau pripažino, kad neaišku, kokia būtų liberalų ateitis Lietuvoje, jei ne Paksas. Vėliau lyderio ir partijos keliai išsiskyrė, bet ir liberalai nepražuvo. Uspaskichas NS rėmė finansiškai, su partijos sąrašu buvo išrinktas į Seimą ir 2000–2003 m. buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku.
Tyrimai rodo, kad populistinių partijų daugėja jau pramokus demokratijos ir pamažėle gerėjant ekonominei situacijai19. Taigi populistai renkami ne tik atsidūrus prastoje materialinėje padėtyje, bet ir dėl nepasitenkinimo bei nusivylimo pragmatine demokratijos puse. Kaip matyti iš Pakso kalbų, valdžios ir piliečių atotrūkis apibūdinamas ne tik kaip ekonominė nelygybė, o kaip statuso ir galios skirtumas sprendžiant, kas yra gerietis (normalus), o kas geriečių kategorijai nepriklauso: „Ypatingą dėmesį skirsime tam, kad mažėtų valdžios ir piliečių atotrūkis, socialinė žmonių atskirtis, kad visuomenė nebūtų skaldoma į „elitą“ ir „neelitą“, privilegijuotus ir atstumtuosius, turtingus ir nuskurdintus, normalias ir asocialias šeimas“20. Kita vertus, tai parodo, kad populizmui egzistuoti reikalinga funkcionuojanti demokratija – ją galima kritikuoti, atsiriboti nuo tam tikrų jos elementų, kai ji jau išbandyta. Siūlymai keisti pragmatinę demokratijos pusę gali būti interpretuojami kaip kasimasis po valstybės pamatais, bet kartu tai yra požymis, kad demokratija jau buvo pakankamai susiformavusi atlaikyti tokių reformų siūlymus.
ATEITIS ATĖJO, IEŠKOME PRAEITIES: POPULIZMAS 2008–2020 M.
NS, LLS ir DP populizmo etapui vis dėlto būdingas stiprus tikėjimas ateitimi, kaip pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo: partijų programose siūloma informacinės visuomenės plėtra, ateitis žadama jaunimui, todėl akcentuojama švietimo svarba, ekonomikos vystymas, integracija į ES ir NATO. 2004 m. net tautinės partijos žvelgia į ateitį ir mato ES fondus, siekia ugdyti visuomenę, stiprinti tautą, atnaujinti kultūrą. ES integracija išlieka reikšmingas tikslas, niekaip neprieštaraujantis tautos gynimui ir dvasingumo puoselėjimui (pavyzdžiui, minima Tautos siela, Tautos gyvastis).
Tačiau 2008 m. viltingos ateities politinėse programose sumažėja, o politinėje vaizduotėje atsiranda mitinė morali ir dvasinga tautos praeitis, be aiškaus istorinio konteksto. Iki šiol net skirtingos tautininkų partijos siūlė stiprinti tautiškumą, bet nesiūlė gręžtis į praeitį. Praeitis pirmiausia pasirodo Tvarkos ir teisingumo partijos programoje: tautiškumas ir visuomenės moralė tampa pagrindiniai prioritetai, pasigirsta tvirtinimai, kad praeityje buvo geriau – visuomenė prarado moralines vertybes, reikalingas moralinis atgimimas mūsų protėvių kurtoje Lietuvoje. Net ir naujai sukurtoje, ironiškoje ir provokuojančioje Tautos prisikėlimo partijos (TPP) programoje tautos gerovė, patriotinis ugdymas, lietuviškumas užima svarbią vietą. TPP ir toliau žaidė pasitikėjimo politinėmis institucijomis trūkumu – žadama išbristi iš skandalų ir konfliktų, įtvirtinti aukščiausius moralinius standartus politikoje. Moralūs nepolitikai užsiims pagalba visiems: šeimoms ir pensininkams, kaimui ir miestui.
Didvyriška tautos praeitis tampa politiniu ginklu, atradus raktą į istoriją – Sąjūdį. Ekonominė krizė ir keli politiniai skandalai įsiūbuoja protestus Lietuvoje, 2009 m. iškyla „Drąsos kelio“ judėjimas, vėliau „Tiesos“ ir dar keli panašaus pobūdžio judėjimai. Visos šios organizacijos vienu ar kitu būdu savo moralinį teisumą grindžia sąsajomis su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu ir teigia siūlančios moralinę alternatyvą – atsigręžti į Sąjūdžio moralines vertybes. Šis siūlymas grįžti prie Sąjūdžio judėjimo vertybių yra tai, ką Paulas Taggartas pavadino heartland21 – praeityje egzistuojanti idealizuota bendruomenė, į kurią nurodo populistiniai veikėjai „prisimindami“ laiką, kai tauta buvo morali. Būtent į Sąjūdį žvelgiama kaip į moralinės politikos ir stipraus ryšio tarp politikų ir žmonių laiką.
