
Krasnojarsko kr. 1964–1965 m.
Publikuojamas prieš pusantrų metų į Dievo namus iškeliavusio vysk. Jono Borutos (1944–2022) atsiminimų fragmentas yra dalis pabirų jo memuarinių rašinių apie įvairius gyvenimo etapus. Kaip galima spręsti iš išlikusių rankraštinių pastabų ant paskirų kompiutraščio lapų, šiuos ne vieną kartą redaguotus tekstus vyskupas rašė 2016–2017 m., t. y. paskutiniais aktyvios ganytojiškos tarnystės Telšiuose metais. Vyskupas Jonas jų pagrindu planavo parengti autobiografinio pobūdžio knygą, tačiau sparčiau nei tikėtasi, progresavusi liga neleido šio darbo užbaigti. Jau būdamas emeritu, apsigyvenęs jėzuitų namuose Vilniuje, aplanką su minėtais tekstais vyskupas, atrodo, rodė ne vienam jam artimam asmeniui, galiausiai gi patikėjo šių eilučių autoriui. Per tą priešpaskutinį mudviejų susitikimą, atiduodamas man šiuos atsiminimų fragmentus, vyskupas išsakė viltį, kad jie galbūt bus naudingi mano Bažnyčios istorijos tyrimams, o kada nors ką nors bus galima ir publikuoti.
Publikacijai parinktas atsiminimų žiupsnelis jautresnį(-ę) skaitytoją gali sukrėsti itin atviru pasakojimu apie jaunystėje patirtus pažeminimus, kuriais sovietinė sistema mėgino palaužti jauno žmogaus tvirtą pasiryžimą tapti sielų gydytoju. Neabejotina, kad panašius išbandymus sovietiniuose kariniuose komisariatuose ir vėliau tarnybos sovietinėje armijoje metais patyrė ne tik būsimasis vyskupas, bet ir ne vienas kitas sovietmečiu kunigystės kelią pasirinkęs jaunuolis, tik niekas iki šiol to taip atvirai nebuvo papasakojęs. Kita vertus, tokie žmogiškojo orumo trypimo būdai, kokie čia aprašomi, nebuvo naudojami išskirtinai vien prieš sistemai neparankius asmenis. Didesniu ar mažesniu mastu su jais susidūrė visi „šlovingoje tarybinėje armijoje“, šiuo metu vėl judančioje mūsų link, pabuvoję vyrai. Ne visus tai paveikė vienodai, bet jautresnės sielos žmonėms, tokiems, kaip vyskupas Jonas, tai, be abejonės, buvo didžiulė trauma, persekiojusi juos iki gyvenimo pabaigos (tą akivaizdžiai patvirtina kiti atsiminimų fragmentai).
Šis amžinatilsį vyskupo Jono liudijimas mums primena ir dar du dalykus. Viena, kad dvasinė valdžia didžiąją sovietmečio dalį visiškai nekontroliavo priėmimo į kunigų seminariją, taigi ir būsimo dvasininkijos kontingento formavimo. Tuo nenorima pasakyti, kad visi sovietmečiu baigę oficialią seminariją nebuvo tinkami kandidatai, bet visi, sovietų valdžios požiūriu, netinkami kandidatai tikrai turėjo labai mažai šansų. Antra, siekiant atgrasyti nuo kunigystės tikrą pašaukimą turėjusiuosius, sutartinai veikė ne vien iki šiol demonizuojamas KGB ir jam talkinęs religijos reikalų įgaliotinis, bet ir žymiai platesnis sovietinių (karinių, partinių, administracinių) struktūrų spektras, taigi ir jose ištikimai savo pareigas atlikusių eilinių sistemos narių (tų, kurie į partiją stojo tik dėl karjeros) ratas. Už atsiminimų fragmente aprašomo ilgo stalo sėdėjusieji juk irgi buvo odiozinės revoliucijos veteranės, kuri, beje – atkreipkime dėmesį – sėdėjo „stalo gale (jau nebe už stalo)“, patyčių bendrininkais…
