Jonas iš Komorovo. Mažesniųjų brolių ordino kronika. Fragmentas (NŽ-A nr. 3)

Iš lotynų kalbos vertė Karolis Čižauskas

BERNARDINŲ VIENUOLIJOS KRONIKA IR JOS AUTORIUS

XIX a. antroje pusėje kanoninio Monumenta Germaniae Historica pavyzdžiu imtasi leisti lenkiškąjį jo atitikmenį. Serijoje, savaime suprantama, pavadintoje Monumenta Poloniae Historica, turėjo nugulti kertinių Lenkijos viduramžių istorijos šaltinių publikacijos. 1864–1893 m. penkiuose tomuose publikuoti Lenkijos istorijai ir kultūrai svarbūs rašytiniai paminklai (vadinamoji Galo Anonimo, Vincento Kadlubeko kronikos, etc.). Penktajame serijos tome pasirodė ir brolio Jono iš Komorovo (†1536) XVI a. pradžioje surašyta bernardinų¹ vienuolijos kronika². Kelių šimtų metų laikotarpį apimantis ir keletu šimtų puslapių išsitęsiantis šaltinis yra vienas svarbiausių ankstyvajai bernardinų istorijai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje³.

Neturinti vieno pavadinimo (išlikusios trys skirtingos redakcijos), tad įprastai tiesiog pagal autorių ir vienuoliją vadinama kronika apima keletą žiūros lygių: nupasakojama bendra pranciškonų istorija; observantiškosios ordino dalies vystymasis; atsikėlimas į Lenkijos ir Lietuvos žemes; paskirų konventų kūrimasis; įvairūs smulkesni siužetai, susiję su bernardinų kasdienybe ir būviu. Šie pasakojimai pateikiami vis išnyrančiuose bendresniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės socialiniuose, politiniuose bei, žinoma, religiniuose kontekstuose. Dėl tokio šaltinio kompleksiškumo kronika išlieka itin svarbiu istoriniu šaltiniu: nuo pat publikacijos XIX a. pabaigoje istorikų noriai pasitelkiama kronika aktualumo nepraranda iki šiol⁴.

Šaltinio vertę didina ir pats autorius, o veikiau – dalies kronikos surašymas modernis temporibus, t. y. vienalaikiškai. 1494 m. Jonas iš Komorovo tarnystę pasaulietiniam ponui pakeitė vienuoliniais įžadais Viešpačiui – taip jam, buvusiam didiko sekretoriui, po kurio laiko buvo lemta tapti vienuolijos kronikininku. Jonui iš Komorovo ilgainiui imtos skirti vis svarbesnės pareigos ordino viduje: 1511 m. paskirtas gvardijonu⁵ konventui Vilniuje, vėliau Varšuvoje, 1516 ir 1518 m. skirtas delegatu į generalines ordino kapitulas, o nuo 1520 m. iki mirties ne kartą išrinktas ir provincijolu. Taigi jeigu aprašant ankstyvąją vienuolijos ir bernardinų pirmųjų žingsnių Lenkijoje ir Lietuvoje istoriją kronikininkui teko remtis įvairiais kitais rašytiniais šaltiniais bei iš esmės kompiliuoti, tai XV a. pabaigos – XVI a. pradžios įvykiai ir aktualijos aprašomi iš gerai informuoto amžininko bei dalyvio perspektyvos.

Vertimui pasirinktoje kronikos ištraukoje Jonas iš Komorovo taip pat veikia kaip dalyvis ir tiesioginis liudininkas. Čia aprašomi paskutiniai Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Aleksand­ro Jogailaičio našlės Elenos gyvenimo metai, siekis pabėgti į Mask­vą ir milžiniški Vilniaus bernardinų vienuolyne jos deponuoti turtai, tampantys esmine pasakojimo ašimi. Išverstame fragmente nupasakota Elenos ir Lietuvos ponų konfrontacija tapo pretekstu 1512 m. Maskvai atnaujinti karą prieš Lietuvą. Pusiau juokais netgi būtų galima kalbėti apie lietuviškąjį „Elenos pagrobimą“. Būtent tada (1511–1513) Vilniaus konvento gvardijonu buvęs⁶ kronikos autorius pats tapo šios dramos dalyviu ir – bent jau kaip bandoma įpiršti kronikoje pateiktu pasakojimu – kone pagrindiniu protagonistu. Šis kronikos epizodas svarbus ir tuo, kad yra vienas pagrindinių šaltinių istorikams narpliojant paskutinius Elenos gyvenimo metus⁷. Galų gale skaitytoją turėtų sudominti ir tiesiog spalvingas pasakojimas, intriguojantis siužetas ar šio laikotarpio šaltiniuose, deja, kartais skaudžiai pasimetančios kasdienybės detalės (vien ko vertas puotos konvente aprašymas!).

Tačiau tarp aptartų kronikos ištraukos privalumų gali slypėti ir šiokia tokia istorinio šaltinio klasta. Vien tai, kad pasakojimą užrašė įvykių dalyvis, anaiptol nereiškia, jog liudijimas yra patikimas. Ši kronikos dalis užrašyta praėjus dviem dešimtmečiams po aptariamų įvykių, apie 1533–1535 m. Tuo metu Jonas iš Komorovo buvo pasitraukęs iš aktyvios veiklos ir, kaip jį itin subtiliai apibūdino Monumenta publikacijos rengėjai, „jau buvo ties grabu stoviniuojantis senis“⁸. Taigi iškyla atsiminimų patikimumo problema: ką ir kiek tiksliai galėjo prisiminti Jonas iš Komorovo? Kronikininkas painioja ir įvykių eiliškumą. Nors atpasakojami įvykiai klostėsi 1511–1513 m. laikotarpiu (sutapusiu su Jono iš Komorovo gvardijonyste Vilniuje), į siužetą įaudžiamas Smolensko praradimas maskvėnams 1514 m. vasarą. Pastarasis įvykis dargi pateikiamas kaip savotiška ponų (tikrų ar tariamų) veiksmų Elenos atžvilgiu 1513 m. pradžioje motyvacija. Taip ir ponų susirinkimas į konventą surašyti velionės lobių turėjo vykti Šv. Agnietės dieną (jei išvis ją) ne 1514 m., kaip rašo kronikininkas, o tais pačiais 1513 m. – dar iki valdovui Žygimantui Senajam parvykstant į kunigaikštystę birželį iš tuometinio (kaip teisingai nurodoma kronikoje) rezidavimo Poznanėje.

