Sveika, Rūta,
Grįžtu prie to, apie ką buvome pradėję kalbėtis el. pašto žinutėmis: kokia gi iš tiesų yra popiežiaus Pranciškaus pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu ir kaip suprasti tuos kelis jo pareiškimus, kurie nustebino ir nuvylė mūsų Europos pakraščio gyventojus. Jau pirmieji iš popiežiaus lūpų išgirsti žodžiai, smerkiantys Ukrainoje prasidėjusį karą, kai kam pasirodė nepakankamai ryžtingi, tačiau kai pasigirdo nelemtos frazės apie „NATO, lojančią prie Rusijos durų“ ir ypač apie „vargšę mergaitę“ Dariją Duginą, daug kas pasijuto tiesiog įskaudinti. Bene aiškiausiai sutrikimą ir nusivylimą skleidė feisbuko vartotojai: vieni stebėjosi, kiti ieškojo pateisinimo, treti kaltino padėties neišmanymu ar net svaidėsi įžeidimais popiežiaus adresu. Mane vis dėlto labiau užgavo klausimai: „O ką jis dar gali pasakyti? Kam tai, ką jis sako, dar gali būti įdomu?“
Bet sutramdykime emocijas ir pamėginkime ramiai pasižiūrėti į popiežiaus žodžius ir juos nulėmusias aplinkybes, o kartu pabandykime iš šalies pažvelgti į save pačius. Kodėl tie keli popiežiaus pareiškimai žeidžia, kas daro įtaką tokiai recepcijai? Galbūt ne visi sąmoningai, tačiau jaučiame, kad ir mes (Lietuva, kitos Baltijos šalys, Lenkija, visa sovietų valdžioje buvusi Rytų Europa) esame tiesiogiai įvelti į šį karą, jame dalyvaujame ne tik emociškai. Ta pati revanšistinė programa, kurią Rusija pamėgino įvykdyti, pradėdama puolimą vasario 24 d., lygiai taip pat gali būti pritaikyta ir kitoms regiono valstybėms. Baltarusijoje kasmet vykdavę manevrai Zapad juk buvo repeticija to, kas mums grėsė ir tebegresia. Todėl mums įtartinai ir svetimai skamba visi balsai, kurie, žiūrint iš mūsų perspektyvos, nerodo užpultai valstybei besąlygiško supratimo ir palaikymo.
Vis dėlto turime pripažinti, kad toks įsitraukimas į Ukrainoje vykstantį karą mums kažkiek trukdo objektyviai vertinti popiežiaus žodžius ir intencijas. Ukrainos tragedijos akivaizdoje popiežius Pranciškus tikrai netyli. Per pastaruosius devynis karo mėnesius jis dešimtis ar gal net jau ir daugiau kaip šimtą kartų smerkė agresiją, prašė padėti nukentėjusiems ir melstis už taiką. Popiežius nekomentuoja politinių karo aspektų, o kalba apie kiekvieno žmogaus gyvybės vertę, teisingumo ir taikos vertybes, kuriomis turėtų remtis pasaulio tvarka. Reikia atsiminti ir tai, kad taiką jis, Katalikų Bažnyčios vyriausiasis ganytojas, supranta ne kaip optimistišką pacifizmą, ne kaip kompromisais pasiektą nekariavimo būseną, o kaip teisingų tarptautinių santykių rezultatą. Opus iustitiae pax, – skelbia Bažnyčios magisteriumas.
Pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais Pranciškaus ir Vatikano pareiškimai iš tiesų gal buvo atsargesni ir aptakesni, atrodė, kad popiežius vengia aiškiai pasakyti, jog Rusija yra akivaizdi šio karo kaltininkė. Tonas sugriežtėjo, kai iš Ukrainos pradėjo sklisti žinios apie rusų karo nusikaltimus. Deja, pasigirdo ir tos nelemtos frazės, sukėlusios liūdesį, nusivylimą ir pasipiktinimą. Rugpjūčio pabaigoje Šventojo Sosto valstybės sekretoriatas paskelbė oficialią notą, kurioje priminta, kad popiežius ir jo bendradarbiai dažnai kelia balsą karo Ukrainoje kontekste, tikinčiuosius ragina melstis, o visus geros valios žmones – padėti ukrainiečiams. Notoje pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad „Rusijos Federacijos pradėtą didelio masto karą Ukrainoje popiežius nedviprasmiškai smerkia kaip moraliai neteisingą, nepriimtiną, barbarišką, beprasmį, pasibjaurėtiną ir šventvagišką“. Toks pareiškimas nebeturėtų kelti abejonių dėl popiežiaus ir Vatikano pozicijos, tačiau žmonių atmintyje taip ir liko įstrigę iš Pranciškaus lūpų išsprūdę žodžiai apie „NATO lojimą“ ar „vargšę mergaitę“. Turbūt dėl to ne visi iš karto suprato, kokio rimtumo dalykas įvyko, kai popiežius, kalbėdamasis su Maskvos patriarchu Kirilu, jį pavadino Putino klapčiuku. Šis apibūdinimas, ko gero, išsprūdo lygiai taip pat spontaniškai, kaip ir tie mums užkliuvę žodžiai. Tačiau, jei anie žodžiai mus žeidžia dėl to, kad juose girdime mums nepriimtiną nuomonę, tai turime sutikti, kad pastaruoju palyginimu popiežius labai aiškiai įvardijo požiūrį ir į Putiną, ir į proputiniškos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovą, kartu tarsi prisipažindamas, kad suprato, jog bergždžias reikalas mėginti prabilti į pastarojo krikščionišką sąžinę.
