Morto un papa, se ne fa un altro („Mirus popiežiui, išrenkamas kitas“). Šis romiečių posakis reiškia, kad nėra nepakeičiamų žmonių, kad netrunkame pereiti iš vieno gyvenimo etapo į kitą, kad prisitaikome prie naujų sąlygų. Tačiau kad ir kokie būtų naujojo popiežiaus Leono XIV prioritetai, perimdamas iš savo pirmtako Bažnyčios vairą, jis perima ir jo palikimą, pradėtus darbus. Kokie gi yra tie Pranciškaus darbai? Ką jis paliko Bažnyčiai?
Mūsų, Šiaurės Rytų Europos gyventojų, atmintyje dar ilgam išliks keli nelemti ir tikrai nevykę Pranciškaus žodžiai, ištarti karo Ukrainoje kontekste. Tačiau jei atidedame į šalį tą, mūsų įsitikinimu, nenusisekusį popiežiaus pacifizmą, turime sutikti, kad Bažnyčios gyvenime per dvylika savo pontifikato metų jis tikrai daug ką pakeitė.
Pranciškus nebuvo teologas ir jo indėlis šioje srityje nedidelis – jo pasirašyta, bet iš tiesų ne jo, o Benedikto XVI parengta, tik nebaigta enciklika Lumen fidei (2013) ir enciklika apie pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai Dilexit nos (2024). Programinis Pranciškaus pontifikato dokumentas – apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013) – taip pat labiau praktinis pastoracinis, negu teologinis.
Kur kas didesnis Pranciškaus indėlis į Bažnyčios socialinį mokymą. Enciklikoje Laudato si’ (2015) ir jos tęsinyje – dokumente Laudate Deum (2023) – jis išplėtojo katalikų socialinėje doktrinoje iki tol nelabai stipriai akcentuotą krikščionių ekologinę atsakomybę, ypatingą dėmesį skirdamas klimato kaitai ir jos padariniams, lemiantiems stichišką migraciją, kuri savo ruožtu kelia kitus rimtus socialinius, politinius, kultūrinius ir moralinius klausimus. Antrąją socialinę encikliką – Fratelli tutti (2020) – Pranciškus skyrė visuotinei brolystei ir socialinei draugystei tarp visų žmonių, nepriklausomai nuo religijos, rasės, tautybės ar socialinio statuso. Jei suprastume ir pripažintume, kad visi esame broliai ir seserys, jei visuotinės brolystės principas taptų tarpasmeninių, socialinių ir tarptautinių santykių norma, pasaulis būtų jaukesni visos žmonijos namai, – teigė Pranciškus. Įvadu šiai enciklikai galima laikyti 2019 m. Abu Dabyje Pranciškaus ir musulmonų sunitų pasaulinio autoriteto šeicho Ahmado Al-Tayyebo pasirašytą brolystės dėl taikaus sambūvio pasaulyje deklaraciją, kuri, ypač krikščionių ir musulmonų santykių sferoje, sugriovė teorinius pamatus, ant kurių statomas ir auga religinis
fanatizmas.
Svarbiausias Pranciškaus pontifikato palikimas – ne indėlis į magisteriumą, o didesnis Bažnyčios dėmesys silpniesiems ir atstumtiesiems, taip pat mėginimas sukurti evangeliškesnį hierarchinės Bažnyčios struktūros veikimo ir visų jos narių tarpusavio santykių stilių. Pranciškui Bažnyčia – tai ne tiek pasaulinio masto institucija su valdymo centru Romoje, vyskupijomis visame pasaulyje ir beveik pusantro milijardo narių, kiek pirmiausia – kaip jau mokė Vatikano II Susirinkimas – per istoriją keliaujanti Dievo tauta.
Remdamasis šia samprata, 2021 m. jis pradėjo vadinamąjį sinodinės kelionės procesą. Vyskupų sinodas, kurį po Susirinkimo įkūrė Paulius VI, buvo vyskupų kolegialumo išraiška ir institucija, patarianti popiežiui konkrečiais Bažnyčios gyvenimo klausimais. Pranciškus į sinodinį procesą įtraukė visą Bažnyčią, o į jo kulminaciją – Vatikane vykstančius Sinodo asamblėjos darbus – kartu su vyskupais pakvietė ir kunigus, vienuolius bei pasauliečius, moteris ir vyrus. Pagal Pranciškaus viziją, Sinodas – tai ne tik dvi ar tris savaites Vatikane vykstantis susitikimas, o nuolatinė Dievo tautos kelionė, Bažnyčios gyvenimo būdas.