Dalis aktyviai protestuose dalyvavusių asmenų vėliau organizavo vadinamąjį „žemės referendumą“, siekdami apriboti ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams Lietuvoje ir, svarbiausia, palengvinti Lietuvos piliečiams inicijuoti referendumus. Organizatoriai vadinosi visuomenininkais, skelbėsi ginantys tikrąsias visuomenės vertybes. Būtent šio referendumo organizavimo metu buvo išryškinti iki šiol populistinių partijų ar judėjimų naudojami simboliai: tauta (karinga ir pagoniška), tradicinė šeima ir krikščioniškos vertybės22. Šio referendumo organizavimo metu taip pat buvo siūloma grįžti prie tikrųjų valstybės šaknų – prie Sąjūdžio.
Prieš 2016 m. rinkimus LVŽS iš dalies perėmė referendumo organizavimo metu sukurtus vaizdinius, žadėjo visuotinį bendrumą (tiksliau, darnos siekį) ir pritraukė dalį referendumų bei protestų organizatorių į savo gretas. Partijos lyderio Ramūno Karbauskio nuotraukas buvo galima matyti referendumo šalininkų leidinių pirmuose puslapiuose. Partija savo programoje taikėsi būtent į referendumo organizatorių keltų klausimų sprendimą, taip pat skelbė besirūpinantys nauju gerovės valstybės elementu – visuomenės sveikata (nors veikiau visuomenės moraliniu sugedimu) – ir teigė turintys patirties kovoje su nusikalstamumu (Sauliaus Skvernelio asmenyje). Partijos naujumas, bet ir jau turima politinė patirtis, platus palaikančių visuomenininkų ratas ir charizmatiška lyderystė nulėmė netikėtai sėkmingą pasirodymą 2016 m. parlamento rinkimuose.
Pandemijos kontekste iškilęs Lietuvos šeimų sąjūdis, oponuodamas visiems po 2020 m. parlamento rinkimų suformuotos vyriausybės sprendimams, dengiasi Sąjūdžio vaizdiniu, stiprina mitologizuotos praeities temą, apeliuoja į praeityje egzistavusią tautos vienybę23. Pasak Svetlanos Boym, tokią retoriką galime laikyti atkuriamosios nostalgijos požymiu, kai „bandoma transistoriškai rekonstruoti prarastus namus“24.
Tokie judėjimai ir kraštutinės dešinės populistinės partijos bando monopolizuoti Sąjūdžio atminimą, ištrinti istorinius faktus, o atmintį mitologizuoti – taip kuriamas mitinis laikas tautos istorijoje, atsiejamas nuo konkrečių įvykių ir veikėjų. Po šio idealaus laiko prasidėjo moralinis ir politinis nuosmukis, kurio šaknys slypi dar pokomunistinės transformacijos laikotarpyje. Pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas 2020 m. parlamento rinkimų programoje tarp didžiausių politinių ydų įvardijo valstybės turto užgrobimą privatizacijos metu, nekontroliuojamą užsienio kapitalo ir verslo plėtrą bei sisteminių („nomenklatūrinių“) politinių partijų abejingumą. Šią moralinę krizę gilina ir Europos Sąjungos politika – griaunant tautinį tapatumą, atimant žemę ir krikščioniškas vertybes. Tiesa, kalta ne pati Europa, o įvairios ideologijos, kurios sąmoningai siekia vėl ištrinti Lietuvą iš politinio žemėlapio25.
Po 2008 m. populistai rado receptą, kaip sujungti vienybės ilgesį ir pasididžiavimą dėl didingos praeities su moraliniu teisuoliškumu, kaip ginti etninę tautą, kaip kvestionuoti transformacijos kryptį, nekvestionuojant Sąjūdžio, kaip būti euroskeptiškais, bet nekvestionuoti Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą.