Tokį labai jau neinstitucinį kalbėjimo būdą galbūt galima paaiškinti popiežiaus Pranciškaus temperamentu, spontanišku atviru bendravimu, kurį jis atsinešė iš Buenos Airių ir kurio neatsisakė, tapęs bene labiausiai pasaulyje matoma institucine figūra. Jei vertintume su Pranciškaus pontifikatu į Bažnyčios gyvenimą atneštas naujoves, pirmiausia, ko gero, ir minėtume šį spontaniškumą, kuris daugybei žmonių popiežiaus asmenį padarė artimesnį ir mielesnį, paspartino ir popiežystės institucijos demitologizacijos procesą. Jonas Paulius I prieš keturis su puse dešimtmečio nutraukė jau ir tiems laikams labai archajišką popiežiaus nešiojimo palankine tradiciją, Jonas Paulius II ėjo į minias, tiesė žmonėms rankas, o Pranciškus popiežystę dar labiau priartino prie paprastų Dievo tautos narių. Popiežiaus spontaniškumas, institucinio patoso atsisakymas veikia ir tuos, kurie jį stebi ir klausosi jo žodžių, daro įtaką popiežiaus asmens recepcijai. Eilinis tikintysis į popiežių žiūri kaip į jam artimesnį ir labiau savą, mato nebe soste sėdintį hierarchą, o artimą ganytoją. Galiu pasidalyti ne taip seniai pastebėtu, mane netgi kiek nustebinusiu dalyku: iš katalikų žiniasklaidos tekstų beveik išnyko terminas „Šventasis Tėvas“, kurį pakeitė žodžiai „popiežius“ ar tiesiog „Pranciškus“.
Tačiau spontaniškas popiežiaus kalbėjimas reiškia ir tai, kad jo – Petro įpėdinio – lūpomis yra reiškiamos ir konkretaus asmens pažiūros, kurias suformavo jo ankstesnė istorija ir patirtis, liejasi jo temperamentas. Akivaizdu, kad kiekvienas viešasis asmuo, pradėjęs eiti institucines pareigas, neišsižada ir nepraranda savo praeities. Pranciškus sėdosi į Petro sostą žiūrėdamas į Bažnyčios ir pasaulio problemas iš Pietų Amerikos didmiesčio paribių perspektyvos (kaip, beje, Jonas Paulius II – iš komunistų pavergtos visuomenės ir persekiojamos Bažnyčios, o Benediktas XVI – iš Vokietijos universiteto perspektyvos). Natūralu, kad jei rytų europiečio akimis viena didžiausių naujausių laikų istorijos nelaimių kartu su nacizmu buvo komunizmas, tai žiūrinčiajam per Lotynų Amerikos istorijos ir tikrovės prizmę pasaulis ir jo bėdos matosi kiek kitaip. Greičiausiai dėl to Pranciškus dažniau nei ankstesni popiežiai kalba apie imperijų interesų konfliktą, apie kultūrinę kolonizaciją, apie visuomenės paribiuose atsidūrusius žmones, migrantus, prekybos žmonėmis aukas, griežčiau smerkia ginklavimąsi. Dėl to galbūt ir karas Ukrainoje jam yra ne tiek Rusijos agresija prieš Ukrainą, ne tiek Rytų Europos gynimas nuo rusų revanšizmo, kiek visai žmonijai grėsmę keliantis Trečiasis pasaulinis karas, kuriame susirėmė dėl savo interesų kovojantys šio pasaulio galingieji.
