Rodos dar taip neseniai ginčijomės, kurių gi metų – 2000-ųjų ar 2001-ųjų – sausio 1-ąją prasideda naujasis tūkstantmetis, sukom galvą dėl gąsdinimų, kad dėl Millennium bug išprotės kompiuteriai, o štai jau ir 2025 m. jubiliejus atėjo. Kalėdų išvakarėse popiežius Pranciškus atidarė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Šventosios durys buvo atidarytos ir kitose trijose didžiosiose Romos bazilikose – Šv. Jono Laterane, Švč. Mergelės Marijos didžiojoje ir Šv. Pauliaus už sienų. Gruodžio 29 d. jubiliejus pradėtas visose pasaulio vyskupijose, kad, panašiai kaip 2016 m. minėtus Gailestingumo metus, jį galėtų švęsti ir tie, kurie nenukeliaus iki Romos.
Kai prieš 725 metus buvo paskelbtas pirmasis jubiliejus, dar naudotas nereformuotas Julijaus kalendorius, pagal kurį naujieji metai prasidėdavo ne sausio, o kovo 1 dieną. Senosios tvarkos pėdsakų yra išlikę keturių mėnesių lotyniškuose pavadinimuose: devintasis mūsų kalendoriaus mėnuo tebevadinamas septintuoju (september), dešimtasis – aštuntuoju (october) ir pan. Pirmojo jubiliejaus skelbimo bulę Antiquorum habet fida relatio popiežius Bonifacas VIII pasirašė paskutinio 1299 m. mėnesio – vasario – 22 dieną, o po savaitės, kovo 1-ąją – naujųjų 1300 m. pirmąją dieną – prasidėjo jubiliejus. Bulėje buvo skelbiama, kad kiekvienas, kas tais metais kaip atgailaujantis piligrimas atkeliaus į Romą ir aplankys Šv. Petro bei Šv. Pauliaus bazilikas, gaus visuotinius atlaidus.
Tų laikų žmonės labai rimtai žiūrėjo į atlaidų galimybę. Beje, iki mūsų dienų nepasikeitęs Bažnyčios mokymas skelbia, kad tikintysis, per išpažintį gavęs nuodėmių atleidimą, dar nėra visiškai laisvas nuo visų nuodėmės pasekmių ir visiškai apsivalyti galės tik skaistykloje. Tačiau Bažnyčia, kurią sudaro ne tik žemėje gyvenantys tikintieji, bet ir visi dangaus šventieji, gali pasidalyti savo neišsemiamu šventumu su atgailaujančiais nusidėjėliais, suteikdama jiems atlaidus. Popiežiaus Bonifaco bulėje buvo aiškiai pasakyta, kad pirmoji atlaidų sąlyga – per išpažintį gauti sakramentinį nuodėmių atleidimą, antroji – aplankyti ant apaštalų kapų pastatytas Romos bazilikas. Bulėje nurodyta, kad romiečiai turi aplankyti bazilikas 30 kartų, po kartą per dieną, piligrimai – 15 kartų.
Į Katalikų Bažnyčioje pradėtų švęsti jubiliejų tradiciją suplaukė anksčiau žinomų maldingumo formų elementai. Krikščionių piligrimus nuo seno traukė Jeruzalė. Vykstant Ispanijos rekonkistai, prasidėjo piligrimystės į tuo metu atrastą apaštalo šv. Jokūbo vyresniojo palaidojimo vietą – Santjagą. 1216 m. šv. Pranciškaus prašymu buvo suteikta atlaidų privilegija piligrimams, lankantiems Porciunkulės koplytėlę prie Asyžiaus. Gali būti, kad Bonifacas VIII, kviesdamas piligrimus į Romą, turėjo ir labai konkretų tikslą – paskatinti apleisto Romos miesto atsigavimą. Buvusi milijoninė imperijos sostinė Viduramžiais susitraukė iki poros dešimčių tūkstančių gyventojų, antikos paminklai dūlėjo, užžėlusiuose forumuose ganėsi avys. Vis dėlto, jei tokių planų ir būta, jų įgyvendinti nepavyko, nes 1305 m. popiežiumi išrinktas Prancūzijos Bordo vyskupas Bertrand’as de Gotas, pasivadinęs Klemensu V, atsisakė keltis į apgriuvusią Romą. Iš pradžių jis apsigyveno savo giminės valdose, o 1309 m. persikėlė į Avinjoną – miestą, kuris priklausė Bažnyčios valstybėms vasalams. Avinjone iki 1377 m. rezidavo net septyni popiežiai.