DEMOKRATIJOS MOKYMASIS IR BENDRYSTĖS TROŠKIMAS
Populizmas Lietuvoje pastaruoju metu bando kildinti save iš praeities, iš Sąjūdžio ir iš patirties, kad tauta gali veikti kartu vardan bendro tikslo. Sąjūdžio laikų vienybės ir bendrystės ilgimasi iki šiol. Net ir asmeniniuose žmonių pasakojimuose apie pokomunistinės transformacijos patirtį labai ryškūs tebėra dalyvavimo Sąjūdyje prisiminimai26. Pasakojimams būdinga bendra entuziazmo ir vilties patirtis: prisimenamas laikas, kai „visi buvome kartu“, už nuobodžios kasdienybės ir rutinos ribų, tuo metu išmokome, kad vieninga tauta gali įveikti priešą.
Tačiau tautos vienybė ir mobilizacija, kova su egzistenciniu priešu apsunkina įprastą politinį procesą, arba – pragmatinės demokratijos pusės veikimą. Populistai naudoja įsitvirtinusį, lengvai atpažįstamą ir emociškai paveikų pasakojimą ir kviečia į naują egzistencinę kovą, tik šįkart dėl šeimos, tautos ir krikščioniškų vertybių. Populistai šias sąvokas (tauta, šeima, krikščioniškos vertybės) užpildo ne turiniu, o prisiminimu apie emocinį bendrumą. Tai sąvokos, nurodančios į visą visuomenę, ne grupę, ne daugumą, o visus. Populistai teigia absoliučią bendrystę ir vienybę esant aukščiausia siekiamybe, o žmonių skirtybės ar skirtingi įsivaizdavimai apie galimas valstybės politines kryptis yra problema, kurią reikia išspręsti. Vienybėje ir bendrystėje slypi tiesa ir moralinė viršenybė.
Skaitant populistinių partijų programas, vis dėlto nepaaiškėja, kas yra tie kenčiantieji, kuriuos reikėtų ginti ir saugoti nuo moralinės ir politinės krizės. Politikai populistai kartoja kalbas apie skurdą, neturtą ir nelygybę, tačiau kenčiantieji vis dėlto neįgauna konkretesnio pavidalo. Todėl bendrystės pažadas uždega, bet tik trumpam, nes paaiškėja, kad nėra vienijančio pagrindo. Tokį abstraktų kalbėjimą apie tautą taip pat galima interpretuoti kaip aiškių bendrų visuomenės interesų (be saugumo ir gerovės) nebuvimą27. Nelabai aiškūs yra ne tik grupiniai interesai, bet ir individualūs – svarbu, kad būtų pokyčiai ir gyventi būtų geriau. Veikiausiai nelabai aišku, ko norime, ir kaip tai pasiekti. Todėl sugalvoti, ko galima norėti, turi kiti, o bendrumo pagrindu tampa tai, ko trūksta – finansinė gerovė, asmeninis saugumas.
Populizmas išreiškia geresnio gyvenimo troškimą per demokratijos atsinaujinimą. Atnaujinti demokratiją siūloma per visuotinį bendrumą ir aktyvų įsitraukimą į politinį procesą. Regis, toks bendrumo siekis galėtų tapti pagrindu visuomenės solidarumui ar bent jau jos narių tarpusavio empatijai. Gali būti, kad žmonės labiausiai trokšta būti tiesiog įvertinti – tai paaiškintų Pakso pažadus pasirūpinti visuomenės gerove ar net šiandien pastebimą akcentavimą, kad reikia žmonių klausytis, reikia su žmonėmis kalbėtis. Dėl šios priežasties nuolat kartojasi siūlymai žmones įgalinti, mažinti referendumų kartelę, o referendumui vienu ar kitu klausimu yra nuolat renkami parašai. Tačiau populistų siūlomas visuotinis bendrumas ir vienybė negali būti įgyvendinti iš principo, o visuotinis įsitraukimas leidžiamas tiek, kiek patogus patiems populistams.
Lūkesčių neišpildžius, bendrumo troškimas virsta pykčiu, nukreiptu tiek į mąstančius ar besielgiančius kitaip, tiek į politinį elitą. Siekiant visuotinės vienybės, elitas apskritai nėra reikalingas. Jis kritikuojamas ne dėl aiškių konkrečių veiksmų, o dėl egzistavimo apskritai – elito egzistavimas kelia pavojų pažadėtajai žmonių gerovei. Tai išnaudodami populistai kuria iliuziją, kad elito nebereikėsią, nes žmonės, pati liaudis ar tauta, valdys bendrai, kartu. Tačiau tikrasis populistų tikslas yra ne atsisakyti elito, o užimti jo galią – ir dabartinį politinį elitą pakeisti kitu. Svarbiausias bendrumo pagrindas vietoj solidarumo tampa stoka ir pyktis.