Svarbu, kad toks chronologinis chaosas kronikoje nevirsta siužetiniu. Ikimodernioji istoriografija dažnai apibūdinama kaip retorinė ar pragmatinė, taigi jos tikslas – mokyti ar tiesiog moralizuoti. Tad verta atsargiai vertinti konkrečius žodžius, atsidūrusius veikėjų lūpose, ar netgi pastarųjų judesius: sarkastiškas Radvilos šyptelėjimas kalbantis su gvardijonu – detalė, kad ir be galo žavi, – gali tebūti literatūrinio kronikininko talento išraiška. Dar vienas perspėjimas skaitytojui suformuluotinas klausimu: ko savo pasakojimu siekė autorius? Konkretus Jono iš Komorovo užmojis išryškėja fragmento pabaigoje, taigi tam tikra prasme tekstą skaitant teleologiškai. Galiausiai iš konvento išgabenus Elenos depozitus, atsidūstama kone su palengvėjimu: „ir taip mes, vargdieniai broliai, nuo viso šmeižto dėl minėto lobyno tuo metu buvome išlaisvinti“. Atskalūnės didžiosios kunigaikštienės turtų pakliuvimas į konventą ir neturtą propaguojančių bernardinų rankas tampa esmine siužetine prielaida. Jeigu šiuo atveju konfliktas baigėsi sklandžiai, nereiškia, kad taip buvo visada – gandai apie lenkų vienuolių pasisavintus pasauliečių jiems deponuotus turtus tapo akstinu atskiros nuo Lenkijos bernardinų provincijos Lietuvoje sukūrimui.

Taigi Jono iš Komorovo sudurstytu pasakojimu ataidi radix omnium malorum topas⁹. Tai, regėtųsi, savo ruožtu galėjo lemti ir tam tikrus literatūrinius kronikininko sprendimus. Atkreiptinas dėmesys į kai kurias ryškias opozicijas. Aiškiausia jų – tarp lietuvių ponų ir brolių bernardinų; bendresnė opozicija pasireiškia ir konkrečiais veikėjais: Mikalojus II Radvila versus gvardijonas Jonas iš Komorovo. Pavyzdžiui, ponai, nors ir taip aptekę turtais beigi dar nenoriai jais besidaliną (plg. atlygio už vaišes prašymo sceną), siekia užsigrobti dar ir Elenos turtus. Tuo tarpu vargdieniai broliai (pauperculi fratres) bernardinai, gyvenantys išmalda, ne tik apskritai nenorėję Elenos lobyno savo konvente, vėliau jo nesigviešė, o dar ir siekė, visų pirma, jį perduoti karališkajai didenybei, idant nebūtų patirta „nepataisoma žala kunigaikštystei“. Šitaip ponai iš godžių dar tampa ir tiesiog savanaudžiais, o jų priešingybe tampa gvardijonas, kuriam, kaip kronikos auto­riui, kuklumo tikrai nestinga¹⁰. Tokių kontrastų yra ir daugiau (plg. Eleną ir vėliau minimą Žygimanto Senojo žmoną Barborą).

Vis dėlto būtų naiviai skubota išvada visą kroniką vertinti tik kaip literatūrinę kronikininko išmonę, gal netgi tiesiog fikciją. Be abejonės, tiesai ar tikrenybėms įmanoma prasprūsti net ir pro tų laikų retorikos tinklą. Siekis pamokyti nebūtinai užgožia istorinę tiesą, pastaroji kartais (ypač – gabiose autoriaus rankose) gali ir sušvisti. Galiausiai net jeigu lietuviai ponai zakristijoje mišioms skirto vyno iš tiesų negėrė, o Elena pabėgti nesiekė, fragmentas savo vertės vis vien neprarastų, o tik bylotų apie kiek kitokius dalykus.

Karolis Čižauskas

¹ Taip įprastai vadinti ir vis dar vadinami Mažesnieji broliai (Pranciškonai) observantai. Kiek įmanoma artimesnio šv. Pranciškaus Asyžiečio regulos laikymosi, asketiškumo ir neturto principo siekęs vienuolių judėjimas XV a. viduryje ordino viduje įgavo autonomiją. 1517 m. popiežiaus Leono X bulė Ite vos galutinai formalizavo ir įtvirtino pranciškonų skilimą į dvi šakas: konventualų ir observantų. Lenkijoje ir Lietuvoje pastarieji tradiciškai vadinami bernardinais dėl šv. Bernardino Sieniečio įtakos šiam judėjimui ir pirmojo, Krokuvoje 1453 m. funduoto konvento bei Šv. Bernardino bažnyčios.

² Publikacija, pasitelkta vertimo pagrindu, ir įvadinė kronikos studija: Memoriale Ordinis Fratrum Minorum a fr. Ioanne de Komorowo Compliatum, wydali Xawery Liske i Antoni Lorkiewicz, in: Monumenta Poloniae Historica, t. V, Lwów, 1888, p. 1–406.

³ Viktoras Gidžiūnas, „Pranciškonų observantų – bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amž.“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai, 1982, t. XI, p. 56.

⁴ Pavyzdžiui, ne taip ir seniai pasirodė ištisas kronikos vertimas į lenkų kalbą: Jan z Komorowa OFM, Kronika Zakonu Braci Mniejszych Obserwantów,przetłumaczył Kazimierz Żuchowski, Kalwaria Zebrzydowska: Calvarianum, 2014.

⁵ Bernardiniškojoje tradicijoje taip vadinti vienuolyno vyresnieji.

⁶ Be kita ko, Jono iš Komorovo gvardijonystės metu pasistūmėta ir su vienuolyno ansamblio statybos darbais: Rūta Janonienė, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje: Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje bei puošyboje, Vilnius: Aidai, 2010, p. 65.