Nors popiežius Romoje ir negyveno, jubiliejų tradicija buvo tęsiama. Po Bonifaco VIII, norėjusio, kad Šventieji metai būtų minimi kas 100 metų, Avinjone rezidavęs popiežius Klemensas VI jau 1350 m. paskelbė antrąjį jubiliejų ir nurodė, kad nuo tol Šventieji metai būtų minimi kas 50 metų. Taip krikščioniškųjų jubiliejų intervalas buvo priderintas prie Senojo Testamento žydų jubiliejų: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai“ (Kun 25, 10). Ir krikščionių, ir žydų jubiliejai turėjo būti susitaikinimo su Dievu ir žmonėmis metai. Abiejų tradicijų artumą fiksuoja ir pats terminas „jubiliejus“ (lot. iubilaeum). Jis kildinamas ir iš hebrajų kalbos žodžio yobel, reiškiančio ožio ragą, pučiamą skelbiant jubiliejaus metų pradžią, ir iš lotyniškojo iubilum, t. y. tiesiog džiaugsmo.
Jubiliejams būdingas žengimo pro Šventąsias duris ritualas atsirado tik XV a. – pirmiausia popiežiaus katedroje Laterane, po to ir kitose didžiosiose Romos bazilikose. Apeigos greičiausiai nusižiūrėtos nuo popiežiaus Celestino V įvestų atlaidų. Šis popiežius, atsimenamas visų pirma dėl atsistatydinimo vos po penkių pontifikato mėnesių, buvo karūnuotas ne Romoje, o Collemaggio Dievo Motinos bazilikoje šalia Akvilos miesto, netoli vietos, kur prieš išrinkimą gyveno kaip atsiskyrėlis. Iškilmės vyko 1294 m. rugpjūčio 29 d. – šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimo liturginio minėjimo dieną. Šia proga popiežius Celestinas suteikė atlaidų privilegiją savo karūnavimo iškilmės dalyviams ir visiems, kas ateityje nuo rugpjūčio 28 d. mišparų iki rugpjūčio 29 d. mišparų įžengs į Akvilos baziliką pro šonines kairiosios navos duris, vadinamas „šventosiomis“. Durų pavadinimas ir žengimo pro jas ritualas pateko ir į Romoje švenčiamų jubiliejų tradiciją.
Nuo 1475 m. jubiliejai švenčiami kas 25 metus. Nėra patikimų duomenų, kiek žmonių aplankė Romą per kelis pirmuosius jubiliejus. Galima spėti, kad piligrimų skaičius pradėjo augti Renesanso epochoje, kai prieš tai apleistas miestas vėl ėmė plėstis. Tačiau apie masines piligrimystes galima kalbėti tik po to, kai atsirado naujos viešojo transporto priemonės ir ypač po to, kai 1929 m. buvo užbaigti Šventąjį Sostą nuo pasaulio izoliavę nesusipratimai su senąją popiežių valstybę sugriovusia Italija.