Pranciškaus pasiūlyta sinodiškos Bažnyčios vizija buvo gana palankiai sutikta, bet kai kurie jos elementai nespėjo susikristalizuoti. Taip ir liko nelabai aišku, kaip praktiškai Pranciškus būtų siekęs savo viziją įgyvendinti. Vieni sinodiškumą sutiko kaip Bažnyčios valdymo ir sprendimų priėmimo demokratizavimą, kiti jį suprato tik kaip gana abstraktų, vyskupams skirtą priminimą, kad reikėtų labiau įsiklausyti į tai, ką apie Bažnyčios gyvenimą galvoja eiliniai tikintieji, bet be įsipareigojimo juos įtraukti į sprendimų priėmimą ar juo labiau – be pareigos jiems atsiskaityti.
Pranciškus siekė, kad Bažnyčia būtų artimesnė žmonėms, ypač atstumtiesiems ir vargstantiesiems. Nuo pat išrinkimo jis dažnai vartojo Bažnyčios kaip „lauko ligoninės“ metaforą; ragino plačiai atidaryti Bažnyčios duris, tačiau ne tik tam, kad kiekvienas, kas nori, galėtų užeiti į jos vidų, bet kad Kristus galėtų išeiti į išorę, nes Jo Evangelija – tai ne tikintiesiems skirtų gyvenimo taisyklių rinkinys, o gailestingumo ir meilės žinia visiems. Kai kurios Pranciškaus iniciatyvos netilpo tradicinės Bažnyčios sielovadinės veiklos rėmuose, o keletą kartų jis ėmėsi dalykų, kurie anksčiau būtų buvę neįsivaizduojami.
Jau pontifikato pradžioje, per šeimų problemoms skirtas Vyskupų sinodo asamblėjas (2014, 2015), buvo iškeltas išsiskyrusių ir antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų statuso bei jų sielovados klausimas. Paprastai, jei žmogaus gyvenimas taip susiklosto, kad pagal Bažnyčios mokymą jis atsiduria nuodėmės būsenoje ir dėl to negali priimti Komunijos, toks žmogus visai be blogos valios savaime nutolsta nuo tikinčiųjų bendruomenės. Tad ką daryti, kad tie pakrikštytieji, kurių gyvenimas neatitinka idealios krikščioniškos šeimos modelio, nesijaustų atstumti?
Kai kurios kitos Bažnyčios arba yra oficialiai įteisinusios naujos santuokos sudarymo galimybę, arba tik konstatuoja pirmosios santuokos iširimo faktą ir tyliai palaimina žmones, sudariusius naują civilinę santuoką. Per Sinodą kai kurie vyskupai siūlė ir kitokį sprendimą: jei žmogus atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje tobulo krikščioniško santuokinio gyvenimo modelis neįmanomas, vis tiek reikėtų palankiai žiūrėti ir į minimumą, kuris toje konkrečioje situacijoje yra galimas. Šventumo brandinimas ir krikščioniškasis augimas pasiekiamas nuoširdžiai gyvenant, kad ir netobulą, antrosios santuokos gyvenimą.
Pastarieji siūlymai, ypač siūlymas leisti šiems žmonėms priimti Komuniją, susidūrė su kategorišku pasipriešinimu. Tad ir popiežius nesiekė radikalesnių permainų, o tik po Sinodo paskelbtame dokumente apie santuokinės meilės džiaugsmą prašė neatstumti tų pakrikštytųjų, kurie gyvena sudarę naujas civilines santuokas. Taip pat buvo supaprastintas kanoninis santuokos negaliojimo nustatymo procesas, kad bent tie, kurių pirmoji santuoka turėjo formalių trūkumų, galėtų be didelės biurokratijos susitvarkyti savo statusą.
Per Pranciškaus pontifikatą buvo iškeltas į viešumą ir Bažnyčioje ilgą laiką tarsi po pelenais rusenantis kunigų celibato klausimas. Progą tam suteikė 2019 m. Vyskupų sinodas, skirtas Amazonijos regiono Bažnyčiai, kurioje labiausiai jaučiamas kunigų trūkumas. Kaip santuokos klausimu, taip ir diskutuojant apie celibatą, kai kurie Sinodo dalyviai siūlė permainas, bet dauguma joms nepritarė. Baigiamosiose išvadose liko tik užuomina apie galimybę teikti kunigystės šventimus jau nuolatinio diakonato šventimus turintiems vedusiems vyrams. Tačiau ir šia galimybe nesinaudojama – pirmiausia dėl to, kad Paulius VI, įvesdamas nuolatinį diakonatą norėjo, jog jis būtų aiškiai atskirtas nuo seminarijų absolventams teikiamų diakono šventimų, kurie yra laiptelis prieš kunigystės šventimus.