⁷ Pabrėžtina būtent šį kronikos pasažą esant vienu pagrindinių šaltinių istorikams narpliojant paskutinius Elenos gyvenimo metus. Keletas pavyzdžių: Михаил Бережков, „Елена Ивановна, великая княгина литовская и королева польская“, in: Труды IX археологическаго съѣзда в Вильнѣ 1893, t. II, Mocква, 1897, p. 1–44; Małgorzata Duczmal, Jogailaičiai, iš lenkų kalbos vertė Birutė Mikalonienė ir Vyturys Jarutis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 125–142.

⁸ Memoriale Ordinis Fratrum Minorum, p. 13.

⁹ Atkreiptas dėmesys į šio siužeto teminį panašumą su kitais kroni­kos pasakojimais apie pas bernardinus deponuotus turtus: Елена Ту­раева-Церетели, „Черты изъ церковой жизни Западной Руси XVI в. по Запискамъ минорита о. Iонна Коморовскаго“, in: Новый сборникъ статей по славяновѣдѣнiю, составленный и изданный учениками В. И. Ламанского при участiи ихъ учениковъ по случаю 50-лѣтiя его учено-литературной дѣятельности, С. Петербургъ, 1905, p. 258–281.

¹⁰ Jonas iš Komorovo, kaip apie save kalbantis visuomet tik su didžiausiu kuklumu, pristatomas: Memoriale Ordinis Fratrum Minorum, p. 13.

Atskalūnė¹ kunigaikštienė Elena, tikra Maskvijos kunigaikščio Ivano sesuo², buvo sutuokta su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru; galiausiai, mirus Jonui Albertui, Lenkijos karaliui, Aleksandras, jo brolis, buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi³. Pati Elena kartu su karaliumi vainikuota nebuvo, kadangi kaip užsispyrusi nenorėjo atsiduoti paklusnumui Romos Bažnyčiai. Galiausiai, Aleksandrui mirus ir buvus palaidotam Vilniuje, Lenkijos karaliumi yra patepamas Žygimantas, jų brolis⁴. Minėta Elena buvo visų vadinama karaliene. Ji tam tikrus turtus pas mūsų broliusbuvo padėjusi, būtent keturiolika didelių dėžių su auksu ir sidabru (tiek dideliais ir mažais dubenėliais⁵, tiek ir brangenybėmis bei brangakmeniais⁶), auksinėmis taurėmis ir trimis šimtais penkiasdešimt suskaičiuotų altembaso, arba trabėjos, apdarų, auksu įaustų. Tadbrolis Jonas iš Komorovo tą turtų naštą, kurią kiti gvardijonai prisiėmė, iš Lovičiaus kapitulos kartu su gvardijonyste visai ne džiaugsmingai perėmė.

Tuo tarpu Maskvijos kunigaikščio Ivano pas Lenkijos karalių Žygimantą buvo pasiųsti ir į Krokuvą atvyko pasiuntiniai, kurie, vykdydami pasiuntinybės prievolę, buvo siekę, kad, paliekant karališkąją didenybę, galėtų Bielske aplankyti karalienę, likusią po karaliaus Aleksandro. Karalius jiems pritarė. Atvyko [pasiuntiniai] pas atskalūnę karalienę Bielske, ši juos prakilniai, linksmai ir dėkingai priėmė.

Ir ten pat, už pilies, greta rusėnų bažnyčios, idant nebūtų girdima kokių abiejų lyčių dvariškių, [Elena] su maskvėnų pasiuntiniais tarėsi dėl suokalbio: kad su visais savo turtais norėtų į Maskviją išvykti ir kad pirma išjotų į Breslaujos pilį, o ten su turtais ir visomis jos pilimis ją globon paimtų tokiu būdu, kad „šviesiausiasis maskvėnų kunigaikštis, mano brolis⁷, atsiųstų keletą tūkstančių karių, kurie mane Maskvijon atgabentų, o mano pilys⁸, kurios yra Maskvijos pasienyje, priešais Polocką, [ir kurios], kadangi savo brolio esu širdingai mylima, turi manęs [jam] būti perleistos, būtų apginamos ir sustiprinamos. Ir su tais priesakais maskvėnų pasiuntiniai su pasitenkinimu buvo išvykę.

Tačiau viena ponia (rangu virtuvininkė⁹) – nors ir kunigaikštienė atskalūnė, bet ištikima, – kurią karalienė paniekino, visa tai girdėjo, [ir] tą visa aukščiau minėta gi kunigaikščiui Aleksandrui Gardiniečiui¹⁰ papasakojo. O kunigaikštis Gardinietis per brolius¹¹, kurie pas jį siųsti buvo, [tą] perdavė broliui gvardijonui Jonui ir dieną, kai [Elena] turėjo į Vilnių vykti atsiimti turtų, pasakė, idant gvardijonas persergėtų, kas dėl minėtų [turtų]būtų darytina, o kadangi karališkoji didenybė tuomet tolybėse buvo (išties Poznanėje)¹², [tai] [jis] visiškai nebuvo galimas informuoti, ir, jeigu gvardijonas nė vienam ponų nebūtų pasakęs, ji turtus, kad nevaržomai galėtų, [tai] laisvai būtų buvusi užėmusi ir išgabenusi bei šitaip nepataisoma žala kunigaikštystei būtų buvusi įvykusi ir praradimas.