Arūnas Streikus
1962 m. baigiant Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą Aukštojoje Panemunėje, reikėjo apsispręsti, ką veiksiu, kur mokysiuosi toliau. Niekad neturėjau abejonių, dvejonių – sieksiu kunigystės, stosiu kunigų seminarijon. Bet ar sovietinė okupacinė valdžia leis, kad būčiau į tą seminariją priimtas? Juk sovietinės valdžios akyse esu „buožės“ ir vieno iš „banditų“ vadų sūnus, o ir beveik visi artimesni giminės – politiniai kaliniai, tremtiniai. Be to, neišvengiamai būtų tekę atlikti ir karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Net jei per stebuklą ir būčiau priimtas į kunigų seminariją, tai po metų neišvengiamai būčiau paimtas į sovietinę armiją, nes kaip tik tuo metu aukštosiose mokyklose buvo panaikintos privalomų karinių mokslų katedros. Žinojau, kad to neišvengia ir į Kauno kunigų seminariją įstoję jaunuoliai. Vienaip ar kitaip, tikriausiai ir aš to neišvengsiu, tad reikia tiesiai visa tai išsiaiškinti kunigų seminarijoje. Taigi, baigus vidurinę mokyklą, su mūsų šeimos dvasiniu globėju kunigu Broniumi Strazdu1 nutarėme nueiti į kunigų seminariją ir išsiaiškinti visas mano galimybes būti priimtam į tą išsvajotąją kunigų seminariją, tuomet vienintelę visoje didžiulėje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Nes tuomet veikusi TSRS teritorijoje antroji seminarija Rygoje buvo tai uždaroma, tai vėl atidaroma. Kai nuėjome į Kauno kunigų seminariją, joje budėjęs prefektas, sužinojęs, kokiu klausimu atėjome, į savo kabinetą pasikvietė tik kunigą Bronių Strazdą. Prefektas iš kunigo Strazdo sužinojęs, kad aš esu politinio kalinio sūnus, užsirašė mano biografijos duomenis ir pažadėjo pakalbėti apie mano galimybes būti priimtam į kunigų seminariją su sovietinės valdžios religinių reikalų įgaliotiniu Rugieniu ir po to pranešti žodžiu kunigui Strazdui apie mano galimybes. Daugiau nei po mėnesio negavus jokio kvietimo, kunigas Strazdas užėjęs į seminariją sužinojo, kad aš, kaip sūnus vieno iš Lietuvos partizanų – laisvės kovotojų – vadų, niekada negalėsiu būti priimtas į Kauno kunigų seminariją. Į užklausimą, ar ir į Rygos kunigų seminariją man taip pat nėra galimybės būti priimtam, atsakymas buvo – dabar nėra. Nebent, kaip sakė prefektas, kokį dešimtmetį, ne mažiau, padirbėjęs ne Lietuvoje paprastu kolūkiečiu ir įrodęs lojalumą sovietinei valdžiai, galėčiau bandyti įstoti į Rygos kunigų seminariją. Taigi tapti pasaulietinės valdžios požiūriu legaliu kunigu nėra jokios galimybės. Beliko viltis, kad sovietinė okupacinė valdžia neamžina, o galbūt galėsiu kunigu tapti „pogrindiniu būdu“, nes jau ir kunigas Strazdas, ir mano tėveliai žinojo apie slapta pašventintus kunigus Alfonsą Svarinską (net lageryje) ir Petrą Našlėną Lietuvoje. Bet tokia galimybė man tapo realybe ne taip greitai.