Pastarųjų – skyrybų ir celibato – klausimų kėlimą vieni priėmė kaip mėginimą atsiliepti į konkrečius, nemažai Dievo tautos daliai labai aktualius klausimus, kiti – priskyrė mėginimui mažinti atotrūkį tarp krikščionybės ir modernybės, o dar kiti siūlomas reformas kategoriškai atmetė kaip pataikavimą nukrikščionėjusiam pasauliui, mėginimą prie jo prisiderinti. Vien užuominą apie galimas pastoracines reformas kai kurie katalikai sutiko kaip grėsmę
tradicijai.
Katalikų poliarizacija dar labiau išryškėjo, kai Pranciškus kelis kartus palietė požiūrio į homoseksualius asmenis klausimą. Popiežius nekvestionavo oficialios doktrinos. Jam rūpėjo pastoracinė prieiga – požiūris į žmogų tokį, koks jis yra. Jau pontifikato pradžioje, 2013 m. kalbėdamas apie homoseksualius asmenis Bažnyčios aplinkoje, Pranciškus pavartojo plačiai nuskambėjusią frazę: „Kas aš esu, kad teisčiau?“ Jis taip pat daug kartų davė suprasti, kad remia pastoracines iniciatyvas tarp LGBT žmonių. Kita vertus, gana didelio atgarsio sulaukė ir jo nelabai pagarbus išsireiškimas apie homoseksualumą kunigų seminarijose. Po šio incidento jis atsiprašė ir patikslino, kad Bažnyčia turi priimti kiekvieną, tačiau stojantiesiems į seminarijas turi būti aišku, kad celibatas galioja tiek heteroseksualiems, tiek homoseksualiems asmenims.
Rimčiausias žingsnis link homoseksualių asmenų buvo 2023 m. pabaigoje paskelbtas dokumentas Fiducia supplicans, kuriuo kunigams buvo leista tam tikromis aplinkybėmis laiminti homoseksualias poras, aiškiai pabrėžiant, kad toks palaiminimas neturi nieko bendra su santuokos apeigomis. Sprendimas sukėlė tikrą audrą Katalikų Bažnyčios viduje ir jos ekumeniniuose santykiuose su kai kuriomis Rytų Bažnyčiomis.
Pranciškus norėjo parodyti, kad Bažnyčia nori būti atvira visiems – net ir tiems, kurių asmeniniams pasirinkimams arba ir ne nuo jų priklausantiems dalykams negali pritarti. Tuo pat metu jis labai griežtai smerkė su homoseksualumu susijusią dvasininkų veidmainystę – viešumoje pabrėžtinai deklaruojamą homofobiją, o palaidumą asmeniniame gyvenime. Iš tiesų prie Pranciškaus buvo sunku įsivaizduoti, kad papiktinimą savo asmeniniu gyvenimu keliantis Vatikano monsinjoras būtų paskirtas vyskupu kur nors tolimoje provincijoje – Lenkijoje ar Airijoje. Romos kurijoje ilgą laiką taikytą taisyklę promoveatur ut amoveatur (paaukštinti, kad būtų galima nušalinti) Pranciškus prilygino vėžio ligai.
Svarbią buvusio popiežiaus palikimo dalį sudaro Vatikano institucijų reforma. Bene akivaizdžiausia naujovė – moterų paskyrimas į kelis svarbius postus, kuriuos anksčiau užimdavo tik kardinolai.
Tęsdamas Benedikto XVI pradėtas permainas, Pranciškus taip pat įvedė griežtas pedofilijos bažnytinėje aplinkoje prevencijos normas, vyskupų atsakomybę ir atskaitomybę už jų laikymąsi. Buvo reformuotas finansų administravimas ir Vatikano teismų darbas. Pastarųjų pertvarkų radikalumą, ko gero, geriausiai iliustruoja kardinolo, nubausto kalėjimo bausme už finansinius nusikaltimus, atvejis.
Visomis naujomis sielovados iniciatyvomis ir struktūrų reformomis siekta, kad Bažnyčios gyvenimo praktika neprieštarautų bibliniam Gerojo Ganytojo ganomos kaimenės įvaizdžiui. Pranciškus dažnai sakydavo, kad ganydamas avių bandą geras piemuo kartais eina priekyje ir rodo kelią, kartais yra viduryje – tarp avių, o kartais eina iš paskos ir padeda neatsilikti. Piemuo kvepia avimis. Jis jomis švelniai rūpinasi, nedėvi kailinių ir nesimaitina aviena.
Ne kas kitas, o būtent Pranciškus paskyrė Robertą Prevostą kardinolu, taigi ir galimu savo įpėdiniu. Išrinktas popiežiumi Leonu XIV, jis perima savo pirmtako palikimą. Greitai pradės aiškėti, kurie procesai bus tęsiami, kurie – tvarkomi kitaip, o kurių, galbūt, bus atsisakyta. Akivaizdu, kad kai kurių dalykų jau neįmanoma grąžinti atgal.