Kreipėsi tad [gvardijonas] į prakilnųjį poną Mikalojų Radvilą¹³, tuomet Vilniaus vaivadą ir kunigaikštystės kanclerį, ir nuosekliai jam perdavė, kas minėta, ir kad yra lobiai ir depozitai karalienės pas jį zakristijoje, ir kad penktą dieną atvyktų į Vilnių perimti turtų, jog pats, kaip vicekaralius, jais pasirūpintų, idant karališkoji didenybė žalos neturėtų ir kunigaikštystė nepatirtų nė nedidelio nuostolio. Anas šypsodamasis pasakė: „Tėve gvardijone“, – rusėnų kalba – Szydzy vamy, t. y. „aš tikiu, [kad] jus apgaudinėja ir pajuokia, nes čia sudėjo akmenis ir apvyniojo šiaudais¹⁴, ir pasakė, kad čia yra lobiai“. Ir gvardijonas tarė, kad „regėjome, tvirtiname, aš savomis akimis skaitlingus turtus minėtose skryniose sudėtus mačiau, todėl tebūna jais rūpestis jūsų prakilnybei“. Ir būdamas nustėręs ir sukrėstas vaivada ištarė: „Ką turiu daryti, kai karalius yra toli ir ponų tarėjų kaip tik dabar Vilniuje visiškai nėra? iš kur žinote, jog turi ketvirtą¹⁵ dieną atvykti ir kas apie tai jums papasakojo, ir kodėl aš apie juos nežinau?“ Gvardijonas atsakė: „Kas mums papasakojo, tas patikimai sužinojo apie juos ir apie dieną; tepakanka to jūsų prakilnybei, kad aš tai papasakojau dėl bendrojo gėrio ir kad po to ponai nesakytų, jog „gvardijonas sužinojo apie tai, o mums nepranešė“, todėl jūsų prakilnybė ponus, kurie yra netoli, tesukviečia, kad ją karališkosios didenybės vardu įspėtų, idant į maskvėnų ribas nejotų, mat nors [Maskvijos kunigaikštis] ir yra jos brolis, gi „ponai ir karalius bijo, kad jūsų karalieniškoji didenybė kaip nors lengvabūdiškai nepasielgtų““.

Taigi [Radvila] šitaip padarė: subūrė keturis ponus¹⁶ ir ją karališkosios didenybės vardu perspėjo. Ana, moteriško ūmumo užkurta, ėmė prieš ponus siusti, mat „jau mane priesaika supančiojate, kad negalima man daryti, ko noriu“, o ponai, norėdami ją sutaikyti su pačiais savimi, karalienei išdavė gvardijoną šiuose visuose [reikaluose]bendrininką ir skundėją esant; ir mirtinai gi ant gvardijono ir brolių [Elena] širdo bei atitraukė pagalbos ranką brolių reikmėms, kaipanksčiau nebuvo pratusi daryti¹⁷. Ir šitaip suvaržyta karalienė nesiėmė į maskvėnų ribas joti ir turtų iš vietos nepajudino. O gvardijonas reikalavo pono vaivados, idant tai būtų karališkajai didenybei laiškais pranešta, „Kadangi“, – sakė gvardijonas, – „pats nieko nerašysiu, patikimų pasiuntinių neturėdamas“.

Tais pačiais metais¹⁸ Smolensko pilis yra apsupama maskvėnų kunigaikščio Ivano¹⁹, o po aštuonių ar dešimties savaičių [Maskvėnas] apgultį nutraukė ir, daug saviškių praradęs, atsitraukė. Po kiek laiko minėta karalienė atskalūnė šventė kažkokių kilmingų panelių vestuves ir savo iždininką pasiuntė į zakristiją sidabrui paimti – būtent fialas gėrimui; iš viso keturiasdešimt paėmė – ir visa tai gvardijonas, pačiam [iždininkui] nežinojus, su pačiu juokaudamas surašė, o galų gale minėtas ponas vaivada karalienei suteikė leidimą vykti į Breslaują. O ten po keleto savaičių – pačią penktą –[Elena] nuo nuodų numirė²⁰, kadangi ponai bijojo išdavystės, ir jau netoli Breslaujos artinosi keletas tūkstančių maskvėnų, bet išgirdę ją mirus, spėriu žingsniu atsitraukė. O [Elena] galiausiai guli palaidota Skaisčiausiosios [Dievo Motinos cerkvėje].

O gvardijonas žinodamas, kad ponų karališkajai didenybei jokia žinia apie turtus neperduota, ir svarstydamas, kad kai kurie ponų įsigeidė turtus užgrobti, vieną dieną gvardijonas [sic] pateko į susirinkusį jų pasitarimą norėdamas visiems tarėjams apie minėtus turtus pranešti, idant, jei visi apie juos žinotų, vienas ar du nesiimtų tų pačių sau patiems pagrobti; ir ten pat paprašė, kad ponai, tuos pačius [turtus] apžiūrėję ir surašę, paskirtų saugoti, kur pageidautų, mat Mask­vėnas jau antrąkart Smolenską buvo apsupęs ir, kadangi mūsiškiai gynime aplaidūs buvo, pilį dėl išdavikiško pasidavimo pagaliau paėmė²¹. Todėl gvardijonas pareiškė, kad [ponai] tepasirūpina minėtais turtais, mat pats, kaip vargdienis, negalėjo jų ginkluota ranka sergėti ir besibijantis, kad broliai dėl tų pačių [turtų] nebūtų nužudyti.

O mat tuo metu Vilniuje buvo karališkosios didenybės pasiuntiniai, gvardijonas pasišaukė kažkokį karaliaus kambarinį klausdamas, iš kur yra; [kambarinis] atsakė: „Iš Lenčycos žemės“, ir [gvardijonas] prisaikdino, kad niekam nesakytų apie mirusią karalienę²² ir jog nuo jo paties laišką karaliui nuneš, pirmiau tą nunešant „į mūsų vienuolyną tėvui Jonui Stikliui²³, tuomet Poznanėje esančiam“, kuris gerai žinojo apie minėtus turtus, ir jog ne kas kitas, o broliai tą laišką karaliui atgabentų ir įteiktų; atsižvelgiant į tai, ką Vilniaus gvardijonas juo apie minėtus turtus buvo parašęs, karališkoji didenybė teatsiunčia ką nors kuo labiausiai patikimą su tam tik­rais raštais, kuriais nebūtų abejojama, anksčiau nei pasirodys priešai maskvėnai. Karalius buvo dėkingas už laišką, tačiau daug dėkingesnis už turtus, ir atsakė nieką nesant reikalingą siųsti, nes „patys ten greitu metu atvyksime ir apsistosime“.

Augo baimė, kad nepasirodytų maskvėnai; galų gale gvardijonas nuvyko į Ponų Tarybą, idant [ši] turtus apžiūrėtų, surašytų ir į valdovo iždininko rankas – pilyje saugoti – perduotų. Ponai pritarė prašymui, o gvardijonas tą sumanė, kad būtų sulaužyti atskalūnės karalienės antspaudai, o ponai savais užantspauduotų, surašydami ir sužiūrėdami, idant broliai į kokius šmeižtus bei nešloves nepapultų ir nuo jų priežiūros būtų išlaisvinti, ir kad iš vienuolyno į pilį būtų išgabenti; tačiau ponai nebuvo suvokę, į ką toliau buvo įtraukti.