Pradžioje to „ne greitai“ reikėjo pasirinkti, ką baigęs vidurinę mokyklą studijuosiu, kur mokysiuosi. Įdomi man buvo ne tik teologija, bet ir istorija. Tuometinėje Lietuvoje ji buvo labai sovietizuota. Apie normalios, ne falsifikuotos istorijos studijų galimybę nebuvo jokios kalbos. Mama kaip medikė siūlė pagalvoti apie medicinos studijas. Jos pasiūlymo pagrindas buvo toks: jei sovietinė valdžia neleidžia man tapti žmonių sielų gydytoju – kunigu, tai gal neužkirs man kelio tapti žmonių kūnų gydytoju. Juk Viešpats Jėzus gydė ne tik sielas, bet ir ligonių kūnus. Tėvelis, inžinierius, žinodamas, kad manęs netraukia technikos problemos, bet kad domiuosi mokslo ir religijos santykio problema, patarė pagalvoti apie fizikos studijas. Tam jis nurodė ir pavyzdį. Tėvelio brolio, rašytojo Kazio Borutos duktė Eglė Borutaitė, augusi humanitarų šeimoje, tačiau nenorėdama studijuoti sovietizuotų humanitarinių mokslų, pasirinko fiziką ir sėkmingai tokias studijas baigė. Taigi ir aš pasirinkau fiziką. Manau, sovietinė valdžia galėjo blokuoti ir šį mano pasirinkimą, tačiau, matyt, kad nesiveržčiau į kunigus, sutiko leisti man tapti fiziku. Ypač kai ji žinojo, kad dar turės galimybių mane ne tik pavarginti, bet ir „paauklėti“ taip, kad man praeitų noras net svajoti apie kunigystę. Ji juk jau žinojo, kad nuo 1963 m. bus naikinama karinė katedra ir kad Vilniaus universiteto studentams teks dėl tos privalomos karinės tarnybos studijas laikinai nutraukti ir trejus arba ketverius metus tarnauti sovietinėje armijoje. O tai jiems bus gera proga mane paauklėti sovietine dvasia ir ne tik idėjiškai, bet ir… Na, kas tas „bet ir“, vienu žodžiu nenusakysi. Tai ilga istorija, kuri, prasidėjusi 1963 m., pasibaigė tik 1988–1989 m.
Iki ir po to, kai buvau priimtas į Vilniaus universitetą studijuoti fiziką 1962 m. rudenį, buvau net trijų karinių komisariatų rūpestingai kviečiamas į sveikatos patikrinimus: pirmas patikrinimas pagal tėvelių gyvenamąją vietą Kauno rajone2, t. y. į Kauno rajono karinį komisariatą, antras – pagal baigtos Kauno 13-os vidurinės mokyklos adresą į Kauno miesto karinį komisariatą, o nuo studijų Vilniaus universitete pradžios – ir į Vilniaus Lenino rajono karinį komisariatą. Taip 1963 m. rudenį buvau ruošiamas paėmimui į sovietinę kariuomenę. Taigi nuo šešioliktų savo gyvenimo metų buvau kvietinėjamas į sovietinius komisariatus sveikatos patikrinimui, o nuo 1962 m. rudens iki paėmimo į kariuomenę 1963 m. – dažnesnius ir akivaizdžiai bjauresnius, brutalesnius.