Lietuvoje tokį pasakojimą plėtoti sąlygos yra labai palankios: tiek piliečiai, tiek nuosaikūs politikai ilgą laiką šalinosi politinių partijų. Pragmatinė demokratijos pusė buvo laikoma ne iki galo vykusia, todėl buvo gręžiamasi į atperkančiąją demokratijos pusę. Pavyzdžiui, dar 1992 m. Sąjūdžio programoje teigiama, kad politikai turi „rūpintis ne savo partiniais ar grupiniais interesais, o visos Lietuvos žmonių reikalais“. Ši frazė, vėliau kartojama skirtingų populistinių politinių partijų, partiškumą susieja su savanaudiškumu. Panašiais teiginiais pirmąją kadenciją pradėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, griežtai kritikuodama visas politines partijas: „Žmonės nebepasitiki ne kažkuriais – kairiaisiais, dešiniaisiais ar jau nuvilti spėjusiais naujaisiais. Jie nepasitiki valdžia, politikais ir politika apskritai. Tai – rimčiausias įspėjimo skambutis politinėms partijoms – užsisklendusioms savo siauruose partiniuose interesuose ir tarsi pamiršusioms, kad jų likimas – rinkėjų rankose, o ne atvirkščiai“28. Prezidentės siūlymas politinėms partijoms – „Pagaliau atverkime politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui“29. Panašiai šiandien kalba ir prezidentas Gitanas Nausėda30. Taigi nepartiniai piliečiai yra politiškai geresni negu partiniai politikai. Nors vėliau prezidentės retorika pasikeitė, šios metinio pranešimo ištraukos labai gerai iliustruoja plačiai ne tik tautoje, bet ir tarp politikų paplitusį įsitikinimą, kad partijas galima apeiti, rasti kažkokių visuomeninių alternatyvų, kurios bus geresnės, nes ten dalyvaus nepartiniai, geresnieji žmonės. Tik pamažu nuosaikaus politinio elito retorika ėmė keistis ir imtasi sprendimų stiprinti politines partijas.
Mokantis gyventi demokratijoje, daug kas turėjo pasikeisti. Sąjūdžio patirtis turėjo tapti istorija. Reikėjo pamažu išmokti, kad pliuralizmas yra būtina demokratijos sąlyga – galima nemėgti politinių oponentų, bet jie nėra egzistenciniai priešai. Reikėjo praturtėti, kad ne taip lengva būtų papirkinėti žmones primityviais pažadais. Reikėjo susikurti ir susitvarkyti teisinę sistemą. Reikėjo priimti ir tam tikrus anksčiau atrodžiusius populistinius pasiūlymus (tiesioginiai mero rinkimai) – tai pavyzdys, kaip, pagal Canovan, demokratija reguliuoja save, taisydama pragmatinę demokratijos pusę. Tačiau keičiantis kontekstui, keičiasi ir populistai. Politikai turi gebėti pasiūlyti vaizdinį, kaip gali atrodyti geresnis gyvenimas – arba ateityje, arba praeityje, arba kitoje erdvėje. Ilgą laiką kitur buvo ateityje Vakaruose, Europoje. Atėjus į Europą, reikėjo ieškoti naujo kitur – taip buvo sukurtas mitologizuotos praeities, kuri jaučiasi kaip Sąjūdžio laikais, vaizdinys.
Tekstas parengtas pranešimo, skaityto Thomo Manno kultūros centro rengiamo Nidos forumo metu (2022 m. rugsėjo 9–10 d.), pagrindu.
1 Margaret Canovan, „Trust the People! Populism and the Two Faces of Democracy“, in: Political Studies, 1999, t. 47 (1), p. 2–16.
2 Canovan remiasi Michaelu Oakeshottu, kuris išskyrė du politikoje dominuojančius ir įtampoje esančius politinius stilius – „tikėjimo politika“ ir „skepticizmo politika“; žr. Michael Oakeshott, The Politics of Faith and the Politics of Scepticism, New Haven: Yale University Press, 1996, p. 21–38.
3 Margaret Canovan, op. cit., p. 10.
4 Ibid., p. 11.
5 Ibid.
6 „The people“ verčiu kaip „žmonės“. Gal būtų galima versti „tauta“ ar „liaudis“, tačiau tiek viena, tiek kita sąvoka nurodo į tam tikrą populizmo tipą – atitinkamai dešinįjį ir kairįjį populizmą.