Tai atlikti numatytą dieną apie Šv. Agnietės šventę²⁴ 1514 Viešpaties metais²⁵ ponai susirinko į vienuolyną, ir tik išklausę mišių ponai bei gvardijonas su vienu broliu – zakristijonu – įžengė zakristijon ir ten, atlikus pasitarimą, nurodė dvi dėžes atidaryti, iš naujo ponų nurodymu perneštas iš Skaisčiausiosios [Dievo Motinos cerkvės], iš rusėnų bažnyčios šitaip vadintos. Vienoje buvo šešiolika tūkstančių kapų plačiųjų grašių ir du tūkstančiai aukso florinų, kitoje dėžėje, kuri buvo atidaryta, buvo grynas auksas lydiniais, brangenybėmis ir daugybe grandinių bei šešiolika gryno aukso diržų, apie keturi šimtai brangių žiedelių, keturios poros minėtos karalienės aulinukų iš deimantų ir brangakmenių²⁶ (tie aulinukai, kaip sakė ponai, kainavo septynis tūkstančius florinų); ir minėta dėžė, kuri buvo surašoma, viduje turėjo netoli trisdešimties mažų dėželių – vienos sidabrinės, kitos paauksuotos, vienos iš berilo, kitos iš įvairių akmenų ir metalų, kuriose buvo lydiniai ir tiaros brangiausios. Per visą dieną tos skrynios turinio trys raštininkai – du lotynų ir vienas rusėnų – negebėjo surašyti.

Tačiau vakarėjant gvardijonas ponus skatino, kad visas dėžes atvertų ir sužiūrėtų bei surašytų kaip kunigaikštystės tarėjai. Visas pavedė atverti ir atskalūnės karalienės antspaudus sulaužė. Kai jau dėžės buvo atvertos ir antspaudai užtvirtinti [sic], apie nakties valandą matydamas ponus išvargusius tiek dėl alkio, tiek ir darbo, ir mat prieš save kuo daugiausia veiklos turėjo (kadangi nuo to laiko priešai buvo žemėje), gvardijonas paklausė, ar norėtų ko nors užkąsti. Visi vienu balsu atsakė: „Mielai“. Gvardijonas virėjui nurodė paruošti šviežios žuvies, žvėriena jau buvo paruošta, dešras ir kepsnius ugnin įdėjo, ištiesė staltieses, ant dėžių sudėjo padėklus, nekantriai bei džiaugsmingai suvalgė, ir gvardijonas [tarė]: „Zakristijoje turiu vyno, Dievo garbei mišioms jūsų prakilnybių gerto, mielai jo duosiu“. [Ponai] pasakė: „Nurodyk atnešti“. Po to [gvardijonas] pasakė, kad jiems midaus neturi, [tai] patys į savo dvarus pasiuntė ir visai nemenkai atgabeno.

Ir jau atgaivinti ir prisotinti išgyrė, kad savo dvaruose nebūtų buvę pavalgę su tokiu pasiskanavimu kaip čia. Gvardijonas vienam ponų maršalui, būtent ponui Bakalaurui²⁷, prikišamai²⁸ ištarė, kad dera sumokėti už pusryčius. [Anas] atsakė: „Mielai, tuoj pat imkis prašymo“. Tada gvardijonas pasakė: „Prakilnieji ponai, aš – vargdienis, kuo būčiau turėjęs brolius aprūpinti, tai jūsų prakilnybėms mieliausiai buvo patiekta, ir tebūna visa tai jūsų prakilnybėms mūsų dovanota, tačiau kitomis dienomis, kuo brolius aprūpinsiu, vis dar nežinau“.

Minėtas maršalas pareiškė: „Aš, nors ir esu ponų tarnas, tačiau už tuos pusryčius duosiu broliams keturis florinus“. Po to ponas Goštautas²⁹ nusprendė: „Tavernose mokame už šlykštų alų, kodėl neturime už geriausius pusryčius bei vyną sumokėti? Jau, tėve gvardijone, iš manęs turėsi tris statines neapdoroto medaus, o kitas tris – geriausio geriamo, ir gausi stirtam [?]avižų³⁰, o kitas [statines] – miltų, jūsų darbams, kadangi vykdote statybas, ir kviečių šešiasdešimt statinių“. Ir padėkojo jam; ir visi ponai prisidėjo žvėriena, lašiniais, žąsimis, avižomis, žirniais, kviečiais, miltais, koše, jaučiais, sūriais, žuvimis, sviestu, – su didžiausiu rūpesčiu nurodė išduoti, ir jiems padėkojo. Iš visos šios paskirtos išmaldos broliai buvoaprūpinti iki kitų metų vidurio.

Ponams norint išeiti, gvardijonas pasakė: „Prakilnieji ponai, kadangi jau dėžės yra atvertos, o antspaudai sulaužyti, aš jokiu būdu nenoriu kartu su broliais jų sargu būti, mat jau žmonėms aišku, kad čia turtai yra ir kad jūsų prakilnybės dėl jų yra susirinkę ir [skrynios] čia atidėtos; be abejonės, mes visi, ypač karo metu, būtume nužudyti; taigi prašau turtus iš vienuolyno iškelti“. Pasakė [ponai] valdovo iždininkui ponui Abraomui³¹, kad juos išneštų, o pats ištarė: „Jums, ponams vaivadoms ir seniūnams, klius saugojimas, kadangi turite žmones, kurie sergėti privalėtų, o, be to, dėl įtvirtinimų pilyje nėra priešų bei, kad ir purvino, yra vandens“.