Kai šiandieną Rytų Europos gyventojas kalba apie popiežiaus ir Vatikano laikyseną karo Ukrainoje atžvilgiu, dažnai jam ateina į galvą sugretinimas su Jono Pauliaus II pontifikatu. Ką pasakytų lenkas popiežius, jei jis dabar būtų prie Bažnyčios vairo? Turbūt nereikia abejoti, kad vien dėl savo kilmės jis visa širdimi būtų su Ukraina ir jaustųsi įveltas į šį karą. Bet, ko gero, išlaikytų ir seną institucinį orumą, ir oficialūs pareiškimai pernelyg nenukryptų nuo Vienos kongreso laikus menančio Vatikano diplomatijos stiliaus. Drįstu manyti, kad jei Pranciškus labiau įsijaustų į savo institucinį vaidmenį, tuomet ir jo spontaniškai tariami žodžiai būtų labiau pasverti.
Jei jau užsiminiau apie Vatikano diplomatiją, tai pridursiu, kad, mano manymu, kartais yra pervertinamos jos galimybės. Tiesa, kad Šventasis Sostas turi vieną didžiausių savo atstovybių (nunciatūrų) tinklų pasaulyje ir aktyviai skelbia Bažnyčios požiūrį tarptautinėse organizacijose, tačiau jis nėra ir nesiekia būti sunkiasvoris tarptautinės politikos žaidėjas. Iš to pervertinimo greičiausiai kyla ir kartais pasigirstančios kalbos, kad Vatikanas galėtų būti tarpininkas sprendžiant konfliktą Ukrainoje. Arkivyskupas Claudio Maria Celli, 1990–1995 m. Šventojo Sosto santykių su valstybėmis pasekretoris (užsienio reikalų viceministras), apie Vatikano diplomatiją yra pasakęs, kad lyginant su didžiųjų valstybių diplomatinėmis tarnybomis, Vatikano diplomatinė tarnyba – viso labo tik „amatininko dirbtuvė“. Nors, kas žino, gal ir prireiks tokio, į didžiąją pasaulio politiką neįsivėlusio tarpininko? Kad ir kaip būtų, kai kas teigia, kad šio karo kontekste Šventasis Sostas jau dabar atlieka svarbų tarpininkavimo vaidmenį neoficialiose derybose dėl keitimosi karo belaisviais.
Tad kaip mums reaguoti į žodžius, kurie neatitinka mūsų lūkesčių ar netgi mus žeidžia? Atsimenu, ką vienas garbingas Romos lietuvis prelatas pasakė 1988 m., kai buvo ekskomunikuotas arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as. Prelatas, kuris, atrodo, simpatizavo griežtai nubaustam prancūzui tradicionalistui, pareiškė: „Popiežiaus reikia klausyti visada, net jei jis klysta“. Suprantu, kad toks palyginimas skamba pernelyg tiesmukai, todėl paminėsiu dar vieną panašią, tik grakščiau suformuluotą ir aktualesnę išvadą. 2014 m. prasidėjus Donbaso karui, popiežius Pranciškus vieną sekmadienį po „Viešpaties angelo“ paprašė melstis, kad susitaikytų vieni su kitais kovojantys to paties krikščionių tikėjimo broliai rusai ir ukrainiečiai. Tai sukėlė panašius kaltinimus padėties nesupratimu, kokių sulaukė ir kai kurie pastarojo meto pareiškimai. Netrukus po to į Romą atvykusio Ukrainos graikų apeigų katalikų vadovo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko per susitikimą žurnalistai paklausė, ką jis mano apie tokius popiežiaus samprotavimus. „Net jei tie žodžiai mus žeidžia, mes tikrai žinome, kad Šventasis Tėvas yra mūsų pusėje“, – tuomet atsakė arkivyskupas. Manau, kad jo žodžiai įvardija to, ką čia mėginau pasakyti, esmę.
P.S. Jau man baigus rašyti Vatikane buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus laiškas Ukrainos žmonėms, pasirašytas lapkričio 24 d. – tai yra tiksliai tą dieną, kurią sukako devyni mėnesiai nuo karo pradžios. Pranciškus labai jautriai kalba apie karą kenčiančių žmonių vargus, ukrainiečius vadina „drąsia kankine tauta“, atsimena ir prieš devynis dešimtmečius sovietų valdžios Ukrainoje vykdytą genocidą. Tačiau ir šiame laiške popiežius išlaiko tokį patį, kaip anksčiau, atstumą nuo politinių vertinimų, nėra jokių užuominų apie karo priežastis ir kaltininkus. Vis dėlto reikia sutikti, kad šis laiškas turiniu ir tonu tikrai yra stipriausias solidarumo, empatijos ir atjautos ukrainiečiams ženklas per visą pastarąjį devynių mėnesių laikotarpį.
Tai tiek. Gyvuok, miela Kolege.
Sveikinu ir naują vyr. redaktorių, su kuriuo dar neturėjau progos asmeniškai susipažinti, bet tikiuosi tokios progos greitai sulaukti.
Roma, 2022 m. lapkričio 27 d.