Santykius su Vatikanu normalizavusi Italija praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo didžiulį urbanistinį projektą, radikaliai pakeitusį Vatikano bazilikos prieigas. Buvo nugriauta didelė viduramžiško Borgo rajono dalis tarp Šv. Petro bazilikos ir Angelo pilies, nutiesta plati gatvė – Via della Conciliazione, kuri pirmiausia sumanyta kaip paminklas tuometinės fašistų valdžios sudarytai taikai su Bažnyčia. Nebaigtas statybas kuriam laikui įšaldė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Panašiai atsitiko ir su kitais dviem dideliais projektais – pasirengimais 1940 m. Romoje numatytai olimpiadai ir 1942 m. turėjusiai vykti Pasaulinei parodai. Olimpiadą pasisekė surengti po poros dešimtmečių, o paroda iš viso neįvyko, nors jai projektuotas naujas miesto rajonas EUR, kad ir ne visas, buvo baigtas statyti po karo. Į Šv. Petro baziliką nutiestos tiesios ir plačios gatvės tvarkymas užbaigtas prieš pat 1950 m. jubiliejų. Paskutiniai akcentai buvo tais metais Šventąsias duris atidariusio popiežiaus Pijaus XII vardu pavadinti kai kurių Šventojo Sosto institucijų rūmai ir aikštė prieš juos – Palazzo Pio ir Piazza Pia. Beje, šios aikštės pertvarkymas tapo ir svarbiu pasirengimų 2025 m. jubiliejui akcentu. Prieš pat Šventuosius metus automobilių eismas buvo nukreiptas į ta proga prailgintą požeminį pravažiavimą, o aikštė virto erdvia pėsčiųjų zona, iš kurios piligrimai gali pradėti kelionės link Vatikano bazilikos Šventųjų durų paskutinį etapą.
Prieš šimtmečius susiformavusios išorinės jubiliejaus šventimo formos išliko iki mūsų dienų, bet labai pasikeitė, ypač per paskutiniuosius kelis dešimtmečius, žmonių santykis su tuo, ką jubiliejus ir jo ritualai reiškia. Gana prisiminti visai netolimus laikus, kai buvo pradedami pasirengimai 2000 m. jubiliejui. Apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente Jonas Paulius II su įsitikinimu rašė, kad trečiajame tūkstantmetyje laukia „naujas krikščionybės pavasaris“. Su tokiu pat optimizmu jis manė, kad visame pasaulyje prasidės nauja epocha, žmonija iš „prievartos amžiaus“ žengs į „įtikinėjimo amžių“. Tokią viziją jis brėžė 1995 m. Niujorke minint JTO penkiasdešimtąsias metines sakytoje kalboje, ragindamas ateitį kurti, naudojant „prigimtinio moralinio įstatymo gramatiką“. Šiandien akivaizdu, kad optimizmas dėl pasaulio ateities nepasitvirtino, nesipildo ir naujo krikščionybės pavasario pranašystė.
Vašingtono Pew Research Center prieš pat pandemiją atlikto tyrimo duomenimis, žmonių, šventadieniais lankančių bažnyčią, manančių, kad religija yra svarbi jų gyvenimo dalis, skaičius Europos šalyse svyravo nuo 6 % iki maždaug 60 %. Vadinasi, kitiems krikščionybė – jau ne daugiau kaip kultūrinės tapatybės forma, o vis daugiau ir tokių, kuriems tradiciniai krikščionybės simboliai ir su jais susijusios kultūros vertybės iš viso nedaug ką reiškia. Jei ir toliau visuomenių proporcijos keisis krikščionių nenaudai, galima manyti, kad vis dažniau bus kvestionuojamas ir tradiciškai privilegijuotas Bažnyčios traktavimas, kuris buvo savaime suprantamas, kol visuomenė buvo krikščioniška.