Ponai apsiėmė prašyti, kad gvardijonas [turtus] prižiūrėtų, jis nesutiko, atsakydamas kaip aukščiau [minėta], o po to gvardijonas pasiūlė: „Jeigu jūsų viešpatystės dėžes užantspauduotų savais antspaudais ir po šiais skliautais paliktų, o tarp žmonių paskleistų, kad turtai yra saugomi už vienuolyno, testovi iki pat laimingo jo karališkosios didenybės atvykimo“. Ir pradėjo antspaudais žymėti ir buvo surašytas, ir niekas, išskyrus ponus ir keturis brolius, nežinojo, kur lobynas buvo padėtas. Galų gale, jau kylant saulei, ponai su džiugesiu išvyko į savus dvarus. Po Švento Jono Krikštytojo šventės galop atvyko karališkoji didenybė³², gvardijonas ne kartą buvo pas karalių ir karalieniškąją didenybę – nuolankiąją Barborą³³ – prašydamas, kad būtų pasiimami turtai ir kad pati karalių tam pačiam paskatintų, idant pats, kuris prisaugojo, taip pat juos išgabentų iki savo išvykimo (mat gvardijonas į kapitulą Liubline privalėtų joti), kad broliai būtų nuraminti.

Galų gale karališkoji didenybė pasiuntė poną vaivadą Goštautą ir poną Abraomą, iždininką, kad turtai būtų pristatyti, ir šešiolika arklių su dvejais vežimais, kuriuos su dėžėmis užpildytų; gvardijonas ėjo pėsčiomis su ponais iki pat pilies ir lobynas buvo paskui tuos ponus traukiamas, ir, be to, šitie du ponai viešai ponams ir daugybei dvariškių bei karališkajai didenybei gvardijoną dėl jo rūpestingumo ir lobyno apsaugojimo išliaupsino, kadangi „jam tokią globą suteikė, kad nebūtų sumažinamas, ką mes vargiai būtume galėję padaryti ar pažintume tokią atidą“.

Po to karališkoji didenybė daugybe žodžių padėkojo už rūpestį bei ištikimybę ir broliais bei gvardijonu, ir jų giminaičiais³⁴ [?]pasirūpinti, kaip pridera, pažadėjo. Tačiau iki pat dabartinių laikų³⁵ nieko nepadarė, ir net tuo metu, kai Liuteronizmas siaubėVokietijas [sic], tikėjo neteisingais ir melagingiausiais šmeižtais prieš brolius apie daugybę turtų, iš Lietuvos išgabentų, kurie įvairių žmonių pas brolius buvo saugojami, kaip kalbėjo brolių priešai, o iš tiesų visagalio Dievo persekiotojai. Galų gale niekad ir nepasirodė kas nors, kas dėl pasiglemžtų savo daiktų kokiame nors teisme prieš brolius bylinėtųsi (o apie Lietuvos atsiskyrimą nuo Lenkijos provincijos³⁶ dėl šių šmeižtų paaiškės žemiau).

Tuo tarpu visas lobynas, ponų supratimu, buvo daugiau nei keturių šimtų tūkstančių³⁷ [vertės], ir dar registrą aukso bei sidabro, atskalūnės karalienės iždininko paimto vedyboms, karališkajai didenybei pateikė³⁸. Ir tokiu būdu nieko iš lobyno neprarasta, ir taip mes, vargdieniai broliai, nuo viso šmeižto dėl minėto lobyno tuo metu buvome išlaisvinti; tačiau vėliau velnias buvo sukėlęs broliams didelę sumaištį ir negarbę, tačiau apgaulingiausią.

¹ Keli komentarai apie vertimą. Viduramžiška lotynų kalba surašyta kronika kartais gana gremėzdiška: kartais elementariai nenuoseklaus stiliaus; vartojami įvairuojantys veiksmažodžių laikai; kartais, atrodo, tik­rai nelogiškai vartojami aktyvai ar pasyvai; prapuolantys veiksniai, etc. Vis dėlto apsispręsta nemaskuoti teksto trūkumų, palikti juos kaip Jono iš Komorovo rašymo ypatybes: perdėm nekoreguoti sakinių struktūros, kiek įmanoma bandyti išlikti ties pažodiniu vertimu. Kalba ir struktūra labiau redaguotos tik visiškai kebliais atvejais. Komentaruose pateikiami kai kurie diskutuotini ar klausimų galintys sukelti vertimo pasirinkimai. Teksto skaitymo patogumui pasitelkti rengėjo įvesti skliaustai, kabutės tiesioginei kalbai, laužtiniuose skliaustuose – rengėjo intervencijos. Originalas rašytas ištisai, be pastraipų, šioje publikacijoje sekama XIX a. leidėjų atliktu teksto skaidymu.

² Iš tiesų – duktė. Elena (1476–1513) – Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III (1440–1505) ir jo žmonos – Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo palikuonės Sofijos (†1505) – duktė. Po keletą metų užtrukusių derybų Elena su Aleksandru Jogailaičiu buvo sutuokta 1495 m. ir tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene.

³ Jonas Albertas mirė 1501 m. birželio 17 d., naujuoju Lenkijos karaliumi Aleksandras išrinktas tų pačių metų spalio 3 d., karūnuotas – gruodžio 12 d.

⁴ Aleksandras Vilniuje mirė 1506 m. rugpjūčio 15 d. Žygimantas Senasis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas rugsėjo 13 d., pakeltas – spalio 20 d., tuo tarpu Lenkijos karaliumi išrinktas 1506 m. gruodžio 8 d., o karūnuotas 1507 m. sausio 27 d.

⁵ Originale: in scutellis – turbūt omenyje turimos ne taurelės, nes jos įvardijamos kitur – in poculis aureis.

⁶ Panašu į pleonazmą; originale: in gemmis et lapidibus.

⁷ Nuo 1505 m. Maskvos didysis kunigaikštis jau ne minėtas Elenos tėvas Ivanas III, o Vasilijus III (1479–1533), Elenos brolis.

⁸ Kai kurios žinomos Elenai priklausiusios valdos rytiniame LDK pakraštyje: Kniažicai ir Teterinas netoli Mogiliavo, taip pat ir pats Mogiliavas, Popova Gora netoli Briansko, Smolianai netoli Oršos, Obolcai netoli Vitebsko, Breslauja.