1962 m. spalio mėnesį buvau iškviestas Kauno miesto karinio komisariato į sveikatos patikrinimą Petrašiūnų popieriaus kombinato kultūros rūmuose prie pat Petrašiūnų bažnyčios. Tai buvo prašmatnūs sovietiniai „kultūros rūmai“. Įėjus pro paradines duris, tvarkinga rūbinė koncertų klausytojų paltams, apsiaustams pakabinti. „Normalūs“ šauktiniai toje rūbinėje turėjo nusirengti iki glaudžių ir paskui iškilmingai raudonu kilimu išklotais laiptais užkopti į antrą aukštą, kur atskiruose kabinetuose mūsų laukė gydytojai ir gydytojos, medicinos seserys bei karininkai. Kol rūbinėje nusirenginėjome, rūbininkė paklausė, kas iš tų nusirengiančiųjų yra Boruta, ir pasakė, kad visi turi nusirengti iki glaudžių, o Boruta pilnai, visiškai. Aš pasakiau, jog žinau, kad pas urologą reikės visai nusirengti, tai ten aš ir nusimausiu glaudes, kaip anksčiau panašiais atvejais. „Na, eik, bet žinok, kad vis tiek tave atvarys atgal į rūbinę.“ Taip ir buvo: užkopus į antrąjį aukštą, į pirmąjį kabinetą, man griežtai įsakė glaudes nusimauti ir, jas nusimovus, nuvarė atgal į rūbinę tas glaudes ten pasidėti ir po to grįžti atgal. „Kodėl tik aš?“ – užklausiau. „Žinai, kas tavo tėvas, o ir pats esi davatka, tai tau išeis į naudą“, – atsakė. Man beliko atsakyti „supratau“ ir vykdyti įsakymą. Taip pirmą kartą visai nuogas – Adomo kostiumu – pasivaikščiojau žemyn aukštyn iškilmingais laiptais, išklotais raudonu kilimu. Kabinetuose šviečia šviestuvai. Langų užuolaidos neužtrauktos, o už langų moterys šventoriuje grėbia lapus. Liepia prieiti prie lango, kol medicinos sesuo į nugarą suleis kažkokius vaistus. Gėda prieš moteris šventoriuje lapus grėbiančias, bet ką darysi, medikai stumte pristumia prie to lango. Pasiguodžiu mintyse, gal tos pamaldžios moterys nebus smalsios, į mane nuogą neatkreips savo akių. Atsidusau: Viešpatie, juk ir Tu kančios – nuplakimo ir nukryžiavimo – metu buvai pilnai apnuogintas. […]
Įvykių šioje 1962–1963 m. mano šaukimo į tarybinę armiją istorijoje tęsinys vyko Vilniuje. 1963 m. spalio mėnesį Vilniaus universiteto fizikos fakulteto dekanate man įteikė šaukimą (rusiškai poviestką), kad esu kviečiamas atvykti į Vilniaus miesto Lenino rajono karinį komisariatą Gorkio gatvėje (dabar Didžioji g. 10, kieme) sveikatos patikrinimui rengiant mane paimti į kariuomenę. Tiesa, daugiau kaip prieš mėnesį tame komisariate jau buvo eilinis „sveikatos patikrinimas“, bet tada nereikėjo nuogam vaikščioti iš kabineto į kabinetą ir urologas, kiek prisimenu, buvo vyras. Bet šis, paskutinis patikrinimas jau buvo visokeriopai pritrenkiantis.
Užsiregistravus pas budinčią, atidavus pasą, ji nuvedė prie komisariato patalpose esančio kabineto durų ir pasakiusi, kad čia turėsiu nuogai nusirengti, atidarė duris. O ten – nuogai nusirenginėja merginos. „Eik ir tu kartu su jomis nusirenk, nes jos irgi pašauktos į medicininę komisiją.“ Nežinojau nė kodėl jos tokiai tarnybai kviečiamos. Vėliau tarnaudamas aviacijos dalinyje sužinojau, kad aviacijos padaliniuose ryšininkės (rusiškai sviazistkos) būna savanorės merginos. Matyt, jos tokios ten ir buvo. Pamačiusios mane pradėjo klykti, daugiau gal šaipytis, kad medicinos komisijoje bus tikrinamos ne vien merginos, bus ir vyrukas. Aš spyriojausi, nėjau į nusirengimo kambarį. Tik kai jos nuogai nusirengusios, klykdamos pro mane koridoriuje stovintį išėjo į pirmąjį medicininės apžiūros, t. y. apmatavimų, pasvėrimų kabinetą, mane beveik stumte įstūmė į nusirengimo kambarį, privertė nusirengti, bet aš glaudžių (rusiškai trusikų) nenorėjau nusimauti ir vėl kaip Kaune aiškinau, kad pas urologą nusimausiu. Tada