7 Margaret Canovan, op. cit., p. 5.
8 Margaret Canovan, „Populism for Political Theorists?“ in: Journal of Political Ideologies, 2004, t. 9 (3), p. 245; Margaret Canovan, „Taking Politics to the People: Populism as the Ideology of Democracy“, in: Democracies and the Populist Challenge, edited by Yves Mény and Yves Surel, London: Palgrave Macmillan UK, 2002, p. 32; Margaret Canovan, „Trust the People!“
9 Žr. Steven Levitsky, Daniel Ziblatt, How Democracies Die, New York: Broadway Books, 2019.
10 Veikiausiai dalis politikos mokslininkų sakytų, kad visa politika yra tokio pobūdžio pasaka, pavyzdžiui, Ernesto Laclau.
11 Diskusijas, ar politinių partijų programos yra svarbūs ir gerai ideologiją reprezentuojantys politiniai dokumentai, palikime kitam pranešimui.
12 Žr. Richard Rose, Understanding Post-Communist Transformation: A Bottom up Approach, London, New York: Routledge, 2009.
13 Seán Hanley, Allan Sikk, „Economy, Corruption or Floating Voters? Explaining the Breakthroughs of Anti-Establishment Reform Parties in Eastern Europe“, in: Party Politics, 2016, t. 22 (4), p. 522–533; Grigore Pop-Eleches, „Throwing out the Bums: Protest Voting and Unorthodox Parties after Communism“, in: World Politics, 2010, t. 62 (2), p. 221–260.
14 Žr. Grigore Pop-Eleches, op. cit.
15 Benjamin Moffitt, „How to Perform Crisis: A Model for Understanding the Key Role of Crisis in Contemporary Populism“, in: Government and Opposition, 2015, t. 50 (2), p. 189–217.
16 „V. Uspaskichas traukiasi iš Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkų“, in: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vuspaskichas-traukiasi-is-seimo-ekonomikos-komiteto-pirmininku.d?id=2981639.
17 Žr. Stijn van Kessel, Populist Parties in Europe, London: Palgrave Macmillan UK, 2015.
18 Steven Levitsky, Daniel Ziblatt, op. cit., p. 14.
19 Žr. Seán Hanley, Allan Sikk, op. cit.
20 Rolando Pakso koalicijos „Už tvarką ir teisingumą“ programa, 2004.
21 Paul Taggart, „Populism and the Pathology of Representative Politics“, in: Democracies and the Populist Challenge, p. 62–80.
22 „VRK svarstė referendumui dėl žemės pardavimo surinktų parašų tvirtinimo klausimą (video)“, in: https://alkas.lt/2013/12/03/vrk-svarstys-referendumui-del-zemes-iniciatyvines-surinktu-parasu-tvirtinimo-klausima-tiesiogine-transliacija/.
23 Jogilė Ulinskaitė, Rosita Garškaitė, „Lithuania. In the Name of the Family“, in: The Many Faces of the Far Right in the Post-Communist Space: A Comparative Study of Far-Right Movements and Identity in the Region (CBEES State of the Region Report 2021), edited by Ninna Mörner, Södertörns högskola, 2021, p. 106–114.
24 Svetlana Boym, The Future of Nostalgia, New York: Basic Books, 2001, p. XVIII.
25 Jogilė Ulinskaitė, Rosita Garškaitė, op. cit.
26 Projektas „Transformacija kaip sovietinio modernybės projekto demontavimas“. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sut. Nr. S-MOD-21-6).
27 Dėl to svarstant idėjas Lietuvai, liekame prie tokių kaip „Mokytojas – prestižinė profesija“.
28 „Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas“, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lietuvos-prezidentes-dalios-grybauskaites-metinis-pranesimas-56-102466.
29 Visa citata: „Pagaliau atverkime politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui. Atverkime ir pačias partijas – naujiems veidams, naujiems požiūriams, idėjoms ir demokratijai partijų viduje. Taip pasiųsime žinią, kad žmonių balsas svarbus, jų dalyvavimas valstybės gyvenime – galimas ir laukiamas“ (ibid.).
30 „Nausėda vetuoja Politinių organizacijų įstatymą“, in: https://www.delfi.lt/a/90742861. „Šalies vadovo įsitikinimu, toks teisinis reguliavimas nesudaro sąlygų į vietos savivaldą bei Europos Sąjungos reikalų sprendimą įtraukti kuo daugiau politinio proceso dalyvių, kurie atstovautų asmenims, turintiems skirtingą pasaulėžiūrą, ateities viziją ir politinę valią. Taip pat – neskatina pilietinės galios, pasitikėjimo atstovaujamąja demokratija, valdžios institucijomis, pačia valstybe, neužtikrina politinio pliuralizmo“.