⁹ Originale: gradu ochmagistra. Ne iki galo aišku, kuo pagrįsta nuomonė Elenos virtuvininkę turėjus būti ne stačiatikę (Krzysztof Pietkiewicz, Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksandra Jagiellończyka: Studia nad dziejami państwa i społeczeństwa na przełomie XV i XVI wieku, Oświęcim: Napoleon V, 2014, p. 252). Nuomonė, esą apie šį planą pranešė Elenos „ochmistras“ Albertas Kločka, minima: Raimonda Ragauskienė, „Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos (1476–1513) patronatas“, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sudarė Daiva Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 100.

¹⁰ Originale: duci Allexandre Grodnensi. Galbūt tai Aleksandras Jurgaitis Alšėniškis (†1511), Vilniaus kaštelionas ir ilgą laiką (1485–1504) Gardino seniūnas. Kartais šaltiniuose kone prievardiškai įvardijamas siejant būtent su šia pareigybe/vietove; plg.: [praesente] Georgio Grodzinski (Maciej Miechowita, Chronica Polonorvm, Cracovia, 1521, p. CCCLXIII). Be to, jis buvo vienas iš keliavusiųjų iš Maskvos tuoktuvėms į Vilnių parlydėti tos pačios Elenos (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 149).

¹¹ Originale: per fratres; turimi omenyje būtent broliai bernardinai.

¹² Žygimantas Senasis Poznanėje rezidavo nuo 1513 m. sausio 3 d. iki gegužės 28 d. (Antoni Gąsiorowski, „Itineraria dwu ostatnich Jagiellonów“, in: Studia historyczne, 1973, zeszyt 2 (61), p. 260)

¹³ Mikalojus II Radvila (ca. 1470–1521/1522) – Mikalojaus Radvilaičio (†1509), Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio, sūnus. Nuo 1505 m. – Trakų vaivada, nuo 1510 m., po tėvo mirties – Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris. Kronikoje aprašomų įvykių metu, ko gero, įtakingiausias asmuo LDK.

¹⁴ Galbūt tai autoriaus į Radvilos lūpas patalpinta aliuzija į kitose kronikos vietose (Memoriale Ordinis Fratrum Minorum, p. 216–218) minimus nutikimus, kai bernardinams specialiai būdavo paliekami apgaulingi depozitai (pvz., šieno ir akmenų), galbūt vėliau tikintis išsiieškoti „nuostolį“, galbūt sudaryti turtų iliuziją. Kita vertus, žinios apie tokius nutikimus galėjo būti pasiekusios ir LDK visuomenę, tad ir patį Radvilą.

¹⁵ Šioje vietoje minima „ketvirta diena“, tuo tarpu kiek anksčiau minima, „jog penktą dieną atvyktų“.

¹⁶ Bent kai kurias minimų ponų asmenybes galima bandyti spėti iš Maskvos pasiuntinių knygos informacijos: „Norėjo ji [Elena, – K. Č.] iš Vilniaus vykti į savo dvarą Breslaujoje, ir pirma savęs pasiuntė savus žmonės, o Vilniaus vaivada Mikalojus Mikalojaitis ir Trakų vaivada Grigalius Astikaitis, ir Albertas Kločka neišleido karalienės į Breslaują ir pasakė, kad ji tikriausiai išvažiuos į Maksvą ir pirma siunčia savo turtą, ir, paėmę karalienę už rankovės iš Skaisčiausios (Dievo Motinos cerk­vės) išvedė, įsodino į roges, nuvežė į Trakus, iš Trakų – į Birštoną ir Stakliškes, visus jos žmones išsiuntė atgal“ (Сборникъ императорскаго русскаго историческаго общества, 1882, t. 35, nr. 84, XXXI, p. 497).

¹⁷ Užuomina apie Eleną, kaip vieną iš bernardinų patronių. Pavartota frazė manus adiutricis šaltiniuose įprastai ir reiškia materialinę, donacinę pagalbą.

¹⁸ Svarbu: Eodem Anno gali reikšti nebūtinai kalendorinius metus, tačiau ir „panašiu metu“, ir pan. Tai svarbu, ypač turint omenyje ne visada nuoseklią kronikininko chronologiją.

¹⁹ Iš tiesų – Vasilijaus III. 1512 m. atsinaujinus karui, Smolenskas buvo apgultas triskart: 1513 m. sausį šešias savaites, 1513 m. spalį – keturias, 1514 m. liepos pabaigoje – vos vieną dieną. Sprendžiant iš kronikininko pasakojimo struktūros, veikiausiai turima omenyje būtent pirmoji Smolensko apgultis, mat būtent su apgulties faktu, pirma, chronologiškai, o, antra, priežastingai siejama tuoj po to aprašoma Elenos mirtis.

²⁰ Istoriografijoje Elenos mirties data įvairuoja: nurodoma tiek 1513 m. sausio 20 d., tiek ir sausio 24 d. Bet kuriuo atveju, 1513 m. sausio 25 d. Mikalojus II Radvila ir Stanislovas Petraitis Kiška laišku Kijevo ir visos Rusios metropolitui Juozapui Soltanui jau rašė: „Pranešame Tavo Mylistai, kadgi mielojo Dievo valia Jos Mylista mūsų valdovė karalienė tuokart mirė“ (Акты, относящiеся къ исторiи Западной Россiи, собранные и изданные археографическою коммисiею, t. 2: (1506–1544), Санктпетербургъ, 1848, nr. 83, p. 110–111). Teigiama, kad nuo sausio 9 d. didžioji kunigaikštienė karščiavo; Elenos mirties, kaip būtent nunuodijimo, versijos, be šios kronikos, taip pat laikytasi ir Maskvos valdovo aplinkoje.

²¹ Kaip minėta, antrąkart Smolenskas buvo apgultas 1513 m. rudenį; tuo tarpu miestas paimtas tebuvo 1514 m. liepos 31 d. Šiaip jau gerai įtvirtintas Smolenskas į maskvėnų rankas atiteko perbėgėliui Mykolui Glinskiui įkalbinėjant vietos valdžią ir įgulai sutikus pasiduoti (vėliau Smolensko vietininkas Jurijus Sologubas už tokį miesto atidavimą buvo nukirsdintas). Taigi arba kronikininkas antrą apgultį pamiršo, arba tiesiog painioja skirtingus įvykius. Bet kuriuo atveju, paminėdamas Smolensko kritimą, Jonas iš Komorovo painioja įvykių chronologiją, mat toliau vėl kalbama apie 1513 m. įvykius ir jie iš dalies aiškinami Smolensko praradimu.