komisariato darbuotoja pati tas mano glaudes grubiai numovė, delnu sušėrė per apnuogintą mano užpakalį ir mane išvarė į patikros-apžiūros kabinetą, o ten manęs nuogo belaukiančios anksčiau nusirengusios patikrinimui „mergelės“. Jos vėl krykštavo ir šaipėsi manęs jau visiškai nuogo sulaukusios. Prasidėjo mūsų visų apmatavimai, prie medinio stovo matuojant mūsų kūnų ilgį nuo kulnų iki pakaušio viršaus, nuo pėdų iki tarpkojo. Po to suvyniojama matuokle vadinamu metru išmatavo krūtinės ir klubų apimtį (viskas buvo matuojama garsiai komentuojant, aikčiojant, „mergelėms“ krykščiant, o man iš akių ašaros riedėjo). […]
Pabaigoje man reikia eiti visiškai nuogam į komisariato priimamąjį, kur susirinkusi pagrindinė mobilizacinė komisija: Vilniaus miesto valdžios atstovai, partijos, komjaunimo, milicijos ir kariuomenės vadovai. Salės gale – ilgas stalas, uždengtas raudona staltiese. Stalo gale (jau nebe už stalo) – sena moteris. Vyriausias komisaras paskaito surinktus duomenis apie mane, mano tėvus, brolius. Man, stovinčiam visai nuogam, nejauku eiti prie to raudonai padengto stalo ir ten sėdinčių uniformuotų ir neuniformuotų pareigūnų akivaizdoje girdėti jų minimus mano artimųjų vardus, pavardes, jų politinio ir ideologinio patikimumo sovietinei valdžiai įvertinimus. Skamba trafaretinė frazė, kad aš dar ir religinių prietarų neatsikratęs. Pirmą kartą iš tokių aukštų pareigūnų lūpų išgirstu mano tėvelio įvertinimą kaip buržuazinių nacionalistų-banditų kovinių būrių organizatoriaus, teisto už šią nusikalstamą veiklą, kuriam buvo paskirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius amnestiją, „geroji tarybinė valdžia ir tokiam baisiam banditui leido po 10 metų grįžti į Lietuvą“, dabar dirba inžinerinį darbą keramikos gamykloje, atrodo, kad dirba sąžiningai. Bet štai aš, jo sūnus, ir dabar kažkuo įtartinu užsiiminėju ir netikėtai klausia mane: „Ką šį kovo mėnesį fotografavai prie Vilniaus Verkių miške?“
(O buvo taip: aš, sužinojęs apie tais metais išsprogdintas Vilniaus Kalvarijas, vieną Gavėnios sekmadienį Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje dalyvavau sekmadienio Mišiose, o po jų su mėgėjišku fotoaparatu fotografavau sovietinių pareigūnų sugriautų Kryžiaus kelio stočių likučius.)
Taigi komisijos vadovas tarė: „Savo tėvo bandito blogus darbus tęsi. Žinome, kad turit giminių užsienyje ir tikriausiai mėginsi jiems tas nuotraukas pasiųsti ir taip šmeižti tarybų valdžią. Štai, prieik prie stalo gale sėdinčios Spalio revoliucijos kovų veteranės, smetoninės valdžios kalėjime kalintos. Ji turi kai ką tau pasakyti ir kai ko paklausti…“ Aš nuogas nedrįsau artintis prie tos veteranės. Tada prišokę du jaunesni vyrukai, sėdėję prie stalo, mane stumte pristūmė prie tos revoliucinių kovų veteranės. Ji, nieko nesivaržydama, griebė man už genitalijų ir jas grubiai gniaužydama ėmė moralizuoti, koks aš negeras, nedėkingas tarybų valdžiai, kuri, nepaisant mano tėvo ir mano personalinių antitarybinių nusikaltimų, yra geranoriška, gailestinga – leido mano tėvui pirma laiko grįžti iš lagerio, man, bandito sūnui, leido tarybiniame Vilniaus universitete studijuoti fiziką. Toliau, pristatydama tarnybos tarybinėje armijoje naudą mano ateities gyvenimo perspektyvai, suokė: „Galutinai atsikratysi religinių prietarų, suartėsi, susipažinsi su tarybinėje armijoje dirbančiomis ir tarnaujančiomis merginomis ir nebenorėsi stoti į tą kunigų seminariją, tikriausiai įstosi į komjaunimą ir tapsi pilnaverčiu tarybiniu piliečiu“. Paminėjo, kad man būtų naudinga ir Sibire patarnauti. Ir dar atsiduso: „Ach tos Sibiro pirtys…“ Ir nusikvatojo.