Prieš keliolika metų gana daug dėmesio sulaukė kryžių byla Europos žmogaus teisių teisme. Tada buvo aišku, kad reikalavimas pašalinti kryžius iš mokyklos rėmėsi bylą iškėlusios ieškovės ideologiniu aktyvizmu. Šiandien, pasižvalgę po socialinių tinklų paskyras, rasime žmonių, kuriems religiniai simboliai yra svetimi ne dėl ideologijos ar blogos valios, bet dėl to, ką jie reiškia, neišmanymo. Pavyzdžiui, realistiškai pavaizduotas Nukryžiuotasis – jiems jau ne gyvybę už mus paaukojęs Dievo Sūnus, o tiesiog nužudytas vyras, kurio vaizdas, kaip jie tvirtina, gąsdina vaikus. Arba kitas pavyzdys – prieš metų pabaigą Lenkijos spaudoje minėtas kai kurių tėvų reikalavimas neleisti nepilnamečiams eiti išpažinties, nes tai esą kenkia nesubrendusio žmogaus psichikai. Bažnyčios žmonių reakcijos į tokius, jų įsitikinimu, ekstremaliai antikrikščioniškus atvejus dažniausiai yra pasipiktinimas ir kategoriška gynyba. Nenorima sutikti su mintimi, kad taip kalba ne kovingi krikščionybės priešai, o tiesiog žmonės, kuriems krikščionybė jau nieko nesako. Ginamasi nuo priešų, kai iš tiesų šiandien tikrasis ne-prietelius yra abejingumas, nesidomėjimas, visiškas ignoravimas.
Žinomas italų filosofas Massimo Cacciari 2025 m. jubiliejaus pradžios proga duotame interviu komentuodamas krikščioniškosios visuomenės Europoje būklę teigė, kad tokios padėties priežastis yra ne tiek visuomenės sekuliarizacija, kiek pačių krikščionių nukrikščionėjimas. Ne sekuliarizmas išstumia krikščionims brangias vertybes iš viešumos, o patys krikščionys jų išsižada, nes jiems stinga tikėjimo, kuris yra tų vertybių pagrindas. Kokia prasmė eiti į paribius, jei nesirūpinama tuo, kas turėtų būti pačiame viduryje, – klausė Cacciari. Panašiai paskutinėje savo knygoje-interviu kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI: problemų esmė yra tikėjimo krizė; krikščioniškosios moralės ir socialinės doktrinos krizės priežastis yra paties branduolio – tikėjimo Kristaus prisikėlimu – krizė. Gana radikalią Bažnyčios ateities viziją jis nubrėžė būdamas dar jaunas teologas. 1969 m. per Kalėdas transliuotoje radijo laidoje Josephas Ratzingeris kalbėjo apie ateities Bažnyčią, kuri iš krizės išeis daug ko netekusi, praradusi daugybę socialinių privilegijų, neturinti balso politikoje. Krikščionių įtakos susitraukimas jo negąsdino: Bažnyčia bus maža, bet sau kels didelius reikalavimus, centre bus tikėjimas ir malda. Šiandien taip gyvena krikščionys ten, kur krikščionybė niekada nebuvo tapusi daugumos religija. Mažumos gyvena labai įvairiomis sąlygomis – nuo labai aukštus civilizacinius standartus užtikrinančio Singapūro, iki Pakistano ar kitų šalių, kur gresia persekiojimai. Tačiau kad ir kokios būtų vietinės problemos, paprastai šios bendruomenės nesiskundžia tikėjimo krize.
Ar galima nesiekti įtakos visuomenėje, neišduodant įsakymo eiti iki pat žemės pakraščių, sutikti gyventi kaip mažuma visuomenėje, kuri dar neseniai buvo krikščioniška? Atsakymas turbūt priklauso nuo to, kaip suprantame pačią krizę – kaip pralaimėtą kovą su tikėjimo priešais, ar kaip, kad ir skausmingą, laiko ženklą, kurio nei negalime apeiti, nei neturime teisės ignoruoti.
Ačiū Dievui, dar ne visur Europoje krikščionys yra mažuma. Iš šio jubiliejaus, popiežiaus Pranciškaus pavadinto „Vilties piligrimų“ metais, tyliai tikimasi, kad jis pristabdys traukimosi tendenciją. Nors jubiliejaus bulėje Spes non confundit („Viltis neapgauna“) daugiau kalbama apie įvairias viešojo žmonijos gyvenimo sritis, į kurias krikščionys siunčiami nešti viltį, savaime suprantama, kad pirmiausiai patys krikščionys turėtų pamąstyti, kas gi yra ta viltis, kuria visi per Krikštą buvo apdovanoti.