²² Čia, logiškai mąstant, kronikininkas „grįžta“ į 1513 m. pradžią, mat svarstoma, kaip delikačiai elgtis su žinia apie Elenos mirtį (1513 m. sausis), tuo tarpu ką tik kalbėta apie Smolensko praradimą (1514 m. liepa), maskvėnų baime motyvuojant tiek ponų elgesį Elenos atžvilgiu, tiek poreikį kuo greičiau informuoti valdovą. Dar daugiau, 1514 m. vasarą prarandant Smolenską, valdovas LDK jau buvo nuo 1513 m. birželio (Antoni Gąsiorowski, op. cit., p. 260).

²³ Provincijos vikaras Jonas Stiklius (originale: Iohannes Vitreator; lenkiškai: Jan Szklarz (Memoriale Ordinis Fratrum Minorum, p. 7, 17) iš Krokuvos. Regis, jam dalyvaujant, 1494 m. rugsėjo 4 d. Kosciane netoli Poznanės vienuolio šventimus priėmė pats Jonas iš Komorovo. Be to, Stiklius laikėsi nuomonės, kad stačiatikiams nereikalingas pakartotinis krikštas.

²⁴ Šv. Agnietės šventė – sausio 21 d.

²⁵ Iš tiesų veikiausiai 1513 m.

²⁶ Tas pats pleonazmas kaip ir nuorodoje nr. 6.

²⁷ Ponas Bakalauras (originale: dominus baccalarius) – Mikalojus Mik­naitis Račkaitis – valdovo maršalas, lotyniškasis sekretorius ir Šiaulėnų laikytojas; plg. 1517 m. Žygimanto Senojo konfirmaciją (Lietuvos Metrika: 9-oji užrašymų knyga (1511–1518), parengė Krzysztof Pietkiewicz, Vilnius: Žara, 2002, p. 153–154, nr. 171). Apie šio prievardžio (Пан Бокаларь) priskyrimą būtent šiam asmeniui galima spręsti kad ir iš originalaus bei vienalaikio vienos iš Lietuvos Metrikos knygų regist­ro (LM: 9-oji užrašymų (1511–1518), p. 53, nr. 171). Apie prievardžio kilmę galima tik numanyti – viena užuominų galėtų būti laikoma užimamos lotyniškojo sekretoriaus pareigos, potencialiai suponuojančios universitetinį išsilavinimą.

²⁸ Originale: trufatice.

²⁹ 1509 m. Albertas Goštautas (1480–1539), apkaltintas prisidėjęs prie Mykolo Glinskio maišto, buvo suimtas ir kalintas Stanislovo Kęsgailos namuose, vėliau – lygtinai. Iki tol turėtas Naugarduko vaivados pareigas prarado ir tik 1513 m. (kai ir pasirodo šiame siužete), jau reabilituotas, paskirtas Polocko vaivada; vėliau – 1522 m. – tapo Vilniaus vaivada ir valstybės kancleriu. Didikas buvo svarbus bernardinų geradarys, taip pat Lietuvos ir Lenkijos provincijų atskyrimo šalininkas.

³⁰ Originale: stirtam avenam. Peršasi turbūt vargiai pagrindžiamos sąsajos su stirta (plg. lenkiškai: styrta, sterta).

³¹ Abraomas Jezofovičius (†1519) – žydas konvertitas (numanu, į katalikybę), dėl to gavęs kilmingojo teises, herbą ir Jono krikšto vardą. Ši aplinkybė suteikė teises užimti įvairias pareigybes, tarp kurių – nuo 1509 m. – ir valdovo iždininko.

³² Šv. Jono Krikštytojo šventė – birželio 24 d. Iš tiesų Žygimantas Senasis Lietuvą (pirma – Melniką) pasiekė 1513 m. birželio 27 d., o Vilnių – rugpjūčio 11 d. (Antoni Gąsiorowski, op. cit., p. 260).

³³ Barbora Zapolija (1495–1515) – Vengrijos didiko Stepono Zapolijos duktė, pirmoji Žygimanto Senojo žmona, 1512–1515 m. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė. Be to, plg. nuolankios Barboros ir „moterišku ūmumu užkurtos“ Elenos (dargi katalikės ir atskalūnės) opoziciją.

³⁴ Originale: et eius consanguineos.

³⁵ Ši kronikos dalis (ir visas fragmentasapie Elenos turtus) surašyta jau apie1533–1535 m.

³⁶ 1530 m. gegužės pabaigoje Vilniaus konvente, vadovaujantis popiežiaus Klemenso VII įsaku, kapitulos metu buvo finalizuotas atskiros Lietuvos bernardinų provincijos įkūrimas. Kaip ordino generolo įgaliotinis čia dalyvavo ir kronikos autorius Jonas iš Komorovo. Matyt, šiam įvykiui ir buvo skirtas įrašas ant vakarinės bažnyčios sienos virš didžiojo lango (jo teliko fragmentas su gegužės 27 d. data; plg. kronikosfragmentą apie įvykį: Acta sunt hec anno domini 1530 die 27 May in loco Vilnensi sancti Bernardini (Memoriale Ordinsi Fratrum Minorum, p. 355). Greta ištapytas Alberto Goštauto herbas liudija tiek apie paties pono prielankumą bernardinams, tiek ir apskritai apie Lietuvos didikų bei valdovo Žygimanto Senojo suinteresuotumą atskiros nuo Lenkijos provincijos įsteigimu. 1576 m. ši kuriam laikui vėl buvo prijungta prie Lenkijos bernardinų provincijos.

³⁷ Neaišku, kokios valiutos.

³⁸ Iš 1514 m. kovo mėn. valdovo pakvitavimo iždininkui sužinoma: „ir taip pat iš sidabro, ir iš plačiųjų grašių, kas po jos malonybės velionės karalienės Elenos mums atiteko, jis [valdovo iždininkas Abraomas Jezofovičius] tą sidabrą ir grašius mūsų kalyklai davė kalti“ (Lietuvos Metrika: 8-oji užrašymų knyga (1499–1514), parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 162, nr. 156).