Ne viską iš tų užuominų apie Sibiro pirtis supratau, vėliau viskas paaiškėjo, kai tarnybos tarybinėje armijoje Sibire metu visi tie „privalumai“ tapo mano asmenine patirtimi.
Pagaliau ta Spalio revoliucijos veteranė baigė gniaužusi man genitalijas ir kartu savo pamokslus bei pagraudenimus, kiek aš dar turėsiu pasikeisti, kad tapčiau ne tik patikimas sovietinės armijos kareivis, bet ir pilnavertis Tarybų Sąjungos pilietis. Po to Vilniaus Lenino rajono karinio komisariato vadovas iškilmingai įteikė šaukimo į karinę tarnybą dokumentą, kur buvo nurodyta, kada ir kur turiu prisistatyti, ką reikia pasiimti. Ir kad man jau numatyta tarnybos pirminė vieta Ukrainoje. Atsidusau: „Ačiū Dievui, kad ne tos Spalio revoliucijos veteranės linkėta tarnyba Sibire“. Bet apsirikau, tada dar nežinojau, kad Ukrainoje ištarnavus metus, dar dvejus metus teks tarnauti kaip tik Sibire.
Po tų visų pažeminimų ir sukrečiančių patirčių komisariate, išsprukęs kaip iš baisaus pragaro, nuskubėjau į Aušros Vartus ir į Šv. Teresės bažnyčią, nes jutau poreikį visa, ką patyriau ir ką išgirdau, apsvarstyti Dievo akivaizdoje, apeinant Kryžiaus kelio stotis šoninėse tos bažnyčios navose. Meldžiausi maždaug taip: „Viešpatie, juk tu jau iš anksto ir dėl manęs leidaisi būti žeminamas, apnuogintas, gąsdinamas, skaudžiai kankinamas ir net nužudytas… Tu leidi ir man patirti bent dalį to, ką Tu savo kančiomis kryžiaus kelyje patyrei“. Su dideliu grauduliu, springdamas ašaromis, ėjau nuo vienos stoties prie kitos… Nuo tos dienos mano gyvenime dažnai vienos ar visų Kristaus Kryžiaus kelio stočių eiliuoti maldos posmai buvo mano stiprybė, paguoda ir viltis…
1 Kun. Broniaus Strazdo (1923–1996) bičiulystė su Borutų šeima užsimezgė Užpaliuose, kur 1947–1949 m. buvo pirmoji jo kunigiškos tarnystės vieta. Parapijos vikaras globojo Užpaliuose nuo sovietinių represijų besislapsčiusią Zinaidą Borutienę su trim mažamečiais vaikais. Vėliau dirbo įvairiose Panevėžio vyskupijos parapijose, ilgiausiai – nuo 1970 m. iki mirties – Biržuose. Buvo vienas šviesiausių vyskupijos dvasininkų, sakralinės dailės kolekcionierius ir mecenatas.
2 1956 m. grįžus iš lagerio tėvui Jonui, šeima apsigyveno Pajiesyje, jo paties broliui Kaziui suprojektuotame vasarnamyje, ten pat, kur buvęs parašytas garsusis romanas Baltaragio malūnas. Tėvas gavo inžinieriaus darbą Rokų plytinėje, o mama dirbo odontologe Rokų ambulatorijoje.